Pažinčių srityje pasirinkti tinkamą filmą pasimatymui gali būti ir įdomu, ir sudėtinga. Norint sukurti įspūdį, kuris išliktų abiejų partnerių atmintyje, labai svarbu. Kai kalbama apie įsimintiną pasimatymo vakarą, klasikiniai romantiniai filmai išlaiko laiko išbandymą ir yra pirminis porų pasirinkimas. Tačiau jei norisi kažko įdomiau, kas atvertų naujo partnerio sugebėjimus analizuoti, parodyti sumanumą ar humoro jausmą? Turime jums įdomių pasiūlymų.
Puikus pasimatymo vakaro filmas ne tik pramoga, bet ir galimybė naujiems partneriams atrasti ir įvertinti vienas kito skonį, pomėgius, humoro jausmą ir požiūrį. Per antrąjį ar trečią pasimatymą nuveikti tai, ką galbūt ateityje darysite metų metus visai naudinga, nes tuomet tikrai pamatysite daugiau svarbių detalių…
10. „MATERIALISTAI“ (Materialists, 2025)
Tai naujausias Pietų Korėjoje gimusios režisierės Celine‘s Song kūrinys. Pirmasis – studijoje „А24“ sukurti „Praėję gyvenimai“ (Past Lives, 2023 m.) buvo ne tik pasakojimas apie pavėlavusias meilės paieškas, bet ir jautrus pamąstymas apie tai, kaip žmonės linkę įsivaizduoti idealius santykius, o paskui bando prie jų pritempti realybę.
Panašūs motyvai skamba ir neseniai mūsų didžiuosiuose ekranuose viešėjusioje romantinėje komedijoje „Materialistai“. Populiari aktorė Dakota Johnson čia vaidina sėkmingą Niujorko verslininkę Liusę, kurios darbą galima apibūdinti vienu žodžiu: piršlybos. Paradoksalu, bet šiais skaitmeniniais laikais, kai kiekviename telefone galima rasti pažinčių programėlę (ir dažnai ne po vieną), sėkmingai susirasti porą, atrodo, tapo dar sunkiau, nei anksčiau.
Įvairių psichologinių triukų žinanti Liusė šį paradoksą išnaudoja tobulai – iki šiol ji jau suvedė daugybę Niujorko grietinėlės porų ir atšventė jų vestuvėse. Merginos pasiekimų sąrašuose – jau aštuonios sėkmingai pasibaigusios vestuvės, netrukus galima bus įrašyti ir devintąją, bet pati Liusė kol kas tekėti neplanuoja ir sako, kad toks gyvenimiškas statusas ją pilnai tenkina.
Iš kitų romantinių komedijų žinome, ko verti tokie mergelių pažadai… Tvirtas nuostatas paprastai į šipulius sugriauna vyriškis, kurį kitoms piršti visai nesinori.
Vienose vestuvėse šalia Liusės prisėda jaunikio brolis Rendis (akt. Pedro Pascalis) – žavus, savimi pasitikintis ir, kaip greitai paaiškėja, velnioniškai turtingas vyras. Tačiau jis nesirengia prašyti piršlės paslaugų – į pasimatymą pats pakviečią Liusę. Lyg to būtų maža, į moters gyvenimą tą patį vakarą sugrįžta ir buvęs vaikinas Džonas (akt. Chrisas Evansas). Pastarasis yra visiška priešingybė Rendžiui – nuomojasi menką butą kartu su dar dviem vyrukais, dirba padavėju ir svajoja apie aktoriaus karjerą, bet vis negali pasistūmėti toliau aktorių bandymų ar ambicingo jaunuolio visai netenkinančių nereikšmingų darbelių filmavimo aikštelėse. Visgi, jis turi kažką tokio, kas Liusei kelia šiltus jausmus…
Kaip ir reikėjo tikėtis iš panašios siužeto dėlionės, filmas nuo šio momento pakrypsta į romantinių atodūsių ir pragmatiškų svarstymų sritį, o svarbiausia problema tampa dvejonė: ką pasirinkti – meilę, kuri nerūdija ar naują nuotykį su turtingu svajonių jaunikiu?
Visai susipainiojusi Liusė atsiduria tikrai nepavydėtinoje padėtyje, kai tenka spręsti išties svarbią dilemą – kaip galima surasti tinkamą partnerį kitiems, jei nesi tikra net dėl tinkamo partnerio sau?
Režisierei Celine‘ai Song, be abejo, labai pravertė ankstesnė gyvenimiška patirtis – jai pačiai ne kartą teko piršliauti, vadinasi, tokia darbo specifika ir su ja susijusios problemos jai tikrai pažįstamos. Pati režisierė šį savo gyvenimo periodą pavadino „labai informatyvia žmonių sielų pažinimo mokykla“.
