Na, o po to buvo Lietuva. Mėgstu galvoti, kad į Lietuvą grįžau, dar tada, kai nebuvo madinga grįžti. Set’inau trend’ą.
Rimtai. Parsikrausčiau galvodama, kad visi lauks išskėstomis rankomis, nes būtent taip per radiją kalbėjo prezidentė, sakė: reikia sudaryti sąlygas, kad emigrantai sugrįžtų.
Gerai, meluoju. Grįžau, nes baigėsi pinigai ir reikėjo, kažkur ramiai parašyti magistrinį.
Kaskart apsistojusi tėvų namuose nesuprantu, kam apskritai išsikrausčiau. Mama irgi nesupranta, siūlo pasilikti, tikina, kad dviejų pensijų pakaktų visiems trims. Ne kartą jai beveik pavyko užliūliuoti mane geranorišku, tarsi pačios lakštingalos čiulbesiu, tačiau po euro įvedimo, liūliuoti sekasi vis sunkiau.
Pamenu už lango sukdamiesi krito klevo lapai, magistrinis buvo parašytas ir priduotas. Vaikščiojau iš kampo į kampą kontempliuodama: kas toliau? O toliau buvo tik Kauno darbo birža. Jau sagsčiausi palto sagas, kai paskambino iš Vilniaus, ir paklausė: kada galėtumėte pradėti? Kaip Jums kita savaitė?
Mums kita savaitė, kaip ir tiko, tik užtruko, kol supratau, kas skambina ir iš kur jie gavo mano numerį. Buvau pamiršusi, kad liepą, atostogaudama pajūryje, užsukau į darbo biržą. Grynai iš dyko buvimo, regis, neturėjau, kur pasidėti laukdama draugės. Pasitikrinau e-mail‘ą, paskaičiau Žmones ir pradėjau gaudyti varnas, kol pati aplinka pasufleravo, kuo užsiimti. Sugalvojau paieškoti veiklos pagal specialybę. Specialybė tiesa, tuo metu (o ir dabar) buvo pakankamai miglota, tad į Google paiešką įvedžiau: režisieriaus asistentas.
Ir kas būtų pagalvojęs, kad Lietuvoje, kur daugiau studentų, nei realių darbo vietų, o ypač meno srityje, pasitaikys tokia galimybė? Ir dar be jokio konkurso! Ir be jokių pažinčių! Žinoma, be pokštų, kaip ir kiekvienoje valstybinėje įstaigoje, nebuvo apsieita. Tačiau pasvėrus visus už, kurių tik per klaidą neužgožė prieš, šią likimo pamėtėtą patirtį tikrai branginau ir net nepastebėjau, kaip mintyse, tarsi nelauktas svečias, įsikūrė pasvarstymas: gal pasilikti?
Švietimo įstaigos neparuošia žmonių realiam gyvenimui (nebent LMTA). Baigusi magistrą nebesumečiau, kur save padėti. Kad ir pagyvenusi užsienyje, kad ir prasivaliusi sąmonę, kažkokiu būdu vis tiek sugebėjau grįžti į sovietinės moters būseną, kuri žmogui, gimusiam nepriklausomybės priešaušry, net nėra natūrali.
Tuo metu susitikinėjau su tokiu šiaip sau vyru. Kai žvelgiu atgal, manau, kad į tuos paliegusius santykius mane įstūmė ne kas kitas, o visuomenė. Sakė: Marija, Tau, jau dvidešimt penki, Tu –senmergė, laikas gimdyti vaikus, trisdešimties smirdėsi silke ir nieks Tavęs nebeims.
Patikėjau. Net svarsčiau šeimos kūrimą. Pamenu sėdėjau jo namuose prie baro, jis gamino maistą. Tuo metu mes jau mažokai kalbėjomės, santykių gyvybė geso, širdies plakimą palaikė tik aparatai. Stebėjau jį ir, kaip tikra patelė galvojau: nors ir jaučiu daugiau aistros šokoladiniam Snickers batonėliui, jis būtų puikus tėvas…
Galų gale užėdžiau jį nepakeliama tyla, kol neatlaikė.
