Motinos diena – tai proga sustoti ir pažvelgti į vieną sudėtingiausių, stipriausių ir kartu jautriausių ryšių mūsų gyvenime: mamos ir vaiko santykį. Kinas šią temą nagrinėja įvairiais kampais – nuo šilumos ir besąlygiškos meilės iki skausmo, nesusikalbėjimo ar net baimės. Būtent todėl filmai apie motinystę dažnai palieka itin gilų emocinį pėdsaką.
Šiame sąraše – dešimt išskirtinių juostų, kurios skirtingais stiliais ir istorijomis atskleidžia, ką reiškia būti mama ar vaiku. Kiekvienas iš šių filmų – tai savitas motinystės portretas: kartais gražus ir įkvepiantis, kartais skaudus ir nepatogus, bet visuomet tikras. Jei ieškote prasmingo kino Motinos dienai, šis sąrašas gali tapti puikiu atspirties tašku emocinei kelionei per meilę, netektį, atleidimą ir ryšį, kuris niekada neišnyksta.
10. „Zuikis Džo Džo“ (Jojo Rabbit, 2019)
Šį puikų Taikos Waititi filmą kažkas jau praminė „hipsteriška komedija apie nacizmą“. Iš tikrųjų, režisierius griauna visokiausius tabu labai išradingai: nacių rengtų karinių paradų dokumentinius kadrus iliustruoja vokiškai perdainuotomis „The Beatles“ dainomis, gestapo tardytojo Dyrco vaidmeniui kviečia komiškų serialų („Biuras“ ir kt.) aktorių Stepheną Merchantą, o jau Hitleris čia atrodo kaip dideliu protu nepasižymintis nebrendyla. Tiesa, tai visai ne tas realusis diktatorius Adolfas Hitleris, o tik Džodžo vadinamo dešimtmečio Johaneso Betclerio (Romanas Griffinas Davisas) žaidimų draugas, egzistuojantis tik berniuko vaizduotėje. Būtent jam berniukas ir prisiekia būti ištikimas pirmojoje filmo scenoje, pavyzdingai įsisavinęs, kad jo „protas turi būti kaip gyvatės, kūnas kaip vilko, narsa kaip panteros, o siela kaip tikro vokiečio“.
Nacistinėje Vokietijoje gyvenanti vieniša motina Rouzė (Scarlett Johansson), norėdama, kad jos sūnus nebūtų vienišas, įregistruoja berniuką į hitlerjugendo organizaciją, kuriai vadovauja ekscentriškasis kapitonas Klencendorfas (Samui Rockwellui vaidinti visokiausius „trenktus“ personažus ne naujiena). Naujoje organizacijoje berniukui patinka, todėl Džodžo uoliai mokosi kareivio amato, nes dar tikisi pakliūti į frontą, nors nežino, kad karas jau nenumaldomai juda link pabaigos. Džodžo bando laikytis griežto nacių kodekso, kuris be kita ko liepia neapkęsti žydų. Berniukas nesusimąsto apie tikrąją šios „normos“ esmę, kol savo paties namų palėpėje neaptinka slepiamą žydų mergaitę. Scenos vaikų stovykloje savo fantazija ir keistais personažais kažkuo primena Weso Andersono „Mėnesienos karalystę“ su rūpestingais auklėtojais, gražia skautų uniforma, tvarka bei drausme ir naudingomis pamokomis.
Tik vasaros stovykloje hitlerjugendo „skautai“ mokosi mėtyti granatas, klausosi paskaitų apie vokiečių rasės pranašumą prieš kitas, per piešimo pamokas lentoje vaizduoja žydų karikatūras, vakarais laužuose degina knygas ir morališkai rengiasi žudyti priešus, nors pirmos rimtos užduoties – nusukti sprandą zuikiui – Džodžo gėdingai nesugeba įvykdyti. Beveik septynerius metus kurta bei tobulinta komedija „Zuikis Džodžo“ neabejotinai netrukus bus pripažinta kino klasika, nes paveldėjęs iš pirmtakų netradicinius požiūrius į nacizmo problemą, pateikia keistai derantį skirtingų ingredientų kokteilį iš paradoksalaus humoro ir rimtų minčių, laisvai manipuliuojant ir šoko estetika (šiurpus epizodas su drugeliu ir kartuvėmis), ir absurdo paradoksais, ir ne prasčiau už ginklą žudančio humoro intonacijomis, ir tragikomiškomis nuotaikomis, ir net miuziklo elementais. (Gediminas Jankauskas)
9. „VAIKYSTĖ“ (Boyhood, 2014)
Ne taip jau retai filmai baigiasi finaliniais titrais, iš kurių sužinome, kas atsitiko herojams arba kuo jie tapo. Toks post scriptum padeda mintyse pratęsti veikėjų biografijas, pasiliekančias filme papasakoto siužeto užribyje.
