2025-ieji persirito į antrąją pusę, todėl jau galime daryti šiokias tokias išankstines išvadas. Juolab kad du iš trijų svarbiausių kino pasaulyje festivalių – Berlyno ir Kanų – jau įvyko. O pirmąją rugsėjo savaitę pasibaigs ir trečiasis, pats seniausias, Venecijoje.
Tada jau ir mūsų didžiuosiuose kino festivaliuose pasirodys vis daugiau šiųmečių kino favoritų.
Šiandien pristatome pirmąjį metų geriausiųjų dešimtuką.
10. „FINIKIEČIŲ SCHEMA” (The Phoenician Scheme, 2025)
Wes’o Andesono filme „Finikiečių schema“ išvysite viską, kas būdinga šiam amerikiečių režisieriui: pastelinės spalvos, tarp kurių išsiskiria ryškios detalės (pavyzdžiui, vienuolė su žaliomis pėdkelnėmis), ekscentriški personažai, absurdiški dialogai, fantasmagoriškas siužetas ir visi kiti netikėti, nuostabą keliantys kinomatografiniai sprendimai. Studijavęs filosofiją ir, kaip pats teigia, per gyvenimą labiausiai išgyvenęs tėvų skyrybas vaikystėje, Andersonas į kino pasaulį atneša nekomformistinių vėjų.
Andersonas, sugebėdamas įtikti holivudui, tuo pačiu metu nepasiduoda jo trafaretams ir sukuria išskirtinį meną. Šios kino juostos siužetas nėra paprastas, tiesą sakant, jis primena labai sukto verslininko machinaciją – iš esmės taip ir yra. Realybėje tokio dalyko kaip „finikiečių schema“ nėra buvę, ji yra Andersono išgalvota: istorije žinomas tik finikiečių alfabetas, kuris yra graikiškojo alfabeto pirmtakas. Tačiau filme, kaip nurodo pavadinimas, visi viską schemuoja: apgavikas ir spekuliantas verslininkas Za Za Korda (Benicio del Toro) kuria planus, kaip išsaugoti savo turtą, o jo priešai bando visaip suktai jį nužudyti.
Verta paminėti, kad Korda turi dešimt vaikų, iš kurių devyni – jauno amžiaus berniukai, ir viena dukra – Lesli, – kuri ruošiasi stoti į vienuolyną. Korda, išgyvenęs pavojingą pasikėsinimą nužudyti, nusprendžia, kad reikėtų apdrausti savo turtus ir pasikviečia ilgą laiką apleistą dukterį tam, kad galėtų jai suteikti paveldėjimo teisę, tačiau norėdama tai įgyvendinti Lesli privalo tėvui padėti įgyvendinti finikiečių schemą – painų planą, kaip padengti Kordos nuostolius ir pritraukti investuotojų.
Lesli, svajodama apie Dievo artumą, iš pradžių priešinasi, tačiau ją sugundo galimybė nubausti savo motinos žudiką. Taip filme lyg tikroje telenovėlėje veikėjai persekiojami įvairiausio plauko žudikų keliauja aplink pasaulį ir bando įgyvendinti savo tikslus.
Nors veiksmas vyksta 1950 metais, filme daug biblinių motyvų. Senovės pasaulyje finikiečiai gyveno bibliniais laikais ir Senajame Testamente yra minimi kaip stabmeldžiai, kurie garbino netikrus dievus. Taip pat finikiečiai buvo žinomi kaip gabūs prekybininkai. Nepaisant to, kad jie pripažino kitą religiją nei izrealitai, abi tautos palaikydavo prekybinius ryšius.
Korda, būdamas verslininkas, sukčius ir melagis, išaugina tikinčią dukrą, o pats dažnai patekdamas į mirties nagus regi vizijas, kuriose sprendžiamas jo likimas lyg jis būtų paskutiniame teisme: taryboje sėdi garbingi nariai, o jis pats stovi priešais juos sukaustytas grandinėmis, senoviškai apsikirpęs ir su ilga barzda. Jo teismai paprastai vyksta vietoje, panašioje į dangaus karalystę, o spalvos didžiajame ekrane atrodo pasendintos. Panašu, kad giliai širdyje Korda bando pasitaisyti, o ar jam pavyks, sužinosite pažiūrėję filmą.
Galiausiai verslininkas trokšta, kad jam paklustų, ir ne kas kitas, o moterys, tačiau jis sutinka kaip tik tokias moteris, kurios nenori paklusti. Korda, matyt, bandydamas apgauti save, kad jis yra padėties šeimininkas, kad jis gali viską sukontroliuoti, bando sukčiausi, apgaudinėti, manipuliuoti, bet kokiais būdais pasiekti savo tikslą, tačiau dažniausiai jis vis tiek lieka sėkmės auka – kad ir kaip bepažiūrėsi, nuo jo priklauso labai mažai. (Dora Žibaitė)
9. „SENTIMENTALI VERTĖ” (Sentimental Value, 2025)
Danų režisieriaus Larso von Triero nežino tik tie, kurie visai nesidomi šiuolaikiniu kinu. Kiti gi jau seniai seka jo kūrybą ir režisierių jau gerus tris dešimtmečius lydintį skandalingos šlovės šleifą. O ir visus jo filmus, pradedant Auksine palmės šakele Kanuose apdovanotą dramą „Prieš bangas“ esame matę savo didžiuosiuose ekranuose.
Bet tolimąjį Larso von Triero giminaitį norvegą Joachimą Trierą žinome ne taip gerai.
Joachimas kol kas tesukūrė tik penkis vaidybinius filmus, užtai visi jie, pradedant pirmuoju – „Repriza“ (Reprise, 2006) – apdovanoti Norvegijos kino apdovanojimais „Amanda“.
