Abiejų didžiausių Lietuvoje vykstančių kino festivalių – ir „Kino pavasario“, ir „Scanoramos“ aktyviausi lankytojai žino, kad tai dvi puikios progos kasmet pamatyti gausias skandinaviškų (o platesne prasme kalbant, ir Baltijos jūros regiono šalių) filmų programas.
Nenuvylė šios kino šventės skandinaviškų filmo gerbėjų nei pernai, nei šiemet.
Daugumą šioje apžvalgoje nagrinėjamų filmų matėme arba „Kino pavasaryje“, arba „Scanoramoje“.
Prisiminkime 10 puikių skandinaviškų kino filmų
10. „DAR PO VIENĄ“ (Druk / Another Round, 2020)
Šis danų režisieriaus Thomaso Vinterbergo filmas Danijai atnešė TREČIĄJĮ Oskarą geriausio užsienio filmo kategorijoje.
Du ankstesni buvo pelnyti vienas paskui kitą – 1988-aisiais už režisieriais Gabrielio Axelio dramą „Babetės puota“ (pagal Karen Blixen knygą) ir 1989-aisiais už Nobelio premijos laureato Martino Anderseno Nexø romano „Pelia užkariautojas“ ekranizaciją (rež. Bille Augustas).
Galima kiek įmanoma ilgai kalbėti apie tas Danijos kinematografininkų paslaptis, kurios jau prieš šimtą metų leido šioje nedidelėje Europos šalyje sukurtiems filmams dominuoti Europoje ir už savo šalies ribų.
Apie paskutinį XX a. dešimtmetį plačiai po pasaulį paplitusios daniškos „Dogmos’95“ fenomeną plačiau šioje apžvalgoje prie Žiuri prizą Kanų kino festivalyje laimėjusio filmo „Šventė“, kurį taip pat sukūrė Thomas Vinterbergas.
„Dogma 95“ išmokė daugelio šalių jaunus kino menininkus nebrangiai kurti filmus, kuriems nereikia specialios techninės įrangos ir brangiai apmokamų kino žvaigždžių. Tokiu principu buvo sukurti T. Vinterbergo filmai „Submarinas“ (2010 m.) ir „Medžioklė“ (2012 m.): už vaidmenį pastarajame Kanuose geriausio aktoriaus apdovanojimą laimėjo po to nepaprastai išpopuliarėjęs aktorius Madsas Mikkelsenas, tapęs pasauline kino žvaigžde. Jis vaidina ir linksmame filme su gana dramatišku užtaisu „Dar po vieną“.
Visus tuos filmus esame matę
Filme „Dar po vieną“ keturi vidurinės mokyklos kasdienybės išvarginti mokytojai ryžosi keistam eksperimentui. Jie užsimanė patikrinti, ar teisus buvo norvegų psichoterapeutas Finnas Skårderudas, kai visam pasauliui paskelbė, jog iki pilnos laimės žmogui trūksta… tik pusės promilės.
Suprask, kad žmogaus kraujyje nuo gimimo esama tam tikro kiekio alkoholio, vadinasi, išlenkus taurelę, neva atgyja mintys, išsisklaido nerimas ir užgimsta kūrybingumas.
Vėliau garbus mokslininkas nuo šio savo kategoriško teiginio atsižegnojo, sakydamas kad jo žodžiai buvo ištraukti iš konteksto ir buvo neteisingai interpretuoti. Tačiau filmo herojai, matyt, šių patikslinimų negirdėjo, todėl visai rimtai ėmėsi eksperimentuoti su savo organizmais. Paprasčiau kalbant, jie užsibrėžė rimtą tikslą – pastoviai vartoto alkoholį ir stebėti, kaip šios procedūros paveiks jų profesinius sugebėjimus ir pagerins kasdienio gyvenimo kokybę.
Labiausiai savo gyvenimo kokybę norėtų pagerinti pastovaus liūdesio išvargintas istorijos mokytojas Martinas (jį ir suvaidino charizmatiškasis Madsas Mikelsenas), užvaldytas egzistencialistinės apatijos, kuri jam trukdo ir profesinėje veikloje, ir santykiuose su šeima. Jo draugai Tomis (akt. Thomas Bo Larsenas), Peteris (Larsas Ranthe) ir Nikolajus (Magnus Millang) prie eksperimento prisijungia greičiau iš smalsumo, nors ir jiems asmeninių problemų netrūksta. Taisyklės labai konkrečios – vartoti svaigalus tik darbo metu, ne vėliau 20-os valandos, išskyrus išeigines dienas…
Gal norėtumėte prisijungti prie eksperimento? Tik nepamirškite, kad pačios svaigiausios alkoholinio kvaitulio akimirkos būtinai pasibaigs kankinančiomis pagiriomis.
Vos pasirodęs pasaulio ekranuose „Dar po vieną“ buvo pramintas filmu apie vidurinio amžiaus vyrų krizę, savotišku atsakymu Pedro Almodóvaro moteriškai tos pačios problemos versijai „Moterys ant nervų krizės ribos“. Gražių paralelių iš tikrųjų galime įžvelgti daug, įskaitant neslepiamą simpatiją abiejų filmų personažams ir abu kūrinius vienijančius sąlyginai pozityvius apibendrinimus.
P.S. filmą mačiusiems neabejotinai (gal labiausiai už viską!) įstrigs desperatiškas apsvaigusio (nežinia, ar tik nuo alkoholio?) Madso Mikelseno šokis, kuris ne muzikiniuose filmuose ilgai neturėjo konkurentų, kol žmonės nepamatė filme „Gyvenimas pagal Čaką“ šokantį Tomą Hiddlestoną…
9. „KALTĖ“ (Den skyldige / The Guilty, 2018)
Dabar vis dažniau kino kritikai pastebi naujųjų laikų fenomenu betampančią tendenciją kurti filmus, kurie labiau primena radijo laidų transliacijas.
Tokią stilistika pasižymėjo neseniai „Kino pavasaryje“ matytas Tuniso ir Prancūzijos kinematografininkų dokumentinis filmas „Hind Radžab balsas“ (rež. Kaouther Ben Hania), kuriame šešerių metų mergaitės, kuri 2024 sausio 29 d. bandė pabėgti iš Gazos miesto nuo Izraelio karinio išpuolio, paskutinių gyvenimo akimirkų istorija buvo papasakota per pačios mergaitės kalbėjimą telefonu ir jos klausančių gelbėtojų reakciją.
