Siaubo trileriai visada turėjo paklausą. O šiandien, kai net mūsų kino centrų ekranuose vienu metu rodomi du psichologiniai siaubo filmai „Pamišimas“ (Obsession, 2025, rež. Curry Barkeris) ir „Backrooms“ (rež. Kane‘as Parsonsas ), specialistai jau kalba apie šio žanro renesansą.
Siūlome prisiminti 10 šiurpių kino kompanijos A24 siaubo filmų.
10. „KŪNAI KŪNAI KŪNAI“ (Bodies Bodies Bodies, 2022)
Nepaisant net tris kartus filmo pavadinime paminėto žodžio „kūnai“, nereikia tikėtis, kad šios sukruvintos substancijos bus tris kartus daugiau, nei įprasta rodyti tokio žanro filmuose. Nes tai yra savo originalų veidą suformavusio kino studijos A24 kūrinys, o šiai kompanijai būdinga griauti tradicijas ten, kur kiti laikosi dešimtmečiais susiformavusio kanono.
Tiesą sakant „Kūnai kūnai kūnai“ net nevadintinas siaubo trileriu. Greičiau tai juodoji komedija, nors užuomazga lyg ir sufleruoja visai ne linksmą istorija.
Ši istorija prasidėjo dideliame užmiesčio name, kuriame jaunų žmonių kompanija surengė vakarėlį. Susirinko „visi savi“, bet atvyko ir iš smagios kompanijos neseniai iškritusi Sofi (akt. Amandla Stenberg) su savo partnere Bi (akt. Maria Bakalova). Šios porelės niekas specialiai lyg ir nekvietė, bet nepaisant šios „saviveiklos“ merginos buvo sutiktos be regimo priešiškumo.
Dalis pramogų buvo numatyta ir lauke, bet netikėtai kilęs uraganas privertė pramogautojus užsidaryti viduje. Teko pakoreguoti ir tolimesnę programą. Taip gimė pasiūlymas pažaisti žaidimą „Kūnai kūnai kūnai“. Taisyklės nesudėtingos: patalpoje trumpam išjungiamas apšvietimas, visi išsilaksto ir pasislepia, o vienas žaidimo dalyvis turi vaidinti žudiką ir ieškoti aukos. Kai kas nors tamsoje aptiks „nužudytąjį“, turi garsiai sušukti „Kūnai kūnai kūnai“. Tada šviesos bus įjungtos, ir žaidimo dalyviams teks atspėti, kas gi buvo tas „žudikas“.
Kaip ir reikėjo tikėtis, smagų žaidimą netrukus pakoreguos nenumatytos aplinkybės, ir vakarotojams teks iš tikrųjų spėlioti, kas visai ne juokais nužudė vakarėlio organizatorių Deividą (akt. Pete‘as Davidsonas), kurio kūnas su perpjauta gerkle su netoliese gulinčiu kruvinu peiliu lietui pliaupiant buvo aptiktas už lauko durų.
Kriminalinių siužetų autoriai dažnai naudojasi dar kriminalinių romanų karalienės Agathos Christie ne kartą naudota schema, kai nemažai kompanijai izoliuotų žmonių tenka savo tarpe ieškoti žudiko, kai įtariami visi, bet nuspėti žudiko neįmanoma iki pat finalo.
Šio kanono režisierė Halina Reijn laikosi tik dalinai. Baimės atmosferą didina dar ir tai, kad kompanija liko be mobiliojo ryšio, o pabėgti Sofi automobiliu neįmanoma, nes mergina netyčia paliko įjungtas šviesas ir akumuliatorius išsikrovė.
Pirmasis įtariamasis yra Gregas (akt. Lee Pace‘as), mat jis krepšyje turėjo panašų peilį, o be to dar ir atokios vietovės žemėlapį. Bet pagal jau minėtas A. Christie kanono taisykles pirmasis įtariamasis greitai tampa naująja auka.
Tarpusavio santykių aiškinimasis dar labiau komplikuoja ir taip jau mirtinos baimės pritvinkusią atmosferą, o tai yra pati geriausia terpė poelgiams, kuriuos gali išprovokuoti bet koks neatsakingas žodis ar veiksmas.
Keista, bet filme pavaizduotų žmogžudysčių grandinė, užuot kėlusi siaubą, provokuoja visai priešingą reakciją. Pakanka prisiminti kai kuriuos nužudymų būdus. O finale iš viso paaiškėja, kad….
Čia tiesiog privalau pasitenkinti daugtaškiu, nes gadinti žiūrovams nuotaiką tikrai neketinu 😊 (Gediminas JAnkauskas)
9. „ŽALIASIS KAMBARYS“ (Green Room, 2015)
Išradingai sukurtas siaubo filmas „Žaliasis kambarys“ nėra toks juodojo humoro persmelktas filmas, kaip „Kūnai kūnai kūnai“, bet ir jame kruvinos smurto scenos gausiai gardinamos ironiškai šmaikščiomis situacijomis, todėl jis turėtų patikti ne tik trilerių, bet ir juodųjų komedijų gerbėjams.
Į koncertinį turą išsiruošusiai dar mažai žinomai jaunai pankroko grupei „The Ain’t Rights“ sėkmė nesišypsojo – kone tuščios salės, apatiški klausytojai ir varginančios kelionės iš vieno miestelio į kitą neatnešė nei populiarumo, nei pinigų. Nusivylę muzikantai nusprendžia net nutraukti nesėkmingą turą, tačiau netikėtai sulaukia pasiūlymo surengti koncertą nuošaliame Oregono miestelyje.
