Rusija trečiadienį pasmerkė „Oskarą“ laimėjusį dokumentinį filmą „Ponas Niekas prieš Putiną“ („Mr Nobody Against Putin“), teigdama, kad jame buvo rodomi vaikai, nufilmuoti be jų tėvų sutikimo – tokia buvo pirmoji oficiali Maskvos reakcija į prestižinį apdovanojimą pelniusį filmą.
Mažo Rusijos miestelio mokyklos videomenininkas 35 metų Pavelas Talankinas kartu su JAV kino režisieriumi Davidu Borensteinu laimėjo „Oskarą“ už dokumentinį filmą, kuriame pasakojama apie militarizuotas patriotines pamokas, įvestas Rusijos mokyklose valdant prezidentui Vladimirui Putinui ir vykstant Maskvos karui Ukrainoje.
P. Talankinas, kuris pabėgo iš Rusijos, su savimi išsiveždamas filmuotą medžiagą, ir dabar atvirai pasisako prieš karą, buvo gavęs mokyklos administracijos nurodymą filmuoti propagandines pamokas ir galiausiai ėmė slapta bendradarbiauti su JAV kino režisieriumi.
Rusijos žmogaus teisių taryba, t. y. vyriausybinė institucija, pareiškė, kad dokumentiniame filme „nepilnamečių atvaizdai buvo naudojami negavus jų tėvų sutikimo“.
Ji pridūrė, kad filmuota medžiaga turėjo būti „vidinis mokyklos veiklos įrašas, skirtas naudoti švietimo procese“, tačiau vėliau buvo panaudota komerciniais tikslais.
Taryba teigė paprašiusi „Oskarus“ teikiančios Kino meno ir mokslo akademijos ir JT kultūros agentūros UNESCO pradėti tyrimą.
Maskva nekomentavo filmo turinio. Valstybės kontroliuojama žiniasklaida apdovanojimą iš esmės ignoravo.
Tuoj po premjeros „Sundance“ kino festivalyje filmas susilaukė labai palankių vertinimų.
The Guardian kino apžvalgininkė Adrian Horton tiesiai iš Park Sičio pasidžiaugė, kad filmas „dokumentuoja ideologinį karą ir sukelia atgarsi toli už Rusijos ribų“.
Anot Andrew Parkerio (leidinyje TheGATE), „tai drąsus, bet ir pavojingas liudijimas, apnuoginantis kasdienybės militarizavimo esmę, pateiktas paprasto pedagogo“.
Jam antrina populiariam laikraščiui Toronto Star rašantis Peteris Howellas: „Centrinio filmo herojaus principingas pasipriešinimas, pasireiškiantis drąsiais filmavimais, humoru ir atsisakymu meluoti mokiniams, formuoja kvapą gniaužiantį kitaip mąstančios asmenybės portretą ten, kur garsiai sakoma tiesa gali atvesti jus arba į kalėjimą arba į kapines“.
Carlosas Aguilaras įtakingo kino industrijos žurnalo Variety puslapiuose filmui taip pat skyrė didelę apžvalgą, reziumuodamas, kad „filmas yra gąsdinantis, atviras ir šokiruojantis kūrinys“.
Dokumentinis filmas sukėlė ginčų net tarp Kremliaus atžvilgiu priešiškai nusiteikusių rusų, ir kai kurie jų taip pat teigė, kad vaikai buvo filmuojami be tėvų sutikimo.
P. Talankinas pabėgo iš Rusijos 2024 m., palikęs šalyje motiną ir brolius bei seseris.
Nuo tada, kai prieš ketverius metus pasiuntė kariuomenę į Ukrainą, Kremlius malšina bet kokią karo kritiką. Valdžios institucijos visoje šalyje, ypač mokyklose ir universitetuose, nurodė organizuoti daugybę patriotinių renginių, kurie, pasak oponentų, yra visuomenės mobilizacija ir militarizacija siekiant užsitikrinti jos paramą karui.