Bet kartais pasitaiko tokių režisierių, kurie prie pamėgtų personažų sugrįžta dar ne kartą. Vienas ryškiausių pavyzdžių – prancūzų „Naujosios bangos“ klasikas François Truffaut, per du dešimtmečius (1959 – 1979) sukūręs net šešis filmus su tuo pačiu personažu Antuanu Duaneliu. Juos vaidino Jeanas-Pierre‘as Léaud, augdamas, bręsdamas ir įgydamas gyvenimiškos patirties kartu su savo herojumi. Tai buvo precedento neturintis atvejis, kai tikras gyvenimas persipindavo su išgalvoto veikėjo biografija. F. Truffaut mokytojas režisierius Jeanas Renoiras mėgdavo sakyti: „Filmų kūrėjas nuolat privalo kelti du klausimus – kur baigiasi kinas ir kur prasideda gyvenimas? Nes geriausio rezultato galima tikėtis tada, kai gyvenimo imitacija pasiekia tokį lygį, kai į vieną nedalomą visumą susilieja išmonė ir kasdienybę, iliuzija ir tikrovė.
Panašiu kino modeliu pasinaudojo ir JAV režisierius Richardas Linklateris, per 18 metų nufilmavęs trilogiją su tais pačiais herojais, kuriuos suvaidino amerikietis Ethan‘as Hawke‘as ir prancūzaitė Julie Delpy. Nešiuolaikiškai romantiškame ir sentimentaliame pirmajame filme „Prieš saulėtekį“ (1995) iš Budapešto į Vieną vykstančiame traukinyje susipažinę Džesis ir Selina Vienoje kartu praleido visą parą ir atvėrė vienas kitam slapčiausias savo sielos kerteles.
Po devynerių metų likimas juos vėl suveda Paryžiuje, bet filme „Prieš saulėlydį“ (2004) Džesis ir Selina turėjo galimybę bendrauti tik pusantros valandos. O finaliniame trilogijos filme „Prieš vidurnaktį“ (2013) tapome prieš aštuoniolika metų prasidėjusio meilės romano krizės liudininkais. Nors Džesis ir Selina tapo vyru bei žmona ir susilaukė dvynių dukrelių, bet pavadinti jų darnia šeima negalima. Norisi tikėti, kad tai tik gyvenimo kasdienybės išprovokuotas laikinas santykių atvėsimas, ir mes dar pamatysime ketvirtą filmą apie Džesį ir Seliną, sėkmingai įveikusius visus bendro gyvenimo pavojus.
O tokio filmo nuoširdžiai laukdami turime galimybę susipažinti su R. Linklaterio darbu „Vaikystė“, kuris buvo filmuojamas net dvylika metų. Režisierius užsimanė patyrinėti, kas svarbaus per šį laiką nutinka šešiamečiui berniukui, kol jis tampa aštuoniolikmečiu jaunuoliu.
Per dvylika metų, kol buvo filmuojama „Vaikystė“, baigėsi karas Irake, dvi kadencijas JAV prezidentu buvusį G. W. Bushą Baltuosiuose rūmuose pakeitė B. Obama, kino teatrų ekranuose praūžė septynių filmų apie Harį Poterį sukelta audra, jau nekalbant apie tikrą perversmą, įvykusį kompiuterinių žaidimų ir mobilaus ryšio srityse.
Per tą laiką greitai užaugo Meisonas (Ellaras Coltrane‘as), o jo sesutė Samanta (režisieriaus dukra Lorelei) tapo dailia panele. Tik vaikų mamai (Patricia Arquette) po to, kai šeimą paliko tėtis (E. Hawke‘as) vis nesisekė sutvarkyti savo asmeninį gyvenimą.
Žiūrint šį beveik tris valandas trunkantį filmą neapleidžia džiugus lengvos improvizacijos įspūdis. Filmavimo grupė susitikdavo kasmet kelioms savaitėms ir, įvertinę laiko korektyvas, rutuliojo siužetą kaskart vis toliau. Vaikai pastebimai augo, suaugusieji taip pat natūraliai keitėsi, todėl galima sakyti, kad „Vaikystę“ režisavo gyvenimas ir laikas. O rezultatas įtikinamai parodo, kad kine nėra nieko įdomesnio už tavo akyse besiskleidžiančią asmenybę.
O dar vieną labai svarbią „Vaikystės“ dimensiją paprastais žodžiais išsakė aktorė P. Arquette: „Žiūrėdamas filmą supranti, kaip greitai bėga laikas“. (G.J.)
8. „LAUMĖS VAIKAS“ (Changeling, 2008)
1928-ųjų metų Los Andželas. Amerikiečiams šis laikotarpis yra ypatingas. Po metų prasidės didžioji ekonominė depresija, bet kol kas apie būsimuosius tragiškus išmėginimus nieko nežinantys amerikiečiai mėgaujasi paskutiniaisiais „džiazo epochos“ teikiamais malonumais. Filmo autoriai preciziškai tiksliai atkuria anuometinį gyvenimą, bet tai nebe egzotiškas retro kinas, o greičiau gilaus psichologinio apibendrinimo studija, žvelgiant iš dabarties pozicijų.
