Kai ekrane sužimb pirms blyksnis, toks it elektras dvasia bandytų prikelt mirusį aparatą, iškart pajunti, ka čia nebus paprasts vakars prie Netflixa. Čia prisikėlims. Prisikėlims, kur ne tik kūnai kyl iš žemės, o i mintys. Kur i pats pradedi galvot, kas čia labiau gyvs: žmogus a ano suregzts padars? Sakoma, ka gyvybi yr dovan, bet kas ten žina, gal kartais tai našta. „Frankenšteinas“ („Frankenstein“, 2025 m.) yr Guillermo del Toro sukurts films, katras ne tik erzin akis i nervus, bet i smegenis. Čia kiekviens šešėlis i kiekviena garsa bangeli tavi įtrauk į klausimą: „kas iš tiesų yr gyvybi, o kas tik anos imitacija?“
Del Toro nekur tik siauba. Ans kur filosofinę kovą tarp kūrėja i kūrinia, tarp žmogaus i to, ką ans drįsa pažadint. Kiekviena scena tavi vert klausytis ne tik filma, bet i sava sąmonės, stebėt, kaip ribas tarp kūna i minčių nykst. I nors monstra veids žiaurus, tikra siauba esmė čia yr mūsų pačių klausimai apie gyvenimą, mirtį i tai, kas mus dara tikrais.
Sena istorija, katra vis da pulsuoj
Ši istorija yr sena, bet, velns, kokia ana vis da gyva. Mary Shelley da 1818 m. paraši istoriją, katra šiandien skamb garsiau nei tada. „Frankenšteinas“ visad buva apie žmogų, katras norėja būt dievu, o paskui pabėga nuo sava sukurta stebukla.
Del Toro sava galvoj šitą legendą nešioja jau seniai. Saka, ka jau du dešimtmečius anan persekioja šits kūrinys. I daba, kai Netflix davi laisvę, ans pagaliau perkėli tan sava sapną į ekraną. I čia, žinokit, nėr jokia dirbtinia cukraus: visas filmavima lokacijas tikras, visi laidai įjungti i visi akmenys rankom dėti. Toronta studijose anie surenti laboratoriją, katroj net garai kyl ne iš kokia kompa, o iš tikra vandens. Nu, i kai toks kūrinys gimst, tai net per ekraną jauti tą gyvį i karštį.
Del Toro: žmogus, katras myl monstrus labiau nei žmones
Guillermo del Toro kūryba visad balansuoj tarp pasakas i košmara. Ano filmai apie monstrus pasakoj ne tik siauba istorijas, bet kalb i apie žmonių vidinį pasaulį: apie vienatvę, troškimą būt mylimiems i moralinius pasirinkimus. Ano ankstesniuose darbuose, tokiuose kaip „Pano labirintas“ („Pan’s Labyrinth“, 2006 m.), „Purpurinė kalva“ („Crimson Peak“, 2015 m.), „Vandens forma“ („The Shape of Water“, 2017 m.) monstriškas būtybes tamp metaforomis. Anos atspind vidinius demonus, baimes i troškimus, o ne tik kel siaubą.
Del Toro kūryba yr vizualus sapnas: rūks, šešėliai, šviesa i net detalės (kaip žvakių liepsnas a senų pastatų koridoriai) ne tik kur atmosferą, bet i atskleid personažų emocijas. Kamera dažnai nejud kaip įprasta, o „klausa“, pulsuoj kartu su kūrinia ritmu. Nu, o garsas, muzika i spalvas veik kaip emocijų tęsinys. Ano filmai visad tur gilų emocinį centrą: santykį tarp kūrėja i kūrinia, vienatvę a prarastą meilę, todėl net fantastinės a monstriškas būtybės tamp sielas atspindžiu.
Gotika, mitai i poetini simbolika papildomai sustiprin ano pasakojimus, todėl i „Frankenšteinas“ nėr vien siauba films – tai emocini, vizualiai turtinga istorija apie kūrėja atsakomybę, vienatvę i troškimą būti mylimam. Istorija, kur monstras tamp ne baimės objektu, o metaforiniu, liūdnu i gražiu simboliu, katram susiliej ano ankstesnių filmų motyvai.
Veidai, katrie čia gyven tarp gyvybės i mirties
Oscars Isaacs čia įkūnyj Viktorą Frankenšteiną, daktarą-mokslininką, katro akys pavargusias, bet kupinas dieviška užsispyrima. Ans yr žmogus, katras žiūr į mirtį kaip į kokią mūzą. Kai ans šnek apie mokslą, ano balsas dreb. Nu, o kai tyl, atroda, ka tuoj visas pasaulis drebės. Ans čia toks Viktors Frankenšteins, katram rankos purvinas ne nuo krauja, o nuo sielas.