Joachimo Triero tėvas Jacobas Trieras beveik keturis dešimtmečius dirbo Norvegijos kino studijose garso režisieriumi, motina dirbo dokumentinio kino studijoje. O jo senelis (iš motinos pusės) Erikas Løchenas (1924–1983) buvo labai įdomi asmenybė – garsus Norvegijoje džiazo muzikantas, rašytojas, redaktorius ir eksperimentinių filmų kūrėjas.
Savotiška Joachimo Triero vizitine kortele tapo filmas „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ (2011), kurio premjera įvyko Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“. Kitas jo filmas „Garsiau už bombas“ (2015) – pirmasis režisieriaus filmas sukurtas anglų kalba – jau dalyvavo pagrindiniame Kanų kino festivalio konkurse, o mums ji parodė „Scanorama“.
Matėme ir kitus šio režisieriaus filmus – „Telmą“ (2017 m.) ir dviem Oskarams nominuotą „Blogiausią žmogų pasaulyje“ (2021 m.).
O naujausias režisieriaus darbas „Sentimentali vertė“ šiemet Kanuose pelnė garbingą žiūri apdovanojimą Grand Prix.
Tai emocingai papasakota istorija apie dvi seseris, išgyvenančias gedulą po motinos mirties. Tuo metu į jų gyvenimą staiga sugrįžta daug metų nematytas tėvas ir pateikia netikėtą pasiūlymą.
Labai gerai jungtį tarp „Blogiausio žmogaus pasaulyje“ ir „Sentimentalios vertės“ pastebėjo jaunas lenkų kino kritikas Maciejus Satora (www.stopklatka.pl): „Ar dar prisimenate paskutinę „Blogiausio žmogaus pasaulyje“ sceną? Po dvylikos suaugusiojo gyvenimo skyrių pasimetusi Džulė sėdi bute, kuris kažkada priklausė Akseliui, jos mylimajam iš kito gyvenimo, kuriuo jiems niekada nebuvo lemta iki galo dalyti. Vyro nebėra, bet liko jo išnykusios egzistencijos trupiniai. Prie sienos priklijuotos jų bendrų akimirkų nuotraukos. Sofa, ant kurios jie mylėjosi, o vėliau žiūrėjo serialus. Knygos, skaitomos, pradedamos ir niekada daugiau neatsiverčiamos. Vitražinis laiptinės langas, pro kurį jis taip mėgo žvelgti į išorinį pasaulį. Raštuotas kilimas. Lazdelė. Akmuo.
„Sentimentalią vertę“ Joachimas Trieras pradeda dvasiniu grįžimu prie šios scenos. Prieš tai, kai prisiminimai iš visiškai kitokio gyvenimo yra paliekami rūsyje, matome, kaip, uždaryti tarp keturių medinio namo sienų, jie klusniai atlieka savo funkcijas. Ant valgomojo stalo išdidžiai stovi vaza, garsiai girgždėdamas atidaro dureles žalvarinis židinys, žmogaus šilumos sušildyta sofa, sode ramiai guli lazdelė ir akmuo. Prieš juos parodydamas trumpais, greitais kadrais, filmas tyliai perbėga seno namo tekstūrą: vietomis subraižytą ir randuotą, o istorijos pėdsakai matomi tik iš arti. Kamera pasakoja iš kelių perspektyvų, žvelgdama į namą iš tolo, stambiu planu, priartinimu ir detalėmis…“
Labai panašu į Ingmaro Bergmano stilistiką. Ir to režisierius nė nesistengia slėpti. Kaip ir trijų artimiausių žmonių tarpusavio santykius pindamas panašia genialaus švedo maniera.
Šeimos galva tėvas Gustavas Borgas (jį tarsi iš natų partitūros tobulai suvaidino Stellanas Skarsgårdas), sėkmingas režisierius ir elegantiškas alkoholikas, paliko šeimą, kai vyresnioji Nora (Renate Reinsve) ir jos sesuo Agnes (Inga Ibsdotter Lilleaas) dar buvo mergaitės. Sužinojęs apie buvusios žmonos mirtį ir trokšdamas atkurti jau prarastą ryšį su savo dukterimis, Gustavas po dvidešimties metų netikėtai pasirodo laidotuvėse.
Atgailaujantis Gustavas jau sugalvojo šią komplikuotą situaciją paversti nauju galbūt brandžiausiu ir neabejotinai asmeniškiausiu savo filmu. Jis siūlo Norai suvaidinti jo motiną, kurį šiuose namuose paliko šį pasaulį savo noru, bet dukra atsisako, nors yra profesionali aktorė, vaidinanti tėvo niekinamame teatre ir serialuose. Tai, žinoma, savotiškas skaudus kerštas šeimą palikusiam tėvui, bet šis visgi jau pasinėrė į savo projektą ir pasiūlo pagrindinį vaidmenį amerikietei aktorei Reičelei Kemp (Elle Fanning).
Pabaigai dar vienas labai tikslus jau cituoto jauno lenkų kolegos pastebėjimas apie svarbiausią veiksmo vietą – talpia metafora paverstus Borgų šeimos namus: „Sentimentalioje vertėje“ pastatas tarnauja ne tik kaip šeimos santykių išsipildymo erdvė. Tai taip pat nudžiūvusių, negyvų šaknų saugykla, kur jų begalinė įtaka akivaizdi kiekviename žingsnyje. Noros prosenelis mirė lovoje, kurioje jos močiutė pagimdė Gustavą. Vėliau, tame pačiame miegamajame, jos tėvas kiekvieną naktį užmigdavo prisiglaudęs prie motinos. Ši erdvė paveldima kaip vienatvė – tragiškiausias Borgų šeimos prakeiksmas, be išimties perduodamas iš kartos į kartą“. (Gediminas Jankauskas)
8. „THUNDERBOLTS*” (2025)
Tai žymiosios kino studijos „Marvel“ filmas, kuriame nešmėžuoja senieji franšizės veidai. Ar tai sumažina reginio įspūdį? Ne. Samdomi žudikai Jelena Belova (Florence Pugh), Džonas Valkeris (Wyatt Russel) ir Eiva Star (Hannah John- Kamen), Jelenos tėvas Aleksėjus Šostakovas (David Harbour) ir Kapitono Amerikos pagalbininkas, tuo metu jau kongresmenas Bakis Barnsas (Sebastian Stan), susivienija dėl bendro tikslo – išvengti Valentinos Alegros de Fonten (Julia Louis Dreyfus), kuri nori juos nužudyti, pinklių, o vėliau ir išgelbėti pasaulį nuo tamsos.
