Filmai, kuriuose priešus triuškina raumeningi vyrai supermenai visais laikais buvo populiarūs. Ypač tokių veiksmo filmų paklausa buvo išaugusi Home video laikais, kai žmonės (ypač mes, dar tada gyvenę smarkiai atskirti nuo Vakarų kultūros), namuose su bičiuliais galėjome mėgautis anksčiau neprieinamais veiksmo filmais. Tada kiemuose net paaugliai žinojo „Švarcą“, Stallonę, Van Damme‘ą ir, žinoma, Bruce‘ą Lee su Chucku Norrisu. Pirmieji trys kol kas dar gyvi, bet kine filmuojasi vis rečiau. Bet šventa vieta, kaip sakoma, ilgai tuščia nebūna. Veiksmo kino herojų gretos pildosi naujais supermenais, o kautynių scenos darosi vis išradingesnės.
Prisiminkime 10 naujų ir jau klasika tapusių veiksmo filmų su hiperbolizuotai vyriškais pagrindiniais personažais.
10. „SUSIŠAUDYMAS“ (Shoot ‘Em Up, 2007)
Šis JAV kriminalinis filmas „Susišaudymas“ vertas dėmesio dėl kelių dalykų. Visų pirma dėl specifinio stiliaus, kuriame į keistą kokteilį suplaktas veiksmo kinas ir kriminalinio trilerio siaubai, o viskas pagardinta ekscentriškos komedijos prieskoniais. Paskutinį kartą panašų sprogstamą mišinį matėme pirmuose dar „neišsikvėpusio“ Quentino Tarantino filmuose. Vėliau šį receptą subanalino ir pats išradėjas, ir begalė jam ištikimų epigonų.
„Susišaudyme“ triumfuoja nevaržoma fantazija, leidžianti pabodusius kriminalinio kino štampus, tarsi seną pirštinę, išversti kita puse. Tada atsiveria galimybės iš tų pačių kortų sudėlioti visai naują pasjansą.
Jau pirmoje „Susišaudymo“ scenoje tampame dviejų anksčiau tikrai niekur nematytų triukų liudininkais. Ramų tamsų vakarą melancholiškai nusiteikęs pusamžis vyrukas banaliausia pono Smito pavarde sėdėjo sau ramiai ant suolelio prie gatvės, graužė morką ir gėrė kavą iš plastikinės stiklinės.
Netrukus vienišiaus ramybę sujaukė pro šalį sunkiai pralingavusi nėščia moteris, o paskui ją – kažkoks agresyvus tipas su apnuogintu pistoletu rankoje. Į nėščiosios draugą šis nepraustaburnis aiškiai nepanašus, o iš jo pasiūlymo padaryti Cezario pjūvį čia pat prišnerkštoje tarpuvartėje tampa aišku, kad laimingos motinystės perspektyva nėščiosios tikrai nelaukia.
Gerai, kad ponas Smitas iš karto suprato, kur krypsta reikalai, ir trumpu žodeliu prakeikęs sumautą vakarą ryžtingai nutraukė tokį pasityčiojimą. Morka kaip mirtinas ginklas – to pasauliniame kine tikrai dar nėra buvę! O kol nuo šoko pašiurpęs žiūrovas dar nespėjo atsigauti, prasideda pati ekscentriškiausia šaudynių scena, kurios metu ponas Smitas ir visą legioną blogiukų išguldo, ir spėja ginekologu pabūti – nukerpa naujagimio virkštelę… taikliu šūviu iš pistoleto.
To pakanka, kad visą likusią filmo dalį sėdėtum išplėtęs akis ir lauktum naujų siurprizų. Jų tikrai bus ne vienas, o pats „Susišaudymas“ daug kartų demonstruos virtuozišką autorių sugebėjimą kurti „kietą“ veiksmo kiną ir čia pat paversti jį talentinga parodija.
9. „NAMAS PRIE KELIO“ (Road House, 1989)
Kelis nedidelius vaidmenis suvaidinusio gražuolio Patricko Swayze‘o pečius užgulė tiesiog visuotinė šlovė po to, kai jis, „Purvinuose šokiuose“ (1987 m.) suvaidino šokių instruktorių Džonį Kastlą.
Po šio filmo net didžiausi storapėdžiai suskubo į šokių kursus, o populiariausiu šokiu (dar iki “Makarenos”) tapo ugningoji mamba, o grakštusis Patrickas Swayze’as – milijonų ne tik jaunų gerbėjų numylėtiniu.
Didelį pavojų tapti vieno, tegu ir labai romantiško, amplua įkaitu, pajutęs aktorius suskubo padaryti ką nors visai priešingo – pavyzdžiui, suvaidinti raumeningą veiksmo kino herojų.