Neturėdami ko prarasti rokeriai atvyksta į slegiančiai nykų skustagalvių muzikos klubą. Pirmasis įspūdis neapgauna – nejauki vieta ir baimę keliantys vietiniai neonaciai netrukus taps didžiausiu košmaru. Nelemto atsitiktinumo dėka grupės nariai dar tampa ir žmogžudystės liudininkais.
Toks galėtų būti „Žaliojo kambario“ sinopsis.
Ir šiame filme naudojamasi Agathos Christie kanonu, kuriame vienas nusikaltimas veja kitą, o uždaroje aplinkoje įkalinti svečiai neturi galimybių pabėgti nuo agresyviai besielgiančių skustagalvių.
Filmo režisierius Jeremy Saulnieris debiutavo 2007-aisiais komišku siaubo trileriu „Žmogžudysčių vakarėlis“ (Murder Party), idealiu smurto siaubo filmu, kurie turi anglišką terminą „slasher“. Jame tikrą siaubingai žiaurų, bet kartu ir šiurpiai linksmą kruviną chaosą sukelia į vieną Helovino vakarėlį pakviestas vyriškis.
Labai antipatiškas vyriškis už artimųjų mirtį keršijo ir antrajame režisieriaus filme „Praeities griuvėsiai“ (Blue Ruin, 2013), apdovanotame Kanuose FIPRESCI prizu.
Trilerio „Prilaikyk tamsą“ (Hold the Dark, 2018 m.) veiksmas plėtojasi mažame Aliaskos miestelyje, kur dingsta vaikai, o vietiniai gyventojai tiki, kad juos grobia vilkai.
O neseniai mūsų pristatytas kol kas naujausias J. Saulnierio darbas „Rebel Ridge“ (2024 m.) iš visų ankstesnių režisieriaus filmų yra mažiausiai radikalus kūrinys, kuriam nesunku rasti artimus giminaičius, pradedant pirmuoju filmu apie Džoną Rembo.
„Žaliojo kambario“ ritmas panašus į veiksmo filmų dinamiką, nors dauguma priemonių skirtos klampios atmosferos pavaizdavimui. Anot vieno recenzento, trumpos smurto scenos čia tokios brutalios, kad panašios į adrenalininę injekciją arba kontrastingą dušą, kai smūginės prievartos pliūpsnius keičia trumpa psichologinė iškrova.
Bet visa tai plėtojama klaustrofobinėje aplinkoje, kurią apšiurę koridoriai ir blausus apšvietimas daro labai panašų į bunkerį, iš kurio neįmanoma pabėgti.
Iš gerai parinktų aktorių kolektyvo paminėsiu du. Vieną labai ryškų personažą, neonacių klubo savininką Darsį suvaidino veteranas Patrickas Stewartas. Iš pažiūros inteligentiškos išvaizdos vyras iš tikrųjų yra pragmatiškas ir ciniškas žudikas, kuris gali nužudyti be jokių skrupulų, tik kiekvieną kartą tai padarys tada, kai bus įsitikinęs, kad nepaliko jokių įkalčių.
O vieną iš pankroko grupės „The Ain’t Rights“ muzikantų, bosine gitara grojantį Patą suvaidino simpatiškos išvaizdos Antonas Yelchinas, kurio gyvybė nutrūko tarsi siaubo trileryje – 2016-aisiais birželio 18-osios naktį jį negyvą prie namų rado draugai. Aktorius žuvo savo „Jeep Grand Cherokee“ automobilio prispaustas prie plytinio vartų stulpo savo namo kieme. Grįžęs namo jis nuėjo prie užrakintų vartų patikrinti pašto dėžutę. O tuo metu automobilis nuriedėjo stačiu šlaitu žemyn ir prispaudė Antoną prie stulpo ir apsauginės tvoros. Į tragedijos vietą atvykę policijos pareigūnai konstatavo mirtį įvykio vietoje ir pareiškė, kad „nėra jokių akivaizdžių įtartinų aplinkybių“. (G.J.)
8. „MAČIAU KAIP ŠVYTI TELEVIZORIUS“ (I Saw The TV Glow, 2024)
Šį psichologinį trilerį režisavo Jane Schoenbrun, o prodiusavo garsi Holivudo žvaigždė Emma Stone ir jos vyras, komikas Dave‘as McCary, vadovaujantys kino kompanijai „Fruit Tree“.
Šis filmas yra antrasis režisierės J. Schoenbrun vadinamosios „Ekrano trilogijos“ kūrinys. Pirmasis buvo „Visi keliaujame į pasaulinę parodą“ (We’re All Going to the World’s Fair, 2021 m.), o trečioji trilogijos dalis yra net ne filmas, o romanas „Public Access Afterworld“ („Atvira prieiga prie pomirtinio pasaulio“).
Filmo „Mačiau, kaip švyti televizorius“ veiksmas užsimezga 1996-aisiais metais, kai introvertiškas jaunuolis Ovenas (akt. Justice‘as Smithas) susipažįsta su vieniše vyresniųjų klasių moksleive Mede (akt. Brigette Lundy-Paine), tiesiog pamišusia dėl serialo „The Pink Opaque“ ir jo veikėjų – drąsių merginų Isabelės ir Taros, kurios turi supergalių, gali naikinti monstrus ir priešinasi superpiktadariui Ponui Melancholikui, galinčiam iškreipti laiką ir realybę.