Jei kurdama debiutinius „Praėjusius gyvenimus“ režisierė nedidelio biudžeto kamerinės dramos ribose galėjo sau leisti neskubų meditatyvinį veiksmą ir kalbėjimą pustoniais, tai 20 milijonų dolerių biudžetas ir trys populiarios holivudinės žvaigždės pagrindiniuose vaidmenyse reikalauja visai kitokio reginio – spalvingo, dinamiško ir tvarkingai sudėlioto pagal komercinio kino taisykles. Rezultatas tikrai vykęs! (Gediminas Jankauskas)
9. „MYLĖK MANE“ (Love Me, 2024)
Populiari aktorė Kristen Stewart yra tikra šaunuolė! Ji seniai suprato, kad vampyrą pamilusios Belos vaidmuo romantinėse „Saulėlydžio“ sagos melodramose gali jai uždėti tokį antspaudą, kad bus labai sunku ar visai neįmanoma ištrūkti iš vienintelio vaidmens amplua.
Laimė, mergina suvokia pavojų ir jau ne kartą bandė pakreipti savo karjeros vektorių į kitokio kino puses. Dabar ji ne tik vis dažniau renkasi vaidmenis tolimuose nuo komercinio kino filmuose, bet ir pati ėmėsi režisūros. Po kelių trumpametražių bandymų ji šiemet Kanų kino festivalyje pristatė „Vandens chronologiją“ (The Chronology of Water, 2025) – skaudų pasakojimą apie vaikystėje patirtą seksualinę prievartą, apie kurią iš savo patirties 2011-aisiais autobiografinėje knygoje pasidalijo amerikietė Lidia Yuknavitch, svajojusi pabėgti nuo smurto iš namų ir pasiruošti olimpinėms žaidynėms, bet jos viltys tapti žymia plaukike žlugo.
„Vandens chronologiją“ Kristen Stewart tik režisavo (ir tikrai sėkmingai!), o filme „Mylėk mane“ tik vaidina. O režisavo šią fantastinę dramą sutuoktiniai Andrew ir Sam Zuchero, kuriems šis filmas yra pilnametražis debiutas, tapęs gražia Sandenso nepriklausomojo kino festivalio staigmena. Bet iki nefestivalinių žiūrovų „Mylėk mane“, nepaisant gundančio pavadinimo, keliavo ilgai. Matyt, tokią dinamiką paveikė šaltokos recenzijos ir pats filmo žanras: postapokaliptinė fantastika. Jeigu tai ne „Pašėlusio Makso“ tipo blokbasteris, o rimta meditacija žmonijos sutemų tema, plačiųjų masių, kaip žinia, ji neįkvepia masiniams žygiams į kino teatrus.
Filmo veiksmas plėtojasi 2586-aisiais metais, kai žmonija išmirė po atominės apokalipsės. Žemė žmonių planeta išliko, bet dabar joje nebėra gyvybės…
Aktyvuotas meteorologinis plūduras susisiekia su orbitoje paliktu praskrendančiu palydovu. 2025-aisiais metais sukurtas ir dirbtinio intelekto valdomas plūduras, praėjus 500 metų po savo gimimo ieško palydovo kibernetinėje atmintyje informacijos apie Žemėje išnykusius žmones. Informacijos paieškos leidžia prisijungti prie jaunos moters, vardu Deža, internetinio socialinės žiniasklaidos kanalo su vaizdais apie jos laimingo gyvenimo akimirkas su mylimu vyru Liamu. O prisijungus prie Deža paskyros prasideda keisti kibernetiniai santykiai.
Šio filmo režisieriams – šeimyniniam tandemui – idėja apie dviejų „protingų“ mašinų meilę postapokaliptiniais laikais gimė dar 2019-aisiais metais, kai milijonus žmonių visame pasaulyje savo būstuose buvo įkalinusi koronaviruso epidemija. Sutuoktiniai Andrew ir Sam Zuchero nebuvo išimtis, bet jie savo patirtį sugebėjo transformuoti į susimąstyti verčiantį kūrinį. O jame tarsi veidrodyje keistai atsispindi XXI amžiaus žmonių internetiniai santykiai, kuriuos ateityje keičia dviejų technologinių išradimų „žmogiški“ kontaktai.
Bet tai viso labo tik imitacija. Ir todėl, kad ir kokia laki būtų autorių fantazija, filmas neįtikina, kad dirbtinis intelektas ateityje visiškai pakeis gyvus žmones.
Bent jau kol kas taip atrodo. O kaip bus iš tikrųjų, kas dabar gali pasakyti… (G.J.)
8. „ATLEISK, MAŽYTE“ (Sorry, Baby, 2025)
Kaip ir čia pristatomas filmas „Mylėk mane“, kita gražia Sandenso nepriklausomojo kino festivalio staigmena, tik metais vėliau tapo prancūzų režisierės Evos Victor taip pat debiutinis filmas „Atleisk, mažyte“. Bet tai yra du filmai antipodai: „Mylėk mane“ yra niūrus postapokaliptinis fantastinis trileris apie žmonijos sutemas 2586-aisiais metais, o „Atleisk, mažyte“ – komiška drama, kurią drąsiai galima priskirti prie autorinio kino. Nes Eva Victor parašė scenarijų, atliko pagrindinį vaidmenį ir režisavo šį filmą, nors specialiai režisūros nesimokė.