Saulėtą kovo mėnesio popietę telefoniste dirbanti vieniša motina Kristina Kolins (Angelina Jolie) savo devynerių metų sūnų Volterį išleidžia į kiną. Moteris dar nežino, kad mato savo kūdikį paskutinį kartą. Į namus Volteris jau niekada nebegrįš. Galima suprasti Kristinos nerimą jau pirmąjį vakarą. Juk dar visai neseniai Los Andželą buvo sukrėtęs baisus nusikaltimas – kažkoks psichopatas buvo pagrobęs dvylikametę ir reikalavo už ją išpirką, bet niekas nežinojo, kad mergaitė jau buvo nužudyta.
Policininkai į desperatiškus motinos maldavimus padėti reaguoja be ypatingo uolumo. Jiems darbų ir taip per akis: artėja mero rinkimai, mieste pilna neišspręstų problemų, o čia dar spauda atakuoja reportažais apie korupciją valdžios organuose. Surasti dingusį berniuką, žinoma, būtų didelis pliusas. Bent jau vieno rezonansinio nusikaltimo atskleidimas teigiamai paveiktų bauginančių pranešimų įkaitintą atmosferą.
Po pusmečio policija gražina motinai pražuvėlį, surastą kažkur Ilinojaus valstijoje. Iškilmingoje atmosferoje, blyksint fotoreporterių aparatams, valdžios pareigūnai perduoda Kristinai berniuką. Visi, išskyrus motiną, džiūgauja. O ji atkakliai kartoja, kad tai ne jos vaikas.
Kas iš to, kad berniukas žino tikslų Kristinos adresą ir visiems sakosi esąs jos sūnus, bet motinos širdį apgauti neįmanoma. Juolab, kad pražuvėlis yra keliais coliais mažesnis ir dar žydišku papročiu apipjaustytas. Bet ir policijai, ir net šeimos gydytojui šie argumentai neatrodo rimti. Čia jau, kaip sakoma, ne jų problemos. O nurimti nenorinčią ir savo teisių reikalaujančią motiną nusprendžiama paskelbti nevisprote ir izoliuoti nuo visuomenės.
Vien šių siužeto įvykių pilnai pakaktų kraują gyslose stingdančiam trileriui. Bet C.Eastwoodui tai būtų pernelyg lengva užduotis. Kol žiūrovai atidžiai seka fantasmagoriškos istorijos peripetijas, filmas nepastebimai (ir ne vieną kartą) keičia žaidimo taisykles. Vaiko pakeitimo byloje nėra jokios mistikos. Tiesiog iš spaudos sužinojęs apie niekaip nesurandamą Kristinos Kolins sūnų, apsišaukėlis Artūras Hačinsas sumanė pasinaudoti susiklosčiusia situacija ir persikraustyti į Los Andželą, kad netoliese esančiame Holivude galėtų pamatyti savo mylimiausią vesternų aktorių Tomą Miksą.
O kurgi dingo tikrasis Volteris? Į šį klausimą bus atsakyta žiauraus trilerio stiliumi. (G.J.)
7. „Liūtas“ (Lion, 2016)
Šešiems „Oskarams“ nominuota režisieriaus Gartho Daviso drama „Liūtas“ – tai pasakojimas apie vieno, iš mažo Indijos kaimelio kilusio vyro kelionę namo, nusidriekusią tarp Indijos ir Australijos, ir trukusią net 25-erius metus. Viskas prasideda dar 1986 m., kai mažas, penkių metų berniukas, vardu Saru (vaid. Sunny Pawaras), belaukdamas savo brolio, užsnūsta geležinkelio stotyje stovinčiame traukinyje. Tačiau atsibudęs pamato, kad traukinys pajudėjo ir jau lekia jam visai nepažįstamomis vietoms, tolyn nuo jo gimtųjų namų. Traukinio vagone jis vienut vienas, visos durys uždarytos, o langų grotos pernelyg siauros, kad būtų galima iššokti ir pabėgti. Mažylis bando šauktis pagalbos, bet niekas jo negirdi. Praradęs viltį, pavargęs ir išalkęs, jis užmiega ir taip nukeliauja daugiau nei 1600 kilometrų į Indijos gilumą, kol galų gale išsilaipina Kalkutoje.
Berniukas bando kreiptis pagalbos, prisimindamas tik savo gimtojo miestelio pavadinimą, mamos ir brolio vardą, paradoksalu, tačiau milijoniniame mieste dėl skirtingo dialekto jo beveik niekas nesupranta arba nieko nėra girdėję apie tokį mažytį miestelį, kurių Indijoje turbūt yra tūkstančiai. Būtent Kalkutoje žiūrovams atskleidžiama kontrastingoji – pasiturinčiųjų ir vargingųjų, gyvenančių gatvėse, po tiltais, krantinėse, geležinkelio stotyse ir t. t., Indijos pusė. Kuri, rodos, mums vakariečiams, jau turėtų būti pažįstama, tačiau kas kartą susidūrus su ja, vis stebinanti iš naujo.
