Teismo salė kinematografininkams dažnai tampa ne tik kruopščiai slėptos tiesos triumfo erdve, bet neretai ir mirtinų mūšių arena. Ypač tokius filmus (gal net dažniau TV serialus) mėgsta kurti amerikiečiai. Nes tikėjimas Dievu (šioje šalyje net ant popierinių dolerių užrašyta „In God We Trust“) ir teisingumu prieš 250 metų šioje šalyje jos Tėvų Įkūrėjų kaip pamatiniai principai įtvirtinti Konstitucijoje.
Todėl pateikiame mūsų ištikimiausių skaitytojų teismui 10 puikių filmų (klasikinių ir visai naujų), kuriuose veiksmas vyksta teismo salėje.
10. „PRISIEKUSYSIS NR. 2“ (Juror #2, 2024)
Neįtikėtina, bet faktas!
Kol kas paskutinis tikros Holivudo legendos Clinto Eastwoodo režisuotas filmas, kuriame jis pats nevaidina, negalės varžytis dėl Oskarų, nes studijos Warner Bros. vadovai padarė viską, kad tokios galimybės nebūtų.
„Mūsų studija ne draugų šou, o šou verslas“, – taip prieš porą metų pasakė naujasis korporacijos vadovas Davidas Zaslavas, stojęs prie dviejų susivienijusių kino studijų WarnerMedia ir Discovery, Inc. vairo.
Taip, anot „The Wall Street Journal“, jis sureagavo į žinią, kad Clinto Eastwoodo drama „Vyro ašaros“ (Cry Macho, 2021 m.), kainavusi 33 mln. dolerių, pasaulio ekranuose uždirbo vos pusę šios sumos.
Nesmagu priminti naujai iškeptam bosui (kuris Amerikoje jau pravardžiuojamas „žinomu kino priešu“ – noted enemy of cinema), kad per penkis dešimtmečius būtent studijoje Warner Bros. sukurtų C. Eastwoodo filmų pelnai sudaro kelis milijardus dolerių.
Jau nekalbant apie tai, kad C. Eastwoodas yra vienas drausmingiausių Holivude kino režisierių, visada išsitekdavęs studijos skirtų biudžetų rėmuose ir laimėjęs net keturis Oskarus.
Todėl, anot Variety, „niekinga ir pasibjaurėtina“ yra tai, kad D. Zaslavo valia naujausias 94-erių metų veterano filmas „Prisiekusysis Nr. 2“, parodytas pirmiesiems Amerikos kino festivalio žiūrovams, nebuvo nominuotas Oskarams.
Tokios strategijos rėmuose filmas bus parodytas tik keliuose didžiuosiuose ekranuose (keturiuose Niujorke, penkiuose Los Andželo rajone ir viename Čikagoje) ir tai, anot vieno studijos šaltinio, reikia vertinti kaip „dėkingumo gestą“.
Tuo iš karto pasipiktino įtakingojo „Variety“ kritikas J. Kimas Murphy, parašęs, kad net jeigu Warner gali prarasti pinigus, plačiau rodydama C. Eastwoodo filmą, „tačiau tai būtų menkas nuostolis, palyginus su šimtais milijonų, kuriuos studijos vadovai ką tik išmetė, suteikdami Toddui Phillipsui 200 milijonų dolerių filmui „Joker: Folie à Deux“, kuris patyrė visišką fiasco.
Prisiekusysis Nr. 2“ pasakoja išties intriguojančią istoriją apie tai, kaip vienas teismo prisiekusysis (jį suvaidino dabar aktyviai filmuojamas Nicholas Houltas) Džastinas Kempas, būdamas prisiekusiuoju aukšto lygio žmogžudystės procese, susiduria su rimta moraline dilema: jis žino tai, kas galėtų būti panaudota prisiekusiesiems priimant nuosprendį, kuris arba nuteis arba išlaisvins potencialų žudiką.
Pradžioje Kempas bando išvengti jam tekusios naštos, nes turi rimtą priežastį – žmona netrukus turi gimdyti. Tačiau apeliacija į patriotinę pareigą ir nepriekaištinga reputacija (neteistas ir pan.) pasiekia savo – kaip prisiekusysis Nr. 2 jis užima savo vietą teismo salėje.
Nuo pirmų posėdžių tampa aišku, iš kur „dygsta“ filmo kojos. Paprasčiau kalbant, fabulos užuomazga ir tolimesnis plėtojimas susišaukia su klasikine teismo drama „Dvylika įtūžusių vyriškių“ (12 Angry Men, 1957 m., rež. S. Lumetas), kuriame atskirame posėdžių kambaryje uždaryti dvylika prisiekusiųjų sprendė, ar iš tikrųjų kaltas savo tėvą neva nužudęs meksikietis vaikinas. Byla atrodė elementari, svarbiausi įkalčiai buvo vaikino nenaudai, todėl vienuolika prisiekusiųjų paskubomis pabalsavo „už“, bet šį solidarumą netrukus į šipulius sudaužė prisiekusysis Nr. 8 (jį tąsyk suvaidino Henry Fonda), pasiūlęs išsamiai apsvarstyti visus įkalčių argumentus. Galiausiai vaikinas buvo išteisintas.
C. Eastwoodo filme pradžioje vienuolika atsitiktinai parinktų prisiekusiųjų mano, kad byla paprasta ir nėra čia ko laiką gaišti. Bet Nicholaso Houlto herojus išdrįsta pasikėsinti į tokią monolitinę poziciją. Gal geriau būtų to nedaręs? (Gediminas Jankauskas).