Prieš gerą dešimtmetį matytame amerikiečių trileryje „Lokas“ (Locke, 2013 m., rež. Stevenas Knightas) visą laiką ekrane matėme tik aktoriaus Tomo Hardy suvaidintą architektą Aivaną Loką, vieną vėlyvą vakarą įkalintą savo automobilyje ir priverstą sudėtingos situacijos problemas spręsti vadovaudamasis tik iš mobilaus telefono jį pasiekiančiais balsais.
Panašių filmų galima nesunkiai surasti ir daugiau.
Su danų režisieriaus Gustavo Möllerio trileriu „Kaltė“ mus pirmiausiai supažindino „Scanorama“, kurios kataloge filmas buvo pristatytas taip: „Tai minimalistinė drama, kurioje viskas vyksta skubios pagalbos dispečerinėje. Filmas pelnė daugybę apdovanojimų, įskaitant publikos prizus, ir yra vertinamas dėl įtampos, sukuriamos tik garsu ir aktoriaus vaidyba
Policijos dispečeris ir buvęs pareigūnas Asgeras Holmas atsiliepia į pagrobtos moters skambutį. Netikėtai nutrūkęs telefono ryšys įsuka aukos ir pagrobėjų paieškas – apsiginklavęs tik telefonu Asgeras ryžtasi išlaisvinti nepažįstamąją. Vyras greitai supranta, kad reikalas kur kas sudėtingesnis, nei atrodė. Įtemptas trileris „Kaltė“ įtraukia į klaustrofobišką tikrovės ir vaizduotės pasaulį, atskleidžia realybės dvilypumą ir pavaldumą akimirkos galiai“.
Per visas 85 „Kaltės“ minutes nuo pirmųjų kadrų ekrane matysime bendrosios pagalbos centre budintį pagrindinį herojų, suvaidintą dėmesį tikrai mokanti prikaustyti Jakobą Cedergreną.
Pirmosios filmo scenos, regis, nežada nieko įdomaus, juk dažniausiai (ypač naktimis) pagalbos telefono griebiasi nemigos kankinami žmonės, kuriems svarbu tiesiog išsipasakoti ar išklausyti kokį nors paguodžiantį patarimą.
Tokiems skambintojams Asgeris turi pasiruošęs kiekvienai situacijai tinkančius paguodos žodžius.
Tačiau tą vakarą, kai paskambins pagrobta moteris vyrui prireiks ne tik psichologo patirties, bet ir greitos reakcijos.
Režisierius G. Mölleris pasakojo apie tokį filmą pradėjęs mąstyti tada, kai pasiklausė nemažai pagalbos 911 skambučių įrašų „YouTube“, kai girdimi tik pokalbiai, o vaizdą galvoje susikuria klausantysis.
Filmą žurnale „Kinas“ recenzavusi kritikė Santa Lingevičiūtė reziumavo taip: „Beveik visi kūrybinės grupės nariai kartu su režisieriumi ką tik baigė Nacionalinę Danijos kino mokyklą ir akivaizdu, kad „Dogma 95“ jiems puikiai išdėstyta, nes filmo minimalizmas, asketiškumas gana „dogmiškas“. Be to, režisierius sąmoningai save varžė ir būdamas debiutantas nenorėjo šokti aukščiau bambos (kur tas mūsų pradedančiųjų kuklumas?), suplakti visko į vieną filmą ar pasipuikuoti savo kinematografiniu „išprusimu“. Ir manau, kad Mölleris dėl to tik išlošė: jei būtų atsiradę veiksmo epizodai, didesnis biudžetas spec. efektams – filmas būtų buvęs „mažesnis“, o dabar būtent dėl režisūrinės savicenzūros jis tapo „didesnis“.
8. „MANO ŠUNIŠKAS GYVENIMAS“ (Mitt liv som hund / My Life as a Dog, 1985)
Dabar tikra pasauline garsenybe tapęs švedų režisierius Lasse Hallströmas karjerą pradėjo sukūręs begalę ir dabar teberodomų ABBA muzikinių klipų, o 1977-aisiais jis lydėjo superpopuliarų kolektyvą gastrolėse po Australiją ir apie tai susuko ilgametražį dokumentinį reportažą „ABBA: The Movie“.
O po šių sėkmingų pasirodymų muzikinio verslo pasaulyje stačia galva nėrė į kiną. Ir pradėjo nuo jį išgarsinusių kino filmų vaikystės tema. Ypač plačiai pasaulyje nuskambėjo jo jaudinanti drama „Mano šuniškas gyvenimas“ (1985), kurios pagrindinis herojus yra vienuolikmetis berniukas Ingemaras, gyvenantis su tuberkulioze sergančia mama ir vyresniu broliu. Tėvas išvykęs dirbti į Afriką.
Kad motina galėtų pailsėti, Ingemaras vasarą siunčiamas pas dėdę į kaimą. Ten berniukas susidraugauja su kiek vyresne padūkusia mergaite Saga, kuri susipažįsta su naujuoju draugu itin ekscentrišku būdu – nugali jį bokso rungtynėse. Vėliau abiem atostogos tampa pirmųjų meilės jausmų preliudija.
Šis filmas mūsų didžiuosiuose ekranuose pasirodė 1991-aisiais, kai Lasse Hallströmas kaip tik Amerikoje pristatė savo pirmąjį anglakalbį filmą „Dar ratelį“ (Once Around, 1991 m.) – komedija, kurioje mergina Renata iš Amerikos lietuvių šeimos susituokia su jaunu lietuvių kilmės komersantu Semu, o per šventinį pokylį net skamba (tegul ir su klaikiu akcentu!) lietuvių liaudies daina „Motule mano, tu mane užauginai…“
„Mano šuniško gyvenimo“ veiksmas vyksta Švedijoje nuo 1958 iki 1959 metų. Labai svarbus laikmečio apibudinimo akcentas, koreliuojantis dar ir su „šuniška“ filmo tematika, yra žmonių tada plačiai visame pasaulyje aptarinėtas įvykis – 1957 metų lapkritį sovietiniu kosminiu erdvėlaiviu „Sputnik 2“ keturkojė mišrūnė Laika – pirmasis aplink Žemę skriejęs gyvūnas – į Žemę gyva nesugrįžo, nes mokslininkų nebuvo numatytas hipertermijos (mirtinas pasekmes turintis staigus organizmo atšalimas) pavojus.
