Visus pasaulyje sukuriamus filmus galima skirstyti į grupes pagal įvairiai – pagal jų gimimo laikotarpius, žanrus, tipus ir kitaip. O amerikiečiai dar skirsto filmus į komerciškai sėkmingus ir nuostolingus. Pastariesiems apibudinti jie dar ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje sugalvojo terminą „Box office poison“ („Kasos nuodai“). Šiuo terminu ženklinami filmai, o kartais net ir praradę populiarumą aktoriai, kurie pradedami laikyti labai nepatraukliais žiūrovams. Nepatrauklumo kriterijus labai aiškus – maži bilietų pardavimai, o tai lemia studijos patiriamus finansinius nuostolius, kurie tiesiogiai proporcingi ir kino teatrų nuostoliams.
Siūlome prisiminti 10 kino filmų, kuriems nepasisekė kino teatruose nebūtinai todėl, kad jie buvo blogi.
10. „AMŽINAI KARTU“ (Eternity, 2025)
Filmo kūrimo biudžetas 12 milijonų dolerių. Filmas uždirbo apie 16.2 mln. dolerių.
Mirtis – dar ne pabaiga
Filmų kūrėjai dažnai bando pamąstyti apie tai, kas žmones laukia po jų fizinės mirties. Čia jau, priklausomai nuo tikėjimo ar tiesiog fantazijos, gali būti begalė variantų. Vieni filmų autoriai linkę gąsdinti žiūrovus pragaro kančių vaizdais. Kiti gi, atvirkščiai, nori suteikti viltį, kad pomirtinis gyvenimas gali būti visai net daugeliu atžvilgių malonus.
Žiūrint režisieriaus Davido Freyne‘o dar neseniai mūsų ekranuose viešėjusį filmą „Amžinai kartu“ patyrę žiūrovai jame aptiks jau ne kartą kitur matytus motyvas ar net analogiškas situacijas. Jau nekalbant apie tai, kad tiesiog banalybe tapusias istorijas apie tai, kaip sunku vargšei merginai pasirinkti tinkamiausią širdies draugą (ko gero naujausias pavyzdys – taip pat dar nepamiršta komedija „Materialistai“) „Amžinai kartu“ autoriai iš nuodėmingos realybės perkelia į sterilias dausas. Tiksliau, į tą pomirtinio pasaulio vietą, kuri anksčiau buvo vadinama tiesiog Pragarais, o dabar vis dažniau vadinama Limbu (anot lietuvių kalbos žodyno – tai buveine sielų, neįžengusių į dangų, bet nepasmerktų eiti pragaran ar skaistyklon).
Ko gero banalybių pilno filmo „Amžinai kartu“ autoriams visgi priklausytų keli tikrai originalūs (bent jau šių eilučių autorius to anksčiau nebuvo sutikęs) teiginiai. Vienas jų, kad toje paribio teritorijoje sielos turi vos vieną savaitę apsispręsti, su kuo leis savo tolesnę egzistenciją. Aplink šią situaciją ir konstruojamas filmo veiksmas.
Yra ir daugiau originalių atradimų. Pvz., dausose kiekvieną naują atvykėlį pasitinka jam paskirtas pomirtinio gyvenimo koordinatorius (AC), kuri ir informuoja apie savaitę laiko galiojantį apsisprendimą, priešingu atveju (neapsisprendus arba pabandžius pabėgti) laukia tremtis į Tuštumą – begalinės tamsos teritoriją.
Laris (beje, mirtinai užspringęs bevalgant riestainį) mirtinai vėžiu sergančios žmonos Džoanos (akt. Elizabeth Olsen) atvykstant nusprendžia laukti specialioje erdvėje, vadinamoje Sankryža.
Neilgai laukus atvykusi Džoana tiki, kad jos vieta – šalia vyro Lario (akt. Milesas Telleris), su kuriuo nugyveno visą gyvenimą. Tačiau kai dangiškame horizonte pasirodo jos pirmoji meilė Liukas, žuvęs Korėjos kare (Callumas Turneris), moterį apninka abejonės. Ypač po to, kai sužinojo, kad mylimasis jos čia laukė visą amžinybę, konkrečiau 67 metus…
Po to seka romantiškas sielas iki ašarų sujaudinti turintis siužeto posūkis – dėl ypatingos aplinkybės Džoanai, prieš priimant galutinį sprendimą, leidžiama išbandyti dvi Amžinybes – vieną su Lariu, o kitą su Liuku.
Galima būtų pagirti filmo autorius, visų pirma scenaristus, už tai, kad dangiškąją kanceliariją pavaizdavo kaip milžinišką konferencijų salę, kurioje pomirtinio gyvenimo koordinatoriai, norėdami nugalėti sudėtingoje konkurencinėje kovoje, elgiasi kaip banalūs ir įkyrūs pardavimų agentai, siūlantys savo klientams (dažnai su komercine nuolaida) kelialapius į skirtingas Amžinybės rūšis. Pasirinkimas labai platus – nuo Amžinybės vasaros romanų mėgėjams iki Amžinybės vampyrams (!) arba Amžinybės be vyrų.