9. „ČIKAGOS SEPTYNIUKĖS TEISMAS“ (Trial of the Chicago 7, 2020)
Drama kurią režisavo Aaronas Sorkinas, parašęs scenarijus tokioms televizijos sensacijoms kaip „Naujienų tarnyba“ (The Newsroom, 2012-1014) ir „Socialinis tinklalapis“ (The Social Network, 2010). Filme vaidina pirmo ryškumo kino žvaigždės: Eddie Redmayne, Sacha Baron Cohen, Joseph Gordon-Levitt. Šiais metais Aarono Sorkino šviežiena jaudina savo šurmulį ir jaudulį keliančiomis temomis.
Kas esate matę „Naujienų tarnybą“ arba „Socialinį tinklalapį“, bežiūrėdami „Čikagos septyniukės teismą“ nenustebsite patirdami dialogų antplūdį, klausydamiesi veikėjų aštrių sąmojų ir gaudami politinių bei socialinių įžvalgų. Kartais atrodo, kad realybėje turbūt niekas vienu iškvėpimu nepasako tiek daug žodžių, tačiau dialogai yra ne tik bendravimo išraiška ar siužeto detalė, bet ir nešantys svarbią žinutę pasauliui. Nieko keista, kad scenarijaus autorius Aaronas Sorkinas kai kuriuos dialogus paėmė tiesiai iš realiai vykusio teismo įrašų.
Veiksmas prasideda 1968 metų vasarą Čikagoje, o jo priešistorė gerokai ankstesnė – dar 1955-ųjų metų ruduo, kai prasidėjo Vietnamo karas. Taigi filmo įvykių metu karas trunka jau trylika metų ir neketina baigtis. Jungtinių Amerikos Valstijų valdžia nesiruošia liautis siųsti jaunus amerikiečių karius į kitą pasaulio galą žūti ir žudyti kitos tautos atstovų, maža to, išsiųstųjų sąrašai vis ilgėja, o tai sukelia visuomenės reakciją plačiu mastu.
Dar verta paminėti, kad septintasis dešimtmetis žinomas kaip „gėlių vaikų“ metas, t. y. hipių klestėjimo era, kai po truputį laisvėjo socialinių normų gniaužtai, vis daugiau dėmesio buvo skiriama žmogaus teisėms, pilietiniams judėjimams, protestams ir labiausiai išryškėjo senosios ir naujosios kartos skirtumai. Be to, 1968-ųjų balandžio 4-ąją buvo nužudytas pilietinių teisių aktyvistas Martinas Liuteris Kingas Jaunesnysis. Nors juodaodžiai septintajame dešimtmetyje jau turėjo išsikovoję daugiau teisių, tačiau diskriminacija Amerikos visuomenėje vis dar buvo ryški.
Viso filmo tema yra 1968-aisiais Čikagoje vykęs protestas prieš Vietnamo karą. Turėjęs tapti taikia piliečių akcija, jis virto į žiaurias riaušes, kurios, tiesą sakant, bežiūrint filmą priminė dabartinius įvykius Baltarusijoje, kai taikius demonstrantus negailestingai lupa valdžios paskirti represoriai. Kaip vėliau išaiškėja filme, Čikagos mitingo dalyviai, priešingai nei Baltarusijos piliečiai, nebuvo visai taikūs, tačiau tai, kas nutiko, labiau panašėjo į juodąją skylę, kuri inertiškai į save traukia viską, kas pasitaiko kelyje. Tai minios veikimo principas.
Vis dėlto filmo idėja visai nėra apie minios veikimo galią. Tai beveik gniuždantis ir beviltiškas pasakojimas žmonių, kurie idealistiškai bandė pakeisti istorijos eigą ir išgelbėti gyvybes. Iš tikrųjų žiūrint filmą vėl ir vėl apima nusivylimas valdžios atstovų elgesiu, o gal apskritai neteisybe pasaulyje, kurią, žinoma, sukuria tie patys žmonės. Filmas paremtas tikrais įvykiais, nors pabaiga ir yra šiek tiek suholivudinta. Iš pradžių jis gali pasirodyti sudėtingas, ypač jei gerai nežinoma Amerikos istorija (gausu pavardžių ir smulkių istorinių įvykių), tačiau vėliau veiksmas sukasi apie konkrečią situaciją ir galima viską suprasti iš dialogų. Pagrindinė filmo mintis – septyni „konspiratoriai“ yra teisiami už prisidėjimą prie smurto sukėlimo visuomenėje. Didžioji veiksmo dalis vyksta teismo salėje. Filmuojama ir kitose vietose, įspūdingiausia dalis – kai 12.000 policininkų susiduria su 10.000 demonstrantų.
