Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto dėstytoja ir galerijos „101“ vadovė, menotyrininkė Daiva Citvarienė įsitikinusi, kad kauniečiai per menkai vertina savo miestą ir jo istoriją. Pokalbis su kultūros projektų kuratore, „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” muziejų ir miesto bendruomenių bendradarbiavimo platformos iniciatore – apie miesto istorijos svarbą kiekvienam iš mūsų ir projektus, skatinančius dialogą tarp meno institucijų ir bendruomenės.
Pašnekovų prašome, kad pokalbiui su jais jie išrinktų jiems asmeniškai svarbią vietą Kaune. Kodėl susitikimui pasirinkote Kauno Menininkų namus?
Tai vienas gražiausių modernizmo pastatų. Čia turėjo įsikurti Vatikano diplomatinė atstovybė Lietuvoje, nors nuncijus čia negyveno nė dienos. 1932 m. čia įsikūrė vaikų ligoninė, o sovietmečiu čia buvo filmuotos kelios filmo „Raudonmedžio rojus“ scenos. Studijų metais man ši gatvė atrodė viena gražiausių ir paslaptingiausių mieste, o Menininkų namų kavinė tapo savotiškais namais, kurių ilgiuosi iki šiol. Pagaliau tai gatvė, apie kurios istoriją šiuo metu kuriame maršrutą – mobiliąją aplikaciją. Šiomis dienomis ji bene labiausiai traukia vadinamuosius Pokemonų gaudytojus. Čia yra viskas, kas man įdomu – miesto istorija, kultūra, daugialypė miesto bendruomenių atmintis.
Esate internetinio Kauno miesto atminties archyvo (www.atmintiesvietos.lt) iniciatorė. Kas pastūmėjo sukurti tokį archyvą ir kuo jis skiriasi nuo kitų internetinių puslapių apie Kauno istoriją?
Dauguma apie „atminties vietas“ sužinojo šį pavasarį, kai pristatėme „Dvasios gidą po senąjį Kauną“. Idėja kilo daug anksčiau nei buvo sukurtas projekto tinklalapis. Kaip menotyrininkė, ilgą laiką jaučiau vidinį nepasitenkinimą, kad meno renginiai pritraukia nedaug žmonių. Norėjosi nuveikti kažką, kas būtų aktualu daugeliui miestiečių.
Tinklalapyje www.atmintiesvietos.lt kaupiami miestiečių prisiminimai, susiję su įvairiomis miesto vietomis ir gyvenimo tarpsniais, publikuojami straipsniai, fotografijos, meno projektai apie Kauną, pristatomi virtualūs maršrutai. Prisiminimais čia gali pasidalinti kiekvienas, visus juos publikuojame. Darome tai, ką daro daugelis pasaulio muziejų, todėl, tam tikra prasme, ši svetainė yra virtualus muziejus. Miestiečių istorijų muziejus.
Kaunas – muziejų miestas, jų čia yra net 29. Visgi statistika rodo, kad muziejai nėra didelis miestiečių traukos centras. Kodėl taip yra? Ką muziejai daro ne taip?
Negaliu sakyti, kad muziejai kažką daro ne taip. Tokiomis sudėtingomis sąlygomis, kuriomis dirba dauguma mūsų šalies muziejų, jie daro labai daug. Muziejai per pastaruosius dešimtmečius nepaprastai pasikeitė. Kai 1996 m. pradėjau dirbti M.K.Čiurlionio dailės muziejaus informacijos ir švietimo skyriuje, muziejaus edukacijos dar nebuvo, tik po kelerių metų pradėjome važinėti į Skandinaviją mokytis.
Vakarų pasaulio muziejai nukeliavo toliau, mūsų muziejams sunku juos pasivyti. Lietuvoje muziejai vis dar „geriau žino“, kaip formuoti muziejaus strategiją, kokias parodas rengti. Štai Roterdamo miesto muziejus atsisakė būti tik istoriją kaupiančia institucija. Muziejaus darbuotojai nusprendė ne tik būti atviri įvairioms bendruomenėms, bet ir palikti saugias muziejaus sienas, eiti į nesaugias teritorijas, rinkti ten gyvenančių žmonių istorijas ir kalbėti apie netolimą praeitį – „jungiantį paveldą“.
Projekte „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” pristatote iniciatyvą „Muziejus miestui ir miestas muziejui“, kurios esmė skatinti didesnį miestiečių įsitraukimą į muziejų gyvenimą. Kodėl prireikė tokio projekto? Kokių priemonių imsitės šios idėjos įgyvendinimui?
Kaunas galėtų būti vadinamas muziejų miestu, bet tik maža dalis miestiečių juos lanko. Norėtume, kad iniciatyva „Muziejus miestui ir miestas muziejui“ taptų nauja muziejų ir miesto bendruomenių bendradarbiavimo platforma. Siūlysime muziejams dirbti ne bendruomenėms, o kartu su bendruomenėmis, ne tik atverti savo duris, bet ir pasibelsti į duris tų, kurie patys negali atvykti į muziejų, neįgaliųjų, vaikų globos centrus ir kt. Skatinsime kurti projektus, kuriuose savo muziejus galėtų kurti kiekvienas, nuo darželio auklėtinių iki senjorų. Neabejoju, kad muziejininkai yra labai kūrybingi ir pasiūlys savo idėjų, kaip atverti muziejus miestiečiams, pakviesti juos dalyvauti muziejų veikloje.
Europos Kultūros sostinės titulas reikalauja pažvelgti į kultūrą, kaip demokratijos įrankį. Kultūra gali suburti dialogui. Toks kultūros vaidmuo tampa itin aktualus. Dėmesys atminčiai reiškia, kad šiandien įdomi ne tik Istorija iš didžiosios raidės, bet ir paprastų žmonių prisiminimai. Mes dažnai kalbame apie tai, kad šio miesto žmonės nejaučia ryšio su vieta ir dėl to jie taip lengvai ją palieka. Čia labai svarbus kultūros kūrėjų vaidmuo, jie gali padėti sukurti dinamišką, kūrybingą ir pilietiškai aktyvių žmonių miestą. Mums atrodo, kad kultūra yra skirta tik siauram žmonių ratui. Norėčiau, kad kiekvienas šio miesto gyventojas pajustų, kad kultūra yra jam ir apie jį.