O jūs kokią pasirinktumėte, jei būtų tokia galimybė? 😊 (Gediminas Jankauskas)
9. „MANO MIRUSI DRAUGĖ ZOJA“ (My Dead Friend Zoe, 2024)
Filmo kūrimo biudžetas apie 4.5 milijono dolerių. Filmas uždirbo apie 1.3 mln dolerių.
Nereikia būti dideliu pranašu, kad nuspėtum, jos po metų kitų sulauksime pirmųjų amerikietiškų kino dramų apie nesėkmingą jankų invaziją į Iraną (kad Trumpo pradėtas karas Arimuose Rytuose baigsis sėkmingai, dabar, regis, netiki niekas, išskyrus aršiausius karo fanatikus).
Amerikiečiai, panašu, nieko nepasimokė nei iš Vietnamo karo, nei iš Irake ilgai vykdytos „Audros dykumoje“, nei galų gale iš neseno gėdingo kariškių pasitraukimo iš Afganistano. Stebina tik viena – kodėl su tokiu sadomazochistiniu pasitenkinimu vėl, kaip sakoma, lipama ant to paties grėblio?
O kol filmų apie dabar vykstantį karą Irane dar nėra, galime prisiminti prieš dvejus metus režisieriaus Kyle‘o Hausmanno-Stokeso sukurtą juodąją komediją „Mano mirusi draugė Zoja“.
Pagrindinė šio filmo herojė yra tamsaus gymio mergina Merit (ją suvaidino anksčiau dažniausiai serialuose matyta Sonequa Martin-Green) yra JAV kariškė, Afganistano veteranė. Ji niekaip negali pamiršti savo bendražygės Zojos, galima net sakyti, kad vis dar su ja artimai draugauja, nors Zoja yra mirusi (!). Atsikratyti niekaip nepaleidžiančių praeities vaiduoklių Merit bando padėti ir jos griežta motina, ir psichologai grupinės terapijos seansuose (juos moderuoja Morgano Freemano suvaidintas daktaras Koulas), bet iš viso to nedaug naudos: mergina vis labiau traukiasi iš realybės pasaulio, bet pagalba atėjo iš netikėtos pusės – iš kino veterano Edo Harriso suvaidinto Merit senelio Deilo, vis dar negalinčio pamiršti Vietnamo kare išgyventą košmarą.
Imtis šio projekto režisierių paskatino dviejų dešimtmečių gyvenimo patirtis ir asmeninės netektys, o taip pat draugai, su kuriais Kyle‘as kartu tarnavo penkerius metus trukusios tarnybos JAV kariuomenėje metu.
Kai kurios filmo scenos atrodo keistokai. Ypač tos, kuriuose matome šalia Merit besisukiojančią jos Afganistane mirusią bendražygę Zoją: ji tai plaka popietinius kokteilius, tai laido juokelius, kuriuos girdi tik ji pati, ir, žinoma, žiūrovai. Bet tai nėra dar viena vaiduoklių istorija. Supranti, kad Zoja (arba jos vaiduoklis) filme traktuojama kaip Merit psichologinės traumos išraiška ir jos kaltės jausmo sublimacija.
Režisierius pasakojo pats patyręs panašias būsenas. Todėl ir sugebėjo asmeninę patirtį redukuoti į jautrų pasakojimą, kurio emocinę temperatūrą gražiai perteikė įtakingo kino industrijos leidinio „Variety“ kritikas Peteris Debruge‘as: „Išradinga ir nuoširdi, bet niekada ne veidmainiška, mūsų sąmoningumą didinanti drama kartu yra ir savotiška visuomenės informavimo žinutė. Nesijaudinkite, tai tikras filmas, sukeliantis sudėtingas emocijas – nejaukų juoką ir pelnytas ašaras pakeliui į katarsį žadinantį finalą. Tiesiog žinokite, kad filmas egzistuoja ne dėl pabėgimo nuo realybės. Užuot sukėlęs skepticizmą, filmas provokuoja prasmingesnį rezultatą. Visi filmo kūrėjai nori, kad žiūrovai suprastų, jog karinė tarnyba yra pavojinga, bet lygiai taip pat pavojinga ir iš karo grįžti namo. Be tinkamo gydymo tokiems žmonėms kaip Merit gresia tik tolesnis savęs žalojimas“. (G.J.)
8. „ĮVERTINIMAS“ (The Assessment, 2024)
Filmo kūrimo biudžetas apie 8 milijonus dolerių. Filmas uždirbo apie 279 tūkstančius dolerių.
Gyvename visuotinio absurdo laikais, kai George‘o Orwello ar Aldouso Huxley kadaise išpranašauti „Puikaus naujo pasaulio“ ateities siaubai jau senokai tapo realybe.
Tad nėra ko stebėtis, kad absurdo komedijos ar antiutopijos tarp naujų filmų sutinkamos vis dažniau. Didelio originalumo šiose srityse (dėl pernelyg dažno temos eksploatavimo) sunku pasiekti, bet bandymai nesiliauja.
Labai nustebinti žiūrovų jauna režisierė Fleur Fortune savo pirmajame dideliame filme „Įvertinimas“, regis, neplanuoja, nors kelia tikrai aktualią ir skaudžią dabarties problemą, vadinamą demografijos krize.
