Pastaraisiais metais serialų pasiūla tapo tokia plati, kad net sunku susigaudyti, kas iš tiesų verta dėmesio. Tarp didžiųjų platformų premjerų ir garsiai reklamuojamų hitų neretai pasislepia projektai, kurie siūlo kur kas daugiau nei tik lengvą pramogą. Vieni intriguoja politinėmis ar moralinėmis temomis, kiti žavi atmosferišku pasakojimu, sudėtingais personažais ar net savotišku keistumu.
Šie serialai labai skirtingi, tačiau kiekvienas savaip parodo, kokia įvairi šiandien gali būti televizija.
10. „Liaison“
„Liaison“ yra keistas serialas tuo, kad jo idėja skamba kur kas aiškiau ir įdomiau nei pats galutinis rezultatas. Kai išgirsti, kad tai tarptautinis politinis trileris apie kibernetines atakas, slaptą informaciją, įtampą tarp Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos bei buvusius mylimuosius, vėl priverstus dirbti kartu, atrodo, kad čia turėtų būti labai stipri, daugiasluoksnė istorija. Ir pirmosios serijos tą pažadą lyg ir duoda – veiksmas greitas, lokacijos keičiasi, grėsmės mastas atrodo rimtas, o siužetas bando kurti įspūdį, kad viskas susiję su daug didesniu geopolitiniu žaidimu.
Tačiau kuo toliau, tuo aiškiau matyti, kad serialas ne visada suvaldo savo pačio ambicijas. Didelė dalis problemos slypi tame, jog „Liaison“ nori atrodyti sudėtingas, bet dažnai vietoj tikro sudėtingumo pasiūlo painiavą. Skirtumas tarp šių dviejų dalykų gana svarbus. Geras šnipų serialas gali turėti daug sluoksnių, daug interesų grupių ir daug paslėptų motyvų, bet žiūrovas vis tiek jaučia, kad kažkas tvirtai valdo pasakojimą. Čia kartais atrodo priešingai – lyg pats serialas nežinotų, kur labiau nori eiti.
Vis dėlto jame yra dalykų, kurie veikia. Vincent Cassel ir Eva Green kuria tokią šaltą, įtemptą chemiją, kuri bent iš dalies laiko istoriją kartu. Jų santykis nėra tipinė romantinė linija – veikiau nuolatinė trintis tarp praeities, pasitikėjimo stokos ir profesinės būtinybės. Ir būtent kai serialas leidžia daugiau vietos šiam asmeniniam lygmeniui, jis pasidaro įdomesnis nei tada, kai bando kalbėti apie valstybių kibernetinę infrastruktūrą.
Dar viena įdomi mintis, kurią serialas užkabina, bet ne iki galo išnaudoja, yra šiuolaikinio pažeidžiamumo tema. Idėja, kad ištisos valstybės sistemos gali sugriūti ne nuo bombų, o nuo kelių žmonių prie ekranų, turi daug potencialo. Tai galėjo tapti tikrai stipriu paranojišku techno-trileriu. Bet serialas dažniau renkasi standartines gaudynių, pabėgimų ir sąmokslų klišes.
Galutinis įspūdis toks, kad „Liaison“ nėra blogas serialas, bet jis nuolat atrodo geresnis savo pažade nei realybėje. Jis įtraukia, bet retai sukrečia. Jis intriguoja, bet retai nustebina. Ir vis dėlto mėgstantiems europietiškus, kiek niūresnius šnipų pasakojimus jame gali būti pakankamai daug, kad būtų verta pažiūrėti.
9. „Blue Lights“
„Blue Lights“ iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip dar vienas serialas apie policininkus, pavargusius nuo sistemos, ir miestą, kuriame viskas balansuoja ant įtampos ribos. Tačiau gana greitai paaiškėja, kad jis veikia visai kitu lygiu nei dauguma šio žanro kūrinių. Čia svarbiausia ne nusikaltimų „mįslės“, ne vienkartinės bylos ar net ne veiksmo scenos. Esmė yra žmonėse ir sistemoje, kurioje jie bando išlikti.
Belfastas čia nėra tiesiog dekoratyvus fonas. Serialas labai aiškiai leidžia suprasti, kad miesto istorija, politiniai randai ir socialinė įtampa tebėra gyva kasdienybėje. Dėl to net paprastas patruliavimas ar buitinis konfliktas gali turėti daug daugiau svorio, nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Tai serialas, kuris puikiai supranta, kad policijos darbas tokioje aplinkoje nėra tik procedūros – tai nuolatinis balansavimas tarp teisės, bendruomenės pasitikėjimo ir realaus pavojaus.
