Garsusis šūkis “Tai ne televizija, tai HBO” yra kaip niekada teisingas. Aukščiausios kokybės kabelinis tinklas išlieka pirmaujančiu visų žanrų kokybiškų pramogų tiekėju, kuriančiu žymiausias ir labiausiai pripažintas naujojo tūkstantmečio televizijos laidas ir nerodančiu jokių ženklų, kad ketina sustoti.
Gerų HBO serialų yra daug – net ir puikių nesunku rasti. Ši platforma užsitarnavo prestižinės televizijos vardą, o jos transliacijos paslauga turi prabangą talpinti klasikinius favoritus, kartu su naujausiais “Emmy” apdovanojimus pelniusiais šedevrais. Nors visi žino šedevrus – “Sopranus”, “The Wire” ir net “Sostų karus” – HBO ir toliau kuria turinį, kuris neabejotinai taps šiuolaikine klasika. Nuo kandžių juodųjų komedijų iki sunkių dramų – šie serialai yra kritikų hitai ir gerbėjų numylėtiniai, pakeliui tapsiantys šiuolaikinės televizijos etalonais.
Kadangi galima rinktis iš daugybės puikaus turinio, siūlome 10 išskirtinių HBO serialų, kurie, mūsų nuomone turėtų sulaukti daugiau žiūrovų dėmesio.
10. Barry (Baris)
Šaltakraujis serijinis žudikas, vedamas savo vienintelio gyvenimo mentoriaus ir darbo vadovo, persikrausto į saulėtąją Holivudiškąją svajonę, arba Los Andželą, kur toliau sprendžia, ar verta puoselėti samdomo žudiko karjerą. Susipažinkite, tai – Baris (angl. Barry), ant vidutinio amžiaus krizės slenksčio laviruojanti, komiška asmenybė, švelniai tariant, klajojanti neaiškiais gyvenimo vingiais. Prieš penkerius metus „HBO“ televizijos ekranus pasiekęs aštuonių serijų pasakojimas tuo pačiu pavadinimu stebina žiūrovus gebėjimu prajuokinti net ir kruviniausiame epizode. Trumpa, neįpareigojanti kriminalinė komedija su rimtais draminiais elementais, turbūt geriausiai apibūdina Bario koncepciją.
Vos po pusvalandį trunkančių serijų autorius Alec Berg nėra naujokas plačiojoje kino industrijoje. Tiesa, prie šios serijos kūrimo dar daugiau prisidėjo pati tragikomedijos pagrindinė žvaigždė – Bill Hader. Jo teigimu, ankstesnė aktoriaus patirtis amerikiečių mėgstamame vakariniame televizijos šou „Saturday Night Live“ įkvėpė sukurti istoriją apie tam tikrais aspektais jam artimą veikėją Barį. Kad ir kaip būdavo juokinga žiūrovams už televizijos ekranų, pats Hader nesijautė laimingas juos linksmindamas: „Bet kuriuo metu, kuomet matydavote mane per „Saturday Night Live“, aš iš esmės išgyvendavau panikos priepolį“, – „Bario“ serialo pristatymo interviu metu atviravo šis.
Serialo bendraautorius Berg paantrino šiai Hader idėjai, emociją žiūrovams perteikdamas komplikuotame Bario personaže. Bario Berkman‘o arba vėliau dėl „geresnio“ holivudinio vardo skambesio pasivadinusio Bario Block‘o gyvenimas toli gražu nėra lengvas. Jo taikli ranka dar nė karto nesusimovė atliekant negailesntingą samdomo žudiko darbą, kurio dėka pastarasis uždirba krūvas šlamančių. Visgi, toks visas moralines normas peržengiantis pragyvenimo būdas pagrindinį veikėją varo į neviltį. Šis naktimis nebegali miegoti, mat mąsto apie savo gyvenimo tikslą, kuris jam kol kas tėra tik blanki ateities vizija. Todėl galima teigti, kad Baris kaip ir Hader yra savo paties talento belaisvis, įsisukęs į ne savą užburtą ratą.