Filme beveik nėra vien juodo ar balto, t. y. nėra absoliutaus gėrio ar blogio. Vienas iš veikėjų svarsto, kiek iš visų tų policijos pareigūnų, kurie pasirodė su lazdomis ir ašarinėmis dujomis proteste, vaikų buvo išsiųsti į Vietnamo karą. Kaltinančiųjų advokatas atsistoja su visais skaitant žuvusiųjų Vietnamo kare vardus ir pavardes. Pabaigoje tie, kurie mums atrodė protingi ir tvarkingi filmo pradžioje, pasirodo kaip nevaldantys emocijų, o visiški vėjavaikiai, išaiškėja, yra atsakingi intelektualai. Vienintelis visiškai kvailas veikėjas yra teisėjas, kuris lyg simbolizuoja sistemą ir žmones mato kaip naudingus arba nenaudigus sistemos narius. Taigi iš esmės vienintelė blogybė – tai pati sistema, kuri bando nuslėpti savo trūkumus bet kokia kaina, naikindama kliūtis kelyje, pakišdama nekaltus žmones, meluodama, apgaudinėdama. (Dora Žibaitė)
8. „VERDIKTAS UŽ PINIGUS“ (Runaway Jury, 2003)
Jei vis dar naiviai galvojate, kad pats demokratiškiausias ir objektyviausias būdas teismo salėje pasiekti tiesos triumfą, patikėjus nuosprendį dvylikai prisiekusių tarėjų, pasikalbėkite apie tai su blaiviai mąstančiais amerikiečiais (jei tokių Trumpo Amerikoje dar liko) arba pažiūrėkite šią problemą gvildenančius amerikiečių filmus, pradedant čia pristatomu kamerinio kino šedevru „Dvylika įtūžusių vyriškių“ (12 Angry Men) ar paskutiniu (gal tik kol kas!) Clinto Eastwoodo filmu „Juror #2“ (2024 m.).
Bestselerių meistro Johno Grishamo romano ekranizacijoje „Verdiktas už pinigus“ režisierius Gary Flederis autorius dar kartą grįžta prie ne kartą kelto klausimo: ar tikrai prisiekusiųjų teismas yra pati objektyviausia tiesos nustatymo instancija?
Romano ir filmo autoriai nesunkiai įrodo, kad prisiekusieji tėra tik lengvai valdomos marionetės, jei reikalo imasi tikri profesionalai. O jeigu sumanūs manipuliatoriai bus du, tuomet tikslo pasiekti bus dvigubai lengviau. Dar geriau bus tada, kai vienas “suinteresuotas asmuo” taps vienu iš prisiekusiųjų ir jų gretose imsis “diversinės” veiklos. Tiesa, reikia dar vieno mažmožio – didelių ir dar didesnių pinigų. Tada bet koks teismas bus kišeninis…
Filmai, kurių pagrindinis veiksmas plėtojasi teismo salėje, tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nuobodūs. Iš tikrųjų gi čia verda tokios karštos aistros, kad tik spėk šluostytis prakaitą nuo nesiliaujančių kryžminių apklausų, į šipulius daužomų alibi, padorių piliečių nuvainikavimo ir išradingų intrigų demaskavimo.
„Verdiktas už pinigus“ taip pat panardiną žiūrovą į labai įtraukiantį pasaulį, kurio teismo salėje bylos eigą stebintys žmonės nemato. Todėl ir nesupranta, kad atsitiktinai (?) parinkti prisiekusieji tėra tik dažnai net to nesuvokiančios marionetės.
Filmo pagrindą sudaro reali istorija, įvykusi 1996-aisiais, kai teisme atsidūrė rimti kaltinimai stambiai tabako kompanijai. Panašią istoriją 1999-aisiais papasakojo režisierius MIchaelas Mannas filme „Informatorius“ (The Insider), kuriame mokslininkas Džefris Vigandas (Russellas Crowe) ir žurnalistas Lovelas Bergmanas (Alas Pacino) įveikia galingiausią pasaulyje tabako koncerną “Phillip Morris”.
Bet „Verdikto už pinigus“ autoriai dar labiau aštrina situaciją ir tabako kompaniją pakeičia galinga ginklus gaminančia korporacija. Ją teismui apskundžia biržos ofise maniako nušauto vyro našlė. Nors teismui pateiktas tik naivus tragedijos išvakarėse nufilmuotas aukos šeimyninio gimtadienio įrašas, advokatas Vendelas Roras (Dustinas Hoffmanas) tikisi ne tik laimėti bylą, bet ir trokšta pasiekti, kad būtų pakeistas įstatymas, kuris gerokai sugriežtintų ginklų pardavimą Amerikoje.
Roras yra geras psichologas, todėl nesistengia atrodyti nepriekaištingai apsirengęs, nes žino, kad paprasti žmonės nejaučia pasitikėjimo lyg iš madų katalogo nužengusiems vyrams.
Dar didesnis žmonių prigimties psichologas pasirodo esąs ginklus gaminančios korporacijos pasamdytas Rankinas Fičas (Gene‘as Hackmanas), kuris vos pasirodęs, regis, kiekvieną prisiekusįjį permato kiaurai. Jis moka taip organizuoti informacijos rinkimo procesą, kad jam galima tiesiog pavydėti Jis vadovaujasi šūkiu: „Teismas pernelyg rimtas reikalas, kad jį galima būtų patikėti prisiekusiesiems“.
P.S. Mėgaudamiesi nuostabia Gene‘o Hackmano ir jo kolegos Dustino Hoffmano virtuoziška dvikova, pagalvokite apie tai, kad šeštojo dešimtmečio pabaigoje abu jie buvo įstoję į aktorių mokyklą Pasadena Playhouse Kalifornijoje, bet abu buvo laikomi studentais, „turinčiais mažiausiai šansų susilaukti sėkmės“. Hackmanas net gavo žemiausią balą, kokį iki šiol buvo skyrusi ši aktorių mokykla… (G.J.)
7. „METAS ŽUDYTI“ (A Time to Kill, 1996)
Kaip ir „Verdiktas už pinigus“, pagal Johno Grishamo bestselerį sukurtas filmas „Metas žudyti“ plėtoja dar vieną amerikietiško rasizmo istoriją. Misisipės valstijoje iš maisto prekių parduotuvės grįžtančią aštuonerių metų juodaodę mergaitę Tonią pagrobė, išprievartavo ir sumušė du vietiniai baltaodžiai vyrai. Po nesėkmingo bandymo pakarti mergaitę jie įmetė ją į netoliese esančią upę.