Medė prisipažįsta naujajam draugui, kad mėgstamas serialas jai atrodo realesnis nei tikras gyvenimas. Palaipsniui ir Ovenas vis labiau įsitraukia į šią „virtualią realybę“.
Paskui mergina iš Oveno gyvenimo ilgam pradingsta, o kai po dviejų metų pasirodo, tai pareiškia, kad visą tą laiką realiai gyveno (!) seriale, kol jis po penkių sezonų buvo nutrauktas.
Medės paragintas su savo tėvu Franku gyvenantis ir vietiniame kino teatre dirbantis Ovenas dar kartą peržiūri paskutinę seriją, kurioje Ponui Melancholikui pavyksta pagauti Isabelę bei Tarą ir jas įkalinti virtualioje visatoje, vadinamoje „Vidurnakčio karalyste“. Tada ir prasideda absoliučiai fantastiniai dalykai, kuriems suvokti tikrai prireiks labai lakios vaizduotės.
Labai stebėsis šiuo filmu tik tie, kuriems tai bus pirmasis susitikimas su jaunos režisierės Jane‘s Schoenbrun fantazijų pasauliu.
Ne mažiau keistas buvo ir jos ankstesnis psichologinis siaubo filmas „Visi keliaujame į pasaulinę parodą“, kuriame su tėvu gyvenanti vieniša paauglė nufilmuoja save dalyvaujančią virusiniu tapusiame „Pasaulinės parodos iššūkyje“, o kai viešai paskelbia vaizdo įrašą, prasideda protu nesuvokiami dalykai.
Taigi „Mačiau, kaip švyti televizorius“ yra ankstesnio filmo „Visi keliaujame į pasaulinę parodą“ savotiškas brolis dvynys. Abu jie buvo sutikti kontraversiškai, o filmus pasižiūrėjusi auditorija pasidalino į dvi skirtingas dalis. O tai jau ženklas, kad kada nors abu filmai gali būti pavadinti kultiniais. (G.J.)
7. „BACKROOMS“ (Backrooms, 2026)
Vis dažniau mūsų kino platintojai, kaip jaunimas mėgsta sakyti, „nesiparina“ ir nesivargina paieškoti lietuviško atitikmens originaliems pavadinimams, todėl esame pasmerkti kino centruose pirkti bilietus į filmus, kurie mums pristatomi kaip „Deadpool“, „Venom“, „Warcraft“ ir kitais panašiais lingvistiniais dariniais. Dažniausiai jie atsiranda tada, kai filmai kuriami pagal populiarius komiksus arba kompiuterinius žaidimus.
Dabar prie šios galerijos prisišlieja šiuo metu didžiuosiuose ekranuose sėkmingai rodomas studijos A24 sukurtas siaubo trileris „Backrooms“.
Kino kritikas Dmitrijus Gluščevskis šio filmo recenziją pradeda taip: „Žodis „backrooms“ įprastai žymi kokias nors tarnybines arba kitokias viešojo naudojimo pastato patalpas, kurios yra neprieinamos ne jo darbuotojams. Todėl lietuviškai galima buvo laisvai pavadinti filmą, pavyzdžiui, „Už sienos“ arba netgi „Kitapus“.
Vis dėlto Lietuva nėra pirmoji nei vienintelė šalis, kurioje pavadinimo buvo pasirinkta neliesti, ir suprasti tokį platintojų sprendimą labai nesudėtinga. Tereikia įvesti šį žodį kurioje nors interneto paieškos sistemoje ir tuoj pamatysite milžinišką kiekį labai specifinio turinio: tuščių, geltonai tapetuotų koridorių vaizdų, „rastos medžiagos“ vaizdo įrašų, keistų schemų ir komplikuotų teorijų.
Vieniems „backrooms“ tėra visiškai nekaltas angliškas žodis, kitiems – visa mitologija su savo logika, svarbiais personažais, atpažįstama estetika, specifiniu žodynu, svarbiomis datomis ir daugiau ar mažiau kertiniais įvykiais.
Geltoni tapetai, nesibaigiantis tuščių kambarių labirintas ir ūžiančios fluorescencinės lempos. Skamba keistai pažįstamai ir baugiai? Galbūt čia jau buvai“.
Geltoni tapetai šiame filme iš tikrųjų yra, ko gero, patys svarbiausi, nes būtent jie sukuria ypatingą siaubo atmosferą, kuri tikriausiai iš visų spektro spalvų pasirinkta ne atsitiktinai. Raudoni tapetai siaubo trileriuose (nuo S. Kubricko „Švytėjimo iki D. Argento „Suspirijos“) nuo dažno naudojimo jau seniai nebeteko originalumo ir tapo tiesiog banaliu rekvizitu. O akinamai geltoni interjerai tikriausiai turėtų priminti itališką „giallo“ – specifinius itališkus žiaurius siaubo trilerius, kurtus pagal geltonos spalvos (it. giallo) viršeliais leistų kriminalinių romanų.