9. Mare of Easttown
Tai HBO kriminalinis trileris apie vieno miestelio gyvenimą ir ten nutikusius paslaptingus įvykius. Pagrindinė veikėja Meirė (vaidina Keit Vinslet), Ystouno herojė ir policijos pareigūnė, imasi tirti vienos jaunos motinos nužudymą. Meirė miestelyje išgarsėjo dėl nepaprastų krepšinio rungtynių, kuriose ji įmetė lemiamą tašką, o dabar sulaukusi vidutinio amžiaus ir perėjusi gyvenimo audras dirba policininke – jai iš paskos kaip šleifas velkasi neišaiškinta byla. Ji imasi darbo ne dėl pripažinimo ar nenorėdama palikti neužbaigtų reikalų – ji stengiasi pabėgti nuo praeities. Serialo veiksmas sukasi tiek apie kriminalą, tiek apie pačią paslaptingą Meirės asmenybę.
Įvykiai plėtojasi lėtai, neskubant, o paslaptis atsiskleidžia pati – tyrėjai ir aplinka veikia tik kaip katalizatoriai. Nors Meirei suteikiama daugiausiai eterio, kiti veikėjai taip pat užima savo vietą serialo siužete. Ir pats miestelis turi charakterį – apsiniaukęs, tačiau jaukus, pilnas vešlių miškų ir parkų, upelių. Būtent serialo vieta ir charakterių plėtotė buvo geriausiai įvertinta kritikų.
8. Sharp Objects (Aštrūs daiktai)
Serialo istorija sukasi apie vieną Čikagos laikraščio žurnalistę Kamilą Priker (Amy Adams), kuriai redaktorius paskiria pagrindinę užduotį – grįžti į savo gimtąjį miestelį ir surinkti kuo daugiau informacijos bei parašyti svarbius straipsnius apie jame vykstančius kraupius įvykius, kurių aukomis jau tapo kelios jaunos mergaitės. Tokia redaktoriaus užduotis paskirta Kamilai nėra atsitiktinė, jis taip pat nori, jog tai būtų galimybė jai pagaliau palikti visus persekiojančius praeities šešėlius ten, gimtajame Vind Gapo miestelyje, Misiūryje. Tačiau vos tik atvykus viskas klostosi daug sudėtingiau nei pati Kamila Priker galėjo numanyti: prieš akis iškylantys siaubingi praeities vaizdiniai, kurie nepaleidžia ir primena visus skaudžius patirtus įvykius, ne itin nuoširdus motinos priėmimas ir miestelio gyventojų požiūris į ją bei bylos tyrimas, kuris kelia daug klausimų.
Amy Adams įkūnyta įtikinanti personažė ne tik, kad išlieka atmintyje, bet ir priverčia pažvelgti į kitokį kuriamą moters vaizdavimą, kuris pagal suformuotus visuomenės stereotipus nėra priimtas ir žiūrovui neatrado itin patrauklus moteriškumo pavyzdys. Tačiau čia ir slypi viena iš serialo minčių, kurioje remiantis vidiniais moters išgyvenimais susijusiais su praeities įvykiais, vaizduojamas skausmas, psichologinės problemos sukeltos vaikystės įvykių, priklausomybė alkoholiui – visą tai priverčia pažvelgti ir į moterį su giliais išgyvenimais, kurie nėra taip paprastai užmirštami ir lieka visam gyvenimui.
Iškeliamos ir visuomenės problemos, stereotipinis požiūris į žurnalisto darbą. Pati istorija įtraukianti, parodoma, kad tai ir svarbus žurnalistinis tyrimas, tai darbas, kurį pagrindinė veikėja turi atlikti. Šis serialas priverčia pažvelgti į žurnalistinės profesijos darbą ir pabandyti suprasti esminius šios profesijos niuansus ir tuo pačiu tarsi susitapatinti su pagrindine veikėja ir pačiam žiūrovui įsijausti į atliekamą tyrimą. Visuomenėje dažni pasisakymai apie žurnalisto darbą būna neigiami, įvardijama, kad jie reikalauja per daug informacijos, kišasi ten, kur galbūt nereikėtų. Visą tai perteikiama seriale – toks miestelio gyventojų požiūris, kad vėl jų miestas publikacijose atsidurs kaip žmogžudysčių miestelis, kuriame vien tik kraupūs įvykiai, o žurnalistė tik visur kišdamasi bando surinkti naudingos informacijos darbui. Iš esmės, tai perteikia tokio darbo pobūdį ir tampa pamokančia istorija, parodanti kaip iš tiesų yra atliekami tokio pobūdžio tyrimai ir kad ne viskas yra taip paprasta, kaip kitiems gali atrodyti. (G.L.)