Nors šerifas suėmė abu niekšus, teisingumu netikintis mergaitės tėvas Karlas Li Heilis (Samuelis L. Jacksonas) daugelio liudininkų akivaizdoje prievartautojus nušauna ir už tai atsiduria teisiamųjų suole. Už šį nusikaltimą nelaimingas tėvas gali būti nuteistas mirčiai. Vilties teikia tik tai, kad vyrą ginti imasi jaunas ir patyręs advokatas (Matthew McConaughey), kol kas nepralaimėjęs nė vienos bylos.
Tačiau Heilio šansus būti išteisintam komplikuoja dvi aplinkybės: teismas vyksta 1984 metais viename pietinių valstijų miestelyje Klantone (ten ir dabar neretai civilizuotą teisingumą pakeičia žiaurūs Lynčo teismai), o prisiekusių teisėjų vietose sėdi baltaodžiai. Ar išdrįs jie pasipriešinti rasistinių prietarų tradicijoms?
Advokato Džeiko Briganso vaidmeniui buvo bandomi garsūs aktoriai Bradas Pittas, Johnas Cusackas, Woody Harrelsonas ir kiti. Daugiausia šansų turėjo Kevinas Costneris, bet jo kandidatūrai pasipriešino knygos autorius Johnas Grishamas, manydamas, kad Costneris nustelbs visus kitus.
O Matthew McConaughey pradžioje buvo patvirtintas vaidinti Kukluksklano narį Fredį Kobą, Heilio nužudyto smurtautojo brolį, bet jį galiausiai suvaidino Kieferis Sutherlandas. Matthew McConaughey‘iui tokia rokiruoti tik išėjo į naudą – pagrindinis vaidmuo gerokai pakėlė jo karjeros „akcijas“.
Johno Grishamo knygose veiksmas dažnai plėtojasi teismuose. „Firmoje“ (Firm“, 1993) Tomo Cruise‘o suvaidintas jaunas teisininkas Mičas Makdiras gynė Čikagos mafijos grupuočių interesus. Filme „Klientas“ (The Client, 1994) teisininkė Redžė (Susan Sarandon) teisme nuo mafijos keršto gelbėjo atsitiktiniu nusikaltimo liudininku tapusį berniuką. Filme „Sėkmes šauklys“ (The Rainmaker, 1997) pradedantis advokatas Rudis Beiloras (Mattas Damonas) taip pat susiduria su tamsiąja teisėtvarkos puse.
O filme „Verdiktas už pinigus“ (Runaway Jury, 2003) rimtai suabejojama, ar tikrai prisiekusiųjų teismas yra pati objektyviausia tiesos nustatymo instancija?
Įdomu, kaip rasistinio tvaiko persisunkusio miestelio teisme pasielgs baltaodžių prisiekusieji, teisdami juodaodį vyrą, nužudžiusį niekšus, kurie išniekino jo dešimtmetę dukrelę? (G.J.)
6. „GERI VYRUKAI“ (Few Good Men, 1992)
Pasirodo, kad ir Jungtinių Amerikos Valstijų kariuomenėje taip pat pasitaiko nestatutinių santykių, kuriuos karinė vadovybė stengiasi visais būdais nuslėpti nuo visuomenės.
Robo Reinerio filmas „Geri vyrukai“ kaip tik narplioja vieną tokį atsitikimą. Amerikos karinėje bazėje, dislokuotoje Kubos Guantanamoje, du elitinio jūrų pėstininkų dalinio kariai kaltinami tyčiniu savo kolegos nužudymu. Vadovybė siunčia į tragiško įvykio vietą leitenantą Denį Kefį (Tomas Cruise’as), kuris turėtų greitai “užraukti” šį procesą.
Visiems gerai žinoma, kad neseniai Harvardą baigusį Kefį labiau už jurisdikcijos gudrybes domina beisbolas, todėl jis tikriausiai “netemps gumos” ir atliks jam patikėtą darbą maksimaliai greitai. Tačiau įsigilinęs į kai kurias tragedijos aplinkybes ir pabendravęs su cinišku pulkininku Natanu Džesopu (net ir šiame epizodiniame vaidmenėlyje Jackas Nicholsonas pademonstruoja aukščiausią aktorinio meistriškumo klasę) Kefis pasiryžta ištraukti į dienos šviesą visą tiesą, kad ir kokia kaina už tai reikėtų mokėti.
Tirti šią gėdingą bylą ir ginti abu nužudymu kaltinamus jūrų pėstininkus siekia leitenantė Džo Enė Gelovėj (Demi Moore). Tačiau vadovybė pasirenka leitenantą Denį Kefį, nes žino, kad jis sugeba jam patikėtas bylas pabaigti taip, kad jos nepasiektų karinio tribunolo.
Nors vieną pagrindinių vaidmenų atlieka Demi Moore, filmas visgi vadinasi „Geri vyrukai“ (originale – Keli geri vyrukai). Ko gero, taip scenaristas Aaronas Sorkinas norėjo priminti Jungtinėse Valstijose labai populiarų šūkį, daug metų viliojusi vaikinus stoti į jūrų pėstininkų gretas: „Mes ieškome kelių gerų vyrukų“!.
