Kaip finansuojama mūsų sveikatos apsaugos sistema, kodėl būtina mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas? Tokių klausimų žmonės dažniau pateikia pastaruoju metu, kai imta kalbėti ir pradėti išieškoti iš kai kurių pernai nemokėtas privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Vyriausybė sudarė darbo grupę, parengsiančią pasiūlymus, kaip spręsti darbo biržoje nesiregistravusių bedarbių, emigrantų bei trumpai paėmusių verslo liudijimus ir kitų žmonių problemas sumokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas ir kitus su tuo susijusius dalykus.
Mūsų sveikatos apsaugos sistemos finansavimo pagrindas yra privalomasis sveikatos draudimas, iš jo įmokų Privalomojo sveikatos draudimo fonde (PSDF) sukaupiamos lėšos, kurias administruoja ligonių kasos. Privalomasis sveikatos draudimas – tai valstybinis draudimas. Taip pat ar panašiai veikia daugelio pasaulio šalių sveikatos draudimo sistemos.
Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatyme ir kituose teisės aktuose yra įtvirtintas toks jo modelis, kuris remiasi visuotinumo (privalomumo) ir solidarumo principais. Tai yra, kai sveikasis moka ir už sergantįjį, jaunas – už seną ir t. t. Jei būtų kitaip, tai ne tik brangios, bet ir įprastos gydymo paslaugos daugeliui visuomenės narių būtų neprieinamos dėl jų kaštų. Žodžiu, šie principai suteikia apdraustiems asmenims teisę ir galimybę gauti iš PSDF biudžeto apmokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas – pirminės ambulatorinės, ambulatorinės specializuotos ir stacionarinės sveikatos priežiūros, greitosios medicinos pagalbos, slaugos, palaikomojo gydymo, brangiųjų tyrimų ir procedūrų, medicininės reabilitacijos, sanatorinio gydymo ir kitas. Tam skiriama kone trys ketvirtadaliai PSDF biudžeto lėšų.
Apdraustiesiems šio fondo lėšomis taip pat padengiamos kompensuojamųjų vaistų, medicinos pagalbos priemonių ir ortopedijos technikos priemonių įsigijimo išlaidos. PSDF biudžetas finansuoja ir žmonėms svarbias prevencines sveikatos programas: moksleivių sveikatos priežiūrą mokyklose, vaikų krūminių dantų dengimo silantinėmis medžiagomis paslaugas, onkologinių ligų prevenciją (gimdos kaklelio, krūties, prostatos, storosios žarnos vėžio ir kt.). Šios prevencinės programos padeda anksti diagnozuoti ligas ir padidina susirgusiųjų išgijimo tikimybę.
Na, o jei privalomuoju sveikatos draudimu apdraustas (ar apsidraudęs) Lietuvos pilietis lankosi Europos Sąjungos šalyse, taip pat Norvegijoje, Islandijoje, Lichtenšteine bei Šveicarijoje ir jam prireikia būtinosios medicinos pagalbos, ten jam suteiktos tokios paslaugos visiškai arba iš dalies apmokamos iš PSDF biudžeto lėšų.
Visomis tomis paslaugomis (už jas atskirai nemokėdamas) turi teisę naudotis tik apdraustieji privalomuoju sveikatos draudimu. Šis draudimas suteikia žmogui saugumą – galimybę pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis tuo metu, kai jų labiausiai reikia. Apdraustaisiais tampama tik kas mėnesį mokant privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Už asmenis, gaunančius su darbo santykiais susijusių pajamų – dirbančius pagal darbo sutartis, valstybės tarnautojus, narystės pagrindu dirbančius ūkinėse bendrijose, žemės ūkio bendrovėse arba kooperatinėse organizacijose ir kt., jeigu jiems už darbą mokamas darbo užmokestis, – socialinio draudimo (tarp jų – ir privalomojo sveikatos draudimo) įmokas apskaičiuoja ir sumoka darbdavys. Valstybės lėšomis draudžiami labiausiai socialiai pažeidžiami asmenys – vaikai, moksleiviai, dieninių skyrių studentai, bedarbiai, užsiregistravę darbo biržoje, asmenys, turintys būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą pensijai gauti, neįgalieji ir kiti, – jei jie neturi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos sveikatos draudimo įmokos. Tokių dabar šalyje yra daugiau kaip 2 milijonai.
Jei žmogus neapsidraudęs privalomuoju sveikatos draudimu, už medicinos paslaugas, turi mokėti pats pagal gydymo įstaigos nustatytus paslaugų įkainius (išskyrus būtinąją medicinos pagalbą). Beje, gydymo išlaidos paprastai yra gerokai didesnės nei privalomojo sveikatos draudimo įmokos. Pavyzdžiui, dabar apendikso šalinimo operacija kainuoja apie 2300 litų, širdies operacijos kaina – nuo 11,5 tūkst. Lt, sudėtingesnės operacijos – per 14 tūkst. Lt, kataraktos operacija – apie 1200–1500 Lt, o kepenų transplantacijos kaina gali siekti daugiau nei 120 tūkst. litų. Gana dažnos kelio ir klubo sąnarių protezavimo operacijos (su protezo kaina) ir po jų būtinos reabilitacijos paslaugų kainos siekia daugiau nei 10–12 tūkst. Lt ir pan.
Kaip minėjome, prireikus apdraustiesiems privalomuoju sveikatos draudimu ambulatoriniam gydymui išrašomi iš PSDF biudžeto kompensuojamieji vaistai ir medicinos pagalbos priemonės. Štai pernai šioms reikmėms kompensuoti prireikė daugiau kaip 700,5 mln. litų, nes buvo išrašyta 11,4 mln. receptų kompensuojamiesiems vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms (maždaug tiek pat, kiek ir 2008 metais). Dalį vaistų ir medicinos pagalbos priemonių Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos perka centralizuotai. Kai kurie vaistai itin brangūs. Pavyzdžiui, medikamento Bevacizumab gaubtinės ar tiesiosios žarnos karcinomai su metastazėmis gydyti 1 metų kurso kaina siekia apie 100 tūkst. Lt, agresyviam krūties vėžiui gydyti vaisto Trastuzumab – 120 tūkst. Lt, inkstų vėžiui gydyti vaisto Sunitibo maleatas – 130 tūkst. Lt, onkohematologinėms ligoms gydyti vaisto Imatinibum – daugiau nei 108 tūkst. Lt ir pan. Pernai šioms ir panašioms reikmėms buvo sunaudota daugiau nei planuota lėšų – per 151 mln. litų.
Žinant ir suvokiant visa tai, neturėtų kilti abejonių, kad kiekvieno žmogaus sveikata turi būti apdrausta privalomuoju sveikatos draudimu, ir tuo turi rūpintis kiekvienas. Juk niekas negali būti tikras, kad dabar net ir labai sveikam esančiam po kurio laiko neprireiks gydytojų pagalbos. Todėl oficialiai nedirbantys ir nepriklausantys draudžiamųjų valstybės lėšomis kategorijai šalies gyventojai būtinai turėtų draustis privalomuoju sveikatos draudimu savarankiškai. Primename, kad privalomojo sveikatos draudimo įmokas administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Sveikatos apsaugos ministerijos informacija