Berniukas Ingemaras taip pat turi mylimą šunį. Ir dar jis turi vyresnį brolį Eriką, bet su juo teko kuriam laikui išsiskirti, kai Ingemaras iškeliavo pas dėdę Gunarą ir jo žmoną Ulą, gyvenančius mažame kaimo miestelyje Smolande. Bet Ingemarui neleidžiama kartu vežtis savo šuns: nepaisant berniuko protestų, geriausią jo draugą žadama patalpinti į voljerą.
Smolande Ingemaras susipažįsta su keliais tikrai ekscentriškais vietiniais gyventojais – nuolat savo namo stogą taisančiu ponu Fransonas ir šio namo apačioje gyvenančiu Arvidsonu, kuris vis prašo Ingemaro paskaityti ką nors apatinių drabužių katalogo…
Smolande Ingemaras praleidžia ne tik vasarą, bet ir žiemą. Ir per tą laiką tris kertus patiria mirties atnešamą skausmą. Bet nereikia pagalvoti, kad ši tema užgožia kitas. Nieko panašaus – filmas kupinas šviesos ir saulės, scenaristai pasirūpino, kad pagal Reidaro Jönssono knygą sukurto filmo fabula nebūtų nuobodi, o dialogai nestokotų šmaikščių dialogų, jau nekalbant apie, ko gera, pagrindinį privalumą – labai natūralią abiejų paauglių Antono Glanzeliuso (Ingemaras) ir Melindos Kinnaman (Saga) vaidybą.
Finale, patyręs kelias skaudžias netektis Ingemaras labai išmintingai pasiguodžia, kad „galėjo būti ir blogiau“. Pavyzdžiui, vienam vyrui, kuris lengvosios atletikos varžybų metu pasirinko trumpesnį kelią į finišą, bet žuvo nuo atsitiktinai paleistos ieties. Arba jau minėtai Laikai, kurią sovietai sugebėjo pasiųsti į kosminę orbitą, bet nepagalvojo, kaip ją gyvą gražinti atgal…
7. „ŠVENTĖ“ (Festen / The Celebration, 1998)
Vunderkindu iš Danijos dažnai vadinamas režisierius Thomas Vinterbergas danų kine dabar yra, ko gero, garsiausias po Larso von Triero filmų kūrėjas. Jiedu jau senokai bendradarbiauja, o 1995-aisiais net įkūrė garsų avangardinio kino judėjimą „Dogma 95“ (prie jo ištakų stovėjo dar du jų kolegos Kristianas Levringas ir Sorenas Kragh-Jacobsenas). Drauge suformuluotą manifesto tekstą Larsas von Trieras paviešino 1995 m. kovo 22 d. Paryžiuje vykusioje konferencijoje, skirtoje aptarti kino ateitį, prasidedant antrajam jo gyvavimo šimtmečiui.
„Dogma95“ pasiūlė naują kinematografo sampratą, kurios esmę sudaro dešimt griežtų taisyklių, pavadintų „Skaistumo įžadais“:
* Filmuoti tik natūralioje aplinkoje, nenaudoti papildomų sceninių priemonių (dekoracijų);
* Garsas negali būti įrašomas atskirai nuo vaizdo (ir atvirkščiai). Muzika nenaudojama, nebent ji skamba filmuojant;
* Filmuoti galima tik nešiojama kamera. Bet koks kameros judėjimas ar statiškumas galimas tik tada, kai jis atliekamas rankomis. Filmo veiksmas rutuliuojasi ne ten, kur stovi kamera, bet filmuojama ten, kur vyksta filmo veiksmas;
* Filmas privalo būti spalvotas. Negalimas joks specialus apšvietimas. (Jei trūksta šviesos ekspozicijai, galima prie kameros prikabinti vieną lempą);
* Bet koks vaizdo apdorojimas ir optinių filtrų panaudojimas yra draudžiami;
* Filme negali būti jokio išorinio veiksmo (žmogžudystės, ginklai ir t. t.);
* Filmo veiksmas rutuliuojasi čia ir dabar;
* Žanriniai filmai nepriimtini;
* Filmo formatas akademinis – 35 mm. juosta su 4:3 raiška (vadinasi, negalimas plačiaekranis formatas);
* Režisieriaus pavardė filmuose nenurodama, filmui suteikiamas eilės numeris;
„Šventė“ – pirmasis filmas, sukurtas pagal „Skaistumo įžadus“
Dar grafas Levas Tolstojus, rašydamas “Aną Kareniną”, taikliai pastebėjo: ”Visos laimingos šeimos panašios viena į kitą, o kiekviena nelaiminga šeima nelaiminga savaip”. Kitas ne mažiau išmintingas žmogus teigė, kad net padoriausios šeimos spintoje labai norint galima aptikti senus griaučius.
Abi šios tiesos gali būti T. Vinterbergo “Šventės” epigrafu.
Filmo pagrindą sudaro vienos šeimos pokylis, surinkęs prie bendro stalo beveik visus artimiausius žmones. Pasiturinčios šeimos galvai, tikram šeimyninio klano patriarchui Helgei Klingelfeldtui (akt. Henningas Moritzenas) sukanka šešiasdešimt metų.
Į jubiliejų suvažiuoja gausūs giminaičiai ir jau suaugę vaikai Kristianas, Maiklas ir Helenė. Nėra tik prieš keletą mėnesių mirusios dukters Lindos. Garbus šeimyninis vakarėlis prasideda ramiai ir taikiai, kaip ir pridera tokiems jubiliejams. Tačiau tai tik apgaulinga ekspozicija. Dar nepakilus nuo šventinio stalo Helgės autoritetui bus suduotas stiprus smūgis. Nes Kristianas (Ulrich’as Thomsenas) apkaltins tėvą…seksualine prievarta, kuri tapo ir Lindos mirties priežastimi.
