Kodėl mes manome, kad “progresas” visada yra geras dalykas? Nacių elgesys su žydais progresavo link galutinio sprendimo. Daugelis žydų nenukrypo nuo tokios progreso sekos: išsiėme ID korteles, persikėlė į getą, sulipo į gyvulių vagonus, atvyko į lagerį, dirbo lageryje, pateko į dujų kamerą, buvo perkelti į krosnį, pakilo su dūmais ir iškrito pelenais.
Samdomas žudikas gali progresuoti nuo vienos stadijos į kitą, pradėdamas elektroniniais laiškais, vėliau telefono skambučiais, po to persikelti į aukos bendruomenę, nustatyti vietas kur lankosi auka ir galiausiai pasirodyti jo namuose. Vėžys paprastai progresuoja. Priklausomybės, ir ypač kultūrinės priklausomybės, gali progresuoti ir dažnai progresuoja.
Nenoriu pasakyti, kad progresas negali būti geras. Draugiški ar romantiški santykiai, lygiai kaip ir žeidžiantys santykiai, gali progresuoti – einant laikui stiprėja prisirišimas, kuris plėtojantis santykiams gali virsti giliu intymumu ir teikti daug malonumo.
Daugeliu atvejų progresas vienus veikia gerai, kitus – blogai. Vykdžiusiems holokaustą nacių nusikaltėliams technologinis progresas, leidęs žymiai veiksmingiau žudyti didelius žmonių kiekius, buvo “geras” ar “naudingas”. Aukų požiūriu viskas ne taip jau ir gerai. Vykdžiusiems JAV holokaustą nusikaltėliams geležinkelių tinklo plėtra, leidusi pervežti žmones ir mechanizmus buvo “gera” ir “naudinga”. Dakotos, Navajo, Hopi, Modoc, Squamish ir kitų genčių požiūriu tai nebuvo taip jau gerai. Tai nebuvo gerai ir bizonams, prerijų šunims, vilkams, raudonmedžio girioms, eglynams ir daugeliui kitų.
1970 metais Lewisas Mumfordas rašė: “Pagrindinė prielaida, bendra tiek technologijai, tiek mokslui yra tokia: ribų žinių, materialinių vertybių ir aplinkos kontrolės augimui, nėra, kiekybe besiremianti gamyba pati savaime yra tikslas ir jos plėtrai reikia panaudoti visas įmanomas priemones”. Mumfordas kėlė tą patį klausimą, kurį kelia ir daugelis mūsų: kodėl kultūra Žemėje daro tiek daug beprotiškų, kvailų ir naikinančių veiksmų? Jo atsakymas išsiskiria iš tipiškos, lyg iš gausybės rago besiliejančios beletristikos srauto: “Trokštamas šio stebuklo rezultatas yra ne tik perteklius, bet ir absoliuti kontrolė”. Mumfordas žinojo, kaip ir visi mes žinome, kad nėra jokios vilties, jei bus einama “technokratinės visuomenės primestu keliu”. Jis nemanė, kad pokyčiai bus lengvi. “Norint įveikti civilizuoto žmogaus chronišką psichozę gali tekti griebtis mirtinos šoko terapijos, artimos katastrofai”. Ir jis nebuvo optimistas: “Net ir toks vėlyvas prabudimas būtų stebuklas”.
Šiandien daugelis žmonių dar neatsikratė progreso kulto. Beveik visi vieši veikėjai, net jų akivaizdoje byrant pasauliui, ir toliau išlieka šio kulto pasekėjais. Tas pats galioja ir paprastiems žmonėms, daugeliui mūsų, nes mes neabejodami tikime rytdienos progresu, kuris pagerins gyvenimą ir kartu išspręs vakardienos ir šiandienos progreso sukeltas problemas (nesukurdamas dar daugiau problemų, o tai “progresas” paprastai ir daro).
Gaunantiems naudos progresas yra jų materialinio gerbūvio pagerinimas pavergtųjų, apvogtųjų ir kitaip išnaudojamųjų sąskaita. Visiems kitiems tai yra praradimai.
Progresas… Beribiuose Ramiojo Vandenyno plotuose plastiko yra 48 kartus daugiau nei fitoplanktono.
Progresas… Kiekvieną dieną dėl dangoraižių, mobilaus ryšio bokštų, naminių kačių ir kitų šiuolaikinės civilizacijos spąstų žūna milijonas migruojančių paukščių giesmininkų.
Progresas… Kiekvienais metais vadinamojo trečiojo pasaulio (kolonijų) skolų padengimas taip vadinamam pirmajam pasauliui (progresavusioms tautoms) pareikalauja pusės milijono vaikų gyvybių.
Progresas yra baltosios meškos plaukiančios šimtus mylių iki jau ištirpusių ledynų ir galiausiai nebepajėgiančios plaukti. Progresas yra atominiai ginklai, išeikvotas uranas, nepilotuojami lėktuvai, valdomi iš kontoros Floridoje ir skrendantys žudyti Pakistano žmonių. Progresas yra vis mažesnės žmonių grupės galimybė valdyti vis didesnį kiekį žmonių ir naikinti vis didesnę pasaulio dalį. Progresas yra dievas ir jis žudo pasaulį.