Veiksmo filme „Namas prie kelio“ P. Swayze’as vaidina karate meistrą su filosofo diplomu kišenėje. Džeimsas Daltonas važinėja naujutėliu 560 markės Mersedesu, dirba Niujorko naktinio klubo apsaugos vadovu ir yra patenkintas gyvenimu. Jis dažnai keičia darbo vietą, bet visuomet lieka ištikimas savo principams. Išlikdamas stoiškas ir šaltakraujiškas, jis visgi niekaip negali pamiršti, kaip savigynos metu nužudė vyrą, perplėšdamas jam gerklę.
Kartą gavęs labai pelningą verslininko Frenko Tilgmano pasiūlymą Daltonas atvyko į mažą miestelį Džasperą Misūrio valstijoje padirbėti apsauginiu bare „Double Deuce“. Tilgmanas planuoja renovuoti gerokai užleistą vietą ir jam reikia labai vertinamų Daltono įgūdžių, kad sutramdytų smurtaujančius klientus.
Daltonas sutinka su sąlyga, kad visiškai kontroliuos veiklą, ir nedelsdamas atleidžia kelis darbuotojus už netinkamą elgesį, vagystes bei narkotikų prekybą. Aišku, kad jau šiais pirmais veiksmais atvykėlis pradeda savo priešų sąrašą.
Netrukus šį sąrašą papildo kitoje ežero pusėje dvare gyvenantis Bradas Veslis (jį suvaidino Holivudo veteranas Benas Gazzara) – tikras nusikalstamo pasaulio bosas, kuris kontroliuoja miestą papirkinėdamas įtakingus pareigūnus ir baugindamas aplinkinius. Tarp Daltonų atleistųjų buvo ir Veslio sūnėnas Patas.
Kai bandymai įbauginti Daltoną jokių rezultatų neduoda, Veslis pabando nenuoramą tiesiog nupirkti. Nuožmioje kovoje bus išnaudotas visas bauginimo priemonių arsenalas – pasamdyti smogikai, užblokuotas alkoholio tiekimas barui ir jo siuntų sabotavimas, net Daltono merginos dėdei priklausančios kaimyninės autodalių parduotuvės padegimas, kad tik „Double Deuce“ verslas būtų sužlugdytas.
Kai Daltono kantrybės taurė perpildoma, sugniuždytam jaunuoliui nelieka nieko kito, kaip griebtis supermenų naudojamos taktikos – pulti ir naikinti visus, kas tik stoja skersai kelio…
Nors filmas atsipirko, bet dideliu hitu netapo, daugelio kritikų buvo supeiktas ir net nominuotas penkioms Auksinėms avietėms. Patricką Swayze’ą tai nuliūdino, nes jis atidavė tiek daug dvasinių ir fizinių jėgų – treniravosi taip, kad filmo autorius konsultavęs kikboksingo čempionas Benny Urquidezas aktoriui rimtai siūlė keisti profesiją. Filmuojant kulminacinę muštynių sceną Patrickui buvo sulaužyti trys šonkauliai.
Bet laikas padarė savo: praėjus keleriems metams prodiuseris Joelis Silveris pasirūpino, kad filmas nebūtų pamirštas. Išleistas DVD formatu „Namas prie kelio“ pradėjo naują gyvenimą, o po ankstyvos P. Swayze‘o mirties nuo vėžio 2009-aisiais net gavo kultinio filmo statusą.
P.S. 2024-aisiais buvo susuktas perdirbinys (rež. Dougas Limanas), kuriame Daltoną suvaidino populiarusis Jake‘as Gyllenhaalas. Siužetas mažai kuo skiriasi nuo originalo, tik šį kartą veiksmas plėtojasi Floridoje.
8. „KROKODILAS DANDIS“ (Crocodile Dundee, 1986)
Aštuntajame dešimtmetyje kinematografininkai prabilo apie Australijos kino fenomeną po to, kai pasaulio ekranuose pasirodė režisieriaus Peterio Weiro mistinis trileris „Piknikas prie Kabančios Uolos“ (Picnic at Hanging Rock, 1975 m). Tuoj po jo ir kitų režisieriaus kolegų darbų šis fenomenas dar labiau įsitvirtino, ir visi suskubo komentuoti bene svarbiausius šio fenomeno bruožus – didžiausias paslaptis slepiantį mistinės gamtos šydą, Australijos aborigenų nuo svetimų akių saugomas tradicijas ir apeigas – svetimšaliams nesuprantamas ir todėl bauginančias.
Dar vienas australiško kino fenomenas trankiai driokstelėjo, kai pasaulio ekranuose pasirodė „Krokodilas Dandis“. Tai buvo visai kitoks kinas – spalvinga veiksmo komedija, metusi iššūkį Holivude daug dešimtmečių puoselėtoms žiūroviško kino tradicijoms.
Įžūlus eksperimentas pasiteisino. Amerikoje režisieriaus Peterio Faimano filmas susilaukė milžiniškos sėkmės, buvo nominuotas Oskarui už originalų scenarijų, o pagrindinio vaidmens atlikėjas Paulas Hoganas net buvo tituluotas Australijos nacionaline vertybe.