Labai stipriai parašyti veikėjai. Čia nėra romantizuoto heroizmo. Pareigūnai dažnai atrodo pavargę, abejojantys, kartais net nepasiruošę tam, kas jų laukia. Ypač įdomu stebėti naujokus – jų idealizmas susiduria su sistema, kuri nėra nei švari, nei paprasta. O vyresni veikėjai dažnai veikia ne kaip ciniški stereotipai, o kaip žmonės, kurie tiesiog per daug matė.
Vienas stipriausių dalykų – kaip serialas kuria įtampą. Jis retai remiasi vien garsiu veiksmu. Dažnai įtampa kyla iš laukimo, iš nuojautos, kad situacija gali bet kurią sekundę tapti nekontroliuojama. Tai ypač jaučiasi scenose, kuriose išoriškai vyksta nedaug – du žmonės automobilyje, pokalbis iškvietimo metu, įtartinai ilga tyla. Tokie momentai dažnai veikia stipriau nei šūviai.
Ir bene svarbiausia – „Blue Lights“ kalba ne tik apie policiją. Jis kalba apie lojalumą, pareigą, moralinius kompromisus ir apie tai, kaip žmonės gyvena pasaulyje, kuriame aiškių teisingumo ribų beveik nėra. Dėl to serialas veikia ir kaip kriminalinė drama, ir kaip labai žmogiškas pasakojimas apie išlikimą.
8. „Exit“
„Exit“ yra serialas, kuris labai greitai parodo, kad nesieks būti nei moralizuojantis, nei patogus žiūrėti. Jis tiesiog meta žiūrovą į pasaulį, kuriame pinigai, priklausomybės, seksas, manipuliacija ir destrukcija yra beveik kasdienė rutina. Ir iš pradžių net gali atrodyti, kad visa tai tik provokacija – šokiruoti dėl šokiravimo. Bet ilgiau pažiūrėjus tampa aišku, kad serialas turi kur kas aštresnį socialinį kampą.
Keturi pagrindiniai veikėjai – iš esmės labai sėkmingi žmonės, kurie iš išorės turi viską. Statusą, turtą, įtaką, šeimas. Bet būtent po tuo ir slepiasi didžiausia serialo ironija – kuo daugiau jie turi, tuo labiau atrodo emociškai tušti. Serialas gana negailestingai rodo, kad privilegija čia ne išlaisvina, o leidžia dar giliau grimzti į savidestrukciją be tiesioginių pasekmių.
Labai įdomu, kad „Exit“ veikia ne vien kaip drama, bet kartais beveik kaip juoda satyra. Yra scenų, kurios absurdiškos iki komiškumo, bet būtent todėl tampa dar baisesnės. Nes jos rodo pasaulį, kuriame moralinis kompasas taip išsiderinęs, kad pats veikėjų elgesys atrodo groteskiškas.
Dar vienas svarbus aspektas – serialas labai gerai išlaiko ritmą. Nors čia daug hedonizmo, jis netampa vien pasikartojančių vakarėlių katalogu. Po truputį kaupiasi suvokimas, kad visas šis gyvenimo modelis remiasi trapumu. Ir kuo labiau veikėjai bando išlaikyti kontrolės iliuziją, tuo labiau viskas slysta.
Tai serialas, kuris neieško simpatijos savo veikėjams, ir tai drąsus pasirinkimas. Jis leidžia jiems būti bjauriems, egoistiškiems, silpniems. Ir paradoksalu, bet dėl to jie tampa įdomesni. „Exit“ nėra serialas, kurį žiūri dėl to, kad kažkam „sirgtum“. Jį žiūri dėl to, kad nori suprasti, kiek toli gali nueiti pasaulis, kuriame pinigai praktiškai ištrina ribas.
7.„The Count of Monte Cristo“
Šis serialas yra beveik grynas pertekliaus teatras – ir tai nebūtinai blogai. Išdavystė, kalėjimas, paslėpti lobiai, kerštas, aristokratų intrigos, nuodai, dvikovos – viskas čia atrodo tarsi specialiai sukurta taip, kad nė akimirkai neleisti istorijai nurimti.
Ir nors vietomis visa tai atrodo beveik absurdiška, tame slypi ir klasikinio siužeto jėga. Dumas istorijos veikia ne todėl, kad būtų itin realistiškos, o todėl, kad jos remiasi labai stipriais, beveik archetipiniais troškimais: teisingumo, keršto, atpildo.