Šioje Saru kelionės atkarpoje per vieno mažo žmogaus istoriją paliečiama ir dar daugybė kitų, skaudžių ir bendražmogiškų, socialinių problemų – net tik socialinė nelygybė, bet ir neveiksni teisinė arba socialinės apsaugos sistema, liečianti tiek policiją, tiek vaikų globos namus, didžiųjų miestų ir regioninių miestelių atskirtis žiniasklaidoje, kriminaliniai nusikaltimai, prekyba vaikais ir seksualinis išnaudojimas, bei tūkstančiai, tūkstančiai kasmet dingstančių žmonių. Kai Saru atsiduria policijos nuovadoje, ir regis jau viskas turėtų išsispręsti, paaiškėja, kad jie negali nustatyti iš kur atvyko berniukas.
Tuomet Saru patenka į vaikų globos namus, kurie vien dėl savo apleistumo, griežtos tvarkos, ir architektūrinės kompozicijos labiau primena kalėjimą. Ir taip, šioje vietoje klęsti vaikų seksualinis išnaudojimas, kurį legitimuoja patys vaikus prižiūrintys darbuotojai. „Tik grąžinkite ryte, gerai?“ – pasako vienas tokių „apsaugininkų“, kuomet svetimas vyras išsiveda vieną iš čia patekusių berniukų.
Suaugusio Saru vaidmenį atlieka Dev‘as Patel‘is ir jis čia puikus. Galų gale Saru iš globos namų išgelbėja pora iš Australijos (vaidina Nikolė Kidman ir David Wenham) ir kaip žiūrovai atsipūtę jau galime džiaugtis – „Ak, kokie jie geri, išgelbėjo vargšą Indų berniuką!“ (iš tiesų net du). Bet kur kas didesni vargšai būtume mes, kuomet įsivaizduotume ar susidurtume su panašiais atvejais realybėje. Šio filmo prasmė ir poveikis, arba net drįsčiau sakyti, galia – slypi ne tik jo vizualiai gražioje ir jaudinančioje vieno vyro gyvenimo istorijoje, bet būtent atgalinio ryšio su žiūrovu galimybėje, veidrodžio atgręžime į mus pačius, į mūsų visuomenę, kuomet pripažintume savo silpnumą.
Kuomet Saru suprato, kad vis dėlto norėtų susirasti savo tikrąją šeimą? Nepaisant to, kad užaugo mylinčioje šeimoje, kuri užaugino ne tik jį, bet ir iš tos pačios Indijos atkeliavusį netikrą jo brolį, persikėlęs studijuoti ir dirbti į Melburną, ir patekęs į dar vieną, įvairiatautę miesto ir universiteto bendruomenę, Saru jaučiasi vienišas. Apie planą susirasti savo biologinę šeimą, iš pradžių jis papasakoja tik mylimai merginai, bijodamas įskaudinti jį užauginusius tėvus, ypač mamą. O planas ne iš lengvųjų, kai prisimeni vos kelias detales. (Gintarė Visockytė)
6. „Pasikalbėkime apie Keviną“ (We Need to Talk About Kevin, 2011)
Tai britų – amerikiečių drama, režisuota Lynne Ramsay pagal Lionel Shriver novelę tokiu pačiu pavadinimu. Drama nestokoja siaubo ir trilerio elementų. Tai istorija apie siaubingą moters motinystę, jos vargus ir nepaaiškinamą žiaurų vaiko elgesį.
Ramsay filmo juostoje norėjo perteikti pagrindinę novelės mintį: sunkų laikotarpį nėštumo metu, vargus vaikui gimus ir dar didesnį vargą vaikui tapus paaugliu. Ši istorija pasakoja apie mamos kančias ir vaiko abejingumą visam jį supančiam pasauliui. Tai patys baisiausi išgyvenimai, kokius gali patirti motina.
Kevino mama Eva dar besilaukdama pirmagimio jautėsi prislėgta ir pavargusi. Gimus sūnui visi pojūčiai tik paaštrėjo: bemiegės naktys ir dienos, ausyse spengiantis vaiko verksmas, nuolatinis nepakeliamas nuovargis. Evos vyrui atrodė, jog žmona šiek tiek perdeda, nes ant jo rankų kūdikis kaipmat nurimdavo ir tapdavo tikru angelėliu. Nesupratimas ir nepalaikymas sunkiomis akimirkomis motiną dar labiauvarė į depresiją. Galbūt, todėl Evai prieš akis šmėžavo praeities šešėliai ir ateities vizijos. Toks siužeto sumanymas puikiai parodo, kokia sumaištis tvyro motinos galvoje.
