Vienas iš man naujų (bent jau apie tai ankščiau nebuvau pagalvojęs), psichologo Zenono Streikaus seminare išgirstų dalykų buvo tai, jog tas kuris daro kitam paslaugą ar gerą darbą, tai atsimena ilgiau už paramos gavėją ir darantis gerą darbą, emocine bei psichologine prasme, iš esmės gauna daugiau nei paslaugos gavėjas.
Z. Streikus šią mintį iliustravo istorija, kaip jis, prieš kokius trisdešimt metų, pliaupiant lietui, pavežėjo „balsuojančią“ neįgalią senutę. Kaip nelengvai ją, su visais nešuliais, įsisodino į žiguliuką ir dar sunkiau, pavežėjęs, iškrapštė. „Ta močiutė, manau, jau seniai pamiršo mūsų kelionę (jei aplamai dar begyva), o man tos kelionės prisiminimai kartais vis dar sušildo dūšią“.
Manau tai labai vertinga ir teisinga mintis ir čia turima omenyje visai ne tie neurotinio pobūdžio paslauguoliai savo „geradarystėmis“ užknisantys visus aplinkinius ir ištisai verkšlenantys apie žmonių ir pasaulio nedėkingumą bei prikaišiojantys visiems savo „altruizmą“.
Nors: „Kaip praneša telegraph.co.uk, psichologijos profesorių atliktas tyrimas parodė, kad daugeliui žmonių geradariai nepatinka. Žmonių atlikti savanaudiški veiksmai priverčia pajausti gėdą, tačiau, išvydus kito žmogaus altruizmą, kyla neapykanta. Vašingtono valstybinio universiteto (JAV) psichologai ištyrė, kad altruistiniai veiksmai dažnai atbaido kitus asmenis.
Tie, kurie savanoriškai imasi tam tikrų užduočių, kurių kratosi kiti asmenys, arba tie, kurie apskritai daro ką gera neprašomi, dažnai yra nepageidaujami, kadangi jie „užkelia kitiems kartelę“. Žmonės į tokius altruistus žiūri su įtarimu.“ (iš straipsnio Delfyje)
Dauguma straipsnio komentatorių taip pat pritarė šiai minčiai. Viena citata, komentaruose priskiriama Viktorui Hugo, ypač drastiška:
“Niekada nepriimkite jokių paslaugų. Jūs pakliūsite į spąstus. Nesiduokite geradariams į rankas, kai alpsite iš nusilpimo. Jums padės… Laikinas silpnumas viduriuose – ir jau pririštas visam gyvenimui! Būti kam nors dėkingam, vadinasi, būti priklausomam. Laimingieji, galingieji pasinaudoja momentu, kai jūs ištiesiate ranką, kyšteli jums sū, ir viena silpnumo valandėlė padaro jus vergu, ir dar pačiu žemiausiu vergu, pasigailėtinu, išmaldą gavusiu vergu, privalančiu mylėti! Koks begėdiškumas! Koks surembėjimas! Kokia staigmena mūsų išdidumui! Ir tada viskas baigta: jūs pasmerktas amžinai laikyti šį žmogų geru, laikyti šią moterį gražia, pasmerktas amžinai pasilikti antrame plane kaip pavaldinys, pritarti, ploti gėrėtis, smilkyti smilkalus, vergiškai pataikauti, iki nuospaudų nutrinti kelius beklupinėjant, saldinti žodžius, kai visas degi pykčiu, kai stengiesi nuryti įtūžimo šūksnius, kai krūtinė įnirtingai kilnojasi ir kartėlis joje putoja smarkiau, negu vandenynas..
Jūs įklimpsite ir visam laikui nugrimsite į šią jums padarytos geradarystės lipnią smalą.
Išmalda – neatitaisomas dalykas. Dėkingumas – tai paralyžius. Geradarystė nemaloniai prilimpa ir neleidžia laisvai judėti. Tą gerai žino nepakenčiami, visko pertekę ir persisotinę turčiai, kurie užgriuvo jus su savo gailestingumu. Taigi dėkokite. Būkite dėkingas iki karsto lentos. Garbinkite savo ponus. Nuolatos lankstykitės prieš juos. Geradarystė jus verčia laisvanoriškai pasiduoti savo geradariui. Šis reikalauja, kad jūs save laikytumėt menku padaru, o jį – dievu. Jūsų nusižeminimas jį išaukština. Jums susilenkus jis išsitiesia visu ūgiu. Kadangi jūs jiems ne lygis ir jie stovi jums nepasiekiamam aukštyje, jie yra malonūs. Jie jums tokie geručiai!
Argi tai ne niekšiška?”