Valentina siekia sukurti pasaulį gelbėjantį antžmogį, bet iš tikrųjų nori įrankio galiai įgyti. Ji tipiška imperialistė, kaip Makaulė iš visiems žinomo filmuko norinti užvaldyti pasaulį. Tuo tarpu minėta grupelė – tik būrys nevykėlių, kuriems daug kartų nepasisekė pasiekti savo tikslų, kurie jaučiasi vieniši ir nepripažinti, ištroškę meilės ir dėmesio.
Kitaip tariant, jie yra labai žmogiški personažai, su kuriais mums, žiūrovams, lengva susitapatinti. Grupelė pasivadina „Žaibo strėlėmis“ pagal Jelenos vaikystės mergaičių futbolo grupę, kuriai nepavyko laimėti nė vienų varžybų, ir jie yra superherojai kaip mes, kaip kiekvienas žmogus, kuris eidamas per gyvenimą klumpa ir stojasi, vis iš naujo daro klaidas, kartais pasiduoda, tačiau vėliau atgauna ryžtą.
Itin įdomus šiame filme yra piktadarys. Lewis Pullmanas vaidina psichiškai nestabilų Valentinos sukurtą superherojų Robertą Reinoldsą. Robertas prieš atsiduodamas į mokslo rankas sirgo sunkia psichine liga, turėjo vaikystės traumų, vartojo narkotikus ir viduje jautė, kaip pats įvardino, „nebūtį“, arba, kitaip tariant, tuštumą.
Roberto psichikos sutrikimas, remiantis apibūdinimu, labai panašus į bipolinį sutrikimą: juo sergantis žmogus jaučiasi arba labai pakylėtas, arba labai nusiminęs, jį apima nevaržomos didybės priepuoliai, o iškart po to – nevisavertiškumas, žodžiu, šis žmogus patiria kraštutines būsenas. Robertas, išgyvenęs tėvo smurtą vaikystėje, nepasitiki savimi ir nežino, kas yra teisinga, tačiau kad ir koks sutrikęs būtų, jaučia „Žaibo strėlių“ palaikymą, o ypač Jelenos.
Jelena tuo tarpu, kaip ir Bobas, irgi patiria tuštumą ir vienatvę, todėl jie vienas kitą gerai supranta, o jų tikslas – kartu atrasti išeitį.
Pasirinkti pasakoti „nevykėlių“ istoriją nėra originalus sprendimas kino pasaulyje. Kaip minėjau, jau kurį laiką kreipiamas dėmesys į „mažuosius“, o pastaraisiais dešimtmečiais nevykėliai, galima sakyti, kine yra „ant bangos“.
Tačiau originalu buvo superherojų epe kalbėti apie psichikos sveikatą. Mat ir toji tamsa, kuri užklupo Niujorką ir visus jo žmonės, buvo ne koks nors antgamtinis stebuklas, o liga, metaforiškai pavaizduota kaip šešėlis ir pasąmonės karalystė.
Maža to, „Marvel“ užuot vaizdavusi piktadarį kaip nepataisomą blogietį, kaip piktų kėslų turintį sugedusį žmogų, nagrinėja blogį giliamintiškiau, mat teigia, kad blogis yra užspaustas žmogaus skausmas, negydomas, neišsakomas, ir užuot su juo kovoję, užuot jį engę ir bandę sunaikinti, privalome jį išgydyti, tai yra atjausti kenčiantį žmogų, šiuo atveju – sutrikusį piktadarį.
7. „OPERACIJA „BLACK BAG“ (Black Bag, 2025)
Pradėjęs nuo mažo biudžeto psichologinių dramų („Seksas, melas ir vaizdajuostės“, 1989 m.), pasipraktikavęs žaidimuose su kino klasika („Kafka“, 1991 m.), pažaidęs avangardiniais eksperimentais („Šizopolis“, 1996 m.) ir susukęs tris nepaprastai pelningus veiksmo blokbasterius apie Oušeno gaują (2001-2007 m.), išradingas režisierius Stevenas Soderberghas nenuleido rankų ir per kino industriją bemaž paralyžavusią pandemiją. Pirmojo lokdauno metu S. Soderberghas susuko kuklią, bet įdomią TV dramą „Aukštai skraidantis paukštis“ (High Flying Bird, 2019) apie sumanų sporto vadybininką, išradusį originalų būdą krepšiniui neatsidurti sportinio proceso užribyje.
Dar vienas 2019-ųjų jo internetinis kino projektas „Skalbykla“ (The Laundromat) pasirodė Netflix‘o platformoje: tai buvo pikta komedija, demaskuojanti dabar vis dažniau didelius skandalus provokuojančias ofšorines kompanijas, o pagrindinius vaidmenis atliko Meryl Streep, Gary Oldmanas, Antonio Banderas ir Sharon Stone.
Vėliau sekė internetinėje platformoje HBO Max pasirodžiusi kriminalinė drama „Be staigių judesių“ (No Sudden Move, 2021 m.), kibernetinis trileris „Kimi“ (2022 m.), mūsų matyta erotinė komedija „Magiškasis Maikas. Paskutinis šokis“ (Magic Mike’s Last Dance, 2023 m.) ir šiemet didžiuosiuose ekranuose viešėjęs įtempto veiksmo psichologinis šnipų trileris „Operacija „Black Bag“, kurio svarbiausią personažų porą suvaidino Michaelas Fassbenderis ir Cate Blanchett. Pagrindinė filmo idėja buvo užrašyta jau plakate: „Tik šnipas gali sugauti šnipą“ (It Takes a Spy to Hunt a Spy).