Gyvenau su dar penkiais žmonėmis, nuomojamame bute pas košmarą vardu Danutė. Šio personažo ir jos šuns Rikio neapibūdintų net keturių tomų romanas. Kartą radau ją savo kambaryje, rūkančią Minsk cigaretes ir lankstančią po visą kambarį išmėtytus drabužius. Kaip ten bebūtų, kentėti Danutę buvo verta dėl dviejų priežasčių: lokacijos ir kainos. Gyvenau vos keletas minučių nuo teatro ir uždirbau tiek, kad vos padengčiau nuomą ir kiek ekstravagantišką gyvenseną. Toks pagal Lietuvos standartus nestandartinis gyvenimo būdas mane beveik tenkino, kol tariamai būsimas vyras, kuriam jau ruošiausi gimdyti vaikus, informavo, kad mums reikia pertraukos. Pamenu nuėjau į virtuvę, kurioje sėdėjo kaimynai. Kaimynas iš kairės kambario pusės, kaip visad rūkė tyloje, mąsliai žiūrėdamas į vieną tašką, kaimynas iš dešinės kambario pusės, paklausė: kas yra? Norėjau nutęsti: nieeeeeeko; bet kiek pamąsčiusi pasitikslinau: ką visgi reiškia, mums reikia pertraukos? Kaimynas iš kairės kambario pusės net nepajudėjo, kaimynas iš dešinės kambario pusės per daug nesimuistė ir nusišypsojęs paguodžiančią šypsena rėžė: reiškia, kad Tu jį, bl*t, už3,14sai. Taip ir pasakė. Truktelėjau pečiais, paverkiau, kaip priklauso, o ryte prabudau palengvėjusi viena nelaiminga santuoka, keliais, kad ir mylimais, bet nė kiek nelaimingesniais vaikais ir užsidegusi veikti.
Tokia užsidegusi (bet dar ne visai įkaitusi) stebėjau aplinką, daug galvojau, planavau, vizualizavau gyvenimą tėviškėj. Kartais man visai patikdavo familiarumo jausmas, teikė malonumą pasivaikščiojimai po tas kelias Vilniaus centro gatves, būdavo gera netikėtai sutikti pažįstamus, atsitrenkus į draugą išgerti taurę Cafe De Paris. Pamažu atradau savo vietas: neįtikėtinai jaukią Blusynę, su nepakartojamo skonio kalmarais, vintage Humana netoli Rotušės, kurioje pirkdavau sages ir žiedus, senąjį ŠMC, sausainių parduotuvę Trakų gatvėje, Paryžių primenantį Mint Vinetu, Pasakos kino teatrą ir La Boheme, kurioje pamilau be atsako, sovietmečiu dvelkiančią Sultininę, legenda tapusią Jaltą, į kurią bridom per pusnis… Vilnius prisijaukino mane sentimentu. Tačiau ilgainiui burtas išgaravo, palikdamas tik kasdienybę.
Kasdienybėje jaučiausi sena, tuo metu tūsinau su vietiniais hipsteriais, kurie studijavo antrame bakalauro kurse. Širdis buvo su jais, per visus hip hop‘o vakarėlius, bet sveikas visuomenės gerokai paveiktas protas sakė: alio, jau buvai čia, jau darei tą, pačiai nuobodu, kam gadini vakarėlį kitiems? Žiūrėk, arba rimtai susirandi vyrą, arba varom toliau, nes pati supranti, ilgai čia neišbūsi, matei geriau ir tas vaizdas persekios Tave visą likusį gyvenimą. Jei neišvažiuosi, visad klausi savęs, kas būtų buvę, jei…
O jei būčiau likusi? Jei būčiau kiek labiau pasistengusi? Jei būčiau pamynusi savo paauglišką užsispyrimą ir sutikusi susirangyti šiltoje darbo vietelėje, kurią parūpino rūpestingi pažįstami? Jei būčiau nuėjusi į pasimatymą su bendradarbės sūnumi, gal vėliau kartu būtume pasiėmę paskolą būstui?
Sklinda kalbos, kad Lietuvoje gyventi patogu, beveik visi čia turi po būstą ir sodybą, automobilį katei ir šuniui, jūra ranka pasiekiama, žemė derlinga, ne šalis, o pasaka. Plius, kaip pastebėjo gera draugė: visi Lietuvoje CEO rūtą, CEO mėtą, tad sprendžiant iš Linkedin profilių – ir karjeros galimybės tėviškėje – neribotos.
Gėdina savivertę ir klaidina, atrodo sugrįši, kad ir tuščiom rankom, ir tikrai priims, kaip išsiilgusi motina. Bet tik motina ir išsiilgusi. Visi kiti – žiūri nepatikliai, žodžiu, laukia, kol vėl išvažiuosi.
Tai ir išvažiavau, šį kartą į Briuselį.
Taip pat skaitykite: Dieve, saugok karalienę: death ride, apelsinas ir viskas, ko norėjau Kalėdoms, bet gavau per Naujus