Serialas kartais atrodo perspaustas. Dialogai būna tokie pompastiški, kad net pradedi šypsotis. Kai kurios scenos skamba taip, lyg veikėjai kalbėtų vien citatomis. Bet keista, kad ilgainiui tai tampa dalimi patirties. Tu nebežiūri realistinės dramos. Tu žiūri beveik operinį keršto spektaklį.
Sam Claflin kaip Dantès turi pakankamai charizmos išlaikyti istorijos centrą, o Jeremy Irons atsiradimas suteikia serialui bent kiek papildomo svorio. Ir net kai viskas ima slysti į perdėtą melodramą, lieka tas fundamentalus malonumas stebėti, kaip lėtai konstruojamas atpildas.
Tai nėra subtilus serialas. Bet gal jis toks ir neturi būti. Jis gyvena iš dramatizmo, ir kai priimi jo taisykles, tampa gana smagu pasiduoti tam chaosui.
6. „The Madison“
„The Madison“ yra iš tų serialų, kurie sąmoningai renkasi ne siužeto greitį, o nuotaiką. Dėl to pirmieji epizodai gali net klaidinti – atrodo, kad čia bus dar viena šeimos drama apie netektį, traumą ir bandymą susitvarkyti su gyvenimo pokyčiais. Tačiau ilgainiui paaiškėja, kad serialas siekia kažko daugiau: kalbėti apie tai, kaip žmonės, praradę ilgai turėtą gyvenimo struktūrą, bando susikurti naują tapatybę.
Didelė dalis šios istorijos remiasi kontrastu. Vienoje pusėje – Niujorkas, statusas, komfortas, ritualizuota kasdienybė, socialinės rolės. Kitoje – Montana, gamta, tyla, lėtesnis ritmas ir erdvė, kuri tarsi priverčia veikėjus išgirsti save. Ir nors šis priešpriešos modelis kartais atrodo kiek pernelyg idealizuotas – lyg miestas savaime būtų susvetimėjimo vieta, o provincija automatiškai žadėtų autentiškumą – serialas vis tiek sugeba iš šios schemos išspausti emocinį svorį.
Įdomiausia, kad „The Madison“ neskuba dramatizuoti gedulo. Netektis čia nerodoma kaip vienas didelis lūžis, po kurio iškart ateina aiškūs sprendimai. Ji veikiau tampa ilgai trunkančiu procesu, pasireiškiančiu mažais dalykais: negebėjimu priimti naujų rutinų, bandymu kabintis į prisiminimus, konfliktu tarp noro paleisti ir noro viską išsaugoti. Būtent per tokius momentus serialas tampa stipresnis nei tada, kai ima kalbėti aforizmais apie gyvenimo prasmę.
Michelle Pfeiffer čia sukuria labai santūrų, bet įdomų veikėjos portretą. Stacy nėra parašyta kaip aiškiai „transformuojama“ herojė. Ji priešinasi pokyčiui, kartais atrodo net emocionaliai uždara, bet tas pasipriešinimas ir daro ją realesnę. Ji nėra žmogus, kuris atranda save po vieno pokalbio su gamta. Ji lėtai braunasi per sumišimą.
Seriale daug vietos skiriama aplinkai, ir kartais galima ginčytis, ar jos ne per daug. Tačiau tie ilgi peizažai, vandens, kalnų, laukų vaizdai tampa ne tik estetika, bet ir būdu parodyti veikėjų vidinę būseną. Gamta čia nėra vien fonas – ji beveik veikia kaip papildomas personažas.
„The Madison“ kartais gali erzinti savo polinkiu romantizuoti paprastumą ar perdėtai sureikšminti „tikrų vertybių“ idėją. Bet net ir su tuo, serialas turi melancholišką svorį. Jis gal nėra radikalus ar net labai originalus, bet kaip lėta refleksija apie netektį, šeimą ir bandymą iš naujo susidėlioti gyvenimą – jis veikia.
5. „The Twisted Tale of Amanda Knox“
Šis serialas lengvai galėjo tapti dar vienu true crime projektu, kuris tik perpasakoja gerai žinomą bylą ir iš jos kuria įtampą. Tačiau jo stiprybė ta, kad jis bando kalbėti ne vien apie nusikaltimo istoriją, o apie tai, kaip veikia pati kaltės konstrukcija.