Kino ir tv komedijos pasaulis Evai Victor gerai pažįstamas. Anksčiau ji rašė humoreskas žurnalui The New Yorker, filmavo juokingus klipus tv kanalui The Comedy Central, o ir į pirmąjį filmą, kaip pati sakė, įtraukė nemažai gyvenime patirtų komiškų situacijų. Ir norėjo parodyti, kad tokių situacijų išgyvenimas, pasitelkiant meninės kūrybos priemones, padeda įveikti patirtas psichologines traumas.
Filmo veiksmas plėtojasi Bostono apylinkėse, o užsimezga tuo metu, kai į svečius pas filologę Agnę (ją ir suvaidino pati režisierė) atvyko jos studijų draugė Livi (akt. Naomi Ackie), po studijų išvažiavusi į Niujorką.
Pasisvečiavusi draugė vėl išvažiavo, o Agnė pasiliko sau seniai įprastoje aplinkoje: ji tebegyvena miškų apsuptyje esančiame namelyje, kur studentaudama gyveno kartu su Livi, dėstytojauja gimtajame universitete, net užima tą patį kabinetą, kuris anksčiau priklausė jos darbus gyrusiam profesoriui. Beje, profesoriaus namuose prieš kelerius metus įvyko „šis tas negero“, kai čia pasikonsultuoti dėl naujo rašinio atėjusi Agnė užtruko iki vėlumos, ir profesoriui dėl to teko skubiai atsistatydinti.
Bet jei pagalvojote, kad filmas bus dar vienas pasakojimas apie seksualinę prievartą ar panašius „nestatutinius“ kolegų santykius, teks nusivilti. Eva Victor nesivaiko sensacijų ir nenori spekuliuoti dabar vis dar aktualiomis temomis.
Režisierei ir kartu pagrindinio vaidmens atlikėjai kur kas svarbiau pasamprotauti, kaip žmogus tarp kasdienių darbų, susitikimų ir rutinos išgyvena panašią negatyvią patirtį ir stengiasi įveikti jos pasekmes. „Kartais galvoji apie bedugnę, kartais – ne. Bet gyvenimas tęsiasi“, – sako Agnes atsitiktiniam praeiviui.
Vienoje scenoje Agnes studentas atsisako auditorijoje viešai nagrinėti Vladimiro Nabokovo romaną „Lolita“, motyvuodamas tuo, kad knygoje aprašomi įvykiai jam yra nemalonūs. Tada pedagogė paklausia, ar jaunuolis jaučia skirtumą tarp romano formos ir jo literatūrinės kalbos.
Va taip ir pačiame filme režisierė stengiasi, kad žiūrovai pajustų šias dvi problemas ir išmoktų pastebėti ribą tarp jų. Nesmerkiant ir nemoralizuojant. Neieškant kaltų ir teisių. Ramiai ir pasitelkus neįžeidžiančią ironiją.
Puiki, psichologiškai subalansuota pozicija. (G.J.)
7. „PRAĖJĘ GYVENIMAI“ (Past Lives, 2023)
Tai pirmasis iš dviejų šioje apžvalgoje nagrinėjamų režisierės Celine Song filmas.
1988 metais Pietų Korėjoje gimusi režisierė dar būdama paauglė emigravo į Kanadą, o 2014- aisiais įstojo į Kolumbijos universitetą Niujorke studijuoti dramaturgijos. Tiek debiutinė šios menininkės pjesė teatrui, tiek pirmojo ilgametražio scenarijus atsispiria nuo jos pačios biografijos.
Romantinės dramos „Praėję gyvenimai“ premjera įvyko naujų talentų kalve vadinamame Sandanso festivalyje, o Berlinalės pagrindinėje konkursinėje programoje filmas buvo nominuotas Auksiniam lokiui.
Kaip ir pati režisierė, pagrindinė jos filmo herojė Jon-Na (akt. Greta Lee) kartu su šeima emigravo iš Pietų Korėjos į Kanadą, o vėliau ir į Jungtines valstijas. Tada ir nutrūko merginos bei Hae Sungo (akt. Teo Yoo) ryšys. Tik po dvylikos metų jiedu vėl susitinka vienai lemtingai savaitei, kuriai bėgant tenka persvarstyti meilės ir likimo, šaknų ir ambicijų, sampratas.
Amerikoje užaugusi mergina pasikeitė korėjietišką vardą, pasivadino Nora ir Niujorke rašo dramas. Ar aukštybes remiančių dangoraižių mieste gali būti vietos jausmams?
Į panašius klausimus jau anksčiau bandė atsakyti filmų kūrėjai. Visų pirma tie, kuriems Niujorkas ar atskiri jo rajonai (pvz., Manhatanas ar Bronksas) yra gimtos lokacijos.
Kitame poliuje yra filmai, kuriuose šviežia, kaip dažnai sakoma, „neužmuilinta“ akimi parodoma aplinka, su kuria atvykėliai iš kitų kontinentų dar nėra iki galo apsipratę. Kaip tik tai ir sudaro režisierės Celine Song šiuolaikiškai romantiško, svajingo ir iki ašarų autentiško filmo esmę.
