Maironio lietuvių literatūros muziejus birželio 17 d. pakvietė į Rotušės aikštės kaimynų tradicinį susitikimą. Šventė organizuojama muziejaus direktorės Aldonos Ruseckaitės iniciatyva.
Šeimyniškai sutikti kaimynai maloniai klausėsi literatūrinės-muzikinės programos. Marijampolės kolegijos lektorės Vidos Mickuvienės išraiškingai skaitytas fragmentas apie Žemaitę iš A. Ruseckaitės apysakos Sidabro sodai (Kaunas: Naujasis lankas, 2004) dar kartą atvėrė duris į klasikės vidinį gyvenimą. Rašytoja, poetė, muziejininkė A. Ruseckaitė pasidžiaugė naujosios poezijos knygos Verčiau (ne)užmiršti (Kaunas: Kauko laiptai, 2015) dailininkės, Maironio literatūros muziejininkės Ingos Paliūkaitės-Zamulskienės apipavidalinimu bei redaktoriaus Viktoro Rudžiansko darbu.
Išties, knyga dvelkia šiluma, intriguoja paslaptimi. Įvairiatemių eilėraščių seka sukuria intrigą ir išlaiko įtampą iki paskutinės eilutės. Netikėtas lyrinio subjekto atvertis keičia eilės Maironiui, Šilavoto davatkynui; juntamas tamprus ryšys su gentimi – išėjusiais ir dar esančiais, sukrečia praeities invazija dabarčiai.
© Varnelė Baltoji nuotr.
Kartais kalbama puse lūpų, paliekamas tik siauras, vinguriuojantis įbrėžis link nešiojamo ir neišnešiojamo vidinio skausmo, neįkainojamos patirties: neišsiduoti išsiduodant, slepiantis periferinėse išgyvenimų užeigose, inkliuzuojantis gamtos smulkiausiuose objektuose, pulsuojant civilizacijos ritmu. Sodri, žodinga kalba alsuoja protėvių pasaulėjauta; rodos, iš ten, iš gimimo ištakų teka syvai, maitinantys dvasią, palaikantys gyvybę ir siekį būti ŽMOGUMI, Dievo tvariniu, gimusiu iš MEILĖS IR MEILĘ gimdančiu. Po septynerių metų pertaukos pasirodžiusi A. Ruseckaitės lyrika tiek poetės, tiek redaktoriaus, tiek dailininkės dėka prikausto, prirakina nematomais nuodėmės, kaltės, išpažinties, atgailos ir prisikėlimo prisiminimais, kuriais nelyg sūnus palaidūnas sugrįžta skaitytojo jausmai ir mintys. Būtent tai galėjo pajusti atidūs kaimynai, klausydamiesi aktorės Daivos Škelevaitės ir pianistės Ingos Vaičienės, A. Ruseckaitės kompozicijos, kurios paskutiniai akordai eilėraščiu Poetas skirti Maironiui.
© Varnelė Baltoji nuotr.
Po meninės dalies vedėja, muziejaus direktorė pakalbino kaimynus: Kauno regiono Aplinkos apsaugos departamento, Lietuvos sporto, Keramikos muziejų, krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraščio XXI amžius žmones; pašnekinta ištikima muziejaus lankytoja Kauno jėzuitų gimnazijos mokinė Gustė Vincevičiūtė, neliko nepastebėti ir kiti, palepinti dėmesiu, atida, pajuokaujant, pašmaikštaujant. Pasikalbėta įvairiomis temomis: apie meilę, velnią ir džiazą; apie kasdienybę ir polėkius, tolimųjų ir artimųjų kaimynystės ryšius, netgi apie numylėtą katę, kurią maitino tik viena kaimynė, nors kačiukus vedė visam kvartalui. O gal buvo ir kelios katės. Svarbu, kad neperbėgo kelio, nesukiršino, nesuardė bendrystės. „Ką čia supaisysi,“ – pasakytų A. Ruseckaitė. Svarbu bendrauti, būti ir pasibūti vienoje krūvoje, pasibėdavoti ir pasidžiaugti, paremti vienas kitą žodžiu, turinčiu galią, gebančiu tapti kūnu.
© Varnelė Baltoji nuotr.
Maironio muziejaus artuma po šventės džiaugėsi ir kaimynės moterys, neprisistačiusios, nepasakiusios savo vardų, tačiau akylai stebinčios Maironio muziejaus ir jos direktorės veiklą, dalyvaujančios renginiuose, jų laukiančios. Smagu pasibūti bendraminčių, giminingos sielos žmonių sambūryje, tokiame atvirame, šiltame, dvelkiančiame tikėjimu, jog Lietuva – nuoširdžios kaimynystės šalis.