Studija A24 ir režisierius Kane‘as Parsonsas siurrealų, bauginantį ir už realybės ribų išeinantį siaubo filmą „Backrooms“ nuaudė iš garsaus serialo, gimusio 2019-ųjų gegužę, kai forume „4chan“ buvo paskelbta internete jau kurį laiką cirkuliavusi tuščio biuro nuotrauka su prierašu: „Jei būsit neatsargūs ir netinkamose vietose išslysit iš tikrovės, atsidursit tarnybinėse patalpose (backrooms) – apsupti senos drėgnos kiliminės dangos tvaiko, blyškios geltonos spalvos beprotybės, nuolatinio fluorescencinių lempų foninio zvimbimo ir maždaug 600 milijonų kvadratinių mylių atsitiktinai suskaidytų tuščių kambarių, kuriuose liksit įkalinti.“
Savo kūryba YouTube kanale išgarsėjusio režisieriaus Kane‘o Parsonso „Backrooms“ per pirmąją demonstravimo dekadą uždirbo net 141 milijoną dolerių, kas tapo šios studijos rekordu ir privertė kino specialistus džiūgauti dėl siaubo kino renesanso. Kad tai nėra tik vienas pelningas „siaubiakas“, liudija dar vieno dabar mūsų ekranuose demonstruojamo filmo „Pamišimas“ (Obsession, 2025, rež. Curry Barkeris) rodikliai (kainavo 750 tūkstančių, pasaulyje jau uždirbo beveik 240 mln. dolerių).
Studijos A24 strategai filmui „Backrooms“ skyrė 10 milijonų dolerių biudžetą ir du garsius aktorius Chiwetelą Ejioforą ir Renate Reinsve pagrindiniams vaidmenims.
Chiwetelas Ejioforas vaidina gyvenimo neteisybių išvargintą ir neseniai su žmona išsiskyrusį (dėl to amžinai piktą ir piktnaudžiaujantį alkoholiu) nepelningai dirbančios baldų parduotuvės savininką buvusį architektą Klarką, kuris lankosi psichoanalitikės Merės sesijose. Didelės naudos iš tokių seansų nėra nei Klarkui, nei, panašu, pačiai psichoanalitikei, šeimoje patyrusiai daug negatyvių emocijų ir dabar po savitvardos kauke slepiančiai vaikystės traumų paliktus ženklus.
Vieną naktį Klarkas nusileidžia į parduotuvės rūsį ir supranta, kad gali kiaurai perėjęs sieną patekti į keistą, begalinius ištuštėjusius biuro labirintus primenančią erdvę.
Norėdamas ištyrinėti šį fenomeną Klarkas pasikviečia vienintelę savo bendradarbę Ketę (akt. Lukita Maxwell) ir jos draugą Bobį (akt. Finnas Bennettas), kurie keletą kartų apsilanko šioje paslaptingoje zonoje su videokamera, bet šiai porelei jų smalsumas baigiasi prastai.
O po kurio laiko į tą užribio teritoriją paskui Klarką nuseka ir Merė. Šioje anapusybėje abiem atsiveria galimybę ne tik pabėgti nuo tikrovės, bet ir stoti akistaton su savimi pačiais.
Buvo laikai, kai vadinamuose „gotikiniuose“ trileriuose siaubų buveinėmis būdavo niūrios viduramžius menančios pilys. Vėliau atėjo „poltergeistų“ laikai, kai namų gyventojus terorizavo protu nesuvokiamos fantastinės anomalijos arba anksčiau čia įvykusių tragedijų vaiduokliai.
Dabar gi vis dažniau šiuolaikinis pragaras vaizduojamas kaip klaikiai tuščia biuro erdvė, kurioje koncentruojama visų šiuolaikinio žmogaus baimių kvintesencija. (G.J.)
6. „PAVELDĖTAS“ (Hereditary, 2018)
Amerikietis Ari Asteris veikia iš karto dviem frontais. Jis prodiusuoja mums žinomus filmus – „Vienaragio mirtį“ (Death of a Unicorn, 2025 m., rež. Alexas Scharfmanas), „Bugoniją“ (2025 m., rež. Yorgos Lanthimos) ir „Totalią dramą“ (The Drama, 2026 m., rež. Kristofferis Borgli), o laisvu laiku ir pats režisuoja.
Kol kas jis savarankiškai sukūrė keturis pilnametražius vaidybinius filmus, ir visus juos esame matę – „Saulės kultą“ (Midsommar, 2019 m.), „Visas Bo baimes“ (Beau Is Afraid, 2023 m.) ir visai neseniai „Eddingtoną“ (2025 m.). visus šiuos kūrinius vienijo panaši stilistika ir juodosios komedijos teikiami privalumai.
O debiutiniame režisieriaus filme „Paveldėtojas“ viskas labai rimta. Gal net pernelyg rimta. Dėl to kartais ir kyla problemų.
Pagrindinė veikėja dailininkė Enė Grem (ją suvaidino tikrą kūrybos pakilimą išgyvenanti populiarioji Toni Collette) kuria miniatiūrines dioramas. Ji gyvena šalia miško su rūpestingu ir inteligentišku vyru Stivu (akt. Gabrielis Byrne‘as), paaugliu sūnumi Piteriu ir trylikamete dukrele Čarle.
Mergaitės (ją vaidina ryškios išvaizdos Milly Shapiro) elgesys gana neįprastas. Tai, matyt, paveldėta, nes Enės tėvas ir brolis nusižudė, motinos asmenybė buvo susidvejinusi, bet ji gyveno ilgai ir mirė apimta senatvinės demencijos. O po motinos mirties Enės namuose ima dėtis keisti dalykai.