Biologas Richardas Dawkinsas sakė, kad mokslo prisiimtas tiesos monopolis remiasi jo “įspūdingu gebėjimu pagal komandą priversti materiją ir energiją šokinėti pro degantį lanką”. Antropologas Leslie Whiteas pabrėžė, kad “pirminė kultūros funkcija yra valdyti ir kontroliuoti energiją”. Tai gana paprasta, ši kultūra nori pavergti visus ir viską, ką tik pasiekia jos nariai (ar jų mechanizmai). Kaip dar galima pavadinti tai, kad kažkas verčiamas šokinėti pro degantį lanką? Vergove. Šioje kultūroje progresas matuojamas nuolat augančiu gebėjimu pavergti ir kontroliuoti. Galutinis tikslas yra kontroliuoti visus ir viską.
Žinau, žinau, jau girdžiu kaip kulto pasekėjai šaukia: “Jei progresas toks blogas, kodėl visi jo nori?”. Na, jie nenori. Nežmogiškosios būtybės tikrai nenori. Bet jie yra nulio vietoje. Jie čia yra tik tam, kad mes juos vartotume. Taip pat progreso nenori daugelis žmonių. Ar bent jau nenorėjo, kol turėjo veikiančias socialines struktūras. Būtent todėl tiek daug čiabuvių gindami savo gyvenimo būdą griebėsi ginklų. Dažnai prisimenu Samuelio Huntingtono frazę: “Vakarai užkariavo pasaulį ne dėl savo idėjų ar religinių vertybių (kurias priėmė tik keli kitų civilizacijų nariai) pranašumo, o tik dėl aukštesnio jų gebėjimo taikyti organizuotą prievartą. Vakariečiai dažnai užmiršta šį faktą, nevakariečiai- niekada”.
Dalis problemos yra tai, kad progresas gali būti ne tik gundantis, bet ir sukeliantis priklausomybę. Mano nedidelis žodynas apibūdina veiksmažodį addict kaip “įsipareigoti, prisirišti, paskirti save tarnu, pasekėju, šalininku”. Romos teisėje priklausomybė buvo “formalus perdavimas ar prisistatymas teismo įsakymu, taigi, kieno nors pasidavimas ar atsidavimas šeimininkui”. Būti priklausomam reiškia būti vergu. Ne heroinas tarnauja žmogui, o turintis priklausomybę tarnauja heroinui. Tą patį galima pasakyti apie progresą. Ne jis mums tarnauja, o mes jam.
Kiekviena priklausomybė turi savų vilionių. Neseniai man teko daug kalbėtis su žmonėmis vartojusiais daug kreko. Jų nupasakotas narkotiko poveikis sutampa su tuo, ką girdėjau iš mokinių, kai dėsčiau aukščiausio saugumo kalėjime. Visi vartoję kreką žmonės sako, kad jis verčia juos jaustis ypatingai gerai, verčia jaustis galingais ir nepažeidžiamais. Jų pateikiamas kreko svaigulio aprašymas atrodo velniškai patraukliai. Nelaimei, svaigulys tęsiasi ne taip jau ir ilgai, ir kai nusileidi ant žemės, jautiesi ne tik sugniuždytas, bet ir tuojau pat pradedi ieškoti kitos dozės.
Kraštutiniu atveju dėl priklausomybės atsisakoma viso kito. Mano mokiniai prarado laisvę, kai kuriais atvejais visam likusiam gyvenimui. Priklausomybė daugeliui jų išardė šeimas. Nepaisant to, nemaža jų dalis sakė, kad jei tik būtų galimybė vartoti, jie ja pasinaudotų. Šios kultūros priklausomybė nuo progreso toli peržengia bet kokio žmogaus priklausomybę nuo cheminių medžiagų. Ji daug galingesnė nei daugelio žmonių troškimas gyventi gyvoje planetoje.
Progresas yra karštas dušas (kuriam reikia kalnakasybos, gamybos ir energijos infrastruktūrų). Progresas yra kompiuteriai (kuriems reikia kalnakasybos, gamybos ir energijos infrastruktūrų ir kuriais žymiai geriau naudojasi galingieji nei mes). Progresas yra prekybcentriai, kuriems reikia pramoninio žemės ūkio (kuriam savu ruožtu reikia kalnakasybos, gamybos, agropramonės, chemijos ir energijos infrastruktūrų ir kuris kontroliuojamas kelių milžiniškų korporacijų).
Jei man viskas būtų vienodai svarbu, man pakaktų gero šildytuvo, kad nesušalčiau pirštų. Tačiau ne viskas yra vienodai svarbu, todėl mieliau gyvenčiau gyvoje planetoje.
Iš http://www.orionmagazine.org/index.php/articles/article/5505/ vertė RB.
Originalus įrašas – Anarchija.lt