7. „Tokyo Vice“
„Tokyo Vice“ atvyko į „HBO Max“, apgaubtas nostalgijos sluoksniais, pradedant nuo pavadinimo, kuris skamba kaip „Cinemax“ vėlyvojo klestėjimo laikų užuomina. Tai gana skanus jakudzos dramos ir tūkstantmečio pradžios amerikietiškos istorijos apie brendimą ritinys, kuriame gausu prieskonių, kuriuos žada šis derinys: tatuiruotės ant viso kūno ir trūkstami pirštai, fotoaparatai „point-and-shoot“ ir „Backstreet Boys“.
Be to, jis su kaupu mėgaujasi vakarietišku japoniško šaunumo fetišizavimu ir Tokijo, kaip stilingiausio pasaulyje nuodėmės prieglobsčio, samprata, kartais primenančia filmą „Pasiklydę vertime“ (angl. Lost in Translation), kuris pasirodė maždaug tuo metu, kai buvo kuriamas serialas. Klubai, meilės viešbučiai, vaizdingos gatvelės už kampo nuo mirgančių neono jūrų – na, viską žinote.
„Tokyo Vice“ savo egzotiškumą švelnina įtvirtindamas savitą stilių – šiuo atveju nuotaikingą, atmosferinį natūralizmą, kurį sukūrė Michaelas Mannas, režisavęs pirmąją seriją ir padėjęs nustatyti serialo išvaizdą ir ritmą. Spektaklis paremtas memuarais „Tokyo Vice: An American Reporter on the Police Beat in Japan“, kuriuos parašė Jake’as Adelsteinas (liet. Džeikas Adelšteinas) – jis paauglystėje persikėlė iš Misūrio į Japoniją ir nepaisydamas jokių aplinkybių, tapo didžiausio Tokijo laikraščio „The Yomiuri Shimbun“ reporteriu.
Pradėjęs mirksniu, kai Džeikas (ak.t Ansel Elgort) susiduria su pavojinga konfrontacija, serialas persikelia į 1999 m., kai jis išlaiko įdarbinimo laikraštyje egzaminą. Žanro požiūriu šis serialas taip pat yra aukščiausio lygio žurnalistinė istorija. Mes sekame Džeiko, dviejų naujų darbuotojų (Kosuke Tanaka ir Takaki Uda) ir jų redaktorės (Rinko Kikuchi) tarpusavio santykius, kurie suteikia serialui struktūrą ir šmaikščią biuro komediją.
Memuaruose aprašomi ir seriale vaizduojami 12 jo darbo laikraštyje metų, aprašomos 80 valandų darbo savaitės, santykių sunkumai, kriminalinių reporterių ir policijos tarpusavio santykiai. Konkrečios bylos, kurios apima Lucie Blackman žudiko paieškas, taip pat atsiminimuose aprašomi grasinimai mirtimi po to, kai jis išspausdino straipsnį apie Tadamasą Goto. Jis taip pat atskleidė, kad Saitamos prefektūroje buvo keičiami moksliniai duomenys apie užterštumą dioksinu.
6. The Flight Attendant
Serialas paremtas Kriso Bohjaliano to paties pavadinimo knyga, kurioje visas siužetas sukasi apie skrydžių palydovę, bandančią atgauti gerą vardą, kai po vienos nakties nuotykio viešbutyje lovoje atsibunda šalia vyro lavono. Maža to, ji ne tik patenka į nelaimingų aplinkybių sūkurį, tačiau dar ir kenčia nuo alkoholizmo, todėl sunkiai prisimena, kas nutiko įvykio išvakarėse. Serialas puikiai perteikia Keisės Bouden (Keilė Kuko) kriminalinius nuotykius ir asmenines odisėjas.