Ir vis dėl to, jei rytinio piko metu, kažkas mirkteli šviesomis ir leidžia man išvažiuoti iš šalutinės gatvelės, aš anaiptol nejaučiu jam neapykantos. Manau šioje situacijoje ant geradario nepyktų ir minėto straipsnio autoriai, ir komentatoriai, ir gal netgi pats Viktoras Hugo. Pagalvoję turbūt kiekvienas atrastume ir daugiau situacijų kai nepykstame ant savo geradarių ir nesijaučiame pakliuvę į spąstus. Juk kartais, žiemą, einant pro šalį, užtenka tik pridėti ranką ir prabuksuojantis automobilis įveiks nedidelę įkalnę. Nemanau, jog šioje situacijoje vairuotojas labai piktinasi.(na nebent tai būtų „labai krutas džipas“, vairuojamas, kaip taisyklė, labai kompleksuoto piliečio)
Čia kyla labai svarbus klausimas: Kodėl taip nevienodai vertiname kito žmogaus gerą darbą ar mums padarytą paslaugą?
Pradžioje nedidelis ekskursas į žinomo amerikiečių rašytojo, O. Henrio, apsakymą „Išminčių dovanos“. Pagrindiniai veikėjai, vyras ir žmona, gyvena labai nepasiturinčiai, bet vyras turi senelio dovanotą sidabrinį kišeninį laikrodį, kuriuo labai didžiuojasi ir jį brangina, o žmona išpuoselėtus ilgus, gražius plaukus, kurios irgi labai brangina. Ir kaip jie nori, ir jaučia pareigą, kažką ypatingo padovanoti savo sutuoktiniui Kalėdų proga, bet neturi pinigų. Tada vyras parduoda savo sidabrinį laikrodį ir nuperka žmonai puikias vėžlio kiauto, deimantais inkrustuotas šukas, o žmona nusikerpa ir parduoda savo plaukus ir nuperka vyrui puikią sidabrinę grandinę kišeniniam laikrodžiui. Tikros „išminčių dovanos“. Bendroje sumoje žmonės prarado kur kas daugiau nei gavo, nes tos dovanos jiems kaip ir nebereikalingos.
(kai šią vietą perskaičiau savo jaunėlei dukrai, ji pakomentavo: „Bet kaip jie vienas kitą mylėjo ir pasiaukojo“. Matyt teisingai sakoma „Kiek galvų – tiek nuomonių“, o apie tai kad mūsų tautosaka ir papročiai pernelyg išaukština tokio pobūdžio pasiaukojimą, reikėtų parašyti atskirą tekstą)
Iš esmės priešinga situacija būtų šiuo atveju: prieš keletą metų organizavome klasės susitikimą (30 metų po mokyklos baigimo), sezono pabaigoje, pas auklėtoją Preiloje, kur ji dirbo poilsio namų administratore. Viena iš merginų pasiūlė susimesti po 50 Lt ir padovanoti auklėtojai Akropolio dovanų čekį, nes žinojo, jog pastaruoju metu jos finansinė padėtis buvo gan sudėtinga. Vienas klasiokų, verslininkas, prie rinkliavos pridėjo dar tūkstantį litų (na su visu konfidencialumu, kad nestatytų į kvailą padėtį kitų klasiokų), nes pastaruoju metu pinigų tikrai nestokojo, o mūsų Auklėtoja tikrai verta ne tik pagarbos, bet ir realios paramos. Apie šitą situaciją mano žentas pasakė taip: „Jis bent penkis kartus padidino tų pinigų vertę“. Ta prasme, kad šiuo atveju, duodantis santykinai praranda visai nedaug, o gaunantis pajunta apčiuopiamą materialinę naudą, jau nekalbant apie emocinį pasitenkinimą (kurio, kaip žinome iš pradžioje minėto Z. Streikaus seminaro, daugiau kliūva duodančiam:))
Lygiai taip pat vairuotojas, lietingą rudens vakarą pavežęs 30 km. moteriškę su vaiku, praranda labai nedaug, o pakeleiviai, lyginant su alternatyva kulniuoti pėstute, gauna labai realią naudą.
Apibendrinant galima pasakyti, jog labai svarbu, kad padarius paslaugą, gerą darbą ar padovanojus dovaną, bendra vertė išaugtų. Paslaugos ar dovanos gavėjas irgi gaus ne tik materialią, bet ir emocinę dovaną tada, kai matys, jog dovanotojas savęs labai nenusiskriaudė ir todėl nesijaus įpareigotas atsilyginti.
Gyvenimo grožis ir elegancija atsiskleidžia tada, kai „lengvu judesiu“ kažkam galime padėti išspręsti rimtą problemą ir tuo pačiu neversti jų jaustis skolingais dėl mūsų aukos.
Labai nelengva sugebėti, darant kažkam gerą darbą, nepažeminti to žmogaus, nesukurti V. Hugo vaizdžiai aprašytos situacijos.