Priežasčių demografijos krizei politikai ir sociologai dabar randa daug. Ir visos jos dažniausiai susijusios su dabarties problemomis. O „Įvertinimo“ veiksmas neįvardintoje šalyje plėtojasi ateities pasaulyje, kurį nusiaubė katastrofiškos klimato pokyčių pasekmės. Vyriausybė griežtai kontroliuoja likusių resursų panaudojimą, dauguma vyrų ir moterų yra sterilizuoti, o kiekviena tokios lemties nesusilaukusi sutuoktinių pora, pasiryžusi gimdyti kūdikį, visų pirma tam privalo gauti leidimą.
Paraišką tokiam leidimui pateikė ir Mija (akt. Elizabeth Olsen) su Arjanu (akt. Himeshas Patelis). Netrukus į poros namus atvyksta specialios tarnybos atstovė Virdžinija (Alicia Vikander), kuri per septynias dienas turi ištyrinėti abu būsimus tėvus, ir nuo šių žvalgytuvių priklausys galutinis sprendimas.
Viešnios dispozicijoje – testai, kurių klausimai Mijai ir Arjanui pradžioje sukelia šoką, o netrukus iš viso gyvenimą paverčia košmaru, nes pora vis dažniau nesusidoroja su testo užduotimis taip, kad būtų pripažinti tinkamais būti gera motina ir geru tėvu.
Klasikinės antiutopijos iki šiol dažniausiai rėmėsi ta pačia schema – totalitarinės valdžios ir nuo jos pabėgti svajojančių, bet prisitaikyti priverstų žmonių konfliktu. Jeigu nusižengi taisyklėms, tampi jokio gailesčio nepripažįstančio represinio aparato auka.
„Įvertinimo“ personažai taip pat gerai žino, kad jeigu nusižengsi taisyklėms, maištausi ar burnosi prieš valdžios sprendimus, būsi ištremtas į toksišką pasaulį ir ten mirsi, kaip tai nutiko Mijos motinai, kuri prieš ištremiant buvo pavadinta tėvynės išdavike.
Bet visgi filme užsimenama apie alternatyvą – galimybę pabėgti į paralelinę visatą, kurioje gyvena vadinamieji disidentai, bet jie negali naudotis amžinos jaunystės eliksyru – stebuklingais vaistais sinoksidinu.
Yra dar viena alternatyva – kompiuterinis rojus, kurį virtualiame kambaryje modeliuoja dizaineris Arjanas
Ko gero, pagrindinė „Įvertinimo“ problema (būdinga beveik visiems ambicingiems debiutantams) – troškimas kaip nors į pirmą filmą sudėti kuo daugiau temų. Šis filmas – puiki „pirmojo filmo“ komplekso iliustracija, nes dažniausiai pernelyg daug temų sunkiai pavyksta logiškai suvaldyti. Bet žiūrėti tikrai įdomu. (G.J.)
7. „ĮSIMYLĖJUSIOS AKYS“ (Heart Eyes, 2025)
Filmo kūrimo biudžetas apie 18 milijonų dolerių.
Dabar jau sunku pasakyti, kieno iškrypusią vaizduotę anksčiau už kitus aplankė mintis visų įsimylėjėlių šventę – Švento Valentino dieną – susieti su poreles medžiojančiu serijiniu žudiku, bet tokį modelį įvairiuose filmuose regime bene kasmet. Naujausias pavyzdys – Naujojoje Zelandijoje sukurtas komiškas siaubo trileris „Įsimylėjusios akys“, kurį specialistai iš karto priskyrė vadinamųjų slešerių (angl. Slasher) grupei.
Šiai grupei priskiriami siaubo filmai, kurių pagrindinis veiksmas sukasi apie žudiką psichopatą, tykantį savo aukų, jas persekiojantį ir žudantį įvairiais smurtiniais būdu. Vienu žymiausiu tokio tipo filmu, tapusiu klasika, laikomas 1996 metais režisieriaus Weso Craveno sukurtas „Klyksmas“ (Scream), kuriame žudiko veidą slepianti siaubinga kaukė tapo vienu iš labiausiai kine atpažįstamu simboliu.
Filme „Įsimylėjusios akys“ taip pat pamatysime įspūdingą maniako kaukę, kurioje akiduobės yra širdelių formos. Taip atrodantis žudikas jau keletą metų gadina žmonėms šventinę nuotaiką ir Švento Valentino dieną persekioja bei žudo budrumą praradusias poreles.
Kartą į maniako akiratį pakliūva mergina Eli Makeib (akt. Olivia Holt) ir reklamos specialistas Džėjus Simondsas (Masonas Goodingas). Eli taip pat dirba internetinės reklamos srityje, bet jos naujausia juvelyrinių dirbinių reklama sukėlė skandalą ir buvo pripažinta labai nevykusia, tad dabar merginos laukia nemalonus pokalbis su vadovybe. Eli, aišku, jaudinasi, dar nenutuokdama, kad jos jau laukia kai kas baisesnio, negu tarnybiniai nemalonumai. Ji dar nežino ir kito dalyko, kad atsitiktinė (!) pažintis kavinėje su žaviu reklamos ekspertu Džėjumi yra ne tokia jau atsitiktinė.
Džėjus reklaminės kompanijos vadovų pasamdytas pataisyti agentūros pašlijusią reputaciją. Jis paskyrė Elei dalykinį pasimatymą, o maniakas tiesiog palaikė jas porele – dar viena potencialia savo auka. Dabar įsimylėjėlius pavaidinusių Džėjų ir Elę (kad paerzintų Elės buvusį vaikiną) laukia rūstūs košmarai.