Begalė šio tikrai smagaus filmo avantiūrų prasidėjo tada, kai ekstremalių išbandymų nebijanti smarkuolė amerikiečių žurnalistė Sju Čarlton (akt. Linda Kozlowski) atvyksta į Australijos glūdumą. Su paslaptingojo kontinento grožybėmis ir pavojais viešnią imasi supažindinti seniai vietine įžymybe tapęs šaunus medžiotojas Maikas Dandis (jį Paulas Hoganas ir vaidina), pramintas Krokodilu. Jis lydi merginą po Australijos miškus ir brūzgynus, gelbsti nuo pavojų. Atsidėkodama mergina pasikviečia Dandį į Niujorką, kurio neoninėse džiunglėse vyruką tyko šokiruojantys ir juokingi išbandymai.
Amerikoje „Krokodilas Dandis“ 1986-aisiais pagal pajamas nusileido tik blokbasteriui su Tomu Cruise‘o „Asai“ (Top Gun). Nes žiūrovams imponavo šis kaubojaus skrybėlę dėvintis charizmatiškas vyrukas, panašus į Indianą Džounsą, kuris užsigrūdino Australijos džiunglėse kovodamas su gyvatėmis ir krokodilais, todėl pavojai, žmones tykantys Niujorko „asfalto džiunglėse“ jo ramybės sutrikdyti niekaip negali.
Praėjus porai metų buvo susuktas komedijos tęsinys „Krokodilas Dandis 2“ (‘Crocodile’ Dundee II, 1988 m., rež, Johnas Cornellas), kurio veiksmas prasideda Niujorke, bet netrukus vėl grįžta į Australijos brūzgynus. Šį kartą Maikas ir jo žavioji draugė žurnalistė Sju Čarlton stoja skersai kelio pavojingam Kolumbijos narkotikų prekeiviui
O baigia nuotykius trečias filmas „Krokodilas Dandis Los Andžele“ (Crocodile Dundee in Los Angeles, 2001 m., rež. Simonas Winceris), kuriame Australijos kaubojus Maikas Dandis po penkiolikos metų iš kengūrų šalies persikraustė į Los Andželą, kur jo uošviui, stambiam amerikietiškos žiniasklaidos magnatui, iškilo rimta grėsmė. O atsidurti Los Andžele ir nepabuvoti Holivude beveik neįmanoma…
7. „Drakonas įžengia“ (Enter the Dragon, 1973)
Paskutinis Bruce’o Lee vaidmuo yra vienintelis, kuriame jam suteikiama žvaigždės pozicija, kurios jis nusipelnė. Filme „Drakonas įžengia“ jo charizmatiškumas nepaprastas, ir gaila, kad jis neturėjo galimybės tapti didžia, unikalia žvaigžde, kuria, regis, jam buvo lemta tapti.
Pats filmas, kurį prodiusavo Fredas Veintraubas (angl. Fred Weintraub) ir Polas Helleris (angl. Paul Heller) kartu su Raimondu Čou (angl. Raymond Chow) iš Honkongo kompanijos „Concorde Productions“, yra šauni pramoga, t. y. prabangus, šmaikštus veiksmo filmas, kuris nė akimirką nenuobodus ir toks pat skandalingai šmaikštus, kaip ir vizualiai patrauklus.
Pagal išradingą Michaelo Allino parašytą scenarijų Lee patenka į pagrindinio nusikaltėlio Ših Kjeno salos tvirtovę, kad surastų įrodymų, leidžiančių jį nuteisti už baltųjų vergiją ir prekybą opiumu. Kjenas organizuoja kovos menų varžybas, kurios iš tikrųjų yra priedanga, kad surastų prekeivių, kurie prekiautų jo prekėmis visame pasaulyje. Džonas Saksonas puikiai vaidina įkyrų lošėją, kuris prisijungia prie varžybų norėdamas rasti išeitį iš pralaimėjimų lavinos. Jimas Kelly čia puikiai vaidina juodaodį amerikietį, bandantį uždirbti pinigų judėjimui. Peteris Archeris – nemalonus Naujosios Zelandijos dalyvis. Bobas Wallas – didelis niekšas, nužudęs Lee hapkido diržo seserį, kurią vienoje stulbinančioje veiksmo scenoje suvaidino Angela Mao Ying. Yang Sze – raumeningas Ših‘o asmens sargybinis. Geoffrey Weeksas yra Lee anglų Interpolo ryšininkas. Betty Chung – slaptoji agentė tvirtovės viduje.
Bet nepaisant daugybės puikių veikėjų, tai Bruce’o Lee filmas. Jis – keistas, nežemiškas žmogus, išmintingas, puikiai valdantis veiksmą, kalbantis apie emocinį kovos turinį ir niekinantis pykčio sąvoką. Lee pats inscenizavo kovos scenas, ir jos pakylėja filmą į kitą lygį. Sklandi Roberto Kluzo (angl. Robert Clouse) režisūra priveda šį veiksmo cirką prie kulminacijos, taip išnaudojant visą kūrinio potencialą. Jo darbas – puikus pavyzdys, kaip žanro režisierius įrodo esąs pasirengęs ambicingesnei medžiagai.