Filmų apie šnipų poreles matėme nemažai. Ryškiausi – „Ponas ir ponia Smitai“ (Mr. & Mrs. Smith, 2005 m., su saldžiąja porele Bradu Pittu ir Angelina Jolie) bei „Ponas ir ponia gangsteriai“ (Killers, 2010 m., su Ashtonu Kutcheriu ir Katherine Heigl).
Tiesa, abu šie filmai priklausė kriminalinės komedijos žanrui, o filme „Operacija „Black Bag“ istorija pasakojama kuo rimčiausiai, tik retsykiais trilerio atmosfera „praskiedžiama“ romantinės melodramos intonacijomis.
Džordžas Vudhauzas (Michaelas Fassbenderis) ir Katerina (Cate Blanchett) – sutuoktiniai, dirbantys toje pačioje srityje: jie abu slaptieji agentai. Tačiau kai tenka rinktis tarp ištikimybės savo santuokai ir pareigos tėvynei, ką pasirinktų tikrieji profesionalai?
Anksčiau ar vėliau tokia alternatyva turėjo iškilti. Kriminalinei porelei ji tapo realybe tada, kai Katerina netikėtai tampa pagrindine įtariamąja informacijos nutekėjimo byloje. Tada Džordžui ir kyla klausimas – ar jis tikrai gali pasitikėti savo žmona?
Filmas nukelia į šių dienų Londoną, šnipų (taip bent jau teigia kinas ir literatūra) sostinę. Tamsiais miesto skersgatviais į naktinį klubą žygiuojantis Džordžas Vudhausas iš slaptos informacijos turinčio kolegos sužino apie į slaptąją tarnybą įsisukusį „kurmį“ ir privalo jį aptikti per savaitę. Penkių potencialių įtariamųjų sąraše atsidūrusi ir Džordžo žmona Katerina. Siekdamas išsiaiškinti, kas išdavikas, Džordžas jiems savo namuose surengs vakarienę.
Tokia filmo užuomazga.
„7 meno dienų“ recenzentė Elena Jasiūnaitė paaiškina: „Terminas „Black bag“ įprastai vartojamas apibūdinti slaptųjų tarnybų operacijoms, kurių metu infiltruojamasi į įvairias struktūras, turint tikslą surinkti informaciją, jei reikia – net paminant etikos ir moralės principus. Tačiau filme „black bag“ kartu yra ir raktinė frazė, kurią, negalėdami atsakyti į antros pusės klausimus apie darbą ir nenorėdami meluoti, savo tarpusavio santykiuose vartoja Džordžas ir Katerina. Todėl „Operacija „Black Bag“ greta detektyvinės intrigos apie tai, kas yra „kurmis“ (į šį klausimą tikrai bus atsakyta), yra ir santuokos (bei santykių) studija.
Ne veltui visų pagrindinių filmo veikėjų susitikimas prasideda nuo keisto Džordžo sugalvoto žaidimo – kiekvienas iš agentų turi pasakyti kažką, ką apie save galėtų ištarti sėdintis jų dešinėje. Paaiškėja, kad jie, kaip ir pridera profesijai, vieni apie kitus žino ar bent įtaria daugiau, nei reikia…“. (G.J.)
6. „NUSIDĖJĖLIAI“ (Sinners, 2025)
Ar jums patinka karštos ir baugios Pietų Missisipės istorijos? Mėgstate bliuzą? Gal būt patinka gera vaidyba? O kaip žiūrite į miuziklus? Gal jus traukia kruvini siaubo filmai? Gali būti, kad jus sudomins šiurpus pasakojimas apie antgamtinį blogį ir muziką, kuri gimė iš daug skausmo ir kančios. Gali būti, kad jus įtrauks pamokslininko sūnaus istorija, vaikinas atsidūręs atokioje kryžkelėje su gitara rankose gavo galimybę parduoti savo sielą velniui mainais į šlovę ir turtus.
1932 m. Misisipės valstijoje gyvenančių brolių dvynių Smoke’o ir Stacko (abu juos įkūnijo Michaelas B. Jordanas), kurie grįžta į gimtąjį miestą, kad pradėtų viską iš naujo, tačiau susiduria su antgamtiniu blogiu. Po septynerių metų praleistų Čikagos gaujoje dvyniai už nešvarius pinigus nusiperka žemę Missisipėje iš vietinio Kukluksklano nario ir atidaro naktinį klubą juodaodžių bendruomenei. Vien šis siužetas būtų pakankamas, kad iš jo gautųsi visas filmas. Tačiau Coogleris ties tuo nesustoja. Dvynių pusbrolis Samis, j groja bliuzą taip, tarsi galėtų prikelti mirusiuosius.
R&B dainininkas ir dainų autorius Milesas Catonas debiutuoja vaidindamas Sammį, nepaprastai gabų paauglį bliuzo gitaristą ir dainininką, kuris, kaip sako nemirtingi Dusty Springfieldo dainos žodžiai, yra pamokslininko sūnus. Vudu, buvę meilužiai su praeities sąskaitomis, airių vampyras Remmikas, ir pašėlusi naktis, kuri įsimins visam gyvenimui.
Ryanas Coogleris filmų kūrėja kūrėjas, pradėjęs debiutiniu filmu „Fruitveilo stotis“ (Fruitvale Station), tapęs Wakandos superherojų pasaulio kūrėju su „Juodoji pantera” (Black Panther) ir sugrąžinęs jėgą į Rokio frančizę su „Krydas“ (Creed). Dabar jis didina mačizmą ir beprotiškumą, kurdamas šį siaubo ir trilerio mišinį.