Režisierius Joshas Rubenas nebando atradinėti amerikų ir kaip nors eksperimentuoti su siaubo trilerio žanru, o tiesiog seka jau išmintais takais – tiesiog plėtoja pagrindinę istoriją, saikingai ironizuoja ir neįkyriai cituoja klasiką.
Joshas Rubenas kine turi didelę patirtį. Pradžioje jis buvo tik aktorius, gana ilgai vaidinęs TV serialuose. O 2020-aisiais surizikavo savarankiškai realizuoti siaubo komediją „Išgąsdink mane“ (Scare Me), kurioje dėl įsismarkavusios stichijos užsidarę jaukioje troboje vyrai ir moterys leidžia laiką, vieni kitiems pasakodami baisias istorija.
Sandenso nepriklausomo kino festivalyje parodytas filmas „Išgąsdink mane“ patiko žiūrovams ir kritikams ir paskatino naujiems darbams. Negaišdamas laiko J. Rubenas tuoj pat susuka dar vieną filmą „Vidiniai vilkolakiai“ (Werewolves Within, 2021 m.), kuriame dėl gausaus snygio mažo miestelio svečių namuose ne savo valia izoliuota grupė žmonių netrukus suvokia, kad tarp jų yra… klastingas ir nuožmus vilkolakis.
Jei du ankstesni J. Rubeno filmai derino siaubo trilerį su komedija, tai „Įsimylėjusios akys“ yra siaubo trilerio ir romantinės komedijos hibridas. Tiesa, kai kuriose filmo vietose (pavyzdžiui, scenoje, kurioje kino teatre po atviru dangumi maniakas sudoroja automobilyje besimylinčią porelę) kraujas trykšta taip, kad jautresni žiūrovai norės užsimerkti. Kokie jau čia juokai! (G.J.)
6. „LAŠAS“ (Drop, 2025)
Filmo kūrimo biudžetas apie 11 milijonų dolerių. Filmas uždirbo apie 28.7 mln dolerių.
Ko gero visos be išimties pirmąją meilę išgyvenusios porelės visą likusį gyvenimą prisimena, kokį siaubą tada kėlė bet kokia detalė – nuo tinkamų aprangos detalių iki baimės užmegzti pokalbį.
Apie tai sukurta begalė žiūrovams patinkančių filmų, dažniausiai tai būna romantinės komedijos.
O „Lašo“ režisierius Christopheris Landonas pabandė daug nervų gadinančių pirmųjų pasimatymų temą „pagardinti“ dar ir adrenaliną didinančiomis porcijomis. Paprasčiau sakant, pirmųjų pasimatymų laiškelius pakeisti… anoniminėmis nežinomo maniako žinutėmis. Kuo tada pavirs romantiški pasimatymai? – Žinoma, kad tikru košmaru…
Taip ir atsitiko Čikagos terapeutei našlei bei vienišai motinai Violetai (ją suvaidino po serialo „Baltasis lotosas“ išgarsėjusi aktorė Meghann Fahy), kuri po daugelio metų kentėto smurto ir vyro Bleiko mirties ryžtasi pirmajam pasimatymui su vyriškiu, su kuriuo susipažino ir bendravo pažinčių programėlėje. Palikusi savo mažą sūnų Tobį namuose, prižiūrimą jaunesnės sesers Džen, didžiai susijaudinusi moteris dabar atvyksta į prabangų restoraną ir lengviau atsikvepia, supratusi, kad jos pasimatymo draugas fotografu prisistatęs Henris (akt. Brandonas Sklenaras) yra dar žavesnis ir patrauklesnis, nei ji tikėjosi.
Tačiau netrukus romantinė atmosfera ima sklaidytis – Violeta pradeda gauti iš pradžių erzinančias, o vėliau vis labiau gąsdinančias anonimines žinutes telefone.
Žinutėse moteris gauna griežtus įsakymus ir baugius gąsdinimus. Jie vis labiau stiprėja ir galiausiai pasiekia kulminaciją, kai Violeta paprašo patikrinti jos namų apsaugos kameras. Tada įrašuose moteris pamato kaukėtą užpuoliką, kuris buvo apsilankęs jos namuose. O kitoje žinutėje ji perspėjama apie tai niekam nesakyti, kitaip bus nužudytas jos berniukas Tobis.
Galiausiai, moteriai gauna dar vieną įsakymą…
Į du dabar labai svarbius klausimus – kodėl ir kaip pasielgs Violeta – atsakyti nevalia. Nenorime atimti iš žiūrovų malonumą viską sužinoti patiems. O tolimesnės šios ir taip šiurpios istorijos detalės atskleis vis daugiau paslapčių ir gerokai išplės pradinį įtariamųjų ratą. (G.J.)
5. “Mickey 17” (2025)
Filmo kūrimo biudžetas 118 milijonų dolerių. Filmas uždirbo apie 53.8 mln. dolerių.