Na, o skambi Lalo Schifrino orkestrinė muzika suteikia filmui patrauklų epiškumo įspūdį. Nors filmas kartkartėmis atrodo šiek tiek per ilgas, filmo montuotojai Kurtas Hirschleris ir George’as Wattersas išlaiko spartų tempą.
6. „Purvinasis Haris“ (Dirty Harry, 1971)
Suvaidinęs italų režisieriaus S. Leone‘s trijuose „spagečių vesternuose“ į gimtąją Ameriką Eastwoodas grįžo kaip nugalėtojas, o tikra žvaigžde gimtinėje tapo 1971 m., kai pirmąkart suvaidino policininką Harį Kalahaną kriminaliniame trileryje „Purvinasis Haris“.
Jo herojus šitaip pramintas už tai, kad veikė ryžtingai ir neleido savo revolveriui rūdyti dėkle. Tokie svarūs argumentai, kovojant su įžūliais nusikaltėliais, neliko be atsako, tad vėliau aktoriui teko dar penkis kartus vaidinti Purvinąjį Harį. Už šį vaidmenį prancūzų kino klasikas Jeanas-Lucas Godard`as net išvadino aktorių fašistu, bet vėliau būtent Eastwoodui dedikavo savo filmą „Detektyvas“ (1985).
JAV visuomenės dėmesio centre „Purvinasis Haris“ atsidūrė dėl keleto priežasčių. Vieną iš jų atskleidė pats aktorius: „Nesu prievartos šalininkas, bet mes gyvename pasaulyje, kuriame kiekvienas susiduriame su smurtu… Tikriausiai Amerikoje nerasite žmogaus, kuris būtų patenkintas mūsų šalies teisėsauga.“ Ne ką labiau buvo gerbiama ir policija. San Franciske, kuriame plėtojasi „Purvinojo Hario“ siužetas, anot kritikės Paulinos Kael, „net maži vaikai žino apie policininkų korupciją, bet filme apie tai nėra nė žodžio. Aš pati užaugau San Franciske ir visam gyvenimui įsidėmėjau motinos žodžius: „Kad ir kas tau atsitiktų, niekada nesikreipk į policiją“. Prisimenu, mano mokytojas niekaip negalėjo suprasti, kodėl patys blogiausi jo mokiniai, chuliganai ir sadistai, atsidurdavo ne kalėjime, bet tapdavo policininkais.“
„Purvinojo Hario“ autoriai laikėsi panašios nuomonės – korumpuoti policininkai neįveiks nusikalstamumo. Nepadės su juo susidoroti ir pernelyg liberalūs įstatymai, gerokai palankesni tvarkos pažeidėjams negu teisėsaugos riteriams. Vadinasi, išeitis viena – kovojant su nusikaltėliais, reikia vadovautis jų pačių metodais. Tą policininkas Kalahanas sėkmingai ir daro, nepaisydamas nei įstatymų, nei pareigūno etikos. Vienoje filmo scenoje parbloškęs ant žemės sužeistą banko plėšiką ir nukreipęs į jį pistoletą, sako: „Žinau, apie ką dabar galvoji, tau rūpi, kiek kartų iššoviau – penkis ar šešis. Pasakysiu teisybę, aš neskaičiavau. Bet juk žinai, kad Magnum 44 yra galingiausias pasaulyje pistoletas, kuris tavo makaulę gali suskaldyti į gabalus. Taigi verčiau pamąstyk, ar ši diena tau laiminga.“ Haris nuspaudžia gaiduką, ir pasigirsta sausas trakštelėjimas – pistoleto apkaboje kulkų neliko. Banditas dreba iš baimės, o inspektorius ironiškai šypteli.
„Purvinasis Haris“ audringus ginčus išprovokavo dar ir todėl, kad pasirodė tada, kai Amerikos ekranus užplūdo filmai, vaizduojantys smurtą labai realistiškai.
Tą patį galime konstatuoti ir kalbėdami apie šiuolaikinius kriminalinius filmus bei serialus. Ir dabartiniai veiksmo trilerių kūrėjai nepuoselėja net minimalaus jautrumo žiūrovų atžvilgiu. Todėl ir smurto eskalavimas pasiekė katastrofišką lygį. Kaip jį įveikti, panašu, niekas nežino…
Filme „Purvinasis Haris“ inspektorius Haris Kalahanas tiria snaiperio nužudytos moters bylą. Ant vieno dangoraižio stogo jis randa žudiko laiškelį, kuriame Skorpionu pasivadinęs šaulys reikalauja šimto tūkstančių dolerių. Priešingu atveju jis grasina kasdien nužudyti po vieną žmogų. Kol miesto valdžia ilgai svarsto susidariusią situaciją, Haris ima veikti. Jo argumentai kovoje su įsisiautėjusiais nusikaltėliais taip patiko žiūrovams, kad vėliau teko kurti dar keturis filmus apie Purvinąjį Harį.