Jacobs Elordis vaidin daktara Frankenšteina kūrinį. Ans yr ne monstras, i ne pabaisa, o kūns, katras patir per daug jausmų. Del Toro aną pasirinka po filma „Soltbernas“ („Saltburn“, 2023 m.) peržiūros, sakydams, ka ano žvilgsnis perteik skausmą be žodžių. Nu, i žinokit, tikrai taip i yr. Kai ans žiūr į sava kūrėją, toks jausmas, ka tu irgi nusidėjai. Elordis sava akim kalb daugiau nei žodžiais. Ano tyla čia aštresni nei bet koks šauksmas. O ano grims čia be prota sudėtings… po 5–11 valandų kiekvieną dieną, sluoksnis po sluoksnia, kol iš žmogaus liek tik siūlės i oda, katra vos kvėpuoj. Bet būtent tame i slyp grožis.
Nu, o Mia Goth čia dvigubs stebuklas. Ana čia įkūnyj Elizabeth, Viktora brolia mylimąją, katra yr kažkoks geruma i švelnuma simbolis. Bet čia ne pabaiga. Ana taip pat vaidin i Claire Frankensteine, Viktora motiną, katra filme yr atminims, vaiduoklis, katras vis primen, ką Viktors padari. Dvi pusės tos pačios moters: viena mylint, kita teisiant. Nu, i nesakykit, ka ne stebuklas. Goth čia tokia, ka net kai šypsos, atroda, ka kažkur pasaulis tuo metu verk. Tobula aktori tobuloms rolėms.
Kinematografija i muzika: kai šviesa gied, o garsas deg
Operatorius Dans Laustsens čia padari tikrą sapna anatomiją. Viskas filmuota tarsi pro seną stiklą: Viktorijas laikų kambariai, žvakių šviesa, toks rūkas, ka atroda, jog i tu pats jame stovėtum. Nu, i kaip taip nebus, kai filmavima vietas tikras, dulkės tikras, net šaltis atroda tikras. Kai Viktora laboratorijoj elektra pirmą kartą blyktel, atroda, ka net tavo ekrans trumpam sustoj i jauti lyg pats srovės gautum per širdį.
Del Toro nenaudoja triukų – ans naudoj pojūtį. Kiekviens kadras čia kaip paveikslas, katrą galėtum kabint virš lovas, jei tik drįstum miegot po tokiu vaizdu. Tamsa čia ne slepia, o roda. O šviesa čia ne apšviet, o degin. Viskas pulsuoj, lyg films būtų ne nufilmuots, o įkvėpts.
I tada muzika įsijung ne kaip fons, o kaip antra šviesos banga. Alexandre Desplats čia ne šiaip groj, bet i kvėpuoj kartu su elektra. Ano natas tek tuo pačiu ritmu, kaip kamera, kaip blyksnis, kaip monstra žvilgsnis. Kartais atroda, ka laidai gied, o smuikai spragsi tarsi kibirkštys. Jokia pompastiška triukšma, tik tyli elektrini rauda, katra ne gąsdin, o maldauj.
I kai vaizds im tirpt į tamsą, o garsas da likt, supranti, ka čia ne du elementai, o viens kūns. Šviesa i garsas čia jungias taip, ka net žiūrova pulsas prisitaika prie orkestro. I nesvarbu a žiūri kina salėj, a namie, nes tu vis tiek jauti, kaip kažkas gyvs vibruoj iš ano pasaulia.
Temas: kaltė, kūns i kūrėjas
„Frankenšteinas“ kalb apie mus. Apie tą amžiną norą peržengt ribą, o paskui bėgt nuo atsakomybės. Čia žmogus, katras kur gyvybę, i kūns, katras klaus: „kodėl?“ Del Toro čia lyg saka: „pabaisa ne visad tas, katras siūlėts. Kartais pabaisa yr tas, katras nemok mylėt.“
Films ne šauk, o dainuoj apie kaltę. Apie tai, ka kiekviens mūsų turim kažką, ką „prikėlėm“: idėją, santykį, klaidą. Nu, i paskui bandom pamiršt. Bet viskas grįžt. I kai tas grįžimas žiūr į tave tom įskaudintom akim, tada jau per vėlu išjungt ekraną.
Kai films pasibaig, kambary pasidara tylu. Ekrans užtemst, bet atroda, ka kažkas da kvėpuoj iš ano pasaulia. „Frankenšteinas“ ne tas films, katrą užmirši. Ans įsiraša į odą. Del Toro padari kūrinį, katras bus amžinai gyvs. Lyg elektra, katra niekad iki gala neišsikraun.
I kuomet uždarai Netflix langą, liek tik kažkoks šviesos atspindys ant veida. Toks blyškus, bet tikras. Lyg pats Frankenšteins per ekraną da pažiūrėtų i tyliai paklaustų: „O ką tu šiandien prikėlei?“