Pradžioje Aaronas Sorkinas parašė pjesę, kuri 1989-aisiais buvo inscenizuota Čikagos teatre Music Box ir gana ilgai sėkmingai rodoma, kol už nemažus pinigus ekranizacijos teises įsigijo kino prodiuseris Davidas Brownas.
Į filmą taip pat buvo investuotos didelės lėšos (apie 40 mln. dolerių), bet rizika atsipirko su kaupu.
Ko gera, įdomiausias dalykas ekrane stebėti, kaip į „geltonsnapio“ teisininko Kofio sumaniai paspęstus spąstus pakliūva ciniškas pulkininkas Natanas Džesopas, nuo pirmos pažinties su antagonistu neslepiantis savo pranašumo. Bet ramiai bylą vedantis Tomo Cruise‘o herojus savo klausimais galiausiai išveda ypatingu protu nepasižyminti oponentą iš kantrybės ir priverčia prisipažinti, kad būtent jis davė įsakymą aktyvuoti smurtą legalizuojantį „raudonąjį kodą“.
P.S. Manau, kad dabartinių įvykių šviesoje „Geri vyrukai“ vėl tampa aktualūs. Nes tik aklas žmogus negali matyti, kaip įžūliai ir ciniškai geopolitikoje elgiasi neseniai įsteigtos „Karo ministerijos“ pareigūnai amerikiečiai, nuo seno vadinti „vanagais“, kurių paslaugas dabartinis Baltųjų rūmų vadovas ir karo vadas akivaizdžiai vertina labiau už įstatymais besivadovaujančius „kelis gerus vyrukus“. (G.J.)
5. „Kryčio anatomija“ (Anatomy of a Fall, 2023)
„Kryčio anatomija“ pernai Kanų kino festivalyje buvo linksniuojama šalia karinės dramos „Interesų zona“ (abu filmai buvo patekę į konkursą ir abejuose naujomis talento briaunomis sublizgėjo nuostabi vokiečių aktorė Sandra Hüller). Jie ir pasidalijo svarbiausius apdovanojimus: „Interesų zonai“ atiteko keturi, o „Kryčio anatomijai“ – vienas, bet užtai Auksinė palmės šakelė. Bet šiųmetėje Oskarų ceremonijoje jie kol kas lygūs – abu turi po penkias nominacijas.
„Kryčio anatomijos“ režisierę Justine Triet įsidėmėjome žiūrėdami jos ankstesnį filmą „Sibilės vilionės“ (Sibyl, 2019 m.) – gerai suplaktą psichologinio trilerio, film noir, melodramos ir komedijos kokteilį labai aktualia tema. Filmo herojė psichoterapeutė laisvalaikiu rašo knygą, kurioje pasinaudoja savo pacienčių kaip per išpažintį pasidalintomis paslaptimis. O sužavėta (gal net savotiškai apsėsta) vienos pacientės atviravimais Sibilė taip įsitraukia į svetimo gyvenimo peripetijas, kad nepastebi, kaip peržengia profesines ribas.
Įvairios ribos peržengiamos ir naujausiame Justine Triet filme „Kryčio anatomija“. O ir paprastai apibrėžti šio filmo žanrą taip pat nelengva. Tai ir sudėtinga psichologinių santykių studija, ir teisminė drama, ir painus kriminalinis detektyvas. Būtent jis ir išprovokuoja fabulos užuomazgą.
Kanų kino festivalio apžvalgoje (žurnalas „KINAS“) kino kritikė Mantė Valiūnaitė rašo: „Šios solidžios dramos centre – teismo procesas. Pradžioje režisierė žiūrovams užmena mįslę – trumpai parodoma situacija: atokiame kalnų name Sandra (Sandra Hüller) duoda interviu, kai staiga pasigirsta garsi muzika ir nebeįmanoma susikalbėti. Ji sako, kad tai dažna situacija. Jos vyras Samuelis dirba. Interviu nutrūksta, mergina, klausinėjusi Sandrą, išvyksta.
Po kelių akimirkų regos sutrikimą turintis Sandros ir Samuelio sūnus Danielis (Milo Machado Graner) randa prie namo tėvą negyvą. Visą likusį filmą stebime teismo procesą, kuris ypač sunkus Danieliui, turinčiam išklausyti, kokie iš tikrųjų buvo jo tėvų santykiai.
Klausimas, kas gi nutiko Samueliui, ar tai buvo savižudybė, ar žmogžudystė – centrinė filmo siužeto ašis, tačiau filme gausu minčių apie santykius šeimoje, privatumo ir viešumo perskyras, apie tiesos ir melo skirtį, apskritai apie teisingumą…“
Filmas trunka beveik pustrečios valandos, tačiau niekada nepraranda nei savito ritmo, nei įtampos, nei sugebėjimo meistriškai regzti intrigą. (G. J.)
4. „PIRMYKŠTĖ BAIMĖ“ (Primal Fear, 1996)
Amerikiečių režisieriaus Gregory Hoblito filmų matėme nemažai. Jie labai skirtingi.
„Puolęs“ (Fallen, 1998 m.) yra mistinis kriminalinis trileris apie daugiau nei tūkstantį metų po Babilono žlugimo pasaulyje klaidžiojantį mirties demoną Azazelį, kuris užvaldo jam įtikusius žmones ir verčia juos žudyti. Su šia piktąja dvasia susikauna Filadelfijos policininkas Džonas Hobsas (jį suvaidino Denzelas Washingtonas).