Režisierius Bong Joon-Ho, kuris „Oskarą“ pelniusia psichologine satyra „Parazitas“ (angl. Parasite) pasiekė tiesiog neregėtas aukštumas, grįžta prie spekuliatyvios mokslinės fantastikos. Pagal Edwardo Ashtono romaną „Mickey7“ sukurtame filme Robertas Pattinsonas vaidina „nereikalingąjį“ – vienkartinį kosminės misijos įgulos narį, pasirinktą pavojingoms užduotims, nes mirus jo kūnui jis gali atsinaujinti, o jo prisiminimai iš esmės lieka nepaliesti. Tačiau vieno atsinaujinimo metu viskas susiklosto ne taip kaip buvo planuota…
Nors Bong Joon-Ho filmo siužetas vis dar griežtai slepiamas, romane „Mickey7“ pasakojama apie futuristinio tipo žmogų, vadinamą „Expendable“, vardu Mikis, kuris iš esmės yra vienkartinis kolonizatorius, išsiųstas į iš pažiūros gyvenamą ledo planetą, vadinamą Niflheimu. Po mirties Mikis sugeba regeneruoti savo kūną ir sukurti visiškai naują, bet beveik identišką savo paties versiją su beveik visais savo prisiminimais. Taigi, ar filmas bus apie tai? Ar pakryps kita linkme? Galime tik spėlioti…
Tai intriguojantis amerikiečių mokslinės fantastikos filmas, kuriame vaidina jau minėtas Robertas Pattinsonas, Stevenas Yeunas, Naomi Ackie, Toni Collette ir Markas Ruffalo. Filmą 2024 m. kovo 29 dieną ketina išleisti kompanija „Warner Bros. Pictures“. „Mickey 17“ remiantis vien prielaidomis, labiau primena būsimą Villeneuve’o ar Ridley Scotto projektą nei Bong Joon-Ho filmą ir bus pirmasis tikras režisieriaus žingsnis į mokslinės fantastikos pasaulį.
Tikimasi, kad „Mickey 17“ bus unikalus ir originalus mokslinės fantastikos filmas, tapsiantis nauju iššūkiu Joon-Ho. Jis jau laikomas įdomiausiu 2024 m. mokslinės fantastikos filmu ir tikrai konkuruoja su kitais laukiamais filmais, tokiais kaip „Kopa: Antra dalis“. Taigi, kuris iš šių dviejų mokslinės fantastikos filmų laimės dvikovą ir užkariaus jūsų širdis?
Bong Joon-ho, garsus dėl „Parazito“, režisavo „Mickey 17“, tačiau net ir su žvaigždėmis (Robert Pattinson) filmas liko nuošalyje. Biudžetas sudarė apie 118 mln. dolerių, reklamai išleista dar apie 80 mln., o iki šiol pasaulinės pajamos siekia tik apie 92 mln. dolerių. Prognozuojami nuostoliai vertinami apie 75–80 mln. dolerių. (Dora Žibaitė)
4. „PALYDOVĖ“ (Companion, 2025)
Filmo kūrimo biudžetas apie 10 milijonų dolerių. Filmas uždirbo apie 36.7 mln. dolerių.
Tai pirmas savarankiškai sukurtas 45-erių metų Drew Hancocko filmas. Anksčiau šis režisierius darbavosi kuriant mažai garsius serialus ir Netflix platformoje gamintus vaidybinius filmus jaunajai auditorijai.
„Palydovė“ – keistokas kelių žanrų hibridas: čia į vieną „buljoną“ (prancūziškai šis žodis reiškia viralą iš skirtingų ingredientų) sudėti dviejų trilerių – psichologinio ir to, kuris angliškai vadinamas slasher (smurto siaubo filmas, kurio pagrindinis veiksmas sukasi apie žudiką psichopatą, tykantį savo aukų, jas persekiojantį ir žudantį smurtiniu būdu), o viskas dar pagardinta juodosios komedijos intonacijomis ir Dirbtinio Intelekto pratimais.
Dar filme galima įžvelgti populiarių filmų apie santykius satyrą ir visokių ateities pasaulio gadžetų (va čia ir pasidarbavo DI!), pavyzdžiui, bepiločiai automobiliai (tik po kai kurių „Teslos“ modelių tai jau neatrodo fantastiškai). Kur kas įdomesni specialūs pulteliai, galintys vienu piršto paspaudimu reguliuoti partnerio elgesį (!), kaip antai, keisti jo intonacijas, dozuoti agresijos lygį arba tiesiog pagal pageidavimą žeminti arba kelti intelekto lygį.
Štai tokiame „naujame nuostabiame pasaulyje“ ir sutinkame kuklią merginą Airisę (Sophie Thatcher), kuri bakalėjos parduotuvėje susipažįsta su linksmuoliu vaikinu Džošu (Jackas Quaidas) ir nieko blogo negalvodama sutinka kartu su juo savaitgaliui vykti į prašmatnų kotedžą prie ežero. Čia atvykėlių laukia draugai – neprognozuojamo elgesio Ketė (Megan Suri) ir gėjų pora Patrikas (Lukas Gage‘as) bei Elijas (Harvey Guillénas). Yra čia ir vilos savininkas – knygas apie Staliną kolekcionuojantis (!) Kėtės meilužis rusas Sergejus (Rupertas Friendas), tarsi nužengęs čia iš pernai skandalingai išgarsėjusios „Anoros“.