Jei esate tikri kino mylėtojai, jums turėtų būti žinoma kruvino Roberto Rodriguezo 90-ųjų filmo “Nuo sutemų iki aušros” siužetinė linija. Siužetas gal ir matytas, bet garso takelis nuostabus, tiesiog ne iš šio pasaulio.Garso takelis ne tik palaiko siužetą. Jis atlieka esminę pasakojimo funkciją.
Nesvarbu ar jums patiks tos istorijos finalas ar ne. Prieš mus šį kartą taip pat stoja du įstatymų bei taisyklių nepaisantys antiherojai, savo machinacijų dėka atsidūrę nepavydėtinoje situacijoje, kur pasirodžius tikrajam blogiui, jų kasdienybės problemos tampa nesvarbios.
Per pirmasias savaites kino teatruose „Nusidėjėliai” tapo vienu iš daugiausiai uždirbančių visų laikų siaubo filmų. Ar filmas tobulas? Ne. Tačiau idealus juostos garso takelis, puiki kinematografija, ryškūs veikėjai suteiks gerą pramogą su nemažai pasitenkinimo. Jei išėjus iš kino salės galvoji, kad būtų neblogai tai pamatyti dar kartą, tai kaip ir kokybės ženklas.
5. „BOBAS DYLANAS: VISIŠKAI NEŽINOMAS” (A Complete Unknown, 2024)
Pastaruoju metu pastebimas biografinių vaidybinių filmų apie roko muzikos žvaigždes savotiškas renesansas, kurį smarkiai į priekį pastūmėjo „Bohemijos rapsodija“ (Bohemian Rhapsody, 2018 m.). Grupės „The Queen“ svarbiausių gyvenimo ir kūrybos įvykių kinematografinė vizualizacija buvo tokia vykusi, kad po šios muzikinės biografinės dramos (amerikiečiai tokias vadina biopic) nusitęsė netrumpa populiarios muzikos parado žvaigždžių eilė – Seras Eltonas Johnas („Rocketman“, 2019), net du filmai apie Elvį Presley (Bazo Luhrmanno ir Sofijos Coppolos).
Į šią gretą pernai žengė ir dar viena tikrais įvykiais pagrįsta drama „Visiškai nežinomas“ (A Complete Unknown), prie kurio pavadinimo mūsų platintojai pridėjo ir pagrindinio herojaus pavardę. Nes Bobą Dylaną tikrai žinome. Nors Robertas Allenas Zimmermanas (toks tikrasis jo vardas) gimė Dulute (Minesotos valstija) žydų emigrantų šeimoje, bet jo seneliai iš motinos pusės į JAV iš Rusijos imperijai tada priklausiusios Lietuvos emigravo 1902-aisiais. O 2008-aisiasis Bobas Dylanas koncertavo Vilniuje.
Žinoma, apie lietuviškas garsaus autorinės dainos kūrėjo bei atlikėjo šaknis iš režisieriaus Jameso Mangoldo filmo nieko sužinoti nepavyks. Užtai pirmieji vaikino žingsniai vaizduojami neskubant ir leidžia susipažinti su tomis JAV muzikos pasaulio asmenybėmis, kurios atkreipė dėmesį į talentingą vaikiną su gitara ir padėjo jam realizuoti save.
Filmo fabula užsimezga 1961-aisiais metais. Energingų ir audringų muzikinių bei kultūrinių permainų fone niekam nežinomas devyniolikmetis iš Minesotos su savo gitara ir revoliuciniu talentu atvyksta į Niujorką. Įsikūręs žemutiniame Manhatane jis greitai suartėja su vietiniais muzikantais ir per keletą metų pats tampa įžymybe – jo novatoriškas elektroninio rokenrolo koncertas 1965 m. Niuporto muzikos festivalyje nuskamba per visą pasaulį ir iki šiol laikomas vienu iš labiausiai XX amžių transformavusių muzikinio gyvenimo įvykių.
Pagrindinį vaidmenį suvaidino į jauną Dylaną labai panašus Timothée Chalamet. Kitus garsius muzikantus vaidina Monica Barbaro (Joan Baez), Scootas McNairy (Woody Guthrie), Edwardas Nortonas (Pete‘as Seegeris), Boydas Holbrookas (Johnny Cashas).
Niujorke dar niekam nežinomo vaikino talentą pirmasis įvertino psichiatrinėje ligoninėje laikomas country muzikos klasikas Woody Guthrie, o užmegzti pirmuosius kontaktus su muzikinių klubų publika ir pirmuosius žingsnius scenoje padėjo žengti Pete‘as Seegeris. Čia užsimezgė ir ilgametė draugystė su protesto dainų atlikėja Joan Baez. Jos įtakojamas ir pats Bobas aktyviai įsijungė į protesto už žmogaus teises ir prieš karą Vietname mitingus, net buvo tapęs šių judėjimų veidu ir balsu. Kaip tik tada per ketverius metus jis įrašė daug savo hitų.
O 1965-aisiais Bobas pasuko į roko muzikos lankas ir šiame kelyje nutolo nuo kai kurių artimų draugų.
2007-aisiais metais režisierius Toddas Haynesas sukūrė labai originalios stilistikos filmą „Manęs čia nėra“ (I’m Not There), kuriame norėdamas parodyti kuo daugiau kontrastingų legendinio dainininko Bobo Dylano asmenybės pusių, pasirinko koliažo formą, kad autentiški dokumentiniai kadrai sumaniai perpintų su kino kroniką imituojančiais vaizdais, o patį dainininką suvaidino… net šeši skirtingi aktoriai.
B. Dylano dainos žodžiais pavadintą filmą „Manęs čia nėra“ sunku pavadinti biografiniu pasakojimu. Greičiau tai įžūli provokacija ir talentinga mistifikacija vienu metu, labiau panaši į avangardinį eksperimentą.
