„Schmigadoon!“ yra vienas iš tų serialų, kurio apibūdinti vienu sakiniu tiesiog neįmanoma, nes jis vienu metu atrodo ir labai paprastas, ir gana specifinis. Iš pirmo žvilgsnio viskas skamba kaip lengvas, net šiek tiek kvailokas sumanymas: pora, bandydama pataisyti savo santykius, iškeliauja į žygį, pasiklysta miške ir netyčia atsiduria miestelyje, kuriame visi gyvena lyg senoviniame miuzikle. Žmonės čia pradeda dainuoti be jokios aiškios priežasties, šoka gatvėse, kalba pakeltu tonu ir gyvena pagal keistas, teatrališkas taisykles. Tačiau kuo ilgiau žiūri, tuo labiau tampa aišku, kad tai nėra tik pokštas ar vienkartinė idėja. Po paviršiumi slypi visai paprasta, net atpažįstama istorija apie santykius, apie tai, kaip skirtingi žmonės supranta meilę, ir apie tai, kiek mūsų lūkesčius formuoja ne realybė, o tai, ką matome filmuose ar scenoje.
Pirmasis sezonas labai aiškiai pasirenka kryptį – jis sąmoningai kuria pasaulį, kuris atrodo lyg iš senų, klasikinio laikotarpio miuziklų. Schmigadoon miestelis yra per daug gražus, per daug tvarkingas ir per daug „teisingas“, kad būtų tikras. Viskas čia šiek tiek idealizuota: žmonės geri arba blogi, jausmai aiškūs, o problemos, net jei atsiranda, dažniausiai išsisprendžia gana paprastai. Tai tas pasaulis, kuriame meilė yra svarbiausia ir dažniausiai viską sutvarko. Vizualiai viskas primena senus spalvotus filmus – ryškios spalvos, šiek tiek dirbtinai atrodanti aplinka, labai tvarkingai sustatyti personažai. Ir, žinoma, nuolat skamba dainos – ne viena ar dvi, o beveik kiekviename epizode, dažnai net ir visai paprastose situacijose.
Iš pradžių tai veikia labai smagiai. Ypač jei bent šiek tiek pažįsti miuziklų pasaulį – tada pradedi atpažinti įvairias detales, personažų tipus, net konkrečius siužetinius sprendimus. Serialas tarsi kviečia žiūrovą žaisti kartu: pastebėti, iš kur ateina viena ar kita idėja, kaip ji perdirbta, kaip pritaikyta šiuolaikiniam kontekstui. Bet net ir be šio „žaidimo“ serialas išlieka gana lengvai suprantamas, nes jo pagrindas labai paprastas – du žmonės, kurie nebėra tikri dėl savo santykių, ir keista situacija, kuri juos priverčia apie tai galvoti iš naujo.
Didelė dalis pirmojo sezono stiprybės slypi pačiuose veikėjuose, tiksliau – jų skirtumuose. Melissa iš karto „perka“ šį pasaulį. Jai patinka tai, ką ji mato, ji nori būti jo dalimi, jai atrodo, kad viskas čia gražu ir net kažkiek idealu. Tuo tarpu Joshas yra visiška priešingybė – jis viską mato kaip nesąmonę, jam tai atrodo dirbtina ir neįtikinama. Šitas skirtumas sukuria ne tik humorą, bet ir gana aiškiai parodo jų santykių problemas. Jie skirtingai žiūri ne tik į šį keistą miestelį, bet ir į pačią meilę, į tai, kas santykiuose svarbu ir kaip jie turėtų atrodyti.
Tačiau kuo toliau, tuo labiau pradeda jaustis, kad pirmasis sezonas šiek tiek užstringa savo paties idėjoje. Jis labai gražiai atkartoja miuziklų stilių, bet ne visada jį išnaudoja iki galo. Dainos skamba gerai, numeriai atrodo įspūdingai, bet kartais trūksta tikro „kabliuko“ – kažko, kas iš tikrųjų nustebintų ar paliktų stipresnį įspūdį. Siužetas juda gana lėtai, įtampos nėra daug, o veikėjai ilgą laiką lieka tarsi šalia visko, kas vyksta. Dėl to atsiranda jausmas, kad serialas yra malonus, bet šiek tiek per saugus, per atsargus.
Ir tada atsiranda antrasis sezonas, kuris gana aiškiai parodo, kad kūrėjai suprato šias problemas. Vietoje šviesaus, beveik pasakiško Schmigadoon miestelio atsiranda „Schmicago“ – daug tamsesnė, aštresnė ir labiau „suaugusi“ versija. Čia viskas jau kitokia: daugiau ironijos, daugiau seksualumo, daugiau chaoso ir mažiau to saldaus idealizmo. Jei pirmasis sezonas priminė klasikinius, optimistiškus miuziklus, tai antrasis jau artimesnis vėlesniems, sudėtingesniems kūriniams, kuriuose atsiranda daugiau pilkų zonų, daugiau vidinių konfliktų ir mažiau aiškių atsakymų.
Šis pokytis jaučiasi beveik visur. Muzika tampa įvairesnė, drąsesnė, kartais net šiek tiek keistesnė. Vizualiai serialas taip pat atrodo gyvesnis – mažiau „tvarkingas“, bet tuo pačiu įdomesnis. Nebelieka to jausmo, kad viskas turi tilpti į vieną labai aiškų šabloną. Vietoje to atsiranda daugiau laisvės, daugiau eksperimentavimo. Ir tai labai padeda, nes serialas pagaliau pradeda jaustis kaip kažkas daugiau nei tik pagarbi imitacija.
Labai svarbu ir tai, kad pasikeičia pagrindinių veikėjų santykis su tuo pasauliu. Antrame sezone Melissa ir Joshas jau nebeatrodo kaip žmonės, kurie atsitiktinai čia pateko ir tik stebi viską iš šalies. Jie geriau supranta, kas vyksta, ir pradeda aktyviau dalyvauti. Dėl to jų santykiai tampa įdomesni, natūralesni. Jie ne tik reaguoja į situacijas, bet ir patys daro įtaką istorijai, o tai labai keičia viso serialo tempą.
Galiausiai „Schmigadoon!“ labiausiai „suveikia“ tada, kai nustoja būti vien tik gražiu pokštu. Pirmasis sezonas yra malonus, lengvas, net šiek tiek nostalgiškas – toks, kurį žiūrėti paprasta ir jauku. Bet antrasis sezonas jau leidžia sau būti drąsesnis, įdomesnis, šiek tiek net netvarkingas – ir būtent dėl to jis labiau įtraukia.
Tai nėra tobulas serialas, bet jis turi labai aiškią idėją ir gana unikalų stilių. Ir svarbiausia – jis keičiasi. Nuo gana saugaus, gražaus pirmojo sezono iki gyvesnio, įdomesnio antrojo. Dėl to „Schmigadoon!“ iš paprasto eksperimento pamažu tampa serialu, kuris ne tik žaidžia su miuziklais, bet ir bando suprasti, kodėl jie vis dar veikia ir kodėl žmonėms vis dar norisi tokių istorijų, net jei jos kartais atrodo visiškai nerealios.