Vėliau ims aiškėti ir kitos šių namų paslaptys, kol klestinčios šeimos fasadas atskleis ne vieną niekšybę ir melą. Bet režisierius nesiekia vien tik sugriauti išoriškai respektabilų pasaulį. Šioje “tamsos karalystėje” nušvinta ir šviesos spindulėlis. Tiesa, tai tik dvasinis Kristiano ir mirusios Lindos ryšys. Bet juk apsivalymas visada prasideda nuo dvasios atgimimo.
6. „BLOGIAUSIAS ŽMOGUS PASAULYJE“ (Verdens verste menneske / The Worst Person in the World, 2021)
Danų režisieriaus Larso von Triero nežino tik tie, kurie visai nesidomi šiuolaikiniu kinu.
Neblogai žinome ir tolimąjį Larso von Triero giminaitį Joachimą Trierą.
Jo tėvas Jacobas Trieras beveik keturis dešimtmečius dirbo Norvegijos kino studijose garso režisieriumi, motina darbavosi dokumentinio kino studijoje. O jo senelis (iš motinos pusės) Erikas Løchenas (1924–1983) buvo labai įdomi asmenybė – garsus Norvegijoje džiazo muzikantas, rašytojas, redaktorius ir eksperimentinių filmų kūrėjas. Norvegijos kino istorijoje jis taip pat užima ženklią vietą. Daugiausia žinomas dėl trumpametražių dokumentinių filmų, kuriuos kūrė nuo 1950 iki 1977 metų. O jo drama „Medžioklė“ (1959) buvo įtraukta į Kanų konkursinę programą, kai Auksinę palmės šakelę laimėjo Federico Fellinio „Saldus gyvenimas“.
Joachimas gimė 1974 metais Kopenhagoje, bet augo Norvegijos sostinėje Osle. Filmuoti video kamera „Super-8“ pradėjo anksti. Studijavo Europos kino mokykloje Danijoje, vėliau Nacionalinėje Bekonsfildo kino ir televizijos mokykloje Anglijoje.
Neseniai Lietuvoje praūžusiame „Kino pavasaryje“ matėme ne tik festivalį atidariusią ir begalę prizų gavusią „Sentimentalią vertę“, bet ir nemažą režisieriaus Joachimo Triero ankstyvesnių darbų retrospektyvą, įskaitant ir patį pirmą jo pilnametražį fimą „Repriza“ (2006 m.), pelniusią, kaip ir beveik visi kiti režisieriaus darbai, Norvegijos kino apdovanojimą „Amanda“.
Pirmąją sukurtą anglų kalba J. Triero dramą „Garsiau už bombas“ (2015 m.), dalyvavusią pagrindiniame Kanų kino festivalio konkurse, matėme „Scanoramoje“. Šis festivalis 2018-aisiais mums parodė ir jo „Telmą“. O kol kas patį naujausią režisieriaus filmą „Blogiausias žmogus pasaulyje“ pristatė „Kino pavasaris“.
Šio filmo pagrindinei herojei Julijai (ją suvaidinusią Renate Reinsve matėme J. Triero filmuose „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ ir „Sentimentalioje vertėje“) tuoj trisdešimt, o jos gyvenimas – klasikinė egzistencinė netvarka. Mergina vis dar nesiliauja svajojusi apie šviesią savo gyvenimo ateitį, nors iš tikrųjų yra pasiekusi nedaug – ji dirba konsultante knygyne.
Panašu, kad buvę gabumai jau iššvaistyti, bet yra ir šiokio tokio pozityvo – vyresnis už ją beveik 15 metų vaikinas Akselis (akt. Andersas Danielsenas Lie) – sėkmingas komiksų autorius – įkalbinėja kurti šeimą.
Vieną naktį mergina nekviesta užsuka į svetimą vakarėlį ir ten sutinka žavingą jaunuolį Eiviną (Herbertas Nordrumas). Netrukus, jau išsiskyrusi su Akseliu, Julija metasi į dar vienus naujus santykius, tikėdamasi iš naujo pradėti gyvenimą. O gal kai kuriems pasirinkimams jau per vėlu?
Filmas sudarytas iš dvylikos epizodų su prologu ir epilogu. Per beveik dešimt minučių trunkantį prologą Julija pakeičia keturis draugus, kelias šukuosenas ir net tris galimas profesijas: pradžioje studijuoja mediciną ir nori tapti chirurge, paskiau mediciną iškeičia į psichologiją, galiausiai nusprendžia būti profesionalia fotografe.
„Blogiausią žmogų pasaulyje“ Norvegija buvo iškėlusi kandidatu Oskarams. Julija suvaidinusi Renate Reinsve buvo apdovanota Kanų kino festivalyje.
O „Kino pavasario“ programų koordinatorė Aistė Račaitytė filmą festivalio kataloge pristatė taip: „Tai turbūt smagiausias ir tiksliausias festivalio filmas apie šiuolaikybę. Su pagrindine veikėja susitapatins bemaž visi Y kartos žiūrovai, o kiti galbūt geriau supras jos egzistencinį nerimą, kylantį iš galimybių gausos, įsigalėjusio individualizmo ir savirealizacijos kulto. Filmo emocinė paletė tokia plati, kad pažadu tiek juoko, tiek empatijos ašarų.“
5. „KVADRATAS“ (The Square, 2017)
Kanų žiūri 2017-tais geriausiu festivalio filmu ir Auksinės palmės šakelės laimėtoju pripažino švedišką „Kvadratą“. Paskelbus šį verdiktą pasigirdo nemažai nepasitenkinimo balsų, nes filmas favoritu nebuvo laikomas nei žiūrovų, nei kritikų. Tačiau laikui bėgant tapo aišku, kad toks sprendimas buvo toliaregiškas.
Galbūt čia kaip tik tas atvejis, kai kūrinio vertę didina ne dėmesys aktualijoms, o skubos nemėgstanti diskusija apie meno reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje. Režisieriaus Rubeno Östlundo filme moderni instaliacija šiuolaikinio meno muziejuje, pavadinta „Kvadratu“, jos kuratoriui (ir žiūrovams) tampa savotišku testu, į kurio politinio korektiškumo pasaulėžiūrą atspindinčius klausimus sąžiningai atsakyti ne taip paprasta.