Per tuos dvylika metų, kai artimi vaikystės draugai nesimatė, daug kas pasikeitė ir Hae Sungo gyvenime. Jis užaugo, atitarnavo kariuomenėje ir siekia inžinieriaus profesijos.
Iš naujo susitikti porelei padeda… socialiniai tinklai. Puiki proga ne tik susirašinėti, bet ir pasitikrinti savo jausmų tikrumą. Tik yra viena problemėlė – Nora turi vyrą, taip pat rašytoją Artūrą (akt. Johnas Magaro).
Filmų su panašiu meilės trikampiu yra tikrai nemažai. Bet komplikuotų jausmų scenarijaus variantų ne tiek jau daug. Galima buvo lengvai nuslysti į dar vieną nuo klasikinių melodramų laikų gerai žinomą variantą apie atmosferinį jausmų antplūdžio trumpalaikį romaną su natūraliu atoslūgiu. Bet, kaip žinome iš patirties, filmą produkavusi studija „А24“ stengiasi kiek įmanoma vengti standartinių sprendimų. Nes kitaip išlikti žiaurioje turtingų internetinių resursų pasaulyje tiesiog neįmanoma.
Todėl ir „Praėję gyvenimai“ yra ne tik pasakojimas apie pavėlavusias meilės paieškas, bet ir jautrus pamąstymas apie tai, kaip žmonės linkę įsivaizduoti idealius santykius, o paskui bando prie jų pritempti realybę.
Režisierė surado gerą būdą pradėti savo pasakojimą. Nedideliame lyriškame nukrypime nuo pagrindinio pasakojimo mes matome visus tris bare sėdinčius personažus baro lankytojų akimis. O balsai už kadro spėlioja, kas jie tokie, ir kokie tarpusavio santykiai juos sieja. Juk panašiai gyvenime kartais elgiamės ir mes, jeigu, žinoma, mūsų dėmesys visą laiką nėra nukreiptas į telefono ekranėlį.
Realybėje stebėdami mums visai nepažįstamus žmones mes irgi bandome sugalvoti jų charakterius ir netgi biografijas (iš to, kaip jie sėdi, stebi partnerius ir aplinką, kaip bendrauja tarpusavyje). Lakios vaizduotės žmogui tai irgi yra savotiškas kinas.
Į tai ir orientuojasi filmo kūrėjai, praplėsdami žiūrovų vizualinius pastebėjimus apie herojus vaikiškų prisiminimų fragmentais, jų minčių nuotrupomis ar detalėmis, į kurias patys personažai dažnai nekreipia deramo dėmesio.
O kita vertus, fatalistams gerai žinoma, kad žmonių gyvenimus valdo likimas visokiausių atsitiktinumų pavidalais. Korėjiečiai taip pat turi savo žodyne lakonišką terminą in-yun, kas kaip tik ir reiškia likimą arba lemtingą susitikimą. Ką žmogui gali lemti šios galios, niekas negali žinoti iš anksto. Ir tik menininkai gali pabandyti jas įprasminti. (G.J.)
6. „ARČIAU“ (Closer, 2004)
Iš esmės filmas yra apie meilę, santykius ir pilnatvės paieškas, o nuo ko viskas prasideda? Nuo pažinties, žinoma. Toks Denas, neva žurnalistas – nekrologų skilties rašeiva, prisipažįstantis, kad jam trūksta talento imtis kažko rimtesnio, vieną dieną ima ir sutinka paslaptingumu ir seksualumu spinduliuojančią jauną merginą Elis. Toji greitai apsuka Deno galvelę ir tampa jo mūza, įsiplieskia meilė ir bene galima regėti juos drauge senstančius balta tvora aptvertoje lauko terasoje, bet deja gyvenimas esti kiek sudėtingesnis…
Taip jau yra, kad gyvendami savo gyvenimus žmonės nori nenori sutinka kitus individus. Kartais tie piliečiai erzina, o kartais visai netikėtai ima ir patinka. Taip nutinka ir Denui. Jį patraukia žavi fotografė Ana ir čia jau atsiranda trikampis, o laikui bėgant jis dar pavirsta ir į keturkampį. Nors keturkampis gal ne visai tinkamas daiktavardis šiai istorijai – tai apskritimas. Viskas sukasi ratu, o emocijų, klaidų, pakilimų ir nusivylimų gausa ilgam pripildo galvą.