5. „KALINIŲ LĖKTUVAS“ (Con Air, 1997)
Šis režisieriaus Simono Westo holivudinis veiksmo blokbasteris primena azartišką elektroninį žaidimą skambiu pavadinimu Con Air. Taip Jungtinėse valstijose nuo seno vadinami specialūs lėktuvai, reguliariai iš vieno kalėjimo į kitą gabenantys itin pavojingus recidyvistus.
Vieno tokio reiso metu nuožmiausių nusikaltėlių gauja užgrobia lėktuvą, taip ketindami ištrūkti į laisvę.
Gerai suplanuota akcija pavyksta, tačiau netikėtai banditų planus sujaukia vienas atsitiktinis šio reiso dalyvis – buvęs JAV armijos karininkas Kameronas Po (jį vaidina Nicolas Cage’as), grįžtantis namo po aštuonerių kalėjime praleistų metų (už tai, kad gindamas save ir nėščią žmoną nuo užpuoliko, įvykdė žmogžudystę). Būtent jam atiteks svarbiausia misija – gelbėti niekuo nekaltus prakeiktojo reiso dalyvius. Visai kaip anų laikų reklamoje: „O kas gi tai galėtų būti, jei ne jis“.
Situacija banali ir daug kartų matyta. Apie šį „Kalinių lėktuvą“ net nevertėtų ilgiau kalbėti, jeigu ne viena tikrai svarbi aplinkybė. Filme surinktas tikrai neeilinis puikiausių aktorių žvaigždynas.
Didžiausią blogietį Sairusą Grisomą, pramintą Virusu, suvaidino plikai nuskustas Johnas Malkovich’ius, anksčiau dažnai vaidinęs rafinuoto elegantiškumo ir aristokratiškumo įsikūnijimas. Bet, matyt, pajutęs totalaus blogio žavesį, aktorius vėliau mielai vaidino veiksmo filmuose ir gerokai išplėtė suvaidintų piktadarių galeriją.
Grėsmingos išvaizdos juodaodis Vingas Rhamesas (kas, nors kartą pamatęs Q. Tarantino „Bulvarinį skaitalą“ pamirš jo suvaidintą prievartaujamą gangsterių vadą Marcelusą Volesą) iki valios pasityčioja iš „juodojo charakterio“ amplua. Čia jis vaidina už terorizmą nuteistą juodaodį nacionalistą Nataną Džounsą, pramintą „Deimantiniu šunimi“.
Kaip visada įsimenamas Steve’as Buscemis, vaidinantis liūdnai pagarsėjusį serijinį žudiką Garlandą Gryną, regis, nieko ypatingo nedaro, bet kituose kriminaliniuose filmuose gerai įsisavintas maniako žvilgsnis pasako viską apie jo personažo charakterį ir polinkius. Režisierius vėliau pasakojo pataręs aktoriui patyrinėti garsių serijinių žudiko Edo Geino ar Tedo Bundy biografijas.
Ne mažiau įspūdingi ir kiti lėktuve skrendantys nusikaltėliai. Nickas Chinlundas vaidina serijinį žudiką Viljamą Bedfordą, nuteistą iki gyvos galvos už neištikimos buvusios žmonos nužudymą su visais jos šeimos nariais.
Nuožmios išvaizdos aktorius Danny Trejo vaidina serijinį prievartautoją Džonį Baką, kalėjusį už daugybę seksualinių nusikaltimų.
Jesse Borrego vaidina Fransiską Cindiną, klastingą Pietų Amerikos narkotikų baroną ir teroristą, padėjusį Grisomui suplanuoti lėktuvo užgrobimą. Kad galėtų įtikinamai sukurtų šio personažo įvaizdį J. Borrego atidžiai studijavo Kolumbijos narkobarono Pablo Escobaro gyvenimą ir darbus.
Mažiausiai kriminalinių „nuopelnų“ turintį lėktuvo grobiką suvaidino Dave’as Chappelle’is: jo Džo Parkeris – viso labo žemos kvalifikacijos kalinys, nuteistas „tik“ už heroino vartojimą, ginkluotą apiplėšimą ir padegimą.
Charakteriai išties įspūdingi. Belieka tik priminti, kad suvaidinti „Virusą“ Grisomą buvo siūloma Mickey Rourke’ui, Willemui Dafoe, net Bruce’ui Willisui, bet visi jie atsisakė.
Finale visa šauni kompanija taip įsismagina, kad vos nesunaikina pusę Las Vegaso. Va čia tai bent pramoga!
4. „TRANSPORTERIS“ (Transporter, 2002)
Tai vienas sėkmingiausių į kino prodiuserius persikvalifikavusio prancūzų kino režisieriaus Luco Bessono projektas, susilaukęs kelių tęsinių ir net TV serialo.