„Kvadratas“ pasirodė esąs ženklus mūsų laikų kūrinys, užčiuopęs ir įprasminęs svarbus laikmečio bruožus. Pats režisierius taip apibrėžė filmo problemų ratą: „Tai mūsų pasaulio, kuriame dūstame, problemos. Pasaulio, kuriame primetėme sau griežtas taisykles, kaip turime elgtis. Kuriame vis bandome prilygti įsivaizdavimams apie save, kuriame svaidomės žodžiais „sėkmė“ ir „laimė“ ir prarandame save“.
Apibendrindamas savo kūrybos ypatumus režisierius sakė: „Mano filmai laviruoja tarp sociologinio kasdienybės stebėjimo … ir egzistencinio siaubo filmo“. Naujausiame filme „Kvadratas“ jis pasinaudoja dar ir stand-up komedijos elementais, kai nuo scenos (arba tiesiog užlipę ant stalo) juokintojai sako savo komiškus monologus publikai.
Pagrindinis „Kvadrato“ veikėjas Kristianas (Claesas Bangas) vadovauja šiuolaikinio meno muziejui Stokholme. Jis yra tikras savo darbo profesionalas, mokantis ir mecenatams pataikauti, ir diplomatiškai atsakinėti į keblius bei provokuojančius žurnalistų klausimus. Kartą pakeliui į darbą Kristianą meistriškai apšvarina vagišių grupelė: patekęs į suvaidinto incidento epicentrą vyrukas tik po kurio laiko supranta netekęs piniginės ir mobiliojo telefono. Bendradarbiui pasiūlius ir pasinaudojus kompiuterine programa Kristianas nustato pavogto telefono buvimo vietą. Dabar belieka sužinoti, kas iš daugiabučio gyventojų yra nusikaltėlis.
Tai tik viena – detektyvinė – filmo siužetinė linija, skirta, regis tik tam, kad pamatytume, kaip inteligentiškas meno žmogus ekstremaliomis aplinkybėmis gali pavirsti visiška priešingybe – necivilizuotu laukiniu žvėrimi.
Antroji filmo siužetinė linija, taip pat susijusi su Kristianu, šįkart su jo profesine veikla, kvestionuoja šiuolaikinės visuomenės dviveidiškumą. Seniai įpratome galvoti vieną, sakyti kitą, o elgtis trečiaip. Galime valandų valandas viešai diskutuoti apie socialinės atsakomybės svarbą, apie būtinybę mažinti socialinę atskirtį, moralinę prievolę padėti žemiau skurdo ribos gyvenantiems žmonėms (neretai dar apeliuojama ir į krikščioniškąsias vertybes) ir pan. Šitokį elgesį ir panašią retoriką mums demonstruoja demagogai politikai. Bet ne kitaip yra ir modernaus meno pasaulyje, ypač kai meno kuratoriai imasi vizualizuoti aktualias problemas, bet pasirenka abstrakčius kalbėjimo būdus.
Prieš sukurdamas filmą „Kvadratas“ Rubenas Östlundas keliavo per pasaulį su tokio paties pavadinimo instaliacija. Šio mediaprojekto esmė buvo parodyti, kaip griežtai apibrėžtoje erdvėje atsidūrusio vieno žmogaus elgesys įtakoja kitus: tai yra kolektyvinės atsakomybės metafora.
Filmas „Kvadratas“ šią metaforą kartoja, tik išskleidžia ją gerokai plačiau – per muziejaus kieme įrengiamą naują instaliaciją, Pietų Amerikos menininkės Lolos Arias projektą „Kvadratas“, skatinantį lygiateisiškumą, altruizmą, jautrumą kitiems bei socialinę atsakomybę. Kartu tai ir bandymas išeiti už griežtai apibrėžtos erdvės ir pasamprotauti apie politinio korektiškumo grimasas bei tolerancijos ribas.
4. „Turistai“ (Force Majeure, 2014)
Visi žinome posakį „geriausią pasilik pabaigai“, tas galioja ir kine, juk neretai visas įdomumas, didieji sprogimai, atomazgos ir panašiai, įvyksta juostos gale. Na, o filme „Turistai“ švedų scenaristas ir režisierius Rubenas Östlundas tai daro kitaip. Maždaug po 10 minučių jis pateikia (tiesiogine prasme) žemę sukrečiantį finalą, o likusią filmo dalį palieka mus ir, svarbiausia, savo traumuotus veikėjus, susitaikyti su įvykiu ir jo pasekmėmis.
Filmas pasakoja apie prancūzų Alpėse atostogaujančią švedų šeimą (tėtis, mama ir du vaikai), kuri patenka į sniego griūties spąstus. Filmas koncentruoja svarbiausią dėmesį ne į katastrofos pasekmes (niekas rimtai nenukentėjo) ar į didvyrišką gelbėjimo operaciją, bet į moralinę koliziją: pavojaus akivaizdoje šeimos galva, apimtas panikos, gelbėja tik savo kailį, kas vėliau ir tampa šeimos skilimo priežastimi.
Östlundas išgarsėjo kaip švedų atsakas Michaeliui Hanekei, pasižymintis Mike’o Leigh pavyzdžiu ir kandžiu socialiniu stebėjimu. Jo specializacija – visiškai šaltai ir suvaldomai sukti peilį į savo personažų, o kartu ir į savo tautos, psichiką.
„Turistuose“ Östlundas ne tik gilinasi į savo personažų emocijas, bet ir labai nepatogiai perkelia mus į jų intymią buveinę. Scenos poros viešbučio vonios kambaryje dar labiau trikdo, nes, kaip ir Haneke’s filme „Paslėpta“ (angl. Hidden), negalite suprasti, kur kamera yra paslėpta šioje ankštoje, veidrodžiais išklotoje erdvėje. Dėl to Östlundo personažai atrodo tarsi kaliniai ar laboratorinės žiurkės, stebimi, o nuolatinis jų matomumas subtiliai didina įtampą. Ne mažiau iškalbingas už dramą yra ir vietos vaizdavimas: viduje – jaukus, bet beasmenis viešbutis su dirbtinai natūraliomis karamelinėmis sienomis, lauke – slidinėjimo trasos, kurios pačios savaime yra gamtos idealizavimas teminiame parke.