„Arčiau“ tiesiog skriete praskrieja ir nei karto nepasidaro smalsu, ką rodo laikrodis. Scenarijaus paprastumas ir genialumas žavi, išpildymas ir pateikimas apgalvotas iki smulkmenų, geresnius aktorius atrasti būtų sunku. Stipru iki pačio aukščiausio lygio, tačiau tai filmas, kurį žiūrėti galima tik kartą… nes efektas žiūrint antrą kartą bus jau nebe tas. (Raminta Česnaitė)
5. „VISI MES SVETIMI“ (All of Us Strangers, 2023)
„Septyniose meno dienose“ šis britų režisieriaus Andrew Haigho filmas buvo apibudintas taip: „Filmo herojui scenaristui Adamui nesiseka rašyti scenarijaus, kurio pagrindas – jo vaikystės prisiminimai. Gyvenimą keičia susitikimas su paslaptingu kaimynu Henriu, vieną dieną pasirodysiančiu keistai tuščiame Londono daugiabutyje. Henris išgėręs, sako, kad prie jo durų yra vampyrų, ir akivaizdžiai bando įsiprašyti į svečius. Ieškodamas įkvėpimo Adamas pateks į namus, kuriuose gyvena prieš trisdešimt metų mirę tėvai. Namai (tai ir režisieriaus vaikystės namai) visai nepasikeitė – atrodo taip, kaip tą dieną, kai jie žuvo. Adamas įstrigęs praeityje, gedule, iš kurio negali išsivaduoti. Tada ir gauna magišką šansą pasikalbėti su dvasiomis. Susitikimas su tėvais suteiks jam drąsos pagaliau pradėti gyventi: istorija apie dvasias tampa pasakojimu apie gyvus ir kenčiančius žmones“.
Prasidėjo ši kamerinė istorija viename Londono bute, kuriame su savo vienatve grumiasi vienišas scenaristas Adamas (akt. Andrew Scottas).
Netikėtas susitikimas su paslaptingu kaimynu Hariu (akt. Paulas Mescalis) suteikia vilties. Tačiau Adamo gyvenimas pasisuka siurrealistiška linkme. Vieną dieną jis sugrįžta į vaikystės namus ir randa gyvus tėvus, kuriuos prieš dešimtmečius nusinešė tragedija. Adamas naršo praeityje ieškodamas atsakymų – realybė susiduria su fantazija. Tuo tarpu jo ryšys su Hariu gilėja ir verčia abejoti viskuo, ką jis iki šiol manė žinąs apie meilę ir netektį.
Filmo žanras dažniausiai apibrėžiamas kaip fantastinė romantinė drama ir kartais priskiriamas prie psichoterapinio kino, kurio esmė – ne tiek vizualizuoti kažkokią istoriją, kiek leisti išsikalbėti personažams ir tokiu būdu atgauti prarastą psichologinę pusiausvyrą.
Būtent šio tikslo, regis, ir siekia režisierius ir pagrindinė aktorių pora, nors kartais į jų orbitą trumpam atklysta Adamo artimieji – ir motina, ir tėvas (Claire Foy ir Jamie Bellas) – kuriuos Adamas aplanko priemiesčio rajone netoli Kroidono, kuriame užaugo ir su kuriais galima aptarti praeities klaidas.
Pagal japonų rašytojo Taichi Yamados romaną „Nepažįstamieji“ (Strangers) sukurtą Andrew Haigho filmą The Guardian apžvalgininkas Peteris Bradshaw pavadino „paslaptingu, gražiu ir sentimentaliu kūriniu – fantastiniu antgamtiniu romanu apie vienatvę ir meilę. Jis pasakoja apie vidutinio amžiaus kulminaciją, kai pradedi suvokti, kad esi arčiau mirties nei gimimo, nėra jokios garantijos, kad nugyvensi savo gyvenimą ne vienas, o tavo tėvai buvo paprasti, pažeidžiami žmonės – kaip ir tu“. (G.J.)
4. „Meilės laukimas“ (In the Mood for Love, 2000)
Jie – nusiteikę meilei, bet ne laiku ir ne vietoje. Jie pažvelgia vienas į kitą didelėmis ašarotomis ilgesio ir saldumo kupinomis akimis ir eina namo miegoti vieni. Neištikimybė apkartino jų gyvenimus: jo žmona ir jos vyras turi romaną. „Jei mes darytume tą patį, – sutinka jie, “ tai reikštų, kad nesame geresni už juos“. Svarbiausias žodis čia „sutinka“. Tiesą sakant, jie nesutaria. Tiesiog nė vienas iš jų neturi drąsos nesutikti, o laikas bėga. Jis nori miegoti su ja, o ji nori miegoti su juo, tačiau juos abu saisto moralinė pozicija, kurią, kiekvieno nuomone, užėmė kitas.
Wong Kar-wai filme „Meilės laukimas“ (angl. In the Mood for Love), sodrioje istorijoje apie meilę be atsako, kuri atrodo taip, kaip skamba filmo liūdnos dainos, lieka neištirti jausmų kontinentai. Jo vardas – ponas Čou (akt. Tony Leung Chiu-wai). Jos – Su Li-žen (akt. Maggie Cheung Man-yuk). Perpildytame 1962 m. Honkonge jie išsinuomojo kambarius vienas šalia kito esančiuose butuose. Jie nėra vargšai… jis – laikraščio reporteris, ji – vadovo padėjėja, tačiau perpildytame mieste nėra vietos paslaptims.