Ketė iš karto ima neslėpti Airisei priešiškumo. Ir visai ne dėl banalaus moteriško pavydo. Netrukus paaiškės, kad Airisė yra „emocinio palaikymo robotė“ (panaši į tą, kurią matėme fantastiniame trileryje „Ex-machina“), užprogramuota tam tikrų funkcijų atlikimui – būti tiesiog paklusnia „idealia mergina“, neturinčia savo nuomonės ir savo norų. Ir panašu, kad Džošas rado būdų sulaužyti šios biorobotės valdymo kodus.
Bet filmo autoriai nepasitenkina vien tokios situacijos konstatavimu ir visai nenori Airisę vaizduoti kaip bevalę svetimų manipuliacijų auką. Taip filme atsiranda kontrolę praradusių robotų tema, kuri jau prognozuojamą siužetą bando nuvesti visai kita linkme.
3. „SUGRĮŽIMAS“ (The Return, 2024)
Filmo kūrimo biudžetas apie 20 milijonų dolerių. Filmas uždirbo apie 3.3 mln dolerių.
Aklo senovės Graikijos dainiaus Homero istoriniai epai „Iliada“ ir „Odisėja“ pasauliniame kine vėl turi paklausą. Vos ne kasmet kur nors sukami filmai šios literatūros klasikos motyvais – animaciniai, vaidybiniai ir televizijos serialai.
Neminint ankstesnių kino versijų, peršasi du akivaizdžiai naujausi pavyzdžiai.
Jau dabar garsus režisierius Christopheris Nolanas filmuoja savo „Odisėją“ (The Odyssey) su fantastine aktorių komanda: Mattas Damonas vaidina Odisėją, Anne Hathaway – jo žmoną Penelopę, Tomas Hollandas – jųdviejų sūnų Telemachą, Lupita Nyong’o – Klitemnestrą, Charlize Theron – Kirkę), Benny Safdie – Agamemnoną ir dar netrumpas garsenybių sąrašas – Robertas Pattinsonas, Zendaya, Jonas Bernthalis, Johnas Leguizamo ir kt.
Šito filmo dar reikės palaukti – premjera numatyta kitąmet liepos septynioliktą, o mūsų ekranuose prieš gerą mėnesį viešėjo puikus filmas SUGRĮŽIMAS (The Return), kurio visą prasminį krūvį laiko nuostabus Juliette Binoche ir Ralpho Fienneso duetas.
Kartu šie du aktoriai pirmą kartą vaidino 1992 m. sukurtoje dramoje „Vėtrų kalnas“ (rež. P. Kosminsky, pagal Emilijos Brontė romaną), vėliau vaidino įspūdingame filme „Anglas ligonis“, pelniusiame net devynis Oskaro apdovanojimus. Po 25 metų pertraukos jiedu vėl drauge ir italų režisieriaus Uberto Pasolinio epinėje ir jausmingoje Homero „Odisėjos“ ekranizacijoje „Sugrįžimas“ kaip iš natų sugrojo savo vaidmenų labai sudėtingas partijas.
Tokio puikaus rezultato, be abejonės, nebūtų be pernai mirusio britų dramaturgijos patriarcho Edwardo Bondo (1934–2024) scenarijaus, savaip interpretavusio chrestomatinį antikos poeto tekstą.
Praėjus 20 metų po žiauraus Trojos karo, jūra prie Itakės krantų išmeta Odisėjo kūną. Išgyvenęs kruviną mūšį, praradęs geriausius savo karius, patyręs beprotiškas kančias jis pasiekė namus visiškai išsekęs, tačiau jo gyslose vis dar rusena gyvybė. Karalius sugrįžo, bet jo žemėje tvyro chaosas, klasta ir sumaištis.
Vietiniams gyventojams Odisėjas žuvęs – šaliai reikia naujo vado. Mylimai Odisėjo žmonai Penelopei ramybės neduoda kraujo ir valdžios ištroškę vyrai: jie siekia ją vesti ir perimti visus karalystės turtus. Sūnus Telemachas, kurio Odisėjas nematė daugybė metų, tapo brandžiu vyru, prarado tikėjimą tėvu, o godūs pretendentai į sostą trokšta jo mirties.
Stipri ir išmintinga Penelopė tiki, kad vyras sugrįš ir nenustoja jo laukti. Jos akys budriai stebi aplinką, o protas aštrus, moteris ieško būdų kaip apsaugoti Telemachą.
Sugrįžus į Itakę, Odisėjo širdį drasko apmaudas ir skausmas. Žiaurūs išbandymai kovos lauke, susidūrimas su galingaisiais dievais, beprasmės mirtys dar stipriau užgrūdino jo valią, bet sugniuždė sielą, palikdamos begalinę tuštumą ir tamsą. Kovodamas su vidiniais demonais Odisėjas renkasi vienatvę.
Kadaise buvusio narsaus, išmintingo ir drąsaus karžygio nebeatpažįsta net jo žmonės. Matydamas Penelopės skausmą, žmonių godumą, aplinkui tvyrantį skurdą ir neteisybę Odisėjas privalo apsispręsti – atskleisti savo tapatybę ar prarasti ją amžiams. Atradęs savyje jėgų, Odisėjas visgi stoja į nuožmią kovą, kad apsaugotų savo šeimą ir susigražintų prarastą meilę.