Kaip labai taikliai pastebėjo „7 meno dienų“ apžvalgininkas Jonas Ūbis, „Tai, kas vyksta filme, galima interpretuoti įvairiai – ir kaip paveldėtų genų dramą, ir kaip nervinę įtampą patiriančios Enės vizijas, bet akivaizdu, kad tuose namuose tūno kažkokia liga, perduodama nežinomu keliu, ir uždaroje erdvėje nuo jos nėra jokio išsigelbėjimo.
Veikėjai neturi jokio pasirinkimo, ir tai formuluoja klausimą, kurį filmo pradžioje užduoda mokytojas, kartu su Enės sūnaus klase analizuojantis Sofoklio tragediją: ar tai, kad pasirinkimo nėra, daro likimą tragiškesnį?
Asteris – gana išradingas režisierius. Išeksploatuotą namo su vaiduokliais motyvą jis įpina į miniatiūrinius En kuriamus kambarius, elegantiškus ilgus planus, tamsiuose kampuose tūnančius šešėlius. Siaubas čia neatsiejamas nuo kaltės jausmo, baimės, skausmo metaforų. Šeima filme ir yra neišsenkantis egzistencinio siaubo šaltinis. Gal todėl „Paveldėtas“ verčia palikti komforto zoną“.
„Paveldėto“ žiūrovų laukia išties nelengvas kino seansas. Iš vienos pusės, esame matę nemažai siaubo filmų su panašia klampios baimės atmosfera ir nuolatiniu tragiškos atomazgos laukimu. Iš kitos gi pusės, kartais nelabai aišku, kaip reikėtų reaguoti į tai, kas vyksta ekrane. Ypač artėjant finalui daugėja fantasmagoriškų scenų, primenančių jaunimo pamėgtą ir kultiniu vadinamą „Donį Darką“ ( 2001 m., rež. Richardas Kelly).
Prie puikaus rezultato pastebimai prisidėjo ne tik aktorių (ypač pagrindinės žvaigždės Toni Collette) vaidyba, bet ir operatoriaus Pawelo Pogorzelskio darbas bei garsų (ne tik muzikos) takelis. (G.J.)
Filmo “Eretikas” kadras / “A24”
5. „Eretikas“ (Heretic, 2024)
„Eretikas – (lot. haereticus < gr. hairetikos – sektantas Platonas (Plato; 427-347 pr. m.e.)) – erezijos išpažinėjas, skelbėjas; klaidatikis, atskalūnas.“ (Lietuvių kalbos žodynas)
Eretikas (2024 metų filmų industrijoje) – žavusis romantinių filmų etatinis darbuotojas Hju Grantas, t. y. bevardis eretikas ponas Rydas garsiosios kino studijos „A24” išleistame filme „Eretikas“, kuris lyg Marvel herojus bando išgelbėti pasaulį nuo religijos ir atversti geruosius samariečius į ateizmą. O gal… ne?
Abejonėms šiame filme, kaip ir gyvenime, žinoma, lieka vietos, nes nagrinėjama religinė tematika, kuri (surprise surprise) pristato dvi konfrontuojančias barikadų puses. Vienoje pusėje – giliai tikinčios (o gal… ne?) mormonės, o kitoje – giliai netikintis (o gal… ne?) ateistas.
Hju Grantas su savo žavia šypsena, juokeliais ir gera nuotaika 5k8nija, visiems gerai žinomą dainelę „regilija – tai masių valdymas“, o jo oponentės, dvi jaunos mormonės, kurios pasirodo jo namuose norėdamos parganyti paklydusią avelę atgal į pievas, kartojo kitą įprastą dainelę – „ne ne ne“. Nė viena pusė manęs nenustebino.
Verta paminėti, kad tai siaubo trileris. Pusę filmo abejojau, ar bus žudynių, ar vis dėlto Hju Grantas filme taip ir liks galantišku inteligentu, kuriam rūpi tik filosofiniai kazusai. Tačiau kraujo ir siaubo trileriams įprastų žiaurumo elementų pasitaikė, ir ne vienas. O nepaisant to, kad kai kurios filmo detalės yra visiškai neįtikimos ir absurdiškos (ne realybės, o filmo scenarijaus tikroviškumo atžvilgiu), tik papasakotos rimtu veidu (fake it until you make it), ši kino juosta vis tiek prikausto dėmesį.
Tenka pripažinti, kad tai lemia keli veiksniai. Visų pirma, idėja parašyti siaubo filmo scenarijų apie mormonus, sutinkančius ateistą, kuris bando joms „parduoti“ savo išpažįstamą tikėjimą (netikėdami į Dievą tikime, kad Dievo nėra), gan paprasta, bet geniali. Žinoma, filmo autoriai Skotas Bekas ir Brajenas Vudas rizikavo kabindami religijos temą, tačiau kitas jų sėkmės elementas – jie nieko neįžeidė. Kažkaip sugebėjo išlaviruoti, kad ir tikėjimas yra puiku, ir netikėjimas (gal netgi šiek tiek labiau pasviro į tikėjimo pusę, nors būta ir pasiteisinimų, kodėl tas ateizmas irgi neblogas).
Kita stiprioji šio filmo pusė – dialogai ir charakteriai. Personažų charakteriai – aiškūs ir ryškūs, jų skirtumai sąveikauja tarpusavyje ir išeina geras konfliktas. Ir vis dėlto juk visada yra įdomu išgirsti argumentus, na ir kodėl ta religija neverta tikėti? O kodėl verta? Kas čia meluoja, o kas sako tiesą? Politika ir religija – dvi įdomiausios ir daugiausiai aistrų žmonių širdyse įžiebiančios temos.