Amanda Knox atvejis ilgą laiką buvo gyvas ne tiek faktuose, kiek vaizdiniuose, stereotipuose ir visuomenės vaizduotėje. „The Twisted Tale of Amanda Knox“ labai aiškiai rodo, kaip jauna moteris tampa nebe žmogumi, o projekcija – egzotiška, įtartina, seksualizuota, keista. Ir kaip ši projekcija pradeda veikti net stipriau nei realūs įrodymai.
Vienas įdomiausių serialo sluoksnių yra tai, kad jis neapsiriboja teismo procesu. Jis daug dėmesio skiria tam, kaip institucijos ir žiniasklaida viena kitą sustiprina. Kaip kartais užtenka kelių klaidingų interpretacijų, kad susiformuotų beveik neįmanoma paneigti istorija.
Serialas gerai pagauna tą klaustrofobišką jausmą, kai žmogus tampa įstrigęs sistemoje, kuri veikia pagal savas taisykles. Ir čia siaubas kyla ne iš smurto vaizdų, o iš biurokratijos, nesusikalbėjimo ir to, kaip lengvai nekaltumas gali tapti nereikšmingas.
Grace Van Patten darbas labai stiprus, nes ji nekuria herojiškos aukos paveikslo. Ji rodo žmogų, kuris iš pradžių atrodo impulsyvus, kartais net nebrandus, bet palaipsniui lūžta po spaudimu. Dėl to istorija veikia emociškai, o ne tik intelektualiai.
Taip, serialas vietomis per daug stilizuotas. Kai kurie dialogai skamba perrašyti, kai kurios metaforos pernelyg akivaizdžios. Bet jo pagrindinė mintis – kad teisingumas nėra toks neutralus, kaip mėgstame tikėti – išlieka labai stipri.
4. „Little Disasters“
„Little Disasters“ paviršiuje atrodo kaip pažįstamas psichologinio trilerio modelis: pasiturinti aplinka, draugų grupė, paslaptis ir lėtai augantis nepasitikėjimas. Bet įdomiausia, kad serialas daug mažiau domisi pačiu „kas įvyko?“ klausimu, nei tuo, ką krizė ištraukia iš žmonių santykių.
Iš pradžių trauma – sužeistas vaikas – atrodo kaip pagrindinis istorijos centras. Tačiau gana greitai paaiškėja, kad tikroji drama vyksta tarp moterų, kurios metų metus kaupė nutylėtus pavydus, nuoskaudas ir frustracijas. Ir būtent tai serialą daro įdomesnį nei paprastą kriminalinę mįslę.
Ypač gerai veikia tai, kad čia motinystė nerodoma per idealizuotą aukos ar heroizmo prizmę. Atvirkščiai – ji pateikiama kaip nuolatinės įtampos, kaltės ir lūkesčių laukas. Serialas kalba apie tai, kaip socialinis spaudimas būti „gera mama“ gali deformuoti santykius su kitais ir savimi.
Didelė įtampos dalis kyla iš neapibrėžtumo. Serialas ilgai neleidžia susiformuoti aiškiai pozicijai, kuo tikėti. Ir tas dvejojimas tampa jo stiprybe. Ne todėl, kad tai triukas, o todėl, kad taip atskleidžiama, kaip trapus yra pasitikėjimas net tarp artimų žmonių.
Kai kur serialas nuslysta į melodramiškesnius sprendimus, ypač link pabaigos. Bet iki tol jis gana tiksliai išlaiko psichologinę trintį. O tai svarbiau nei bet kuris siužetinis „twist“.
3. „The Other Bennet Sister“
„The Other Bennet Sister“ įdomiausias tuo, kad pasiima personažą, kuris ilgą laiką buvo beveik foninis, ir paverčia jį pagrindine istorijos ašimi. Mary Bennet dažniausiai buvo matoma kaip kiek komiška, nepatogi, pernelyg rimta sesuo, bet čia ji pateikiama daug jautriau. Serialas bando parodyti, ką reiškia gyventi šeimoje, kurioje nuolat jautiesi mažiau pastebėta, mažiau geidžiama ir tarsi visada atsiduri kitų istorijų paraštėse.
Pradžioje serialas kiek per stipriai akcentuoja Mary atstūmimą – kartais net atrodo, kad visi aplinkiniai perdėtai pabrėžia jos „netinkamumą“, ir tai priartėja prie farsinės ribos. Tačiau ilgainiui tonas keičiasi. Kai istorija leidžia Mary atsitraukti nuo nuolatinio lyginimo su seserimis, atsiranda daug daugiau gilumo. Tuomet serialas ima veikti ne tik kaip Austen pasaulio interpretacija, bet ir kaip istorija apie žmogų, bandantį suprasti savo vertę už socialinių lūkesčių ribų.