Karalius pasirodo kaip tik tada, kai Penelopė surengia ypatingą išbandymą visiems, trokštantiems jos rankos.
Tiems, kas tikėjosi grandiozinio istorinio epo, panašaus į holivudinę „Troją“ gali tekti ir nusivilti. Epinių vaizdų čia nedaug, nors kautynių netrūksta. Be šiaip jau „Sugrįžimas“ yra greičiau kamerinė drama su veiksmo kino elementais.
R. Fiennesas nesistengia vaizduoti didvyrį. Nors jo kūnas vis dar panašus į senstančio atleto figūrą, tačiau veidas jau nebeprimena to jaunuolio, kuris prieš daugelį metų išvyko į karą. Homero epe sugrįžusio Odisėjo išvaizdą pakeitė deivė Atėne, bet filme ši transformacija ir banalesnė, ir realistiškesnė – Odisėją tiesiog pastebimai pasendino karo patirtis.
Odisėjas pavargo kariauti ir norėtų nutraukti tolimesnes beprasmiškas žudynes, bet neturi kitos išeities, kaip vėl griebtis ginklo.
Taip senovės epas netikėtai įgauna naujos šiuolaikinės prasmės. (G. J.)
2. „OPERACIJA „BLACK BAG“ (Black Bag, 2025)
Filmo kūrimo biudžetas tarp 50 – 60 milijonų dolerių. Filmas uždirbo apie 43.8 mln dolerių.
Pradėjęs nuo mažo biudžeto psichologinių dramų („Seksas, melas ir vaizdajuostės“, 1989 m.), pasipraktikavęs žaidimuose su kino klasika („Kafka“, 1991 m.), pažaidęs avangardiniais eksperimentais („Šizopolis“, 1996 m.) ir susukęs tris nepaprastai pelningus veiksmo blokbasterius apie Oušeno gaują (2001-2007 m.), išradingas režisierius Stevenas Soderberghas nenuleido rankų ir per kino industriją bemaž paralyžavusią pandemiją. Pirmojo lokdauno metu S. Soderberghas susuko kuklią, bet įdomią TV dramą „Aukštai skraidantis paukštis“ (High Flying Bird, 2019) apie sumanų sporto vadybininką, išradusį originalų būdą krepšiniui neatsidurti sportinio proceso užribyje.
Dar vienas 2019-ųjų jo internetinis kino projektas „Skalbykla“ (The Laundromat) pasirodė Netflix‘o platformoje: tai buvo pikta komedija, demaskuojanti dabar vis dažniau didelius skandalus provokuojančias ofšorines kompanijas, o pagrindinius vaidmenis atliko Meryl Streep, Gary Oldmanas, Antonio Banderas ir Sharon Stone.
Vėliau sekė internetinėje platformoje HBO Max pasirodžiusi kriminalinė drama „Be staigių judesių“ (No Sudden Move, 2021 m.), kibernetinis trileris „Kimi“ (2022 m.), mūsų matyta erotinė komedija „Magiškasis Maikas. Paskutinis šokis“ (Magic Mike’s Last Dance, 2023 m.) ir šiemet didžiuosiuose ekranuose viešėjęs įtempto veiksmo psichologinis šnipų trileris „Operacija „Black Bag“, kurio svarbiausią personažų porą suvaidino Michaelas Fassbenderis ir Cate Blanchett. Pagrindinė filmo idėja buvo užrašyta jau plakate: „Tik šnipas gali sugauti šnipą“ (It Takes a Spy to Hunt a Spy).
Filmų apie šnipų poreles matėme nemažai. Ryškiausi – „Ponas ir ponia Smitai“ (Mr. & Mrs. Smith, 2005 m., su saldžiąja porele Bradu Pittu ir Angelina Jolie) bei „Ponas ir ponia gangsteriai“ (Killers, 2010 m., su Ashtonu Kutcheriu ir Katherine Heigl).
Tiesa, abu šie filmai priklausė kriminalinės komedijos žanrui, o filme „Operacija „Black Bag“ istorija pasakojama kuo rimčiausiai, tik retsykiais trilerio atmosfera „praskiedžiama“ romantinės melodramos intonacijomis.
Džordžas Vudhauzas (Michaelas Fassbenderis) ir Katerina (Cate Blanchett) – sutuoktiniai, dirbantys toje pačioje srityje: jie abu slaptieji agentai. Tačiau kai tenka rinktis tarp ištikimybės savo santuokai ir pareigos tėvynei, ką pasirinktų tikrieji profesionalai?
Anksčiau ar vėliau tokia alternatyva turėjo iškilti. Kriminalinei porelei ji tapo realybe tada, kai Katerina netikėtai tampa pagrindine įtariamąja informacijos nutekėjimo byloje. Tada Džordžui ir kyla klausimas – ar jis tikrai gali pasitikėti savo žmona?
Filmas nukelia į šių dienų Londoną, šnipų (taip bent jau teigia kinas ir literatūra) sostinę. Tamsiais miesto skersgatviais į naktinį klubą žygiuojantis Džordžas Vudhausas iš slaptos informacijos turinčio kolegos sužino apie į slaptąją tarnybą įsisukusį „kurmį“ ir privalo jį aptikti per savaitę. Penkių potencialių įtariamųjų sąraše atsidūrusi ir Džordžo žmona Katerina. Siekdamas išsiaiškinti, kas išdavikas, Džordžas jiems savo namuose surengs vakarienę.