Cheung ir Leungas dvi didžiausios Azijos žvaigždės. Jų, kaip meilužių be atsako, pora čia ironiška, nes jie paprastai tokių romanų nugalėtojai. Šią istoriją galėtų perdaryti Tomas Hanksas ir Meg Ryan, nors Holivudo versijoje būtų vaizduojama laiminga pabaiga. Wongo filmo esmė ta, kad keliai susikerta, bet ketinimai retai. Kituose jo filmuose, pavyzdžiui, „Čuningo eksprese“, jo personažai kartais vos nesusijungia, o čia svarbiausi dalykai ir vėl pasakomi netinkamu laiku ir netinkamu būdu. Užuot prašęs mūsų susitapatinti su šia pora, kaip amerikiečių filmuose, Wongas prašo užjausti juos. O tai sudėtingesnė užduotis, už kurią tenka didesnis atlygis.
Filmas fiziškai sodrus. Scenos prisotintos gilių „film-noir“ spalvų: Raudona, geltona, ruda, gilūs šešėliai. Viena scena prasideda tik su cigaretės dūmų skraiste, o paskui atsiskleidžia jos veikėjai. Koridoriuje prie dviejų butų kamera slenka pirmyn ir atgal, pabrėždama ne jų artumą, o tai, kad yra ne vienas, o du butai.
Išradingiausia istorijos priemonė – tai, kaip Čou ir Su suvaidina įsivaizduojamas scenas tarp savo apgaudinėjančių sutuoktinių. „Ar tu turi meilužę?“ – klausia ji, ir mes manome, kad ji klausia Chow, bet iš tikrųjų ji klausia savo vyro, kurį vaidina Chow. Pasigirsta šleikštulys, ne toks stiprus, koks būtų su tikru sutuoktiniu. Jie žaloja save įsivaizduojamais dialogais, kuriuose jų apgaudinėjantys partneriai juokiasi iš jų. „Nesitikėjau, kad taip skaudės“, – sako Su po vieno iš jų įsivaizduojamų scenarijų.
Jų gyvenimas toks pat uždaras kaip ir ankšta jų gyvenamoji patalpa. Jie turi daug pinigų, bet nėra kur juos išleisti. Vis dar apsirengusi kaip į biurą, ji išbėga į perpildytą alėją nusipirkti makaronų. Kartais jie susitinka ant griozdiškos laiptinės. Dažnai lyja. Kartais jie tiesiog kalbasi ant šaligatvio. Įsimylėjėliai nepastebi, kur jie yra, nepastebi, kad įvykiai kartojasi. Tai vis dėlto nėra kartojimas – tai patikinimas. O kai susilaikote ir kalbate užšifruotai, joks pokalbis nėra nuobodus, nes tuščias erdves užpildo jūsų troškimai. Toks yra šis filmas – gilus, keistas, bet įspūdingas. (G.J.)
3. „Išgyvena tik mylintys“ (Only Lovers Left Alive, 2013)
2013-aisiais pasirodęs vieno įtakingiausių nepriklausomo Amerikos kino kūrėjų, Jimo Jarmuscho, darbas – filmas apie meilę, nepaprastą ir neblėstančią, tokią, kuriai nebaisios jokios kliūtys. Tačiau neapsigaukite – savitu stiliumi garsėjančio režisieriaus kūrinys tikrai ne eilinė romantinė drama. Fantastiniame filme „Išgyvena tik mylintys“ karaliauja vampyrai.
Akiniai nuo saulės naktį, odinės pirštinės, slepiančios šaltas rankas, retų, šimtmečius skaičiuojančių muzikinių instrumentų kolekcionavimas bei daugybė įvairiausiomis kalbomis perskaitytų knygų – štai taip režisierius J. Jarmuschas įsivaizduoja šių dienų vampyrus. Tikrąjį jų gyvenimo būdą išduoda tik nepaprastas veikėjų miklumas bei šviežio kraujo gėrimas tam, kad išgyventų – tiesa, ne iš kaklo, o iš krištolinių chereso taurių.
Adamas (Tomas Hiddlestonas) ir Eva (Tilda Swinton), pagrindiniai filmo veikėjai – išsilavinęs ir rafinuotas duetas. Pasak paties J. Jarmuscho, ši porelė – tipiški bohemiško gyvenimo atstovai. Jie jau kelis šimtus metų susituokę, tačiau gyvena atskirai – meilei atstumas ne kliūtis ir jų ryšys niekada nebuvo nutrūkęs dėl juos skiriančių kilometrų.
Adamas gyvena vienas didingame, tačiau kiek apleistame name Detroite, kolekcionuoja senus instrumentus, kuriais muzikuoja bei pats kuria muziką. Kartais naktimis jis keliauja į ligoninę, kurioje už didelius pinigus gauna tai, be ko gyventi negali – kraujo atsargų, kurių vartojimas sukelia nepaprastai stiprų laimės ir svaigulio jausmą, peržengiantį visas protu suvokiamas ribas. Vis dėlto nei patiriama euforija geriant kraują, nei numylėtų vinilinių plokštelių klausymasis ar pokalbiai telefonu su žmona nenuspalvina niūraus jo gyvenimo – Adamas vengia kitų žmonių draugijos, nes negali susitaikyti su visuomenės kvailumu ir abejingumu. Šių minčių kamuojamas veikėjas grimzta į depresiją ir net svarsto apie galimybę nusižudyti.