Dar vienas pastebėjimas: tas kuris sugeba ištiesti pagalbos ranką tuo momentu kai ji iš tikro reikalinga, parodo, jog jis mato kitą žmogų, juo domisi ir sugeba adekvačiai vertinti jo situaciją. Gal tokiais atvejais paramos gavėjas sako: „turbūt pats Dievas man tave dabar atsiuntė“.
Alternatyva tam yra „išminčių dovanos“, bei neurotinio pobūdžio pasiaukojamas elgesys, kai paslaugos ir dovanos dovanojamos, rodos, tik tam, kad paskui būtų galima savo pasiaukojimą prikaišioti visą gyvenimą. Dažniausiai tokiais atvejais turime bendros vertės sumažėjimą. T.y. duodantis paaukoja daugiau (ar bent jau stengiasi kuo labiau sureikšminti savo auką) nei gauna gaunantis, kuriam dovanojama dovana ar paslauga iš esmės dažnai būna net nelabai reikalinga.
Arba duodančio elgesys yra visai neadekvatus situacijai. Na, jei tūlas vairuotojas sankryžoje degant žaliai šviesai sustoja ir rankomis bei šviesomis rodo, kad mandagiai užleidžia kelią vairuotojui, kuriam šiuo metu dega raudona šviesa. Manau apie tokias situacijas galima sakyti – „Meškos paslauga“.
Na, ir situacijos, kai aukodamas, atsiprašant, vieną centą, „geradarys“, savo elgesiu, sugeba pademonstruoti savo didybę ir pažeminti kitą žmogų (gal būt tokią situaciją ir turėjo omenyje V. Hugo? )
Aišku čia ir kitur dažnai kalbama apie neurotinių problemų turinčius paslauguolius, kurie kankina aplinkinius savo „altruizmu“, tačiau negalime pamiršti ir paslaugos ar dovanos gavėjų. Ar visada jų reakcija sveika ir adekvati situacijai? Manau aukščiau pateikta V. Hugo citata tikrai nerodo stabilios jos autoriaus psichikos. Galiausiai kiekvienas savo aplinkoje pažįstame žmonių kurie skrupulingai veda apskaitą kada, iš ko ir kokios vertės gavo paslaugą ar dovanų bei stengiasi būtinai atsilyginti ne mažesne verte. Deja dažniausiai skaičiuodami daiktų kainas, o ne tai kokią realią vertę dovana turi kitam žmogui.
Sveiki žmonės taip neturėtų elgtis. Gyvenime mes visi (net ir milijonieriai, prezidentai ar popiežiai) susiduriame su situacijomis, kai vieną ar kitą problemą daug paprasčiau išspręsti su kažkieno pagalba ir tai per daug neapsunkina kito žmogaus (ar pelytės, kuri pasakoje padėjo seneliui išrauti ropę:)). Problema tame, jog daugelis neturi pakankamai pasitikėjimo savimi, kad paprastai ir natūraliai sugebėtų priimti nesavanaudišką pagalbą. Aišku kiekvienas pastebėtas ar patirtas moralinės, fizinės ar materialios paramos faktas kažkiek įpareigoja mus būti geresniais kitų žmonių (nebūtinai tik paramos davėjo) atžvilgiu.
“Draugai gali padėkoti už tai ką bičiulis jiems padarė ar pasakė. Tačiau svarbiausia – ne padėka. Tikrai veiksminga žinia yra ši: “Tu man daug davei. Tai mane pakeitė ir praturtino, ir tai perduosiu kitiems.”” (Ši citata iš Irvingo Yalomo knygos „Žiūrėti į saulę“).
Taigi tokiais atvejais turime kaip ir įpareigojimą „tai perduoti kitiems“. Daugelį toks įpareigojimas varžo ir baugina. Tačiau nepamirškime nuo ko pradėjome: kiekvienas „tai perduodamas kitiems“ gauna savo moralinius bonusus, pagerina savo savijautą ir sustiprina pasitikėjimą savimi. Manau įpareigojimas „tai perduoti kitiems“ kartu yra ir paskatinimas, bei leidimas padaryti kažką gero kitiems ir tuo pačiu sau. Juk daugelyje situacijų, atrodo, nesunkiai galėtume ištiesti kažkam pagalbos ranką, tačiau mus varžo įvairiausios baimės: ar būsiu teisingai suprastas?; ar priimtina taip elgtis mūsų kultūroje?; ką pagalvos aplinkiniai? ir t.t.
Ir kaip kartais tokioje situacijoje reikia paskatinimo: pirmyn, tu gali ir privalai tai padaryti.
Taigi, sveikų žmonių bendravime parama ir pagalba yra puikus dalykas abiems pusėms. Kai žmonės sugeba į situaciją pažvelgti kito akimis ir adekvačiai ją vertinti, pajuntame komandos, gal netgi žmonių bendrumo jausmą. Tai nuostabu.