O naujojo filmo autorius Jamesas Mangoldas į jokius eksperimentus nepretenduoja ir labai pagarbiai elgiasi su gyvu šiuolaikinės muzikinės kultūros patriarchu, dažnai vadinamu tikru roko panteono dievu. O kad jis tokiu ateityje taps, stengiamasi parodyti per genijaus jaunystės įvykius. (G.J.)
4. “Mickey 17” (2025)
Režisierius Bong Joon-Ho, kuris „Oskarą“ pelniusia psichologine satyra „Parazitas“ (angl. Parasite) pasiekė tiesiog neregėtas aukštumas, grįžta prie spekuliatyvios mokslinės fantastikos. Pagal Edwardo Ashtono romaną „Mickey7“ sukurtame filme Robertas Pattinsonas vaidina „nereikalingąjį“ – vienkartinį kosminės misijos įgulos narį, pasirinktą pavojingoms užduotims, nes mirus jo kūnui jis gali atsinaujinti, o jo prisiminimai iš esmės lieka nepaliesti. Tačiau vieno atsinaujinimo metu viskas susiklosto ne taip kaip buvo planuota…
Nors Bong Joon-Ho filmo siužetas vis dar griežtai slepiamas, romane „Mickey7“ pasakojama apie futuristinio tipo žmogų, vadinamą „Expendable“, vardu Mikis, kuris iš esmės yra vienkartinis kolonizatorius, išsiųstas į iš pažiūros gyvenamą ledo planetą, vadinamą Niflheimu. Po mirties Mikis sugeba regeneruoti savo kūną ir sukurti visiškai naują, bet beveik identišką savo paties versiją su beveik visais savo prisiminimais. Taigi, ar filmas bus apie tai? Ar pakryps kita linkme? Galime tik spėlioti…
Tai intriguojantis amerikiečių mokslinės fantastikos filmas, kuriame vaidina jau minėtas Robertas Pattinsonas, Stevenas Yeunas, Naomi Ackie, Toni Collette ir Markas Ruffalo. Filmą 2024 m. kovo 29 dieną ketina išleisti kompanija „Warner Bros. Pictures“. „Mickey 17“ remiantis vien prielaidomis, labiau primena būsimą Villeneuve’o ar Ridley Scotto projektą nei Bong Joon-Ho filmą ir bus pirmasis tikras režisieriaus žingsnis į mokslinės fantastikos pasaulį.
Tikimasi, kad „Mickey 17“ bus unikalus ir originalus mokslinės fantastikos filmas, tapsiantis nauju iššūkiu Joon-Ho. Jis jau laikomas įdomiausiu 2024 m. mokslinės fantastikos filmu ir tikrai konkuruoja su kitais laukiamais filmais, tokiais kaip „Kopa: Antra dalis“. Taigi, kuris iš šių dviejų mokslinės fantastikos filmų laimės dvikovą ir užkariaus jūsų širdis?
Bong Joon-ho, garsus dėl „Parazito“, režisavo „Mickey 17“, tačiau net ir su žvaigždėmis (Robert Pattinson) filmas liko nuošalyje. Biudžetas sudarė apie 118 mln. dolerių, reklamai išleista dar apie 80 mln., o iki šiol pasaulinės pajamos siekia tik apie 92 mln. dolerių. Prognozuojami nuostoliai vertinami apie 75–80 mln. dolerių. (Dora Žibaitė)
3. „SUGRĮŽIMAS“ (The Return, 2024)
Aklo senovės Graikijos dainiaus Homero istoriniai epai „Iliada“ ir „Odisėja“ pasauliniame kine vėl turi paklausą. Vos ne kasmet kur nors sukami filmai šios literatūros klasikos motyvais – animaciniai, vaidybiniai ir televizijos serialai.
Neminint ankstesnių kino versijų, peršasi du akivaizdžiai naujausi pavyzdžiai.
Jau dabar garsus režisierius Christopheris Nolanas filmuoja savo „Odisėją“ (The Odyssey) su fantastine aktorių komanda: Mattas Damonas vaidina Odisėją, Anne Hathaway – jo žmoną Penelopę, Tomas Hollandas – jųdviejų sūnų Telemachą, Lupita Nyong’o – Klitemnestrą, Charlize Theron – Kirkę), Benny Safdie – Agamemnoną ir dar netrumpas garsenybių sąrašas – Robertas Pattinsonas, Zendaya, Jonas Bernthalis, Johnas Leguizamo ir kt.
Šito filmo dar reikės palaukti – premjera numatyta kitąmet liepos septynioliktą, o mūsų ekranuose prieš gerą mėnesį viešėjo puikus filmas SUGRĮŽIMAS (The Return), kurio visą prasminį krūvį laiko nuostabus Juliette Binoche ir Ralpho Fienneso duetas.
Kartu šie du aktoriai pirmą kartą vaidino 1992 m. sukurtoje dramoje „Vėtrų kalnas“ (rež. P. Kosminsky, pagal Emilijos Brontė romaną), vėliau vaidino įspūdingame filme „Anglas ligonis“, pelniusiame net devynis Oskaro apdovanojimus. Po 25 metų pertraukos jiedu vėl drauge ir italų režisieriaus Uberto Pasolinio epinėje ir jausmingoje Homero „Odisėjos“ ekranizacijoje „Sugrįžimas“ kaip iš natų sugrojo savo vaidmenų labai sudėtingas partijas.
Tokio puikaus rezultato, be abejonės, nebūtų be pernai mirusio britų dramaturgijos patriarcho Edwardo Bondo (1934–2024) scenarijaus, savaip interpretavusio chrestomatinį antikos poeto tekstą.