„A24” studija, garsėjanti siaubo filmais, turi polinkį į religines, psichologines temas. Kiti garsūs studijos filmai, susiję su panašia tematika – „Sapnų scenarijus“ (Dream Scenario, 2023), “Visos Bo baimės“ (Beau Is Afraid, 2023), “Vidurvasaris“ (Midsommar, 2019) ir kt.
Režisieriai ir scenarijaus autoriai Bekas ir Vudas teigė, kad „Eretiką“ įkvėpė 1997 metų mokslinės fantastikos filmas „Kontaktas“ (Contact) ir 1960 metų kino juosta „Paveldėti vėją“ (Inherit the Wind), kurie rimtai nagrinėja religines temas, tačiau taip, kad „galėtume jas sutriauškinti lyg spragintus kukurūzus“, t. y. šiek tiek šelmiškai ir lengvai, pernelyg neapsunkinant galvos teologiniais išvedžiojimais. Tai ir jaučiasi žiūrint filmą – teologiniai argumentai tikrai nebuvo pagrindinis jo elementas. Visų pirma, tai pramoga žiūrovams, kuri yra šiek tiek kitokia ir todėl dar įdomesnė. (Dora Žibaitė)
4. „Saulės kultas“ (Midsommar, 219)
Ar kada nors teko matyti siaubo filmą, kurio stilistika ir atmosfera visai nebūtų panaši į siaubo filmo? Niekada nenusileidžianti saulė, žmonių šypsenos, graži gamta ir su ja susijusios tradicijos. Vyraujanti balta spalva ir jokios tamsos, jokių keistų namų, kuriuose vaidenasi, rodos, nežada nieko neįprasto ir baisaus. Vis dėl to, būtent, tarp visų šių išvardintų dalykų, mes galime atrasti dar nematytą ir nepažintą siaubą. Tai siaubą dienoje. Apie mistiką, baimę ir šiurpumą dienoje pasakoja režisieriaus Ari Aster filmas „Saulės Kultas“. „Saulės Kultas“ pasakoja Kristijano ir Dani poros istoriją, kurios santykiai yra ant nutrūkimo ribos. Filmo metu Kristijanas pakviečiamas į vieną Vidurvasario festivalį Švedijoje, kuris vyksta tik vieną kartą per 90 metų. Susidomėjęs festivaliu, jis pasiūlo kartu vykti ir Danei, galvodamas, kad galbūt tai padės sustiprinti jų santykius.
Atvykus į festivalį viskas atrodo įprasta ir jaunatviška: Švedijos kaimo gyventojai draugiškai pasitinka ir priima naujai atvykusius jaunuolius, juos vaišina, netgi visi kartu pavartoja narkotikų ir linksmai leidžia laiką. Tai tarsi visiškai kitas pasaulis, kuriame neegzistuoja niekas, kas yra įprasta kasdienybei. Laikui bėgant festivalio atmosfera darosi vis keistesnė ir nesuprantamesnė. Naudojamas stiprus vizualinis kontekstas, pasirinktas ryškių spalvų koloritas kuria dviprasmišką jausmą. Viso filmo metu, spalvų ryškumas ir baltų drabužių pasirinkimas sudaro įspūdį, jog kaimo gyventojai yra tyri ir geri, neturintys nieko bendro su blogiu ar siaubu
Drebinančio, pagrindinės veikėjos Dani vaidmenį atliekančios Florencijos Pju pasirodymo metu mes patiriame visą žmogiškųjų emocijų platybę, pradedant sielvartu ir baigiant laime. Filmo veiksmas vyksta nuošalioje Švedijos bendruomenėje, vietovėje, kurioje saulė niekada nenusileidžia, o mėnulis niekada nepakyla ir tai tik parodo Asterio gebėjimą sukelti siaubą pasitelkus vien atmosferą ir palikti žiūrovus be žado. Pju pasirodymas yra vadovėlinis nerimo pavyzdys dar labiau apsunkinantis filmo žiūrėjimą. Režisieriaus ar kino teatrų versija, „Saulės kultas“ yra vienas geriausių šiuolaikinų konspiracinių siaubo filmų ir vienas geriausių kada nors sukurtų „išsiskyrimo“ filmų.
3. „Perlė“ (Pearl, 2022)
Ti Westo „Perlė“ pasakoja apie tai, kokie bauginantys gali būti aktoriai, kai jie maitina tą žlugdantį poreikį būti matomiems bet kokia kaina. Todėl labai tinka, kad šio filmo genialiausia akimirka, paskutinis kadras yra aktorė Goth, kuri savo veidą naudoja nerimą keliantiems tikslams. Tai plati, priverstinė šypsena. Jos dantys signalizuoja apie laimę, o retkarčiais trūkčiojantys veido raumenys ir trykštančios ašaros sako kažką daug baisesnio, ir visa tai sustingę toje neviltyje. Westas priverčia mus žiūrėti į ją per baigiamuosius titrus. Visa tai beprotiškai, nuostabiai diskomfortiška, ir norėtųsi, kad ši personažų studija dažniau siektų tokio efekto, pasakodama istoriją, kuri nėra tokia niuansuota kaip jos paskutinis, tylus pagalbos šauksmas.