Kevinui paūgėjus, neramumai toli gražu nesibaigė. Vaikas nuolat stengdavosi sugluminti mamą ironiškomis ir bauginančiomis šnekomis, rodė nepagarbą ir tiesmukai demonstravo nepasitenkinimą viskuo, kas jį supa. Kevinui nereikėjo draugų, jis nematė prasmės leisti laiko su motina, o jaunesnioji sesuo ( kuri visai nepanaši į Keviną ) tebuvo maža kvailutė. Paauglys išvedęs motiną iš kantrybės nejausdavo jokios kaltės, priešingai, tai buvo jo triumfas. Jis nejautė kaltės ir tada, kai specialiai prieinamoje vietoje paliko pavojingus skysčius, kad sesuo galėtų lengvai juos pasiekti. Sesuo skaudžiai nukentėjo, o jam buvo visiškai nusispjaut. Jis težiūrėjo savo piktdžiugišku žvilgsniu ir nuolat mąstė kaip dar galėtų įskaudinti savo artimuosius. (Sandra Šliaužytė)
5. „VEIDRODIS“ (Зеркало, 1975)
Tai pats autobiografiškiausias Andrejaus Tarkovskio filmas, nuaustas iš vaikiškų prisiminimų, subjektyvių vizijų, tėvo Arsenijaus Tarkovskio eilių, metaforų, sapnų ir kitų subtilių nuotaikų. Anot menotyrininko L. Batkino, „Veidrodžio“ tikroji paslaptis yra tai, kad režisierius nuplėšia nuo savo sumanymų visas paslapties skraistes, bet filmas vis tiek pasilieka sunkiai suvokiamas ir paslaptingas. Už priekiniame plane atskleistų dalykų mes tuoj pat pastebime gilumą, už konkrečios reikšmės – daugiareikšmiškumą. Nerišlių jausmų paslaptis ir paprasta proto logika persipina tarpusavyje, ir jų negalima išsklaidyti, kaip negalima atskirti realybę nuo jos veidrodinio atspindžio. Mes sutrinkame, žiūrėdami šį filmą, karštligiškai griebiamės atskirų frazių ir vaizdų, kol nepradedame suprasti, kad įprastos sąvokos šį kartą nepadės. Reikia atsisveikinti su pačiu savimi, kad atrastum tikrąjį “aš“.
Iš autobiografinių motyvų nuaustų filmų pasauliniame kine rastume daug. Dauguma jų jau klasikais tapę kino režisieriai kūrė būdami brandūs menininkai (Federico Fellini, Alejandro Jodorowsky) ar gyvenimo saulėlydyje (Manoelis de Oliveira). Andrejui Tarkovskiui buvo tik 35-eri, kai jis drauge su dramaturgu Aleksandru Mišarinu parašė pirmąją scenarijaus versiją, pavadintą „Išpažintimi“. Antrąją scenarijaus versiją režisierius pavadino eilute iš tėvo dar 1942 metais rašyto eilėraščio žodžiais „Baltoji baltoji diena“. Būtent jis ir tapo „Veidrodžio“ pagrindu.
Režisierius ilgai ieškojo savito pasakojimo stiliaus (sakoma, kad buvo montuojama per 20 skirtingų variantų). Galutinis variantas vis tiek buvo toks asmeniškas ir subjektyvus, kad vienas A. Tarkovskio kolega pusiau rimtai siūlė „Veidrodžio“ žiūrovams dalyti detalų visų scenų paaiškinimą, kaip operos teatruose prieš vaidinimus žiūrovai programėlėse paskaito operos turinio libretą.
Įvykius ekrane sąlyginai galima būtų suskirstyti į tris laiko atkarpas: ikikarinį laikotarpį (ketvirtasis dešimtmetis), karo (1941–1945) ir pokario (septintasis dešimtmetis) metus, arba tiesiog į praeitį ir į dabartį. Praeity – pagrindinio veikėjo Aleksejaus vaikystė, senas namas su apleistu sodu, su dviem vaikais vyro palikta motina ir vaikystės prisiminimai (karinio parengimo pamokos mokykloje, slidinėjimas žiemą nuo kalno, namo gaisras). Prieškario vaikystės epizoduose nemažas vaidmuo atitenka siurrealistiniams sapnų bei poetiškų vaizdinių įsikūnijimams – į juos žvelgiame paauglio Aleksejaus akimis.
Filme matome net dvi Andrejaus Tarkovskio motinos reinkarnacijas – tikrąją Mariją Višniakova-Tarkovskają (motina senatvėje) ir motiną jaunystėje (ją suvaidino Margarita Terechova). Tėvo Arsenijaus karo metu rašytos eilės jo paties skaitomos skamba kelis kartus, o tėvą jaunystėje suvaidino Olegas Jankovskis.
Labai svarbų filmo akcentą režisierius įveda jau „Veidrodžio“ pradžioje. Dokumentiniame filmo prologe moteris logopedė moko stipriai mikčiojantį jaunuolį kalbėti neužsikertant. Po kelių nesėkmingų bandymų susikaupęs vaikinas pagaliau aiškiai ištaria trijų žodžių frazę: „Aš galiu kalbėti“.
Tokiu būdu A. Tarkovskis jau pačioje pradžioje atskleidžia, kad „Veidrodis“ yra savotiška išpažintis, kurioje svarbūs vienos konkrečios asmenybės gyvenimiškos patirties momentai gali būti universalūs. O kada tai perteikiama universalia poetine kino kalba, gimsta tikras šedevras. „Veidrodis“ juo pripažintas jau seniai. (G.J.)