Pagrindinis šios kriminalinės franšizės personažas yra buvęs JAV specialiųjų pajėgų operatorius Frenkas Martinas, pragyvenimui užsidirbantis saugiai gabendamas krovinius iš vienos vietos į kitą. Galima įtarti, kad šios siuntos tikrai nėra nekaltos šventinės banderolės. Bet Frenkas dėl to galvos nesuka. Svarbu, kad už transportavimo paslaugas gerai moka.
Todėl “transporteris” vadovaujasi trimis griežtomis taisyklėms: niekada nekeisk sandėrio, niekada neminėk jokių vardų („kad paskui nereikėtų meluoti ar išsisukinėti teisme“) ir nieku gyvu neatidaryk bagažo.
Bet nėra taisyklių, kurių nepriverstų sulaužyti išskirtinės aplinkybės. Kartą, pasidavęs emocijoms, Frenkas pažeidžia trečiąją taisyklę. Nes šį sykį jam teko gabenti gyvą ir labai simpatišką krovinį.
Belieka dar pridurt, kad Frenką suvaidino jau daug metų tik vieną – mušeikos – charakterį vis dar tobulinantis Jasonas Stathamas, ir svarbiausi dalykai apie filmą bus pasakyti. Visa kita – tik detalės.
Nepaminėjau dar vieno, bet gal net svarbiausio privalumo. Įžvalgaus kino „lapino“ L. Bessono dėka būtent šiame filme Jasonas Stathamas gavo pirmą pagrindinį vaidmenį ir pagaliau išsiveržė iš antraplanių veiksmo filmų herojų rato, kuriam buvo pasmerktas po Guy‘aus Ritchie kriminalinių trilerių „Lok, stauk arba šauk“ (1998 m.) ir „Vagišių“ (2000 m.).
„Transporterio“ autoriai tuščiai laiko nešvaisto – pradeda filmą nuo dinamiškų gaudynių scenos: vienas bėga, kitas vejasi – tiesiog klasika! Vėliau veiksmo tempas tik greitės, fabulos temperatūra kils kaip karščiuojančio ligonio kūno šilumos grafiko kreivė, o jau išradingumo muštinių scenoms, regis, niekada nepritrūksta.
Kurį laiką Frenkas Martinas, buvęs kariškis, nusipirkęs jaukų namelį Prancūzijos pietuose, bando įtikinti vietinės policijos inspektorių Tarkonį (akt. François Berléandas), kad Nicoje gyvena iš kuklių pensininko lėšų. Kad tai paprasčiausiai kalbant, tiesiog „legenda“, aišku visiems, net ir inspektoriui, kuris (dėkui scenaristams!) visai nėra toks bukas, kaip tokius personažus įprasta vaizduoti.
Matyt, pagalvoję apie moterišką auditoriją „Transporterio“ autoriai į scenarijų įtraukė akivaizdžiai antraplanį motyvą – supermeno jausmus nusikaltimo bendrininko pono Kvai dukrai Lai (Shu Qi), bet ši meilės linija plėtojama tik punktyru ir net ne visai rimtai. Ir tai suprantama: kai reikia rinktis tarp meilės lyrikos ir veiksmo, tokio žanro schemoje nugali veiksmas.
O jau šito gero, kaip anksčiau minėjau, tikrai netrūksta. Iš daugelio kitų veiksmo filmų su J. Stathamo žinome, kad vargas tiems, kurie išdrįsta pasipainioti jo kelyje su nedorais ketinimais.
Kokias būdais Frenkas retina jam gyventi trukdančius neprietelius, sunku beišvardinti. Dauguma jų tikrai originalūs. Jei turėčiau išrinkti įspūdingiausią muštynių sceną, rinkčiausi tą, kurioje pusplikis Frenkas, kūną išsitepęs mašinine alyva (kad priešai negalėtų jo sugriebti) ir dar apsiginklavęs paprasčiausio dviračio tvirtinimo detalėmis vien tik kojomis ištaško jį ratu apstojusius banditus. Dievaži, tai verta paties Bruce‘o Lee!
3. „Rembo: Pirmasis kraujas“ (First Blood, 1982)
Aktorius Sylvesteris Stallonė per lygiai penkis dešimtmečius trunkančią karjerą suvaidino septyniose dešimtyse filmų, bet, po teisybei, milijonams žiūrovų pasaulyje jis visų pirma yra dviejų personažų įsikūnijimas. Boksininką Rokį Balboa jis suvaidino net aštuonis kartus (šešiuose buvo pagrindinis personažas, dukart – jauno boksininko Adonio Krydo treneris).
Dar vienas aktoriaus „geriausias draugas“, be abejonės, yra narsuolis Džonas Rembo.
