Per Šaltąjį karą juo toliau nuo Vakarų Berlyno, juo neaiškesnė atrodė padėtis. Ten buvo pasirinkimas tarp laisvės ir totalitarinės sistemos, kurios simboliu tapo Berlyno siena. Kitur mes turėjome nemalonių ir netgi atgrasių sąjungininkų, kuriuos palaikėme nemaloniais ir netgi atgrasiais būdais. Mirties būriai Salvadore, Indokinijos bombardavimas, diktatoriai Afrikoje – kaina už kovą su komunizmu buvo didelė. Kai kada būdavo sunku įžvelgti, ar mūsų marionetės yra bent kiek geresnės negu jų. Kai kada mūsiškės būdavo aiškiai blogesnės.
Rusijos karo lėktuvo numušimas virš Turkijos ir Sirijos sienos skausmingai primena tas dilemas ir moralinius kompromisus. Turkija, švelniai tariant, nėra pavyzdinga sąjungininkė. Tiesa, kad ji tebėra demokratija, – rinkimų rezultatai ten, kitaip negu Rusijoje, iš anksto nebūna žinomi. Tačiau daugeliu atžvilgių – ir tuo, ką jis atrodo nusiteikęs padaryti, – prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas atrodo nedaug ką geresnis už Vladimirą Putiną. Jis linkęs į pompastiką, įtarus ir vadovaujantis geležiniu kumščiu, pašaliečius laikantis priešais, o opoziciją – išdavystes rezgančia jėga, bet ne būtina konstitucinės demokratijos dalimi. Jis taip pat demonstruoja nerimą keliantį atlaidumą islamizmui ir vadinamajai „Islamo valstybei“, kuri atrodo besinaudojanti netrikdomu kovotojų ir naftos srautu per Turkijos sieną.
Jeigu mūsų užsienio reikalų politika būtų grindžiama vertybėmis, mes turėtume nusigręžti nuo Turkijos. Tačiau ji yra NATO narė, gyvybiškai svarbus žvalgybos šaltinis ir suteikia mums daugiausiai galimybių sulėtinti į Europą plūstančių pabėgėlių srautą. Taigi Europos lyderiai apipila pono Erdogano vyriausybę pinigais, pažadais ir meilikavimu.
Tai tėra vienas iš ženklų, kaip kadaise mūsų pažinoto pasaulio plonos skiriamosios linijos nyksta tiesiog mūsų akyse. Europos pafrontės valstybės nebėra uolios Europos Sąjungos ir NATO mokinukės, pasiryžusios žaisti pagal taisykles ir pasižymėti kaip atsakingos šių klubų narės. Kai kurios iš jų atvirai maištauja prieš perkeliamų migrantų privalomų kvotų idėją.
Dar daugiau – kai kurios nė nebeapsimetinėja, jog padėtį vertina iš Vakarų šalių pozicijų. Viktoro Orbano Vengrijos atveju pabrėžtinai abejojama Vakarų liberaliosios demokratijos ateitimi: pasak jo, vėjas pučiąs iš Rytų. Lenkija, gavusi naują vyriausybę, yra pasiryžusi užbaigti ankstesnę nuolaidžiaujančią politiką ir jo tariamą baudimąsi pataikauti Berlynui bei Briuseliui. Čekijos prezidentas Milošas Zemanas yra tiesmukas Vakarų kritikas ir Putino šalininkas.
Numanomame NATO branduolyje reikalai atrodo nedaug geriau. Marine Le Pen (Marin Le Pen) iš tikrųjų gali laimėti Prancūzijos prezidento rinkimus. Akivaizdu, kad jos Nacionaliniam frontui Prancūzijoje sekasi daug geriau negu atitinkamoms partijoms neva nebrandžioje „Rytų Europos“ kultūroje. Migracija ir terorizmas visur pertvarko politinį landšaftą. Rinkėjai labiau išsigandę dėl betarpiškų, o ne dėl ilgalaikių grėsmių. Didžiausias realus pavojus Europos saugumui – kad suirs daugiašalė, taisyklėmis pagrįsta tvarka, kuri dešimtmečius užtikrino mūsų saugumą, laisvę ir klestėjimą. Tačiau ši tvarka gali pernelyg lengvai tapti nesąlyginių refleksų į pernelyg sutirštinamas, bet nuoširdžias baimes, auka.
Visa tai kuria dilemas. Kiek pasiruošusi žengti NATO, palaikydama Turkiją prieš Rusiją? Vakarų politikos formuotojai sutaria, kad Rusija elgėsi provokuojamai (pažeidinėjama ne vien Turkijos oro erdvė). Tačiau jie taip pat galvoja, kad Turkija karštakošiškai reagavo į trumpą įsibrovimą, kuris neatrodė diktuojamas priešiškų ketinimų.
Niūri Šaltojo karo pamoka – kad su priešininku reikia kovoti visur ir visada. Tai keblu, nemalonu ir žlugdo mūsų moralinį kapitalą. Bet pralaimėti – dar blogiau. Tai dar netapo Vakarų taisykle. Vis dėlto mes judame ta kryptimi.
———-
E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.