4. „Babadukas“ (The Babadook, 2014)
Seniai pastebėta – kuo daugiau įtampos ir visokiausių grėsmių žmones tyko realybėje, tuo pasaulio ekranuose tarsi grybų po šilto lietaus daugėja siaubo filmų.
Psichologai pastebi netgi vieną „terapinį“ siaubo filmų privalumą: prisižiūrėjęs fantastiškiausių siaubų arba kitiems žmonėms tenkančių sukrėtimų, žmogus išeina iš kino salės ir gali ramiai atsikvėpti: „Ačiū Dievui, man nieko panašaus neatsitiko…”
Todėl visiems, kuriuos kankina didelės problemos, nemalonumai ir stresai, galime (terapinės profilaktikos tikslais) rekomenduoti pažiūrėti tolimoje Australijoje sukurtą „Babaduką“. Nes po šio filmo peržiūros banalios kasdienės baimės turėtų išgaruoti kaip kamparo spiritas.
Babaduku Australijoje vadinamas siaubo apsakymuose vaizduojamas monstras, panašus į mums labiau artimą Baubą. Bet režisierės Jennifer Kent filme jis nužengia iš knygų į realybę ir terorizuoja našle tapusią moterį bei jos šešerių metų sūnelį. Aplinkiniai moters patiriamus siaubus pradžioje nevertina rimtai; jie mano, kad vienišai moteriai tiesiog vaidenasi. Bet netrukus ima aiškėti tikros Babaduko naktinių vizitų priežastys.
Nuolat pavargusi senelių prieglaudos darbuotoja Amelija Vanek (akt. Essie Davis) prieš šešerius metus neteko vyro ir viena augina sūnelį. Mažylis Samuelis (Noah Wisemanas) turi problemų mokykloje, kenčia nuo isteriškų priepuolių ir yra išvargintas nemigos: berniukui vis vaidenasi, kad jį persekioja kažkoks paslaptingas monstras. Kad galėtų jį įveikti Samuelis slapta gamina savadarbį ginklą.
Paslaptingas monstras pradeda įgauti konkretesnį pavidalą, kai berniukas paprašo mamos paskaityti jam ant lentynos surastą iliustruotą knygelę „Ponas Babadukas“. Jos personažas slepiasi tamsiausiuose kambarių užkaboriuose ir verčia žmones daryti siaubingus dalykus.
Bet filmo autoriai neapsiriboja tik galimybe primityviai išnaudoti tokio siužeto teikiamus košmarus. „Babadukas“ į vaikiškų siaubingų fantazijų lauką projektuoja ir suaugusius dažnai kankinančius košmarus. Agresijos ir pykčio priepuoliai dažnai ištinka ir Ameliją, mat prieš kelerius metus tą pačią dieną moteris tapo ir našle, ir motina.
Todėl nesitikėkime dar vieno daug kartų panašiais siužetais spekuliuojančio „siaubiako“. Kitaip Niujorko kritikai nebūtų pavadinę „Babaduką“ geriausiu metų debiutu. (Gediminas Jankauskas)
2. Mama mia! (Mamma Mia! 2008)
„Mama mia!“ – jau beveik prieš du dešimtmečius sukurta romantinė muzikinė komedija, paremta to paties pavadinimo 1999 metais parašyta knyga. Filme grojamos garsios populiariosios muzikos grupės ABBA dainos, taip pat grupės nario Benio Anderseno filmui sukurti kūriniai.
Kino juostoje Dona Šeridan (Meryl Streep) per dukters vestuves nežinodama susitinka su trimis savo gyvenimo vyrais, kuriuos kažkada mylėjo. Nei dukra, nei mama nežino, kuris iš tikrųjų yra jaunosios tėvas, taigi nuotaka Sofi bando tai išsiaiškinti, kad jos biologinis tėvas galėtų ją palydėti prie altoriaus.
Trys kandidatai į Sofi tėvus visi labai skirtingi, tačiau įdomūs: airių kilmės amerikietis architektas Semas Karmičelis (Pierce Brosman), keliautojas švedas Bilas Andersonas (Stellan Skarsgard) ir bankininkas britas Haris Braitas (Collin Firth). Maža to, vyrai ne tik nori būti Sofi tėvais, bet jų ne pirmos jaunystės širdyse atgimsta meilė ir pačiai Donai, taigi Sofi galimi tėvai atjaunėja akyse, o įžymių ir įvairių tautybių aktorių kolektyvas priverčia plačiau išplėti akis ir įtempti ausis, nes laukia pašėlusi komedija.
Ruošiantis vestuvėms aiškinamasi ne tik kas yra tikrasis Sofi tėvas, tačiau verda ir Donos bei trijų vyrų santykiai, skleidžiasi jų skaudžios ir sudėtingos praeities istorijos, bandoma suprasti, kiek jausmų dar likę ir su kuo. Ar Dona vis dar myli Bilą? O gal Semą? O gal Harį? Ir kodėl jos santykiai su visais šiais vyrais nutrūko? Gal įvyko nesusipratimas? Gal Dona turėjo su kažkuriuo pasilikti?