Tokia filmo užuomazga.
„7 meno dienų“ recenzentė Elena Jasiūnaitė paaiškina: „Terminas „Black bag“ įprastai vartojamas apibūdinti slaptųjų tarnybų operacijoms, kurių metu infiltruojamasi į įvairias struktūras, turint tikslą surinkti informaciją, jei reikia – net paminant etikos ir moralės principus. Tačiau filme „black bag“ kartu yra ir raktinė frazė, kurią, negalėdami atsakyti į antros pusės klausimus apie darbą ir nenorėdami meluoti, savo tarpusavio santykiuose vartoja Džordžas ir Katerina. Todėl „Operacija „Black Bag“ greta detektyvinės intrigos apie tai, kas yra „kurmis“ (į šį klausimą tikrai bus atsakyta), yra ir santuokos (bei santykių) studija.
Ne veltui visų pagrindinių filmo veikėjų susitikimas prasideda nuo keisto Džordžo sugalvoto žaidimo – kiekvienas iš agentų turi pasakyti kažką, ką apie save galėtų ištarti sėdintis jų dešinėje. Paaiškėja, kad jie, kaip ir pridera profesijai, vieni apie kitus žino ar bent įtaria daugiau, nei reikia…“. (G.J.)
1. „NAKTIS SU ŽUDIKU“ (Strange Darling, 2024)
Filmo kūrimo biudžetas apie 4 milijonus dolerių. Filmas uždirbo apie 4.8 mln dolerių.
Lygiai prieš metus filmų festivalyje „Fantastic Fest“ Ostino mieste Teksaso valstijoje pirmieji siaubo trilerį „Naktis su žudiku“ pamatę žmonės liko be žado. Paprašyti kūrėjų, žiūrovai prisižadėjo neatskleisti nė menkiausių siužeto detalių. Panašu, kad susitarimo buvo laikytasi: praėjo beveik metai, o apie filmą nekalbėjo nei jį matę eiliniai žiūrovai, nei kritikai. Bet visi sutaria, kad tokių siužeto posūkių kine dar nėra regėję, o detalių atskleidimas sugadintų neprilygstamą įspūdį ir malonumą.
Nedaug detalių atskleidė ir pirmieji anonsai, pasitenkinę lakoniška informacija apie tai, kad filmas prasideda kaip dviejų žmonių pasimatymas. Jiems bendraujant, malonus vienos nakties nuotykis pamažu virsta šiurpiu pelės ir katės žaidimu, ir istorija virsta tik suaugusiam žiūrovui skirtu maksimaliai įtemptu pasakojimu apie vieną dieną (ir naktį) iš serijinio žudiko gyvenimo.
Nepaisant gerai valdomos informacinės intrigos „Naktis su žudiku“ daugelio šalių ekranuose pasirodė tik baigiantis šiai vasarai.
Kaip skelbia pradiniai titrai, „Naktis su žudiku“ yra šešių dalių trileris, bet dalių turinys pasakojamas ne nuosekliai. Po trečios dalies seka penktoji, po jos – pirmoji ir taip toliau, o kiekviename segmente veiksmas koncentruojamas į du personažus. Tačiau nepaisant tokio „žaidimo klasėmis“ atskirų dalių turinys nesunkiai susidėlioja į vientisą dėlionę.
Toks įprastą chronologiją ardantis pasakojimo metodas leidžia į nuolat įtampos kupiną siužetą įmesti naujas detales ir taip valdyti žiūrovų dėmesį bei emocijas.
Siužeto stuburą (jeigu taip galima išsireikšti) sudaro mirtinai išgąsdintos merginos (pavadintos tiesiog „Ledi“) bandymas pabėgti nuo ją persekiojančio ginkluoto maniako, pavadinto „Demonu“. Miško tankmėje pamačiusi trobelę mergina desperatiškai beldžia į duris ir maldauja pagalbos. Laimė, geraširdžiai šeimininkai bėglę įsileidžia, tačiau kartu su nelaimėle trobelės slenkstį peržengia baisūs košmarai.
Pagyrų vertas ir puikiai filmo ritmą valdantis režisierius JT Mollneris, prieš tai sukūręs vesterną „Banditai ir angelai“ (Outlaws and Angels, 2016), ir meistriškai kino kamerą valdantis Giovanni Ribisi (jį anksčiau pažinojome kaip gerą aktorių).
Komplimentų verti ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai: „Demoną“ vaidinantis Kyle‘as Gallneris skirtingose novelėse vaizduoja plačią emocijų gamą – nuo impozantiškos išvaizdos jaunuolio iki įtūžusio ginkluoto žudiko. O apgaulingai „Ledi“ pavadinta mergina atskleidžia ir netikėta savo personažo transformaciją: ji čia anaiptol ne tik auka…
P.S. šeštoje dalyje „Ledi“ pamini Garį Gilmorą – realų serijinį žudiką, kuris aštuntajame dešimtmetyje buvo susilaukęs ypatingo žiniasklaidos dėmesio, nes teismo metu pats sau pareikalavo mirties bausmės. Ir žudiko pageidavimas buvo patenkintas… (G.J.)