Fantastiniame filme „Dažnis“ (Frequency, 2000 m.) matome keistą istoriją apie tai, kaip jaunas žmogžudysčių skyriaus policininkas Džonas Salivenas (Jimas Caviezelis) prieš trisdešimt metų gaisro metu žuvusio tėvo mėgėjišku radijo imtuvu susisiekia su 1969 metais ir išgirsta gyvo tėvo (!) balsą. Tokį fantazijos skrydį ne sapnuose, bet tikrovėje autoriai paaiškina “moksliškai”: girdi, tokia situacija tapo įmanoma dėl keistų gamtos “kaprizų” 1999 metų spalio 10 dieną…
„Harto karas“ (Hart’s War, 2002 m.) yra jaudinanti karinė drama apie II Pasaulinio karo metu vienoje nacių koncentracijos stovykloje įvykusį tikrą teismo procesą, kuriame ir už spygliuotos vokiškos vielos amerikiečių kareiviams toliau vadovaujantis pulkininkas Viljamas Maknamara (Bruce’as Willis) liepia surengti tikrą karinį tribunolą, kai stovyklos teritorijoje įvykdoma rasinė žmogžudystė.
Neeilinė byla pagal Williamo Diehlo romaną sukurtame filme „Pirmykštė baimė“ (Primal Fear, 1996 m.) atitenka ir patyrusiam, bet arogantiškam advokatui Martinui Veilui (jį suvaidino Richardas Gere’as): anksčiau vyras dirbo valstybės prokuroru, tačiau supratęs, kad ši karjera nepateisina jo vilčių, tapo gynybos advokatu. Mėgstantis dėmesio centrą, Veilas kartais pasirodo žurnalų viršelyje, o neretai ir straipsniuose, aprašančiuose jo reputaciją menkinančius poelgius, pvz., ginant gydytoju apsimetantį mafijos bosą.
Dabar Veilas apsiėmė neatlygintinai (!) ginti Čikagos vyskupo Rašmeno nužudymu kaltinamą jaunuolį Aroną Stamplerį (Edwardas Nortonas), kuriam „šviečia“ mirties bausmė. Visi įkalčiai byloja prieš Aroną (svarbiausia, kad vaikino drabužiai apšlakstyti aukos krauju), bet Veilas tiki, kad gali bylą laimėti. Veilui šis skandalingas rezonansinis procesas reikalingas, kad jis galėtų dar labiau sustiprinti savo profesinę reputaciją.
Bet kitoje teisminio barjero pusėje stovi buvusi Martino meilužė ir mokinė Džaneta Venabl (Laura Linney), puikiai žinanti visas profesines Martino gudrybes ir remiama korumpuoto generalinio prokuroro, kurį su savo miegamajame nužudytu velioniu, regis, siejo finansinės machinacijos, parceliuojant bažnyčiai priklausančius žemės sklypus.
Tyrimo metu aikštėn iškyla ir kiti vyskupo nusikaltimai – seksualiniai santykiai su gatvėje surastais jaunais benamiais ir net pornografinio video filmavimu: jame užfiksuotas ir devyniolikmetis Aronas, dažnai patarnavęs mišioms.
Aronas tyrimo ir teismo metu blaškosi, keičia parodymus, mikčioja, tvirtina esąs nekaltas, sakosi negalįs prisiminti, kas nutiko žmogžudystės dieną, teigia, kad kambaryje tada buvo trečias asmuo. Veilas tiki Aronu, o valstybės prokuroras Džonas Šonesis (akt. Johnas Mahoney) spaudžia Džanetą siekti Aronui mirties bausmės.
Edwardui Nortonui čia atiteko labai sudėtingas vaidmuo. Jo personažas Aronas Stampleris kenčia nuo sąmonės susidvejinimo ir kartais sakosi esąs visai kitas žmogus, vardu Rojus.
Šią šizofreniją paaiškinti kviečiamas patyręs psichiatras daro išvadą, kad Aronas serga disociaciniu tapatybės sutrikimu, kurį sukėlė ilgametė jo tėvo ir vėliau Rašmeno prievarta.
Bet psichiatro diagnozė yra grynai teorinė. Praktikoje gi dažnai būna tokie atvejai, kurie psichiatrijos vadovėliuose nepaminėti… (G.J.)
3. „NEŽUDYK STRAZDO GIESMININKO“ (To Kill a Mockingbird, 1962)
Gana neseniai 2015-ųjų metų liepos keturioliktąją Jungtinių Valstijų knygynuose pasirodė garsios rašytojos Harper Lee romanas „Eik ir pastatyk sargybinį“ (angl. Go Set a Watchman), dažniausiai pristatomas kaip jos kultinės knygos „Nežudyk strazdo giesmininko“ tęsinys.
Naujos knygos pasirodymą lydėjo beveik detektyvinę istoriją primenanti legenda apie tai, kad esą rankraštį banko saugykloje aptiko vienas leidėjas. Ši versija iš karto sukėlė daug spėlionių ir ginčų, pradedant, žinoma, plagiato įtarimais. Bet ekspertizė patvirtino tada dar gyvos rašytojos autorystę (ji mirė po pusmečio 2016 m. vasario devynioliktąją).
Naujasis romanas iš tikrųjų buvo parašytas dar prieš garsiąją knygą, tačiau ilgą laiką gulėjo stalčiuje. O rasinės nelygybės problemas kėlusi knyga „Nežudyk strazdo giesmininko“ 1961 metais buvo apdovanota Pulitzerio premija ir seniai įtraukta į privalomos literatūros programą beveik visose Amerikos mokyklose.