Atmosferinė scenografija, kurioje siurrealistiškai naudojamas žaislinis dronas ir pasikartojantis akordeonu grojamas Vivaldžio skambesys, yra apgaulingai nervingas. O dėl ramaus Östlundo atsainumo, jis tampa dar sprogstamesnis, kai iškyla krizės akimirkos – ypač stroboskopu apšviestoje tamsioje sielos naktyje, kai Tomas (tėvas) patenka į laukinį alkoholio ir technikos ištroškusių atostogaujančių vyrų būrį.
Vaidyba yra nepriekaištingai suvaldyta, o pagrindiniai vaidmenys Kuhnke ir Kongsli simpatiškai kuria švelnų, tik šiek tiek savimi patenkintą savo personažų nykumą, paskui stebi jų grimasose atsirandančius įtrūkimus. O meistriškai sukurtas Fredriko Wenzelio fotografijos šaltumas išryškina pagrindinę temą – susidūrimą tarp mūsų bandymų kontroliuoti gamtą, tiek peizažus, tiek jausmus, ir neišvengiamybės, su kuria pasaulis ir mūsų pačių klaidos mus supainioja ir palieka likimo valiai.
„Turistai“ yra įtikinamas, protingas ir niūriai įdomus – nors ir griežtas savo veikėjams, jis niekada nėra nepagrįstai žiaurus. Rekomenduojame šį filmą iš visos širdies.
3. „Riba“ (Border, 2018)
Kanų kino festivalyje programoje „Kitas žvilgsnis“ (pranc.. Un Certain Regard) pagrindiniu prizu apdovanotas filmas „Riba“ (orig. Gräns) sukurtas pagal Johno Ajvide Lindqvisto knygą, o filmo autorius iš Irano kilęs švedų režisierius Ali Abbasi tokį pasirinkimą paaiškino tuo, kad šis rašytojas „moka tiesti tiltus tarp realybės ir fantastikos“. Ir pridūrė: „Mane labai domina žvilgsnis į visuomenę per paralelinės visatos prizme, o kinas tokiam tikslui tinka idealiai“.
„Riba“ yra išties išskirtinis kino kūrinys, su kuriuo nedaug ką galima palyginti. Ne taip paprasta pasakyti, kokiam žanrui galima būtų priskirti „Ribą“ – jame tampriai persipina absurdo komedija, baisi pasaka, šiurpus trileris, originali meilės istorija, socialinė satyra, filosofinė parabolė, ekologinės katastrofos pranašystė ir tai dar ne viskas, ką būtų galima paminėti. Pagrindinė filmo herojė vardu Tina (Eva Melander) dirba muitinėje Stokholmo uoste ir pasitinka keltu iš Helsinkio atvykusius keleivius. Keistų veido bruožų moteris yra nepakeičiama pasienio darbuotoja, nes pro ją negali praslysti net smulkiausia kontrabanda. Mat Tina pasižymi ypatingu gebėjimu užuosti net ne pačius per sieną gabenti draudžiamus daiktus (net vaikišką pornografiją USB atmintinėje), bet iš nusikalsti pasiryžusių žmonių sklindančius baimės, gėdos ar kaltės jausmo kvapus.
Tiną įsidėmi ir visi, kuriems tenka praeiti pasienio kontrolės punktą. Nepastebėti jos tikrai neįmanoma, mat moteris tikrai netelpa į jokius grožio kanonus. Ypač tuos, kuriuos jau daug dešimtmečių formuoja grožio industrija bei komercinis kinas.
Žinoma, tai tik vienas daugiabriaunės „Ribos“ aspektas. Ir gal net ne pats svarbiausias. Esame matę filmus su personažais, neatitinkančiais įprastų standartų, ir dažniausiai tokie kūriniai nepraleidžia progos kaip nors akcentuoti, kad nereikia apie žmones spręsti iš jų išvaizdos ir kad visi žmonės yra lygūs, nepriklausomai nuo to, kaip jie atrodo. Jei filme nebūtų nieko daugiau, turėtume dar vieną idealaus tolerantiškumo testo pavyzdį. Bet režisieriui Ali Abbasi tai būtų akivaizdžiai per lengva ir, matyt, neįdomi užduotis. Kitoniškumo temą režisierius labai greitai iš gyvenimo realybės išneš į kur kas platesnius kontekstus. Jų kontūrai ims ryškėti nuo to momento, kai muitinės patikros koridoriuje pasirodys ne mažiau įsimenamos išvaizdos vyriškis Voris, primenantis personažą iš Ch. Darwino paskelbtų žmogaus evoliucijos iliustracijų. Vos pamatę vienas kitą beaistrės veido išraiškos bet kokioje situacijoje neprarandanti Tina ir su sarkastišku šypsniu į aplinkinius visada žvelgiantis Voris pajunta kažką svarbesnio už tai, kas melodramose vadinama meile iš pirmo žvilgsnio arba kūnų chemija. Panašu, kad keistuolis atvykėlis apie Tiną žino daugiau, negu ji pati.
Abu „Ribos“ herojai yra tikri gamtos kūdikiai. Tina net gyvena miško namelyje su draugu, veisiančiu kovinius šunis. Mergina mėgsta basa (o kartais ir nuoga) vaikščioti po mišką ir, regis, moka suprasti jo gyventojus. Savotišką kontaktą fiziologiniame lygmenyje su gyvūnais gali užmegzti ir Vorė, kuriam didžiausias skanėstas – vabalų lervos. Atidus žiūrovas anksti pradeda suprasti, kas iš tikrųjų sieja šią keistą porelę. Reikšmingos detalės apie abiejų herojų kūnų ypatumus leidžia numanyti, kad ir Tina, ir Voris iš tikrų nėra paprasti žmonės, kuriems gamta pašykštėjo fizinio grožio, bet… Šioje vietoje esu priverstas dėti daugtaškį, kad neatimčiau iš žiūrovų atradimo džiaugsmo. Pasufleruosiu tik tiek, kad žiūrint filmą tikrai pravers visa tai, ką iš skandinaviškų pasakų sužinojote apie elfus ir visokius trolius. Savojo identiteto paieškos dabartiniame pasaulyje yra labai svarbi problema, kuri keliama ir skirtinguose filmuose, kurių herojai labai dramatiškai taikosi su staiga jiems atsivėrusia tiesa apie tikrąją jų tautinę ar transgenderine tapatybę. Net kino komiksų personažai naujausiuose filmuose apie Žmogų šikšnosparnį ar Iksmenus, nepaisant visų savo supersugebėjimų, sutrinka susidūrę su panašia dilema.