Keisė gyvena Niujorke, tačiau dirba pirmos klasės skrydžių palydove „Imperial Atlantic“ oro linijoms ir visą laiką keliauja aplink pasaulį. Nors jos darbas reikalauja turėti reprezentatyvią išvaizdą, moteris mėgsta vakarėlius ir skandinti savo problemas alkoholyje – ji vis dar negali atsigauti po vaikystės traumų. Jos gyvenimas netvarkingas ir chaotiškas, o galiausiai tai priveda prie tikrų pavojų. Viename skrydyje į Bankoką moteris susipažįsta su amerikiečių verslininku Aleksu Sokolovu (Maiklu Huismanu). Jie nusprendžia praleisti kartu vakarą, patyrinėti miestą ir vienas kitą. Kitą rytą Keisė atsibunda prie jo negyvo kūno, nenutuokdama, kas nutiko. Supanikavusi puola tvarkyti žmogžudystės netvarkos ir slėpti įkalčius, tačiau grįžus į Niujorką visus skrydžio palydovus vis tiek apklausė FTB. Keisė, norėdama susigrąžinti atmintį ir išteisinti save, suskumba pati tirti bylos ir aiškintis, kas iš tikrųjų nutiko.
Antro sezono veiksmas prasideda praėjus metams nuo šių įvykių. Keisė dabar dirba puse etato Centrinėje žvalgybos tarnyboje, visus tuos metus buvo blaiva, vaikščiojo į Anoniminių alkoholikų susitikimus ir persikėlė gyventi į Los Andželą; susirado naują vaikiną Marko. Tačiau vienos užduoties Berlyne metu kažkokia moteris, apsimetusi Keise, nužudo jos tyrimo subjektą. Keisė, persekiojama praeities vaiduoklių, bando išsiaiškinti, kas nori imituoti jos asmenybę.
„The Flight Attendant“ yra puikus HBO Max originalus serialas, kuris laimėjo devynis „Primetime Emmy“ apdovanojimus, įskaitant ir geriausio pagrindinio vaidmens, kurį gavo Keilė Kuko, ir geriausio antraeilio vaidmens, kurį pelnė Rouzė Perez.
5. Gentleman Jack („Džentelmenas Džekas“)
Serialas „Gentleman Jack“ tai bendra „BBC One“ ir „HBO“ produkcija, kuri atkuria realius įvykius, vykusius XIX amžiuje – „pirmųjų modernių lesbiečių“ santykius.
Režisierius Sally Wainwright atkuria istorinę draminę istoriją apie 1832 metais gyvenusią Anne Lister. Anne Lister buvo Anglijos žemės savininkė iš Halifakso. Visą gyvenimą ji rašė dienoraščius, kuriuose yra daugiau nei keturi milijonai žodžių. Savo dienoraščiuose moteris aprašė kasdieninio gyvenimo detales, finansinius rūpesčius, tuometinę pramonę. Dienoraščiuose galime rasti ir jos minčių apie orą, socialinius įvykius, nacionalinius įvykius ir verslo interesus. Joje pateikiama išsami informacija apie to meto socialinius, politinius ir ekonominius įvykius. Tiesa, daugiausiai dienoraščio yra parašyta slaptu kodu, kuris pasakoja visą gyvenimą trunkančius lesbiečių santykius. Anne Lister rašyseną buvo nepaprastai sunku iššifruoti. Dalis, kuri buvo užšifruota specialu kodu, buvo sukurta sujungiant graikų abėcėlę, zodiako ženklą, skyrybos ženklus ir matematinius simbolius. Jos dienoraščiuose naudojamą kodą iššifravo Johnas Listeris ir jo draugas Arthur Burrell. Kai buvo atskleistas slaptų ištraukų turinys, Burrell patarė Johnui Listeriui sudeginti visus dienoraščius, tačiau Lister to nepadarė ir toliau slėpė dienoraščius, kurie išliko iki šių dienų.
Serialas puikiai perteikia XIX amžiaus atmosferą. Tuometinio laiko aprangos, pūstos ilgos suknelės, prabangūs drabužiai, įrankiai, tradicijos. Parodoma įprasta XIX amžiaus gyventojų veikla, kasdienybė bei buitis. Atskleidžiamas individualus žmogaus ir visuomenės suvokimas, bendravimo ypatumai bei mąstymas: kas yra norma ir kas ne. Įtikinamai perteikiamos emocijos bei išgyvenimai. Tai drąsus pasakojimas apie lesbietes, kurios išdrįso užmegzti romantiškus santykius, žinodamos, jog bus apkalbėtos ir pasmerktos, todėl savo draugystę laikė paslaptyje. Tai įtraukiantis pasakojimas, perteiktis Anne Lister emocijas iš dienoraščių puslapių: seksualumą, lytinį potraukį ir kitos moters troškimą. Daug dėmesio skiriama ir psichologinei savijautai perteikti. Tuometiniame amžiuje kalbėti apie psichologinę sveikatą buvo tabu, žmonės tai priėmė kaip kažkokį „nenormalumą“ ir net gaudavo piniginę paramą, jeigu kuris nors iš giminaičių atsidurdavo psichiatrinėje ligoninėje. Daktarai, kurie užsiėmė psichologinės sveikatos gydymų buvo vadinami „svetimšaliais“ ir engiami.