Didelė jo stiprybė – kad čia kalbama ne vien apie romantiką. Žinoma, santuokos klausimas išlieka svarbus, bet serialas labiau domisi vidiniu Mary pasauliu: jos intelektu, jautrumu, vienatve, noru būti išgirstai. Dėl to tai tampa ne tik kostiuminė drama, bet ir gana šiuolaikiškas pasakojimas apie savivertę bei tylų pasipriešinimą vaidmenims, kuriuos aplinka primeta.
Ella Bruccoleri šiame vaidmenyje labai įtikinama, nes Mary nevaidina kaip aukos. Ji suteikia veikėjai ironijos, santūrumo ir net sauso humoro, kuris daro ją gyvą. Dėl to serialas tampa kur kas daugiau nei bandymas „duoti balsą“ antraplaniam personažui – jis pamažu virsta jautria istorija apie žmogų, kuris pirmą kartą pradeda save matyti ne kaip kitų šešėlį, o kaip atskirą asmenį.
2. „The Boroughs“
„The Boroughs“ yra iš tų serialų, kurie labiau remiasi nuotaika nei nuolatiniu siužeto judėjimu, ir tai gana greitai tampa jo išskirtinumu. Iš pirmo žvilgsnio jis gali pasirodyti kaip dar viena paslapčių drama apie keistą bendruomenę, kurioje kažkas slypi po paviršiumi, tačiau ilgainiui serialas pradeda veikti labiau per bendrą nerimo jausmą nei per pačią mįslę. Čia svarbu ne tik tai, kas vyksta, bet ir kaip tas pasaulis kuriamas.
Vienas įdomiausių dalykų – miestelis čia tampa beveik atskiru personažu. Jis neatrodo tik kaip fonas veiksmui, o kaip vieta, kurioje kiekvienas ryšys, kiekviena sena nuoskauda ar nutylėta istorija turi svorį. Dėl to net lėtesni epizodai nepraranda įtampos, nes nuolat jauti, kad kažkas kaupiasi.
Serialas gana sėkmingai balansuoja tarp mistikos, socialinės dramos ir trilerio. Jame nėra daug akivaizdžių šoko momentų, bet yra daug nepaaiškinamumo, kuris veikia stipriau. Kartais jis gal net per ilgai slepia atsakymus, tačiau išlaiko jausmą, kad paslaptis egzistuoja ne vien dėl siužeto triuko.
Galbūt „The Boroughs“ dar ne visada iki galo išnaudoja savo potencialą, bet jis atrodo kaip serialas, kuris turi aiškią atmosferą ir savitą pasaulį. O tai dažnai įsimena labiau nei bet kuris vienas siužeto posūkis.
1. „All the Light We Cannot See“
„All the Light We Cannot See“ palieka gana dviprasmį įspūdį. Viena vertus, tai labai vizualiai stiprus serialas – akivaizdu, kad jam skirta daug pastangų kuriant atmosferą, karo foną ir emocinį mastą. Kita vertus, kartais atrodo, kad būtent tas didelis noras būti reikšmingam ima veikti prieš jį patį, nes istorija tampa pernelyg sureikšminta ir praranda subtilumą.
Vis dėlto pagrindinė idėja išlieka paveiki. Marie-Laure ir Werner linijos veikia todėl, kad remiasi labai universalia tema – ryšio paieška pasaulyje, kuriame dominuoja smurtas ir baimė. Net jei kai kurie dialogai ar dramatiniai sprendimai atrodo per daug deklaratyvūs, pats emocinis branduolys išlieka.
Stipriausiai serialas veikia tada, kai leidžia istorijai kvėpuoti. Ne per dideles kalbas apie viltį ar likimą, o per tylą, radijo signalus, laukimą, mažus kontaktus tarp žmonių. Tokiais momentais pajunti, koks jautrus tai galėjo būti kūrinys.
Galima priekaištauti, kad serialas kartais pernelyg pasikliauja grožiu ir švelnina sudėtingesnes temas. Bet net ir su tuo jis nėra tuščias reginys. Veikiau netolygus, bet vietomis tikrai paveikus bandymas ekranizuoti istoriją apie žmogiškumą tamsoje. Ir dėl to, nepaisant trūkumų, jame lieka kažkas, kas išlieka atmintyje.