Satyrinėmis komedijomis karjerą pradėjęs režisierius Tedas Kotcheffas vėliau vieną paskui kitą sukūrė dvi veiksmo dramas, susijusias su Vietnamo karo tema. „Nežmoniškoje narsoje“ (Uncommon Valor, 1983) pulkininko Džeisono Roudso (Gene‘as Hackmanas) vadovaujamas komandosų būrys vyksta į Vietnamą nelaisvėn pakliuvusių amerikiečių kareivių vaduoti. Filmo „Rembo: Pirmasis kraujas“ pagrindinis herojus taip pat pabuvojo Vietnamo karo pragare.
Pirmajame filme Vietnamo karo veteranas Džonas Rembo po patirtų košmarų niekaip neranda savo vietos taikiame gyvenime. Mažame miestelyje šerifo (akt. Brianas Dennehy) suimtas už valkatavimą ir pasodintas už grotų jis nepasiduoda – prisiminęs geriausius kare išugdytus kovinius įgūdžius, Rembo pabėga iš kalėjimo ir pradeda tikrą karą prieš tuos, kurie paniekino jo teisę būti savimi.
Žmogaus medžioklės įkarščio apakinti šerifo parankiniai aktyviai įsijungia į maištininko persekiojimą, ne tik akivaizdžiai pažeisdami bet kokias žmogaus teises, bet ir pasitelkia ištisą ginklų arsenalą bei techniką, įskaitant ir sraigtasparnį. Džonis gi turi tik kareivišką peilį ir stiprius kumščius, bet užtai žino Vietname išmoktos išlikimo strategijos paslaptis (ypač jos praverčia miške spendžiant spąstus persekiotojams).
Pralaimėję pirmąjį kovos raundą prieš sumanųjį partizaną šerifas bei jo pagalbininkai pagalbon kviečiasi Nacionalinės gvardijos kariškius. Buvęs Džono karo vadas pulkininkas Trautmenas (akt. Ričardas Crenna) šią idėją pakomentuoja taip: „Jeigu jūs ketinate į kovą su Rembo pasiųsti du šimtus žmonių, nepamirškite dar vieno dalyko – maišų lavonams“.
Tolimesni filmo įvykiai labai vaizdžiai šią pulkininko mintį iliustruoja.
2. „PABĖGIMAS IŠ NIUJORKO“ (Escape from New York, 1981)
Kažkodėl manau (ir turėčiau nemažai argumentų tai įrodyti), kad iš anksto negalima nuspręsti, koks filmas bus pavadintas kultiniu ir kodėl. Nežinomi, kaip sakoma, likimo keliai.
Ir vien kūrėjų talentu šio fenomeno tikrai nepaaiškinsi. Kartais pripažinimo tenka laukti ilgus metus ar net dešimtmečius. O kitiems sėkmė nusišypso dėl iš anksto visai nenumatytų dalykų. Dažniausiai laimi tie, kurie sugeba (kaip – čia tikrai nėra gatavų receptų) atliepti kažką labai svarbaus – aktualią temą ar ore sklandantį idealą, kuris įgauna konkretų pavidalą, kai jį materializuoja koks nors aktorius ar aktorė.
O kartais aktualiu ateityje pavadintas filmas iš viso porą metų laukia premjeros, nes studijos vadovams kažkodėl jo komercinis potencialas atrodo neatitinkantis lūkesčių. Taip savo metu atsitiko klasikinei „Kasablankai“ (1942, rež. Michaelas Curtizas), kuris buvo baigtas, bet daugiau nei metus buvo pristabdytas kaip nevykęs. O kai buvo išleistas į ekranus, 1944-aisiais laimėjo tris Oskarus, įskaitant ir už geriausią metų filmą. Ir jau seniai yra visų laikų kultinių filmų penketuke. 😊
Režisieriaus Johno Carpenterio sarkastiška antiutopija „Pabėgimas iš Niujorko“ premjeros taip pat laukė dvejus metus. Sukurtas 1979-aisiais filmas ekranuose pasirodė tik 1981 metais.
Šio filmo sukūrimo metu 1997 –ieji metai atrodė labai tolima ateitis, todėl autoriai ją pavaizdavo labai niūriomis spalvomis. Manhatano centras paverstas didžiausiu pasaulyje kalėjimu po atviru dangumi, iš kurio pabėgti neįmanoma. Čia laikomi iš visos Amerikos surinkti trys milijonai nusikaltėlių, kurie pavertė šią milžinišką “zoną” tikru pragaru.
Šioje teritorijoje atsiduria teroristų pagrobtas ir įkalintas JAV prezidentas (jį suvaidino britų aktorius Donaldas Pleasence’as), kuris planavo dalyvauti Kinijos ir Sovietų derybose dėl karo nutraukimo (!), bet jo sraigtasparnis čia patyrė avariją.