Anne Lister buvo turtinga, nepriklausoma žemės savininkė, garsėjusi savo laikais, kad visada rengėsi juodai, nesivargindama įsijausti į moteriškus jautrius jausmus, kaip kitos jos lyties atstovės. Sklandė gandai, jog ji gali būti vyriškos lyties, todėl dažnai miestelio gyventojų ji buvo vadinama „Ponu Džeku“ (Gentleman Jack). Anne Lister ne tik suvokė, kad jai patinka moterys, tačiau ir stengėsi suprasti, kodėl būtent taip jaučiasi ir kodėl tokia yra, ji ieškojo taip pat besijaučiančių savo lyties atstovių. Būdama 41–erių ji pradėjo draugauti su Ann Walker, kuriai 1834 metais meilę prisiekė vestuvių ceremonijoje bažnyčioje – moterys apsikeitė žiedais ir pasižadėjo būti ištikimos (tai buvo tik simbolizmas, nes moterų santuoka nebuvo laikoma legalia to meto Anglijoje). Šią tikrą ir jautrią dviejų moterų meilės istoriją XIX amžiuje ir atkuria serialas.
4. „Aš galiu tave sunaikinti“ (I May Destroy You)
„Aš galiu tave sunaikinti“ yra vienas iš šiuolaikinių HBO šedevrų, kurį sukūrė, parašė, režisavo ir jame vaidina įspūdingoji Michaela Coel. Seriale pasakojama apie Arabelą, jauną „Twitter“ žvaigždę, išgarsėjusią su debiutine savo knyga „Chronicles of a Fed-Up Millennial“ ir tapusią tikra ikona. Sunkiai spėdama parašyti naują savo knygą duotu terminu, mergina nusprendžia vieną vakarą atsipalaiduoti ir išeina pasilinksminti su savo draugais.
Mergina padaugina alkoholio ir kitą dieną pabunda savo darbo vietoje, jos telefonas sudaužytas ir ji visai neprisimena kaip baigėsi praėjusi naktis. Per kitas 24 valandas tam tikros vakaro detalės sugrįžta į merginos atmintį ir ji supranta, jog buvo išprievartauta. Draugai padeda prisiminti merginai likusiais detales, jog išsiaiškintų, kas su ja taip pasielgė.
Michaela Coel – vienas iš tų nedaugelio žmonių, kurie retkarčiais pasirodo ekrane ir sukrečia pramonę iki pat jos pamatų, nes nesileidžia būti gąsdinami jos nusidėvėjusių mechanizmų ir nesileidžia apibrėžiami kaip vien tik atitinkantys įvairovės kriterijus. Ji puikiai supranta ne tik savo kultūrą, bet ir tai, kaip ji įsilieja į šiuolaikinės visuomenės naratyvą, ir yra apibrėžusi savo kovą. Tačiau aktorės nuopelnas yra tai, kad ji randa visiškai unikalių būdų tyrinėti temas, kurias nagrinėja su savitu pasakojimo gobelenu, kuris yra ir suprantamas, ir pasiekiamas auditorijai. Jos kūryboje jaučiamas tikroviškumo šydas, suteikiantis tiesą sunkiai virškinamoms temoms, tačiau, kaip ir tikrasis gyvenimas, ji atsisako pateikti lengvus ir paprastus atsakymus. Ji vengia klišių vaizduoti Arabelą kaip paprastą auką ir nevadina veikėjų, kurie elgiasi smerktinai, juodais ir baltais piktadariais. Šios įžvalgos yra neįkainojamos ne tik įtraukiant žiūrovus, bet ir pradedant pokalbius apie problemas, kurias ji pasirenka nagrinėti, ir tik nedaugelis rašytojų ir režisierių gali taip teigti apie savo darbus.