Praėjus 20 metų po žiauraus Trojos karo, jūra prie Itakės krantų išmeta Odisėjo kūną. Išgyvenęs kruviną mūšį, praradęs geriausius savo karius, patyręs beprotiškas kančias jis pasiekė namus visiškai išsekęs, tačiau jo gyslose vis dar rusena gyvybė. Karalius sugrįžo, bet jo žemėje tvyro chaosas, klasta ir sumaištis.
Vietiniams gyventojams Odisėjas žuvęs – šaliai reikia naujo vado. Mylimai Odisėjo žmonai Penelopei ramybės neduoda kraujo ir valdžios ištroškę vyrai: jie siekia ją vesti ir perimti visus karalystės turtus. Sūnus Telemachas, kurio Odisėjas nematė daugybė metų, tapo brandžiu vyru, prarado tikėjimą tėvu, o godūs pretendentai į sostą trokšta jo mirties.
Stipri ir išmintinga Penelopė tiki, kad vyras sugrįš ir nenustoja jo laukti. Jos akys budriai stebi aplinką, o protas aštrus, moteris ieško būdų kaip apsaugoti Telemachą.
Sugrįžus į Itakę, Odisėjo širdį drasko apmaudas ir skausmas. Žiaurūs išbandymai kovos lauke, susidūrimas su galingaisiais dievais, beprasmės mirtys dar stipriau užgrūdino jo valią, bet sugniuždė sielą, palikdamos begalinę tuštumą ir tamsą. Kovodamas su vidiniais demonais Odisėjas renkasi vienatvę.
Kadaise buvusio narsaus, išmintingo ir drąsaus karžygio nebeatpažįsta net jo žmonės. Matydamas Penelopės skausmą, žmonių godumą, aplinkui tvyrantį skurdą ir neteisybę Odisėjas privalo apsispręsti – atskleisti savo tapatybę ar prarasti ją amžiams. Atradęs savyje jėgų, Odisėjas visgi stoja į nuožmią kovą, kad apsaugotų savo šeimą ir susigražintų prarastą meilę.
Karalius pasirodo kaip tik tada, kai Penelopė surengia ypatingą išbandymą visiems, trokštantiems jos rankos.
Tiems, kas tikėjosi grandiozinio istorinio epo, panašaus į holivudinę „Troją“ gali tekti ir nusivilti. Epinių vaizdų čia nedaug, nors kautynių netrūksta. Be šiaip jau „Sugrįžimas“ yra greičiau kamerinė drama su veiksmo kino elementais.
R. Fiennesas nesistengia vaizduoti didvyrį. Nors jo kūnas vis dar panašus į senstančio atleto figūrą, tačiau veidas jau nebeprimena to jaunuolio, kuris prieš daugelį metų išvyko į karą. Homero epe sugrįžusio Odisėjo išvaizdą pakeitė deivė Atėne, bet filme ši transformacija ir banalesnė, ir realistiškesnė – Odisėją tiesiog pastebimai pasendino karo patirtis.
Odisėjas pavargo kariauti ir norėtų nutraukti tolimesnes beprasmiškas žudynes, bet neturi kitos išeities, kaip vėl griebtis ginklo.
Taip senovės epas netikėtai įgauna naujos šiuolaikinės prasmės. (G. J.)
2. „TAI BUVO TIK NELAIMINGAS ATSITIKIMAS“ (It Was Just an Accident, 2025)
2022-ųjų liepą pasaulio spauda paskelbė šokiruojančią naujieną: šešių metų kalėjimo bausme Teherano teismas nubaudė jau nebe pirmą iranietį kino režisierių Jafarą Panahi. Jis buvo suimtas, kai kartu su savo teisininku atvyko ginti įkalinto kolegos ir bičiulio Mohammado Rasoulofo.
Jafaro Panahio žmona Tahereh Saeedi BBC TV persų kanalui sakė, kad kalėjimo sargybiniai ją informavo, jog vyrui skirta „kalėjime pabaigti ankstesnę bausmę“.
Mat 2010-aisiais Jafaras Panahi buvo suimtas už filmavimą be leidimo ir nuteistas kalėti 6 metus. Galiausiai bausmė buvo sutrumpinta iki vienerių metų.
Tokios nemalonės tąsyk režisierius savo tėvynėje nusipelnė po to, kai sukūrė filmą apie 2009 m. birželį vykusius masinius protestus prieš daug ginčų ir abejonių kėlusį Irano prezidento Mahmoudo Ahmadinejado perrinkimą antrai kadencijai.
Šia atvira pilietine pozicija užrūstinęs Teherano valdžią J. Panahi buvo priverstas savo šalyje tapti disidentu: valdžia tada uždraudė režisieriui Jafarui Panahi kurti filmus net 20 metų (!).
Tačiau 2015-aisiais paslapčia nuo visų jis sukūrė filmą „Taksi“, kuriame pats suvaidino vairuotoją, vežiojantį keleivius ir kino kamerai pasakojantį apie gyvenimą Teherane, savo draugus ir politines aktualijas. Iš šių pokalbių susidėlioja labai marga ir emocinga žmonių ir įvykių panorama. Filmas buvo apdovanotas pagrindiniu Berlyno tarptautinio kino festivalio prizu Auksinis lokys, o kitas jo „disidentiškas“ kūrinys „Trys veidai“ (2018 m.) už geriausią scenarijų laimėjo Kanų kino festivalio laurus: abu šiuos filmus mums parodė „Kino pavasaris“.
O dabar nekantraudami laukiame, kuris gi festivalis – „Kino pavasaris“ ar „Scanorama“ – mums parodys naujausią J. Panahio darbą „Tai buvo tik nelaimingas atsitikimas“, šiemet apdovanotą svarbiausiu Kanų kino festivalio prizu Auksine palmės šakele.
Pagrindinis filmo herojus Vahidas, buvęs politinis kalinys, pagrobia jį kankinusį aukšto rango saugumo karininką ir ketina jį nužudyti, tačiau suabejoja ne tik moraline tokio poelgio prasme, bet ir tuo, kad galbūt suklydo ir per paprasčiausią apsirikimą gali myriop pasmerkti dėl jo kančių nekaltą žmogų.