Norėdama paguosti ir pralinksminti vyrą, iš spalvingojo Maroko miesto Tanžero, kuriame gyvena, į Detroitą parskrenda jo žmona Eva. Išsiilgę vienas kito sutuoktiniai visą laiką praleidžią kartu – mylimosios grįžimas kiek praskaidrina Adamo gyvenimą. O kai atrodo, kad geriau ir būti nebegali, vampyrų porą netikėtai aplanko nekviesta viešnia – maištinga ir nenuspėjama Evos jaunesnioji sesuo Eiva (Mia Wasikowska), kuri pakreipia istoriją netikėta linkme…
„Išgyvena tik mylintys“ – stebinantis ir neįprastas, stereotipus laužantis ir visiškai naują vampyro įvaizdį kine formuojantis kūrinys. Vaizdo estetika ir pasakojimo maniera suteiks daug malonumo žiūrovui, o magiškas aktorių derinys ir jų kuriama grakšti bei jausminga meilės istorija pakerės įtaigumu. (Beatričė Serpauskaitė)
2. „VANDENS FORMA“ (The Shape of Water, 2017)
Garsaus meksikiečių kino režisieriaus Guillermo del Toro fantastinė melodrama „Vandens forma“ 2017 m. Venecijos kino festivalyje buvo apdovanota pagrindiniu prizu „Auksinis liūtas“, o vėliau Amerikoje iškovojo keturis Oskarus (kaip geriausias metų filmas, už režisūrą, originalią muziką bei dailininko darbą).
Vieni šį filmą vadino ironiška pasakos apie gražuolę ir pabaisą parafraze, kiti ne be pagrindo prisiminė seną rusų nuotykių filmą „Žmogus amfibija“ (1962). Svarbiausi „Vandens formos“ įvykiai plėtojasi šaltojo karo laikais slaptoje JAV laboratorijoje, kurioje vieniša nebylė (matyt, kad niekam neišplepėtų valstybinių paslapčių!) valytoja Eliza (ją vaidina nuostabi britų aktorė Sally Hawkins) kartą pamato akylai saugomą žmogaus bei žuvies hibridą, įsimyli šį mutantą ir bando jį išgelbėti.
Venecijos festivalio direktorius Alberto Barbera „Vandens formą“ pavadino geriausiu dešimtmečio filmu, o režisierius savo kūrinį pakomentavo taip: „Sukūriau šį filmą kaip priešnuodį cinizmui. Manau, kad kai mes kalbame apie meilę ir tikime ja, tai tame yra truputis nevilties. Mes bijome pasirodyti naivūs ar nenuoširdūs. Bet meilė yra tikras jausmas. Kaip ir vanduo, meilė yra galingiausia jėga visatoje. Ji laisva ir beformė, kol mes jos neįsileidžiame į save. Mūsų akys aklos. Bet siela viską mato“.
Režisieriaus Guillermo del Toro vardas per pasaulį nuskambėjo 2006-aisiis, kai besibaigiant Kanų kino festivaliui žiūrovai pamatė „Pano labirintą“ (El laberinto del fauno) – siaubingai (!) gražią gotikinę pasaką, skirtą suaugusiems. Jau ir anksčiau šio režisieriaus filmuose (“Chronosas” ir “Velnio stuburas”) žavėjo magiška tikrovės ir siurrealizmo samplaika, kasdienybės ir magijos susidūrimo alchemija. Bet „Pano labirintas“ žengė dar toliau, vizualinis spalvingumas, sodri faktūra, jokių ribų nepripažįstanti ir dažnai su sveiku protu prasilenkianti fantazija, kurios galėtų pavydėti pats Salvadoras Dali.
Salvadoro Dali siurrealistines fantazijas primena ir dažnas „Vandens formos“ kadras, ypač tada, kai drauge matome ir tylenę Elizą, ir taip pat nebylų žmogaus bei žuvies mutantą, kariškių pagautą Amazonės upėje ir dabar įkalintą slaptos laboratorijos specialiame vandens rezervuare. Pamažu abipusį priešiškumą keičia smalsumas, o vėliau ir gerokai intymesni jausmai.
Holivudinio 20 mln. dolerių biudžeto filmas yra ir dar viena stebuklinė pasaka, ir autorinio kino pavyzdys.