Filmas „Mama mia!” – tai visų laikų romantinė klasika, kuri niekada nepabos nei seniems, nei jauniems, o šlageriais tapusios ABBA dainos sukels užmirštą nostalgiją arba smalsulį, tai kaipgi gyveno mūsų tėvai? (Dora Žibaitė)
2. „Kambarys“ (Room, 2015)
Ši drama jus privers pajusti kur kas daugiau, nei manėte. Kartu su „Oskaro“ laureate Brie Larson ir jaunuoju talentu Jacobu Tremblay jūs pyksite, juoksitės, verksite bei tikėsite visko geriausio filmo pabaigoje. O vėliau, suvirškinę išgyventas emocijas prisijungsite prie tų, kurie filmą „Kambarys“ laiko vienu geriausių šiemet.
Filmas užkabina jautrią ir tragišką temą: nekaltų žmonių likimus, kuriuos kažkada pasisavino svetimi – savo iškrypusių troškimų vedimi pamišėliai. Apie tokias istorijas kaip ši jau esame girdėję, o paskutinioji – plačiai nuskambėjo prieš daugiau nei metus. Puikiai pamenu kuomet pirmą kartą per žinias pamačiau reportažą apie Elisabeth Fritzl, tai buvo 2008. Moteris iš vieno Austrijos miestelio, kurią jos pačios biologinis tėvas nelaisvėje laikė 24 ilgus, kupinus agonijos bei žiaurumo metus. Nuo savo biologinio tėvo Elisabeth susilaukė septynių vaikų, iš kurių vienas mirė. Ši istorija mane privertė pasibjaurėti tokiais žmonėmis bei priminė visam pasauliui, jog šalia mūsų egzistuoja blogis, kurį būtina sutramdyti.
Pirmosios filmo minutės mus supažindina su berniuku Jacku (Jacob Tremblay) bei jo mama Joy (Brie Larson), kurie įkalinti nieko neišsiskiriančio kiemo gale stovinčioje daržinėje. Ryte pabudusiam Jackui sukanka penkeri. Netrunka suvokti apie ką šis filmas ir ko iš jo tikėtis. Istorija mus nukelia į Akrono miestelį, Ohajuje. Joy šis kambarys kalėjimu tapo prieš septynerius metus, kuomet jauną septyniolikmetę senis Nickas (Sean Bridgers), klasta įviliojo į galinio kiemo daržinę. Ten jos jau laukė paruoštas dvylikos metrų pragaras.
Kartu jie gyvena dvylikos, o gal mažiau kvadratinių metrų turinčiame kambaryje. Ir tai yra visas penkiamečio berniuko pasaulis. Jame yra lova, drabužinė, vonia, kriauklė, televizorius, skurdi virtuvėlė bei stoglangis pro kurį mato žydrą dangų. Visi šie daiktai Jacko akyse atgyja – su jais jis sveikinasi ir kalbasi, taip sukurdamas magiškąjį naujų draugų kupimą kasdienybę. Joy, siekdama apsaugoti bei norėdama jo gyvenimą padaryti kuo normalesnį sukūrė istoriją apie magišką ir televizoriaus išgalvotą pasaulį, kuris yra už storų kambario sienų. Kartu jie maudosi, kartu žaidžia ir miega, sportuoja bei išgyvena emociškai sunkias akimirkas Tam, jog išliktų, kiekvieną sekmadienį iš senio Nicko, gauna būtiniausių produktų. Senis Nickas – biologinis Jacko tėvas. Kaskart Nickui lankant Joy, penkiametis Jackas priverstas slėptis drabužinės apačioje, tam, jog nepakliūtu Nickui po ranka.
Nepaisant pastovios prievartos, Joy stengiasi bet kokias būdais nepalūžti. Ji žino, jog privalo išlikti stipria vardan savo mylimo sūnaus. Be jos, Jackas daugiau neturi nieko. Tačiau Joy negali susitaikyti su gyvenimu mažame kambaryje. Iki šiol, visi jos mėginimai ištrūkti baigėsi nesėkme ir neviltimi.
Vieną šaltą žiemos naktį, įprasto Nicko apsilankymo metu, siekdama apsaugoti savo vaiką, Joy pasipriešina savo skriaudikui. Siekdamas pamokyti nepaklususią Joy, sekančią dieną senis Nickas atjungė elektrą bei šildymą. Ekstremali situacija padeda Joy suvokti, jog vienintelis būdas ištrūkti iš čia – jos sūnus Jackas.
