Birželio 8 d. Vytauto Didžiojo karo muziejus sulaukė unikalios dovanos – tarpukaryje garsaus gydytojo, medicinos, humanitarinių ir teisės mokslų daktaro, aušrininko, lietuviškos spaudos ir politinio veikėjo dr. Jono Šliūpo sūnus Vytautas su savo žmona Vanda muziejui padovanojo pačių rankomis išsiuvinėtą Jano Mateikos (Jan Matejko) paveikslo „Žalgirio mūšis“ kopiją.
Vytautas ir Vanda Šliūpai paveikslą siuvinėjo penkiolika metų ir nutarė jį padovanoti Vytauto Didžiojo karo muziejui Žalgirio mūšio 600 metų sukakties proga. Sutuoktinių skaičiavimais, siuvinėjant 2,82 m ilgio ir 1,26 m aukščio meno kūrinį buvo padaryta daugiau nei 4 mln. dygsnių.
Šiuo metu paveikslas eksponuojamas Vytauto Didžiojo karo muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaištystės salėje. Nuo birželio 17 d. kartu su paroda „Lietuvos karys Žalgirio mūšyje“ paveikslas bus eksponuojamas Seimo rūmuose, kur rengiama Žalgirio mūšiui atminti skirta ekspozicija.
Gydytojo, aušrininko, visuomenės veikėjo J. Šliūpo rašytinio palikimo išsaugojimu, archyvo kaupimu rūpinasi jo sūnus inžinierius V. Šliūpas. Gimė jis 1930 m. Palangoje, 1945 m. kartu su tėvais pasitraukė į Vakarus, o nuo 1947-ųjų gyvena JAV.
Vytauto tėvas J. Šliūpas gimė 1861 m. kovo 6 d. Rakandžiuose (Gruzdžių sen., Šiaulių r.). Tai buvo didelis Lietuvos patriotas, nepailstantis kovotojas už jos laisvę, „Aušros“ laikraščio sumanytojas, jo leidybos organizatorius, sugalvojęs šiam leidiniui pavadinimą. V. Šliūpas parašė, išvertė ir išleido daugiau negu 80 knygų, redagavo bent septynis lietuviškus laikraščius. Dr. J. Šliūpas pirmasis parašė ir išleido „Lietuvių literatūros istoriją“, vienintelis tuo laiku Stokholmo lietuvių konferencijoje Amerikos lietuvių vardu viešai pareiškė lojalumą Lietuvos Tarybai. Dr. J. Šliūpas – pirmasis diplomatas, 1918 m. atstovavęs Nepriklausomai Lietuvai Vašingtone, Londone, vėliau Latvijoje ir Estijoje, pirmasis Tartu mieste pradėjęs diplomatinius pasitarimus su sovietais dėl nepriklausomybės pripažinimo. Jis buvo ir pirmasis lietuvis, Amerikos Senate savo vardu išspausdinęs atsišaukimą dėl Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybės pripažinimo „Congressional Record“. Tačiau jo gyvenime svarbiausia buvo ne pirmuoju būti, o dirbti iš esmės, daryti tai, ko labiausiai reikia Lietuvai. Lietuvos prezidentas dr. Kazys Grinius prie dr. J. Šliūpo karsto Berlyne kalbėjo: „Geriausias būtų jam paminklas, kaipo tikrajam Lietuvos ąžuolui supilti piliakalnį su ąžuolu viršūnėje. Jei kiekvienas jo pasekėjas senovės papročiu papiltų kepurę žemės, tai pasidarytų turbūt nemažas kalnas.“
LR Krašto apsaugos ministerijos informacija