Tiems, kas norėtų pasitenkinti tik filmo pasakišku lygmeniu, primenu paties Guillelmo Del Toro komentarą: „Net jeigu ir padarytume prielaidą, kad mano filmas yra nauja variacija istorijos apie Gražuolę ir Pabaisą, tai atidžiau pažvelgus matosi, kad filmas nepritampa prie bent dviejų interpretacijų. Pirmoji – nudailintas iki koktumo kanonas, kuriame Gražuolė – tai ideali Disney‘aus princesė, o Pabaisa pavirsta princu, kad abu galėtų gyventi ilgai ir laimingai. Tenai įvyksta du vienodai destruktyvios bet kokiems tarpusavio santykiams dalykai: pradžioje partneris demonizuojamas, o paskui užkeliamas ant postamento. Antroji interpretacija – tai kiek vulgarizuota ir nebrandi pasaka, skirta paaugliams. Aš norėjau papasakoti istoriją, ignoruojančią abi šias populiarias traktuotes. Norėjau parodyti santykiuos, kuriais patikėti galima tik su viena prielaida – suvokiant, kad tai tik metafora“.
Guillermo Del Toro moka metaforizuoti konkrečias istorines realijas. „Pano labirinte“ kartu su motina ir patėviu gyvenanti mergaitė Ofelija patenka į pasakų pasaulį 1944 –aisiais diktatoriaus Franco valdomoje fašistinėje Ispanijoje, kurioke svajoklės mergaitės patėvis stengiasi bet kokiomis priemonėmis sunaikinti antifašistinio pasipriešinimo dalyvius.
„Vandens formos“ istorinis fonas – 1962-ieji, šaltojo karo laikų apogėjus. Dviejų supervalstybių politikus apėmusią neapykantos paranoją iliustruoja demonizuoti JAV specialiųjų tarnybų atstovai (ryškiausias jų tarpe Michaelo Shannono suvaidintas Ričardas Striklendas) ir karikatūriški sovietų agentai, kalbantys su klaikiu rusišku akcentu.
Laimė, režisieriui už šimtus kartų matytas politines konfrontacijas svarbiau kalbėti ne apie tai, kas žmones skiria, bet kas juos vienija.
„Man atrodo, kad didžiausias mūsų laimėjimas yra tai, kad prabusdami kiekvieną rytą mes galime rinktis baimę arba meilę. – sakė režisierius. – Svarbu pasirinkti meilę, nes ji duoda atsakymus į visus klausimus“. (G.J.)
1. „BURGUNDIJOS KUNIGAIKŠTIS“ (The Duke of Burgundy, 2014)
„Burgundijos kunigaikštis“ pasakoja pikantišką ir labai neįprastą dviejų moterų meilės istoriją, kurioje netrūksta sado-mazo elementų, daugiaprasmių metaforų ir viskas nėra taip, kaip atrodo.
Britų režisieriaus Peterio Stricklando filmas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip dviejų moterų BDSM žaidimais grįstos partnerystės istorija – drugių ekspertė Cynthia (Sidse Babett Knudsen) pristatoma kaip valdinga dominantė, bausmėmis ir užgauliojimais auklėjanti savo tarnaitę Evelyn (Chiara D‘Anna). Tačiau filmo eigoje darosi aišku, jog moterų santykiai nėra tik abipusis susitarimas aistroms patenkinti – Cynthia ir Evelyn yra puikiai viena kitą pažįstančių įsimylėjėlių pora, o vaidmenų žaidimams vadovauja būtent Evelyn, turinti ypatingų seksualinių poreikių. Mazochistiniams moters įgeidžiams vis augant, Cynthia iš paskutiniųjų stengiasi tenkinti net ir jai ne itin priimtinas mylimosios fantazijas, kol ilgainiui santykiams iškyla pavojus nutrūkti.
Nors į filmo herojų santykius pažiūrėta pro BDSM prizmę, sadomazochistiniai santykiai ir fetišas – tik apvalkalas, į kurį įvyniotas filmas. Pasirinkęs tokią raiškos priemonę, režisierius paliečia ir kur kas gilesnes temas, kurios aktualios daugeliui – partnerių suderinamumą, kontrolę santykiuose, pasitenkinimą, norą pamaloninti ir įtikti, priklausomybę nuo mylimojo. Sekso scenos ir nuogumas pateikiami labai subtiliai, istorija nesuvulgarinama, kai kuriose scenose veiksmas netgi vyksta už kadro, žiūrovams nematant, tik numanant, kas vyksta. Filmas erotiškas ir šiltas, su subtiliais šmaikščiais intarpais – kad melancholijos nebūtų per daug.
„Burgundijos kunigaikštis“ taip pat unikalus savo siurrealistine aura – žiūrint filmą atrodo, jog atsidūrei kažkieno fantazijoje ar sapne. Filme neaiškus laikas ar vieta, lyg ir šiuolaikiškos moterys gyvena senoviniame dvare be elektros girios viduryje ir vis apsilanko drugių entuziastų suvažiavimuose, kuriuose dalyvauja vien dailiosios lyties atstovės ir auditorijoje sėdintys manekenai. Filme dominuoja moterys – neveikia jokie vyriškos lyties personažai, o drugys čia – metafora (iš čia ir filmo pavadinimas, Burgundijos kunigaikštis – viena drugių rūšių). Pro mikroskopą į šiuos gyvius žvelgianti Cynthia kartu leidžia mums pažvelgti į tamsiausius žmogiškųjų aistrų ir porų santykių užkaborius filme, kurį drąsiai galima vadinti meno kūriniu. (J.M.)