Šis filmas persmelktas emociškai sunkiais pagrindinės veikėjos išgyvenimais. Aktorės veide puikiai įskaitomos visos būtent tą akimirką reikalingos nuotaikos ir emocijos. Tai padeda lengviau įsijausti bei suprasti ką teko išgyventi pagrindiniams veikėjams. Prieš pradedant filmuotis „Kambaryje“, Brie Larson mėnesiu užsidarė namuose. Iš pradžių, vienatvę mėgstanti aktorė manė, jog tai bus tarsi atostogos, tačiau po kelių savaičių, be jokio interneto, televizijos bei mobiliųjų ji pradėjo jausti kylančią depresiją, o paskutiniąsias dienas Brie praleido pastoviai verkdama. Tai be abejonės jos sėkmingiausias vaidmuo. Nepriekaištingas personažo išpildymas neliko nepastebėtas: šiais metais ji laimėjo „Oskarą“ už geriausią pagrindinį moters vaidmenį. Taip pat geriausia ji buvo pripažinta ir „Auksiniuose Gaubliuose“ bei „BAFTA“ apdovanojimuose. Jaunajam Jacob Tremblay iš tiesų yra dešimt metų. Dėl savo amžiaus ir pasisekimo „Kambaryje“, šiam aktoriui jau dabar piešiama spalvinga ateitis Holivude.
Filmą režisavo airių kilmės Lenny Abrahamson. Šis režisierius šiemet vykusiuose „Oskarų“ apdovanojimuose buvo nominuotas geriausio režisūrinio darbo kategorijoje. Tai buvo taip pat vienas svarbiausių darbų jo karjeroje. Pats filmo scenarijus paremtas to paties pavadinimo romanu, kurį parašė taip pat airių kilmės rašytoja Emma Donoghue. Rašytoja atskleidė, jog senojo Nicko personažo vardas yra neatsitiktinis. Didžiojoje Britanijoje seniu Nicku yra vadinamas pats velnias. Knygoje buvo siekta perteikti personažą kaip velnio įsikūnijimą. (Erikas Prokopas)
1. „MAMYTĖ“ (Mommy, 2014)
Xaviero Dolano filmo „Mamytė“ siužetas ir problematika gražiai „rimuojasi“ su debiutiniu jauno režisieriaus filmu „Aš nužudžiau savo motiną“ (2009). Tai dar vienas pasakojimas apie sudėtingus motinos ir šešiolikmečio sūnaus santykius, kupinus abipusės neapykantos ir meilės, kurios abu vienas kitam nemoka parodyti.
Šį kartą motiną vaidina ta pati aktorė Anne Dorval, o sūnų pirmajame filme įkūnijusį patį režisierių pakeitė nepaprastai organiškas Antoine’as-Olivier Pilonas. Jis vaidina nemokantį susivaldyti hiperaktyvų penkiolikmetį Styvą, dėl to daug laiko praleidusį specialiosiose ugdymo įstaigose, kur amžinai sukeldavo begalę psichologinių problemų. Po kiekvieno incidento vaikino motina Diana bandydavo užglaistyti nesklandumus. Bet prieš trejus metus našle tapusiai moteriai kaskart vis sunkiau tai daryti.
Kai Dianai ima geranoriškai padėti kaimynė, pati sunkiai kovojanti su depresijos pasekmėmis, trumpam nušvinta viltis, kad galbūt reikalai ims gerėti. Bet tai tik trumpa iliuzija. X. Dolanas nesileidžia į jokius kompromisus, jis negailestingas ir aktoriams, ir žiūrovams, kurie seanso metu patiria tikrą kultūrinį šoką.
Per Skype’ą sveikinęs pirmuosius lietuvių žiūrovus “Kino pavasaryje” parodytos “Mamytės” seanse, režisierius filmo centre esantį motinos ir sūnaus ryšį apibūdino kaip „egzistencinę krizę tarp žmonių, kurie vienas kitą myli taip karštai, kad net negali gyventi kartu“.
Kaip auklėti daug problemų keliančius hiperaktyvius vaikus? Ši problema darosi vis aktualesnė. Ją sukeliančias priežastis vardyti lengviau, nei pasiūlyti tinkamą veiksmų metodiką. Režisierius mato tik vieną alternatyvą, kurią pateikia kaip labai artimos ateities perspektyvą, kai bus priimti įstatymai, leidžiantys tėvams atiduoti tokius vaikus į psichiatrijos ligonines. Kad tai ne išeitis – aišku nuo pirmųjų kadrų. O kas galėtų pasiūlyti geresnę?
Kai Kanų kino festivalyje „Mamytė“ buvo apdovanota specialiu žiuri prizu, iš jaudulio ašarojantį režisierių publika sveikino 13 minučių trunkančiomis ovacijomis. Kanų kino festivalio organizatoriai vėliau tikino, kad tai patys gražiausi ir ilgiausi plojimai per visą festivalio istoriją. Nežinia, ką tuo metu mąstė Xavier, bet toks didelis visuomenės palaikymas homoseksualumo neslepiančiam vaikinui buvo itin svarbus. Tai buvo ženklas, kad žmonės jį pagaliau priima tokį, koks jis yra. „Visada žinojau, kad esu kitoks… Kad esu homoseksualus, tiksliai žinojau sulaukęs dvylikos. Atskleidžiau tai savo pusseserei jau kitais metais...“ (G.J.)