Scenarijaus autoriai Westas ir Goth piešia monstro portretą, smagu interpretuoti Perlės pasisakymus visame filme kaip aktoriaus ir serijinio žudiko dvigubą kalbą: „Visas pasaulis sužinos mano vardą“, „Nemėgstu realybės“, „Viskas, ko noriu, tai būti mylima“. Goth šiuos apreiškimus įskaito pirmapradėmis vitrinomis, išsakomomis kvėpuojančiu, stipriai akcentuotu balsu, dėl kurio ji turi skambėti tarsi naiviai ir labai nekaltai, kaip nesuskaičiuojamos daugybės Perlės kopijų. Vėliau ilgai trunkantis stambus Goth planas nukelia mus į pašėlusį jos nerimą dėl to, kad ji nėra mylima, jos baimę dėl savo tikrojo „aš“, nesuvokiant, kad staigus posūkis jos viduje yra netoli, ypač po to, kai kažkas priverčia ją pasijusti maža. Tada ji dėl to kenčia.
Įkalinta nuošalioje šeimos fermoje, Perlė turi rūpintis sergančiu tėvu, o ją griežtai prižiūri pamaldi motina. Trokšdama prabangaus gyvenimo, kokį matė filmuose, Perlė susiduria su savo ambicijomis, pagundomis ir nuoskaudomis šioje kultinėje „X“ piktadarės kilmės istorijoje. Kelios žmogžudystės „Perlėje“ yra labiau apskaičiuotos ir įvyksta kaip pykčio, atstūmimo ir jos pačios nusivylimo scenų kulminacijos. Westas tas akimirkas įskaičiuoja, kurdamas baimę iš kameros judesio (vienoje vietoje ji lėtai sukasi, laukdama, kol Perlė atsiras kadre), o jo montažas pasižymi savotišku brutalumu. Veiksmas, paprastai vykstantys dienos šviesoje ir Perlės psichozėje. Būtent šis tono mišinys nepataiko taip aštriai, kaip norėtųsi, tačiau nužudymai tikrai veiksmingai bauginantys.
Filme per daug momentų, kai abejojama „Perlės“ nuoširdumu. Taip, ji suteikia Goth įtikinamą progą puoselėti žavų personažą, parodyti atlikėjos širdį ir poreikius, kad mes galėtume stebėti jos emocines reakcijas tarsi siužeto žingsnius. Tačiau Perlės atlikimas yra labiau sukrečiantis tuo, ką ji nori, kad mes suprastume iš jos iliuzijų, smurto protrūkių, meilės troškimo. „Perlė“ šiek tiek per daug priartėja prie to, kad leistų jums iš jos tiesiog pasijuokti. Mes žinome, kad jai tai nepatiktų.
2. „Kalbėk su manimi“ (Talk to Me, 2023)
Ar prisimenate tuos šiurpius vakarėlių žaidimus, kai spiritizmo lentos, adatos ir siūlo pagalba bandome išsikviesti dvasias iš ano pasaulio? Tikriausiai jaunystėje su draugais tai daryti bandėme daugelis. Tai laikotarpis gyvenime kada trokštame stipresnių pojūčių… Filmas „Kalbėk su manimi“ siūlo išbandyti naują būdą bendrauti su mirusiaisiais – senovinę balzamuotą ranką.
Žaidimas tikrai paprastas. Tereikia uždegti žvakę, prisirišti prie kėdės, laikyti rankos šaltus pirštus ir kreiptis į dvasių pasaulį sakant žodžius: „Kalbėk su manim“. Tada prieš akis pasirodys demonas, kurį išsikvietė pasąmonė. Jei dar mažai adrenalino, ištariame: „Aš tave įsileidžiu“ – akimirksniu žaidėjo akys tampa visiškai juodos, kūną tampo traukuliai, iškviestas demonas lenda po oda, pasiekia sielą, užvaldo mintis, o tada atsiveria durys į pragaro ertmę, kurioje galima likti tik 90 sekundžių, o jei užtrunkame ilgiau iškviestasis demonas visiems laikams pasilieka mumyse, iš kur nebus kelio atgal. Štai apie ką šis filmas…
Danny ir Michaelo Philippou filme „Kalbėk su manimi“ gudriai įsivaizduojama mirtina manija, kuri lengvai užvaldytų visą kartą – šio siaubo filmo tikroviškumas yra vienas keisčiausių dalykų. Socialinių tinklų šėlsmas susijęs su dvasiniu apsėdimu, kuris tampa įmanomas paėmus į rankas keramikoje įkalintą nupjautą ranką, išgrafituotą vardais ir simboliais, rodančiais ilgą ankstesnių savininkų eilę.
Spiritizmo ritualu, kuris socialiniame tinkle „TikTok“ plinta kaip virusas, susidomi ir filmo herojė Mija (akt. Sophie Wilde) ir jos geriausia draugė Džeidė (akt. Alexandra Jensen). Mijai tai galimybė pakalbėti su neseniai mirusia mama, o Džeidei patenkinti smalsumą. Draugai linksminasi kalbėdamiesi su mirusiais tol, kol į ritualinį seansą neįsitraukia ir jaunasis Džeidės broliukas Railis (akt. Joe Bird).