Filmą Kanuose pažiūrėjusi jaunoji kolegė Mantė Valiūnaitė „Septyniose meno dienose“ rašė: „Tai buvo tik nelaimingas atsitikimas“ atsispiria nuo vieno atsitiktinumo: naktį su šeima grįžtantis vyras partrenkia į kelią išbėgusį gyvūną, mašina sugenda ir jie priversti sustoti netoliese esančiame garaže. Ten vyrą – savo kankintoją – atpažįsta Vahidas, paseka, kad sužinotų, kur jis gyvena, o kitą dieną ketina imtis veiksmų. Tačiau sudvejojęs Vahidas ieško buvusių kalinių, kurie galėtų padėti atpažinti vyrą. Įsisuka kurioziškų situacijų grandinė, kurioje skamba prisiminimai apie patirtus kankinimus, režimo kritiką ir moraliniai svarstymai. Ar su smurtu reikia kovoti tomis pačiomis priemonėmis? Panahi pasakoja su dideliu jautrumu, bet ir nevengdamas humoro, be to, išlaiko intrigą iki pačios pabaigos“. (G.J.)
1. „GYVENIMAS PAGAL ČAKĄ“ (The Life of Chuck, 2024)
Kas yra stebuklas? Ar tai Egipto piramidės? Jėzaus apsireiškimas Žemėje? Žvaigždės sprogimas? Kūdikio gimimas? Prisikėlimas iš numirusiųjų? Ligonio išgijimas?
Stebuklas – tai žmogus. Tu ir aš. Nuo gimimo iki mirties. Su visomis savo traumomis ir skauduliais. Tu ir aš esame nuostabūs.
Tai ir yra pagrindinė naujausio ir turbūt geriausio režisieriaus Mike’o Flanagano filmo „Gyvenimas pagal Čaką“ (The Life of Chuck, 2024) mintis: žmogus, kad ir koks jis būtų pažeidžiamas ir silpnas, menkas prieš visatos didybę, ir yra tos visatos esmė, nes jis turi sielą.
Viskas prasideda nuo to, kad Žemė ir jos gyventojai eina velniop – pasaulis žlunga ir žmonės skuba pildyti savo neišpildytų svajonių, nes ruošiasi mirčiai – tai jų paskutinė galimybė įgyvendinti tai, ko visada troško, bet nedrįso.
Po truputį pradeda strigti internetas, kol visai pradingsta, trūkinėja telefono ryšys, neberodo televizijos kanalų. Tačiau visur, kur pažvelgsi, – reklama: „39 nuostabūs metai: ačiū tau, Čakai.“ Niekas nesupranta, kas tas Čakas, kodėl jis visur šmėžuoja, bet jis tartum Apokalipsės angelas su buhalterio kostiumu liūdnai šypsosi praeiviams iš reklamos stendų.
Daugiau šio filmo siužeto negalima išduoti, nes viską turite patirti patys. Galima pasakyti tik tiek, kad ši kino juosta yra neišpasakyto gerumo – ne tik kokybės atžvilgiu, bet ir dėl puikiai pavaizduoto žmogaus širdies gerumo, jos naivumo, gražumo, tyrumo. Pažiūrėję šį filmą nubrauksite ne vieną ašarą iš grožio pajautos, ne to grožio, kurį dažnai matome socialiniuose tinkluose ir televizijos ekranuose, ne to, kuris liūdina dėl savo menkumo ir trivialumo, o to brangaus žmogaus širdies grožio, kuris tiesiog pribloškia ir palieka be žado.
Flanaganas yra žinomas dėl filmų ir serialų, kuriems būdingas siaubo žanras. Jis ilgą laiką bendradarbiavo su „Netflix“, o 2023 metais pradėjo kooperuotis su „Amazon Studios“, taip pat dirbo tokioms kino studijoms kaip „Universal Pictures“ ir „Warner Bross“. Išgarsėjo dėl serialų „Midnight Mass“ ir „The Haunting of Hill House“, taigi „Gyvenimas pagal Čaką“ yra naujas posūkis jo karjeros kelyje, kuris orientuotas į prasmės paieškas.
Verta paminėti, kad scenarijų rašė ne tik pats režisierius, bet ir garsus siaubo romanų rašytojas Stivenas Kingas. 2020 metais Kingas išleido novelių rinkinį, pavadinimu „If It Bleeds“, kuriame randama ir novelė „Gyvenimas pagal Čaką“. Kaip ir būdinga Kingo darbams, pasakojimas yra fantastinis, susijęs su mirtimi, tačiau jis turi daug ir realistiškų momentų, kuriuos sudaro būtent žmogaus egzistencijos apmąstymas šiuolaikinio pasaulio kontekste. „Gyvenimas pagal Čaką“ primena tokius Kingo darbus kaip „Žalioji mylia“ ir „Pabėgimas iš Šoušenko“.
Čaką vaidinęs aktorius Thomas Williamas Hidlestonas pagarsėjo vaidmenimis „Marvel“ filmų sagoje apie Torą, o kitas žinomo veido britų aktorius ir režisierius Chiwetelis Ejioforas išgarsėjo dėl pagrindinio vaidmens filme „12 metų vergovės“ (12 Years of Slave, 2013). Labai aukštai įvertintas ir jo režisuota kino juosta „The Boy Who Harnessed The Wind“ (2019). Jame jis taip pat atliko vieną iš pagrindinių vaidmenų. O turbūt pats žaviausias „Gyvenimo pagal Čaką“ aktorius – jaunasis Benjaminas Pajakas, kuris suvaidino mažąjį Čaką. Šis aktorius per jaunas, kad turėtų ilgą savo karjeros dosjė, tačiau padarė labai gerą pradžią. (D.Ž.)
