D. Grybauskaitės pareiškimas – ar galėjo būti blogiau?

Paskelbė: Data: 2014-02-07 11:56

Spausdinti | Komentarai

Ne paslaptis, kad prezidentės Dalios Grybauskaitės komanda byra kaip oro pilis, kurią vos per kelis mėnesius 2009 – aisiais surentė tada eurokomisarė, su „geležinės rankos“ įvaizdžiu.

Ją laimino a.a. prezidentas Algirdas Brazauskas, o vėliau jai melstis ėmė ir amžinas socialdemokratų priešas, Sąjūdžio maestro Vytautas Landsbergis, pastaruoju metu periodiškai kalbantis protingam žmogui nesuvokiamas kvailystes.

Penkeri prarastų iliuzijų metai praėjo. Visas prezidentės politikavimo spindesys ir skurdas – jos trumpame, naiviame, neadekvačiame ir neracionaliame pranešime dėl jos noro ir prievolės kandidatuoti antrajai kadencijai.

Nors rinkimų kampanijos kovos prasidėjo seniai, prezidentė tik dabar visiems paaiškino, kodėl jai būtina vėl tapti prezidente: nes ji ir nori, ir privalo, nors greičiau – privalo, nes nori. Ir nieko daugiau. O labiausiai įtikinanti versija: nėra kur trauktis. Jei nori, o D. Grybauskaitė neabejotinai nori, vėliau eiti į platesnius vandenis, reikia atlaikyti ir antrą kadenciją. Dėl savo asmeninės karjeros. Sekant pasakas apie pasiaukojimą. Glostant galvas senolėms ir vaikučiams, kaip tai darydavo dėdės senais gerais sovietų laikais.

Penki metai praėjo – ir kokie nuopelnai? Palikime kiekvienam žmogui pačiam tai spręsti. Tie, kieno gyvenimai pagerėjo – pirmyn, jūs tikrai turite teisę balsuoti už Tą, kuri jums padėjo. Bet tiems, kam šitie penki metai – ne tik nepagerėjo, bet dar labiau apkarto, prezidentės pasakos – tiesiog juokingos. Dar juokingiau, kad prezidentė nesiteikė pateikti ir jokios statistikos (nes ji būtų nenaudinga), jokių rimtų argumentų, tik tarsi būtų ką tik iš būrimo salono, papasakojo apie kažkokias įtartinas grėsmes. Aha, patikėjom. Šita landsbergiška taktika jau neįtikina nei pensininkų. Kiekvienas neturintis ko pasakyti, ko pasiūlyti arba iš viso jokių nuopelnų negalintis parodyti politikas ima regėti grėsmes. Ima vaidentis, kad persekioja visi, kas tik gali. Taip daug kas tampa politiniais kaliniais. Tokia nauja politikavimo rūšis – geriausia gynyba – puolimas.

Prezidentės atveju tai daugiau nei suprantama: jokių pasiekimų, jokių nuopelnų, nė vieno įgyvendinto pažado. Subyrėjusi komanda ir priešais tapę draugai. Akivaizdu, kad ir neseniai surežisuotas STT skandalas visiškai nenuskilo. Todėl apie tyrimo išvadas – jokių žinių, tarsi nieko nebūtų įvykę. Galite ir netirti nieko, nešvaistykite pinigų, juokdariai, ir be to viskas aiškiau negu aišku.

Vienintelė laimė šalies vadovei – jokio rimto konkurento nebuvimas, ir tai, kad net nerimti kandidatai nedega noru laimėti. Jie neturi tikslo užimti aukštą postą ES ar JTO, todėl labai draskytis ir plėšytis nėra linkę. O į Lietuvą jiems, šiaip ar taip nusispjaut. Kaip ir visiems kitiems.

Mūsų visų tragedija yra ta, kad Lietuvos prezidento postas iš tiesų yra tarpinė stotelė, arba būdas gauti nemokamą reklamą. Bet pats savaime – jis bevertis. Tai įrodo ne tik D. Grybauskaitės pavyzdys, bet ir tokie labai liūdni pavyzdžiai kaip Artūro Zuoko kandidatavimas ar Rolando Pakso desperatiški veiksmai.

Jei nesieki ES ar JTO posto – darykis reklamą iš bandymo tapti Lietuvos Respublikos prezidentu. Net jei tavo šansai lygūs nuliui, net jeigu kandidatuoti neleidžia KT. Koks skirtumas – vėliau EP dalinsi lankstinukus, kad esi politinis kalinys, kurį įkalino Lietuvos Respublikos Konstitucija. Tapsi didvyriu. Arba pabėgsi į Ameriką, ir amžiams liksi žmonių širdyse.

Prieš D. Grybauskaitės viešą apsisprendimo kandidatuoti pripažinimą buvo galima tikėtis kuklios ir pernelyg į akis nekrentančios kalbos, su atsiprašymais dėl nenuveiktų darbų, neįvykdytų pažadų ir nuviltų rinkėjų. Bet nieko panašaus neįvyko,  atvirkščiai – ir vėl kalta aplinka. O prezidentę puola visi, kas nori Lietuvai blogo. Nes suprask: prezidentė Lietuvai tokia gera, kad net nesugeba įvardyti nė vieno nuveikto darbo.

Į žurnalistų klausimus ji neatsakinėja. Norime dar penkerius metus tokios vadovės? – kyla paprastas klausimas. Šis nesiskaitymas su žurnalistais primena STT kratas. Toks savęs sureikšminimas ir realybės pojūčio praradimas primena sovietinių diktatorių kliedesius.

Kai neturi komandos, kuri gali dirbti, išeina kaip visada: blogiau nei galima tikėtis. Ir kuo toliau, tuo labiau D. Grybauskaitė kalbės apie užsakytus priešus, kurie ją juodina. Panašiai kaip L. Graužinienė, prezidentė kaltins visus „sąmokslu“. Bet niekada nepripažins, kad nei ji dirba Lietuvai, nei Lietuva jai rūpi.

Dėl vieno reikia sutikti: D. Grybauskaitės priešų daugės, nes po tokių kalbų tikėtis, kad atsiras draugų – tiesiog absurdiška. Lietuvos prezidento postas neturėtų būti naudojamas tik asmeninės karjeros siekimo tikslais. Ir prezidentė, kuri nebendrauja su tauta, savo aukojimusi tautai įtikins tik naivuolius.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
traffix.lt