Nuo šio momento žaidimas tampa mirtinai pavojingu. Draugai supranta, kad nuėjo per toli ir įleisdami demoną į vaiko kūną jie atidarė vartus į tamsų anapusinį pasaulį. Demonai apsėda Railio sielą, o Miją nuolat persekioja paranormalios, kraupios ir kraują stingdančios vizijos. Pamažu merginos gyvenimas virsta košmaru, iš kurio ištrūkti nebėra jokių šansų. Tai tikrai tas filmas, kur nuolat į nugarą kvėpuojanti baimė ir įtampa užvaldys kūną taip, kad ilgam turėsite ką prisiminti.
Nagrinėdamas labai žmogiškas, universalias sielvarto ir netekties temas, „Kalbėk su manimi“ nušviečia žmogaus ryšį su mirtimi per prakeiktą ranką. Tai labai prasminga, kai apie tai pagalvoji. „Tai, kaip rankos susijusios su žmogaus ryšiu, visada buvo tokia stipri idėja mano galvoje. Visą pirmąjį scenarijaus variantą, dar prieš tai, kai atradome balzamuotos rankos koncepciją, rankos buvo toks didelis motyvas, pasikartojanti teminė sąvoka, simbolizuojanti ryšius tarp žmonių“, – apie filmą aiškino Danny Philippou.
1. „GRĄŽINK JĄ ATGAL“ (Bring Her Back, 2025)
Kai kas dar nepamiršo siaubo, prieš trejetą metų patirto žiūrint Australijos antgamtinio siaubo filmu pavadintą trilerį „Kalbėk su manimi“ (Talk to Me, 2022 m.) – debiutinį dviejų brolių Danny ir Michaelo Philippou filmą. Siužetą savo debiutui kine jie aptiko YouTube — ten jiedu dėdavo tiesiog savo kieme filmuotus chuliganiškus video, kuriuose kvailiojo Ronaldas McDonaldas (klounas, naudojamas kaip pagrindinis McDonald’s greito maisto restoranų tinklo talismanas), pokemonai ar „Hario Poterio“ ir „Žvaigždžių karų“ personažai. Pamažu tokio „kino“ mėgėjų skaičius padidėjo iki septynių milijonų, ir broliai nusprendė patraukti į profesionalaus kino verslo lankas.
Jų pirmąjį pilnametražį filmą „Kalbėk su manimi“ po premjeros Sandenso nepriklausomojo kino festivalyje tolimesniam platinimui įsigijo kino kompanija А24: rezultatas žinomas – vos 4,5 mln. dolerių kainavęs „siaubiakas“ uždirbo apie 100 milijonų. O tokie finansiniai rodikliai filmų autoriams plačiai atveria vartus į bet kokį kino fabriką.
Pradžioje netikėtos sėkmės apsvaiginti broliai pasidalino planais kurti tęsinį, ir už tai juos tikrai niekas nebūtų pasmerkęs. Tačiau po kurio laiko, anot mūsų Prezidento, truputį „atvėsę“ Danny ir Michaelas pasirinko kitą projektą „Gražink ją atgal“, bet nuo gerai perprasto antgamtinio siaubo tematikos pernelyg toli nesitraukė. Pratęsė bendradarbiavimą ir su operatoriumi Aaronu McLisky, kuris, kaip jau įsitikinome anksčiau, siaubo atmosferą valdo meistriškais vizualiniais sprendimais.
Pagrindiniai personažai ir šį kartą yra artimųjų mirtį išgyvenę paaugliai. Likus trims mėnesiams iki aštuonioliktojo Endžio (akt. Billy Barrattas) gimtadienio, miršta jo tėtis. Kiek anksčiau vaikinas ir jo įseserė Paiper (akt. Sora Wong) neteko savo mamų, ir dabar Endis labai nori tapti legaliu savo stipriai neprimatančios sesutės Paiper globėju, bet negali, kol yra nepilnametis. Atvykę į paskirtos globėjos Lauros (akt. Sally Hawkins) namus, jie greitai supranta, kad ši moteris, švelniai tariant, pavojinga.
Nuo pat pirmos dienos naujuose namuose Endžiui tampa aišku, kad visas globėjos dėmesys bus skirtas tik Paiper, o jis pats čia yra nepageidaujamas. Netrukus vaikai sužino, kad Laura anksčiau turėjo dukterį Ketę, kuri nelaimingo atsitikimo metu nuskendo baseine. O šiurpiausia šioje istorijoje tai, kad Paiper yra nepaprastai panaši į Ketę.
Lyg to būtų maža, namuose gyvena dar vienas berniukas – Oliveris, didžiąją laiko dalį praleidžiantis užrakintas atskirame kambaryje. Pastarojo elgesys tampa vis brutalesnis, o globėjos Lauros – vis grėsmingesnis. Moteris visomis išgalėmis siekia atskirti Endį nuo sesers, nes mergaitei yra numačiusi siaubingą likimą.
Siaubų koncentracija, kurią stiprina ir jau minėto operatoriaus meistriškumas, ir tinkama muzika, iš tikrųjų yra didelė. Bet reikia pagirti jaunus pagrindinių vaidmenų atlikėjus, kurie puikiai valdo savo personažų jausmus, o ir patyrusi Sally Hawkins, kurios suvaidinta Laura pradžioje atrodo kaip tikras monstras, ilgainiui vis labiau panaši į gailesčio vertą nelaimingą moterį.
Visi išvardinti privalumai tikrai iškelia filmą „Gražink ją atgal“ gerokai aukščiau žanrinių standartų lygio, bet į dar didesnes finansines aukštumas, deja, nepakilo. (G.J.)