Išvaduoti poną Prezidentą gali vienintelis žmogus – vienaakis recidyvistas “Sneikas” (“Gyvatė”) Pliskenas (akt. Kurtas Russellas anksčiau supermenų nevaidino), keistokos biografijos personažas. Karo veteranas, kariavęs „prie Leningrado“ (taip sako K. Russellas, apžvelgdamas miesto griuvėsius) savo misijai turi tik 24 valandas. Ir būkime ramūs – savo tikslo jis pasieks laiku…
Gerai padirbėjo dailininkai dekoratoriai, sugebėję su 6 milijonų biudžetų suręsti įspūdingus apokaliptinius Amerikos vaizdus. Padėjo ir motušė Gamta, prieš kelerius metus gaisrais nusiaubusi didelę Rytinio Sent Luiso teritorija, kurioje ir buvo filmuojamas suniokotas ateities Niujorkas. Pati save suvaidino ir Laisvės statula, kurią filmuoti Liberty saloje bet kam tikrai neduodamas leidimas.
Paprasta filmo formulė – fantastika plius kalėjimo tema – buvo rizikinga, bet pasiteisino. Vėliau panašias istorijas matėme filmuose trečiame „Svetimo“ filme, „Rydiko kronikose“, „Galaktikos sergėtojuose“ ir kt.
O 1996-aisiais Johnas Carpenteris pratęsė Pliskeno žygius panašiame filme „Pabėgimas iš Los Andželo“ (Escape from L.A.), kuriame 2013 -aisiais metais tikra nusikaltimų kloaka virto ateities Angelų miestas. Dabar miestą supa gerai saugomos sienos, už kurių tremiami nusikaltėliai. Šiame aptvare įkalintas ir vienakis karo didvyris Pliskenas. Jo sugebėjimų prireiks, kai bus pagrobta JAV prezidento dukra.
Tai dar vienas vaizdajuosčių epochos peržiūrų lyderis, o pagrindinio vaidmens atlikėjo Arnoldo Schwarzeneggerio nuotrauka su granatomis apkabinėta karine liemene buvo tapęs anų laikų fanų protus užvaldžiusiu simboliu.
Veiksmo kino režisierius Markas L. Lesteris leidžia publikos numylėtiniui pademonstruoti ne tik savo įspūdingus raumenis bei tobulą atleto figūrą, bet ir neįtikėtiną išradingumą vienui vienam kaunantis su legionais visokiausio plauko priešininkų.
Pulkininkas Džonas Metriksas yra bene geriausias pasaulyje ginklų ekspertas ir elitinės greitojo reagavimo komandos vadas. Tačiau kažkada kiekviena karjera baigiasi. Dėl ne visai suprantamų priežasčių Metrikso dalinys buvo išformuotas, o jis pats anksčiau laiko tapo pensininku ir su dukrele Džene apsigyveno nuošaliame kalnų kaimelyje.
Tačiau pagyventi ramiai neteks. Audringų įvykių išvakarėse atsiskyrėlius aplanko buvęs Džono vadas generolas Kerbis (Jamesas Olsonas) ir informuoja kolegą, kad kažkas metodiškai retina jo buvusių bendražygių bei pavaldinių gretas. Generolas mano, kad greitai žudikai gali aptikti ir Metrikso saugios (kol kas!) dislokacijos vietą.
Kaip sakoma kariškių aplinkoje, „perspėtas, vadinasi apginkluotas“. Profesionalui kariui paruošti kovai tinkamą arsenalą – juokų darbas. Nekviestų svečių ilgai laukti nereikia: jie sekė generolą Kerbį, ir šis, pats to nenorėdamas, atskleidė Metrikso slėptuvę. Nepadėjo nė generolo palikta apsauga.
Pirmasis susidūrimas baigėsi ne Džono naudai: apsauga buvo išžudyta, dukra pagrobta, o pats Džonas atsidūrė savo buvusio priešo nelaisvėje. Mat Džono kažkada nuo valdžios nušalintas išgalvotos Lotynų Amerikos šalies Valverdės diktatorius Arijus (Danas Hedaya) nenuleidžia rankų ir ketina iš jo jėga atimtas galias susigražinti.
Banditai siunčia Metriksą į Valverdę, kad šis nužudytų dabartinį šalies prezidentą ir tuo parengtų dirvą naujam kariniam perversmui. Jei Džonas to nepadarys, banditai pažada nužudyti Dženę.
Pabėgęs iš jau kylančio lėktuvo Džonas turi dešimt su puse valandos (kol lėktuvas pasieks kelionės tikslą), kad aptiktų banditų irštvą atokioje saloje, susirastų dukrą ir ją išgelbėtų. Nuo šio momento prasideda svarbiausi labai dinamiško filmo įvykiai.
Po to, kai aršių kautynių vietoje nelieka nė vieno gyvo bandito atvyksta generolo Kerbio vadovaujamas pagalbininkų būrys, ir generolas siūlo Džonui sugrįžti į tarnybą. Atsakymą galima lengvai numanyti: supermenas pasako, kad tai buvo jo paskutinis karas, o finalinius titrus palydi roko grupės „The Power Station“ atliekama daina „We Fight for Love“.