Tai nuostabus kančios, įniršio, nusivylimo ir potyrių serialas, kuriame pasitelkus juodąjį humorą išnarpliojami sudėtingi aspektai. Arabela yra parodoma kaip itin emocinga asmenybė, kuri intriguoja nuo pradžios iki pabaigos.
3. Somebody Somewhere
Tai komiška drama apie vidutinio amžiaus sulaukusią moterį, kuri neseniai neteko sesers. Sem (Bridžita Everet) persikėlė į savo gimtąjį miestą Manhatane, Kanzase, kad galėtų prižiūrėti mirštančią seserį, tačiau jai mirus ir praėjus pusei metų po netekties Sem vis dar negali suimti savęs į rankas – neprisiversdama prisiliesti prie Holės lovos, vis dar miega ant jos sofos, kartais negali sulaikyti emocijų viešose vietose ir tiesiog nesijaučia, kad pritaptų savo gimtajame mieste.
Tačiau Sem nėra nevykėlė, kokia ją laiko jos kita sesuo. Sem turi nuostabų balsą ir tai jai primena buvęs bendraklasis, su kuriuo kartu dirba. Nors tarp jų neužsimezga jokie romantiniai ryšiai, kadangi Džoelis (Džefas Hileris) yra gėjus, tačiau atsiranda graži draugystė, kurioje Džoelis bando padėti Sem iš naujo atrasti savo galią ir talentą, o tai yra dainavimas. Džoelis nusiveda palūžusią draugę į vieną slaptą bendraminčių susirinkimą, į kurį žmonės ateina, nes juos vienija tas pats dalykas – visi jie jaučiasi nepritapę visuomenėje, tačiau būdami kartu palaiko vienas kitą ir skatina geriausias vienas kito savybes. Sem po ilgo laiko pirmą kartą atsistoja ant scenos ir nors širdis vis dar dreba, kad dainuojant prasiverš sielvartas dėl sesers mirties, ji užtraukia pirmą natą.
Pati pagrindinį vaidmenį atliekanti aktorė Bridžita Everet toli gražu nepanaši į tylią ir kuklią pelytę. Gyvenime ji ne tik vaidina, bet, kaip ir jos herojė, dainuoja bei kuria dainų žodžius, kurie ne vieną priverstų žagtelėti, kadangi tekstai tokie drąsūs ir griausmingi (apie papukus arba antrą vyro galą burnoje). HBO serialą pavadino „vidutinio amžiaus moters virsmu“ ir tai gana tikslus apibūdinimas, kadangi ir Sem eina per tam tikrus gyvenimo pokyčius po sesers mirties, ir pati Everet, sulaukusi 49 metų, pirmą kartą vaidina pagrindinį vaidmenį. Šiuo atžvilgiu aktorė gali neblogai įsijausti į savo personažą, tačiau kitais aspekais jos skiriasi: Everet – tai tikra energijos bomba, o Sem jaučiasi prislėgta, nepasitiki savimi ir bijo išnaudoti savo potencialą. Tai tik parodo, kad Bridžita Everet gali bet ką.
Serialas ir jautrus, ir juokingas, pasakojantis apie žmones, kuriuos mes patys galėtume pažinoti – apie mūsų kaimynus, draugus, giminaičius iš mažų, apsnūdusių miestelių. Tuose miesteliuose iš pažiūros nieko įdomaus nevyksta, tačiau kiekvieno gyventojo širdyje vyksta kokia nors vidinė drama. Būtent tokia vidinė drama žiūrovų dėmesiui ir perkeliama į televizijos ekraną.
2. The Gilded Age („Aukso amžius“)
„Aukso amžius“ – amerikiečių istorinės dramos televizijos serialas, kurį sukūrė ir parašė Julianas Fellowesas. Serialo veiksmas vyksta Jungtinėse Valstijose, vadinamame „aukso amžiuje“, 1880-ųjų Niujorko klestėjimo metais.
Seriale yra elito žmonių – senų šeimų, kurios Niujorke gyvena nuo tada, kai šis miestas dar tik blizgėjo olando akyse. Čia yra ir išsišokėlių, kurie uždirbo naujų turtų kibirais, statydami geležinkelius, o dabar yra užsiėmę dvarų statyba visame Manhetene ir bando nutiesti bėgius į „išmaniąją visuomenę“. Ir dar yra tarnai, kurie gyvena su šiais elito žmonėmis ir keikiasi dėl jų, kai tik jie lieka vieni.
