Ji nuo pat mažens buvo pasmerkta būti nuostabiai graži. Ne veltui jos plaukus kūrė iš karšto vario, akis liejo iš giedro dangaus, o spindesį paėmė iš nuo vandens atsispindinčių šviesos lašelių. Ne veltui jos odą tepė žydinčiomis pievomis, o lūpas dažė vakaro paslaptimi. Ne veltui jos išdidumo pavydi kiekviena savigarbą pardavusi plastikinė lėlė, soliariume paliekanti svilėsių kvapą. Ne veltui tvirtumą ji paveldėjo iš uolų, o jį dar labiau sustiprino kopiantys vyrai, dažniausiai kritę į begalinę prarają. Ji dažnai tyli, nes grožis kalba pats už save, bet kai kalba, užsičiaupia net begalinėje savimeilėje paskendę pasmerktieji.
Tokia moteris žino, ko nori – jai negalioja frazė „moterų niekas nesupras, nes jos pačios nesupranta savęs“. Visi pasaulio vyrai, besukantys kairėn ar dešinėn, o pauzių metu rašantys beprasmiškas ir bejausmes sms žinutes savosioms moterims, įsivaizduoją ją, kad gautų apgavikišką įkvėpimą. Todėl jos niekas nemėgsta. Jai pavydi. Pavydi net šiltų rankų, nes kaip gi gali kažką šildyti, jei pats esi šaltas?
Ji nesivaiko madų, nes nepaklūsta taisyklėms, jai nereikia kvėpintis metaliniuose kubiluose verdamais skysčiais, kad kvepėtų nepasiekiamumu. Nes ji pasiekiama – tereikia turėti raktą, išminties ir atvirumo, antraip ir tavasis kirtiklis gali nusprūsti. Krisdami prisimina kiekvieną jos lūpos virptelėjimą, regis, vos bitės sparnų mostelėjimą trunkantį, išsiduodantį silpnumą, ir nusivylimą, kuris verčia moteris nekęsti vyrų, o vyrus skaudinti moteris.
Krentantys žemyn, jaus amžinybę truksiantį liūdesį, mėgins kuprinėje ieškotis gertuvės su deginančiu gerklę gėrimu, tačiau taip tik dar labiau įžiebs atgailos troškimą, kuris niekada nebus patenkintas. Jie vis galvos, kad tai buvo ta moteris, kuri ne veltui atsidūrė jų gyvenime.
Ne veltui jos lengvas mostas užmeta nematomą kilpą ir verčia kopti į kalnus. Ne veltui dauguma net gi pamiršta pasiimti įrangą. Ne veltui net užkopęs negali jaustis užkariautoju, nes tu čia nesprendi nieko, tikėkis, kad vėjas palankus.