Panašų statusą Amerikoje turi kitos rašytojos Harriet Beecher Stowe romanas „Dėdės Tomo trobelė“ (Uncle Tom’s Cabin), išleistas 1852 m. kovą. Ši knyga, itin atvirai atskleidusi JAV vergovės baisumus, tapo vienu svarbiausių XIX a. literatūros kūrinių, savo laiku JAV buvusiu pačia skaitomiausia knyga po Biblijos.
Knyga stipriai prisidėjo prie visuomenės nuomonės formavimo prieš Amerikos pilietinį karą. Sakoma, kad net JAV prezidentas Abraomas Linkolnas, susitikęs su rašytoja H. Beecher Stowe, pusiau juokais pasakė: „Tai jūs esate ta mažoji moteris, kuri parašė knygą, sukėlusią šį didelį karą“.
O štai 1962-aisiais metais puikiai ekranizuotos knygos „Nežudyk strazdo giesmininko“ kino versijoje veiksmas neskubiai plėtojasi 1932 metais Alabamoje Meikombo miestelyje. Čia autoritetingas advokatas Atikas Finčas, tikras džentelmenas, mirus žmonai, augina du vaikus – Džemį ir jo jaunesnę sesutę Džiną Luizą, švelniai vadinamą Paukšteliu.
Filme persipina dvi istorijos. Viena pasakoja, su kokiais sunkumais susiduria vaikų tėvas, apsiėmęs teisme ginti prastos reputacijos moters smurtu kaltinamą juodaodį Tomą Robinsoną (akt. Brockas Petersas). O kitoje – vaikai seka protiškai atsilikusį kaimynų sūnų Bu Radlį, kurį tėvai slepia nuo aplinkinių.
Atiką Finčą suvaidinęs aktorius Gregory Peckas buvo apdovanotas Oskaru. Vėliau aktorius vaidino dar ilgai (matėme jo filmų), bet Finčas pelnytai laikomas jo karjeros viršūne.
Oskarais taip pat apdovanotas scenaristas Hortonas Foote‘as ir dailininkai dekoratoriai.
Pati rašytoja ilgokai baiminosi, ar filmo autoriai pakankamai pagarbiai elgsis su jos knyga, bet apsilankiusi filmavimo aikštelėje ir pabendravusi su režisieriumi Robertu Mulliganu, įsitikino jo kuo geriausiais ketinimais. Patiko rašytojai ir Gregory Peckas, kuris neva kažkuo jai priminė jos tėvą.
Fantazijų pasaulyje gyvenantį advokato kaimyną Bu Radlį, kuris galiausiai išgelbėja bėdon pakliuvusius Finčo vaikus, suvaidino debiutantas Robertas Duvallis. Pirmąjį vaidmenį kine jam padėjo gauti scenarijų parašęs dramaturgas Hortonas Foote’as. (G.J.)
2. „12 įtūžusių vyrukų” (12 Angry men, 1957)
Filmas „12 įtūžusių vyrukų” sukurtas daugiau nei prieš pusę amžiaus. Šis filmas yra geriausias pavyzdys, kad norint sukurti puikų filmą nebūtinos įspūdingos dekoracijos, įmantrūs drabužiai ar specialieji efektai. Geram filmui užtenka geros idėjos ir puikaus scenarijaus. Filmas įtraukia puikiai atskleidžiamais veikėjų charakteriais per jų konfliktinius dialogus.
Ši teismo salės drama pasakoja istoriją apie 12 prisiekusiųjų, kuriems yra pavesta nuspręsti ar jaunuolis, kaltinamas nužudęs savo tėvą, iš tikrųjų yra kaltas. Nors filmo pradžioje šiek tiek prisnūdęs teisėjo balsas sufleruoja, jog byla yra itin paprasta, ir viskas joje yra aišku, tačiau aštuntasis prisiekusysis nėra įsitikinęs, kad byla yra itin aiški. Aštuntasis prisiekusysis išsako savo abejones, jog rimtoje byloje (jaunuoliui gresia bausmė dėl pirmo laipsnio žmogžudystės) remiamasi tik dviem liudininkais, jog ginklas, kuriuo buvo padarytas nusikaltimas, nėra išskirtinis (identišką kišeninį peilį turi ir jis). Tolimesnėje filmo eigoje prisiekusieji stengiasi priimti vieningą sprendimą, ar jaunuolis yra kaltas, ar nusikaltėlis yra kitas asmuo.
Kiekvienas iš dvylikos prisiekusiųjų yra visiškai skirtingos asmenybė. Iš dalies tai primena eksperimentą, ar visiškai skirtingi žmonės gali vieningai apsispręsti jiems pateiktu klausimu. Nors 12 veikėjų, kurie visi yra svarbūs, yra daug tokiam filmui, tačiau Reginald’as Rose’as sugeba dialogų pagalba atskleisti visų veikėjų esminius biografijos faktus, charakterio savybės. Atskleidžiant charakterius nėra gilinamasi į bereikalingas detales, tik į esminius faktus, kurie daro įtaką konkretaus prisiekusiojo mąstymo eigai, sprendimo priėmimui.
Genialumas slypi paprastume: beveik visas filmo veiksmas vyksta viename kambaryje. Jokių įmantrių kambarių, įmantrių rūbų, tiesiog 12 kostiumais apsirengusių vyrų, 12 kėdžių ir vienas stalas. Iš tikrųjų jeigu pasižiūrėtume, kiek laiko veiksmas vyksta prisiekusiųjų kambaryje, ir kiek laiko kitur, rasime didžiulę disproporciją – iš 96 filmo minučių, vos 3 minutės veiksmo vyksta kažkur kitur. Nors galbūt tai atrodo nuobodu – kaip įmanoma filmą sukurti apie buvimą viename kambaryje – tačiau visa filmo esmė yra, stiprūs charakteriai, dialogai, diskusijos, o ne filmavimo aikštelės dekoracijos. (G. J.)