Serialas prasideda liūdna nata ir nepamirškime paminėti, kad visi kalba tuo senuoju „turtuolių“ akcentu. Serialo veiksmas vyksta 1882 m. Niujorke, kai naujųjų turtuolių šeima Raselai persikelia į savo Stanfordo Vaito suprojektuotą dvarą Penktojoje aveniu, esantį kitoje gatvės pusėje nuo mažiau prabangaus, bet garbingesnio „senųjų pinigų“ seserų Agnės van Rhijn (akt. Kristina Baranski) ir Ados Brook (akt. Cynthia Nixon) namo.
Džordžas Raselas (akt. Morganas Spectoras) yra Vanderbilto stiliaus geležinkelių magnatas ir plėšikų baronas, o jo žmona Berta (akt. Kerė Coon) įnirtingai siekia įsitvirtinti Niujorko visuomenėje. Jų atvykėlių statusas nustatomas iš karto, kai pasirodo vagonai, vežantys dėžes su statulėlėmis, tikriausiai išplėštomis iš Europos namų ir bažnyčių.
Taip prasideda pavydas, konkurencija, turtingų šeimų karas, lenktynės dėl vietos po Niujorko saule. Nuostabūsd kostiumai ir prabanga alsuojančios detalės, Penktosios aveniu gatvių vaizdai ir kompiuterine grafika papildytos užkulisių konstrukcijos sukuria šlovės vaizdinį. Kaip seriale sakė grafienė iš Granthamo, Amerikoje viskas kitaip… būtent šis serialas ir leidžia pasinerti į tuos laikus, kai dėl visuomenės statuso kovojo šeimos.
1. Love & Death („Meilė ir mirtis“)
Režisierių Leslės Linka Glatter ir Klarko Džonsono kriminalinės dramos HBO Max serialas, kuris privers jaustis nepatogiai.
Serialas, paremtas tikra istorija, kuriame parodoma dar viena Montgomerio žmogžudystės istorijos versija. Aktorė Elizabetė Olsen vaidina paprastą paprasto Vilio miesto Teksase gyventoją. Kendi – pamaldi metodistė, kuri atrodo patenkinta savo bažnyčia ir savo vyru Petu (akt. Patrikas Fugitas), kuris yra malonus, bet neryškus žmogus.
Vienas iš įdomių elementų seriale, tai, kaip legendinis kūrėjas užfiksuoja kasdienybę, kuri vis dar gali teikti pasitenkinimą, t. y. gyvenimus, kurie pažįstami kiekvienam iš mūsų. Net romanas, kuris galiausiai priveda prie žmogžudystės, yra žaviai praktiškas – du žmonės, kurie nusprendžia pradėti mylėtis taip pat, kaip nusprendžia atsinešti bandelių į bažnytinį vakarėlį.
Taigi, žinome, kad Kendi kirviu užmušė Betę. ir visada tvirtino, kad tai buvo savigyna. Betė sužinojusi apie romaną grasino ir Kendi turėjo pasiimti kirvį, kad išgelbėtų savo gyvybę. Bet ar tikrai Betei reikėjo kirviu suduoti 41 kartą? Seriale prie nusikaltimo prieinama septynių epizodų serialo viduryje, o tai leidžia pasinerti į tai, kas kūrėjui, visada rūpėjo labiausiai, tai teismo salė. „Meilė ir mirtis“ perkelia pasakojimą iš bažnyčios ir namų į Kendi Montgomer teismo procesą, o tai leidžia puikiai padirbėti aktoriui Tomui Pelfriui, vaidinančiam jos advokatą Doną Krauderį. Šis puikiai perteikia teisinius spąstus, kurių jis stengiasi išvengti ginčytiname prisipažinusios žudikės teismo procese.
Elizabetė Olsen meistriškai susidoroja su Kendi vaidmeniu, kuri parodo, kaip nusikaltėlė turėjo išgyventi dieną po tokio žiauraus nusikaltimo. „Meilei ir mirčiai“ įsibėgėjant, Olsen tampa vis labiau prikaustanti, verčianti mus suabejoti, kiek turėtume ją pamėgti, atleisti ar suprasti.