„Riba“, be abejonės, vienas reikšmingiausių dabartinio kino kūrinių, iš žiūrovo reikalaujantis pastangų nesustoti kelio viduryje. Nes, kaip mus moko filosofai, svarbus ne pats galutinis tikslas, o kelionė link jo.
2. „ŠIRDŽIŲ DAMA“ (Queen of Hearts, 2019)
Juostos „Širdžių dama“ pasaulinė premjera įvyko Sandenso nepriklausomųjų kino kūrėjų festivalyje (JAV), kurį dar 1978 įsteigė garsus aktorius Robertas Redfordas. Bene garsiausia kino pasaulyje naujųjų talentų kalvė buvo labai palanki nemažam būriui talentingų debiutantų, kurių tarpe išsiskyrė danų režisierė May el-Toukhy.
Pati režisierė šio filmo sumanymą komentavo taip: „Pradėjau darbą prie šio projekto, kai susimąsčiau apie tai, kaip gimsta šeimos paslaptys. Kaip tik tada buvau praradusi labai artimą asmenį, apie kurį netrukus sužinojau keletą paslapčių. Galvojau apie tuos, kurie netenka artimų žmonių, taip ir nesužinoję apie juos kažką labai svarbaus. Pasidalijau mintimis su savo bendraautore Maren Louise Kaehne, ir per trumpą laiką mudvi surinkome nemažai informacijos apie mokytojas, kurios turėjo lytinių santykių su savo mokiniais. Pastebėjome bendrą tendenciją: įprastai žmonės linkę pernelyg romantizuoti santykius tarp vyresnio amžiaus moters ir jaunesnio vyro, priešingai nei tarp pagyvenusio vyro ir jaunesnės moters. Taip pat vyrauja nuomonė, jog seksas tarp patėvio ir podukros nėra normalus, užtai pamotės intymus santykiai su posūniu taip kategoriškai nesmerkiami ir yra vadinamoje pilkoje zonoje“.
Tokioje „pilkoje zonoje“ atsiduria sėkminga teisininkė Ana, dirbanti su vadinamųjų „probleminių“ paauglių bylomis. Šeimyniniu gyvenimu moteris negali skųstis – laimingoje santuokoje su Peteriu jie augina dvynes dukras. Tačiau šeimos gyvenimas apsiverčia aukštyn kojom, kai pas juos atsikrausto nerūpestingas Peterio sūnus iš ankstesnės santuokos. Kol Peteriui sunku atkurti santykį su ilgai nematytu Gustavu, Anai, įpratusiai ieškoti išeičių iš įvairių konfliktinių situacijų, pavyksta su juo užmegzti ryšį. Kai palengva stiprėjanti draugystė perauga į moters aistrą, ant kortos pastatoma jos karjera ir šeimos gerovė.
Jau pirmieji „Širdžių damos“ kadrai su „griūvančiais“ miško vaizdais žadina svaigulio įspūdį ir staiga iš po kojų slystančio tvirto pagrindo savijautą. Šis vizualinis besiartinančios grėsmės simbolis kartosis dar ne kartą, vis artindamas siužetą prie baisios atomazgos, prie kurios žiūrovai pirmą kartą priartinamas jau pirmojoje scenoje, kai dar nepajėgia suvokti, kokia siaubinga tiesa netrukus paaiškės, ir prieš filmo pabaigą (pasinaudojus žiedine pasakojimo struktūra, kai finale sugrįžtama prie pradinės situacijos): tada jau intuityviai suvokiama tragedijos nuojauta jau nebepaliks alternatyvių atomazgos variantų.
Respektabilaus ir stabilaus šeimyninio pasaulio erozija prasideda tada, kai namuose pasirodo nepilnametis Peterio sūnus iš ankstesnės santuokos. Jaučiantis kaltę dėl to, kad paliko buvusią šeimą ir nesirūpino berniuku, kol jis užaugo, Peteris nori užmegzti su juo šiltesnius santykius, bet Gustavo sielą jau seniai užvaldė neapykanta, o jo paaugliškas maištas pasireiškia įžūliu elgesiu ir neprognozuojamais bei nelogiškais veiksmais
Akivaizdu, kad Peterio ir Anos laukia didžiulės kantrybės reikalaujanti psichologinė terapija, kuri padėtų ištirpdyti susvetimėjimo ledus ir padėtų Gustavui pasijusti visaverčiu šeimos nariu. Tokių filmų su gražia didaktine potekste esame matę nemažai. Bet šį kartą autoriai žengia visai kitais keliais. Atrodytų, kad didelę psichologinės pagalbos patirtį turinti Ana turėtų žinoti, kaip svarbu tokioje situacijoje elgtis subtiliai ir išvengti neatsargių žingsnių. Tačiau netrukus Anos santykiai su posūniu po truputį ima artėti prie pavojingos ribos, kai kiekvienas naujas žingsnis veda prie situacijos, kurią psichologai vadina negrįžimo tašku. Nepilnametis to, aišku, dar nežino, kas kita – patyrusi moters. Bet sunerimti priverčia Anos žodžiai, kad „nėra didelio skirtumo tarp to, kas gali įvykti, ir kas jokiu būdu neturi atsitikti“.
1. „SENTIMENTALI VERTĖ” (Sentimental Value, 2025)
Danų režisieriaus Larso von Triero nežino tik tie, kurie visai nesidomi šiuolaikiniu kinu. Kiti gi jau seniai seka jo kūrybą ir režisierių jau gerus tris dešimtmečius lydintį skandalingos šlovės šleifą. O ir visus jo filmus, pradedant Auksine palmės šakele Kanuose apdovanotą dramą „Prieš bangas“ esame matę savo didžiuosiuose ekranuose.