1. „Niurnbergas“ (Nuremberg, 2025)
Kai žiauriausi istorijos nusikaltimai stoja prieš teismą, ekrane atgyja ne tik procesai, bet ir patys žmonės, kurių veiksmai iki šiol persekioja mūsų atmintį. „Niurnbergas“, Jameso Vanderbilto režisuotas, tikrais faktais paremtas filmas, savo pirmaisiais kadrais įsmeigia žiūrovą į XX a. moralinės audros centrą, kur po Antrojo pasaulinio karo vykęs teismas yra kaip švytuoklė tarp teisingumo ir nepaaiškinamų žmogaus nusikaltimų. Šis filmas yra ne tik istorijos rekonstrukcija, bet ir žaidimas su žiūrovo sąžine. Tai psichologinė dvikova ir vizualus liudijimas apie tai, kaip žmogiškumas bando suversti kaltės naštą ant teisingumo pečių.
„Niurnbergas“ remiasi 2013 m. Jacko El-Hai knyga „The Nazi and the Psychiatrist“, kuri tyrinėja realų JAV armijos psichiatro Douglaso Kelley vaidmenį, vertinant nacių lyderių psichinę būklę prieš 1945-1946 m. teismus. Jamesas Vanderbiltas perėmė knygos empirinį impulsą ir perrašė jį į filmo scenarijų, siekdamas sukurti dramą, kurios centre būtų ne vien teisinė procedūra, bet ir žmogaus ryšys su piktadariu, kurio veidas dažnai primena mūsų pačių tamsiąsias galimybes. Filmas debiutavo Tarptautiniame Toronto filmų festivalyje ir buvo išleistas į JAV kino ekranus 2025 m. lapkričio pradžioje, sulaukdamas tiek plojimų, tiek kritikos dėl interpretacijos ribų.
Veiksmas nukelia mus į 1945-1946 m. Vokietiją, kai po Antrojo pasaulinio karo surengiami Niurnbergo teismai. Pagrindinė siužeto ašis yra amerikiečių psichiatras Douglasas Kelley (akt. Ramis Malekas), kuriam pavesta įvertinti, ar didžiausiomis kaltininkėmis laikomos nacijos figūros yra psichiškai tinkamos stoti prieš tarptautinį teismą. Savo darbą pradėjęs kaip akademinę užduotį, psichiatras greitai įstringa į pavojingą intelektualinį ir moralinį žaidimą su vienu ryškiausių nacių lyderių (antras po Adolfo Hitlerio) Hermannu Göringu (akt. Russellas Crowe). Per eilę pokalbių, medicininių tyrimų ir teismo fragmentų filmas atskleidžia ne tik Göringo manipuliacijas ir šoumenų aroganciją, bet ir psichiatro vidinę kovą su mintimi, ką reiškia „suprasti“ blogį.
Filme taip pat matome Robertą Jacksoną (akt. Michaelas Shannonas), amerikiečių vyriausiąjį prokurorą, kurio pastangos sukurti tarptautinę teisę ir sąžiningą procesą atsveria psichologinius eksperimentus, vykstančius kalėjime. Siužetas juda tarp teismo salės, izoliacijos kamerų ir penktojo dešimtmečio Niurnbergo gatvių, taip kuriant nuolatinę įtampa tarp šalčio (teisės) ir šilumos (žmogiško susidūrimo).
Filmo centre – Russellas Crowe kaip Hermannas Göringas: įtikinamas ir pavojingai charizmatiškas. Crowe sugebėjo perteikti tiek politinę aroganciją, tiek žmogaus teatro efektingumą. Jo Göringas nėra vien vaizduojamoji groteska, bet ir žmogus, kuris manipulacijas paverčia menine forma. Ramis Malekas kaip Douglas Kelley atlieka sudėtingą užduotį: paversti mokslininko profesionalumą asmenine drama. Maleko kuriamas personažas yra trapus, šiek tiek pakylėtas virš realybės, bet būtent šis jautrumo ir intensyvumo derinys suteikia jam ypatingo žmogiškumo. Michaelas Shannonas atskleidžia Robertą Jacksoną kaip temperamentingą teisinį autoritetą, kurio užduotis yra įrodyti, kad teisė ir moralė gali susidurti su siaubą keliančia realybe.
Filmas nagrinėja teisingumo ribas ir jų paradoksus, klausdamas: „ar teismas gali įvertinti tokio masto blogį pagal įprastas teisines kategorijas? Ir ar pati procedūra nepasidaro teisingumo matu?“ Pačios žmogiškumo gelmės prieš piktadarybę atsiskleidžiamos per Kelleyo ir Göringo dvikovą, primindamos, kad „supratimas“ nebūtinai reiškia pateisinimą.
„Niurnbergas“ taip pat pabrėžia atminties ir atsakomybės svarbą, kai istorija įrašoma per priesaikas ir teismo sprendimus. Visgi, kartais šiose eilutėse dingsta tiek dalis tiesos, tiek dalis sąžinės. Na, o medijos ir teatro vaidmuo tampa akivaizdus: Göringas, lyg performanso menininkas, primena, kad propagandos menas ir teismo šou yra neatskiriamai susiję. (Iveta Rupšlaukytė)