Bet tolimąjį Larso von Triero giminaitį norvegą Joachimą Trierą žinome ne taip gerai.
Joachimas kol kas tesukūrė tik penkis vaidybinius filmus, užtai visi jie, pradedant pirmuoju – „Repriza“ (Reprise, 2006) – apdovanoti Norvegijos kino apdovanojimais „Amanda“.
Joachimo Triero tėvas Jacobas Trieras beveik keturis dešimtmečius dirbo Norvegijos kino studijose garso režisieriumi, motina dirbo dokumentinio kino studijoje. O jo senelis (iš motinos pusės) Erikas Løchenas (1924–1983) buvo labai įdomi asmenybė – garsus Norvegijoje džiazo muzikantas, rašytojas, redaktorius ir eksperimentinių filmų kūrėjas.
Savotiška Joachimo Triero vizitine kortele tapo filmas „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ (2011), kurio premjera įvyko Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“. Kitas jo filmas „Garsiau už bombas“ (2015) – pirmasis režisieriaus filmas sukurtas anglų kalba – jau dalyvavo pagrindiniame Kanų kino festivalio konkurse, o mums ji parodė „Scanorama“.
Matėme ir kitus šio režisieriaus filmus – „Telmą“ (2017 m.) ir dviem Oskarams nominuotą „Blogiausią žmogų pasaulyje“ (2021 m.).
O naujausias režisieriaus darbas „Sentimentali vertė“ šiemet Kanuose pelnė garbingą žiūri apdovanojimą Grand Prix.
Tai emocingai papasakota istorija apie dvi seseris, išgyvenančias gedulą po motinos mirties. Tuo metu į jų gyvenimą staiga sugrįžta daug metų nematytas tėvas ir pateikia netikėtą pasiūlymą.
Labai gerai jungtį tarp „Blogiausio žmogaus pasaulyje“ ir „Sentimentalios vertės“ pastebėjo jaunas lenkų kino kritikas Maciejus Satora (www.stopklatka.pl): „Ar dar prisimenate paskutinę „Blogiausio žmogaus pasaulyje“ sceną? Po dvylikos suaugusiojo gyvenimo skyrių pasimetusi Džulė sėdi bute, kuris kažkada priklausė Akseliui, jos mylimajam iš kito gyvenimo, kuriuo jiems niekada nebuvo lemta iki galo dalyti. Vyro nebėra, bet liko jo išnykusios egzistencijos trupiniai. Prie sienos priklijuotos jų bendrų akimirkų nuotraukos. Sofa, ant kurios jie mylėjosi, o vėliau žiūrėjo serialus. Knygos, skaitomos, pradedamos ir niekada daugiau neatsiverčiamos. Vitražinis laiptinės langas, pro kurį jis taip mėgo žvelgti į išorinį pasaulį. Raštuotas kilimas. Lazdelė. Akmuo.
„Sentimentalią vertę“ Joachimas Trieras pradeda dvasiniu grįžimu prie šios scenos. Prieš tai, kai prisiminimai iš visiškai kitokio gyvenimo yra paliekami rūsyje, matome, kaip, uždaryti tarp keturių medinio namo sienų, jie klusniai atlieka savo funkcijas. Ant valgomojo stalo išdidžiai stovi vaza, garsiai girgždėdamas atidaro dureles žalvarinis židinys, žmogaus šilumos sušildyta sofa, sode ramiai guli lazdelė ir akmuo. Prieš juos parodydamas trumpais, greitais kadrais, filmas tyliai perbėga seno namo tekstūrą: vietomis subraižytą ir randuotą, o istorijos pėdsakai matomi tik iš arti. Kamera pasakoja iš kelių perspektyvų, žvelgdama į namą iš tolo, stambiu planu, priartinimu ir detalėmis…“
Labai panašu į Ingmaro Bergmano stilistiką. Ir to režisierius nė nesistengia slėpti. Kaip ir trijų artimiausių žmonių tarpusavio santykius pindamas panašia genialaus švedo maniera.
Šeimos galva tėvas Gustavas Borgas (jį tarsi iš natų partitūros tobulai suvaidino Stellanas Skarsgårdas), sėkmingas režisierius ir elegantiškas alkoholikas, paliko šeimą, kai vyresnioji Nora (Renate Reinsve) ir jos sesuo Agnes (Inga Ibsdotter Lilleaas) dar buvo mergaitės. Sužinojęs apie buvusios žmonos mirtį ir trokšdamas atkurti jau prarastą ryšį su savo dukterimis, Gustavas po dvidešimties metų netikėtai pasirodo laidotuvėse.
Atgailaujantis Gustavas jau sugalvojo šią komplikuotą situaciją paversti nauju galbūt brandžiausiu ir neabejotinai asmeniškiausiu savo filmu. Jis siūlo Norai suvaidinti jo motiną, kurį šiuose namuose paliko šį pasaulį savo noru, bet dukra atsisako, nors yra profesionali aktorė, vaidinanti tėvo niekinamame teatre ir serialuose. Tai, žinoma, savotiškas skaudus kerštas šeimą palikusiam tėvui, bet šis visgi jau pasinėrė į savo projektą ir pasiūlo pagrindinį vaidmenį amerikietei aktorei Reičelei Kemp (Elle Fanning).
Pabaigai dar vienas labai tikslus jau cituoto jauno lenkų kolegos pastebėjimas apie svarbiausią veiksmo vietą – talpia metafora paverstus Borgų šeimos namus: „Sentimentalioje vertėje“ pastatas tarnauja ne tik kaip šeimos santykių išsipildymo erdvė. Tai taip pat nudžiūvusių, negyvų šaknų saugykla, kur jų begalinė įtaka akivaizdi kiekviename žingsnyje. Noros prosenelis mirė lovoje, kurioje jos močiutė pagimdė Gustavą. Vėliau, tame pačiame miegamajame, jos tėvas kiekvieną naktį užmigdavo prisiglaudęs prie motinos. Ši erdvė paveldima kaip vienatvė – tragiškiausias Borgų šeimos prakeiksmas, be išimties perduodamas iš kartos į kartą“.
