Neseniai vienas kalbainis paskaitė mano parašinėjimų ir visai nukvako. Žinote, ką jis man pasakė? Ogi maždaug tokią frazę:
– Jūsų siauras semiotinis požiūris neleidžia jums suprasti, kodėl reikalingos kalbos taisyklės. Jeigu jų nebūtų, žmonės išvis negalėtų susišnekėti.
Štai taip, matote. Siauras semiotinis požiūris. Ir kalbainių taisyklės, be kurių žmonės nesusišnekėtų.
Deja, kalbainiška paradigma, apie kurią jau esu rašęs, yra tokia kalbainiška. Jie nuvokia, kad kalba tėra kažkoks gramatikos, ženklų (žodžių) ir jais adresuojamų reikšmių mechanizmas, gebantis vystytis kažkaip savarankiškai, gaivališkai ir nesuvaldomai (nes realizuoja Tiuringo mašinos kriterijus). Kalbainiai nuvokia tą nelabai rišliai, nes jiems tai sudėtinga, tačiau jie jaučiasi už tai besą atsakingais. Ir tada sako: “jei mes nereguliuosime, tai kas gi atsitiks? Kiekvienas šnekės ką nori ir kaip nori?”
Apie II Pasaulinio karo laikus, kai amerikonai prikūrė krūvas karinių bazių Okeanijos salose, tenykščiai čiabuviai pamatė stebuklus: iš dangaus kažkas mėtydavo amerikiečių kariams siuntinius su visokiomis gėrybėmis. Paskui, kai amerikiečiai išsikraustė, čiabuviai patys ėmė įrenginėti lėktuvų nusileidimo-pakilimo takus, būdeles budėtojams, rytines rikiuotes, etc., tikėdamiesi, kad jei jie laikysis tų pačių taisyklių ir bus panašūs į amerikonus, tai ir jiems iš dangaus kris gėrybės.
Tai maginis mąstymas, kur vietoje priežasčių-pasekmių ryšio yra naudojama panašumų magija. Toks maginis mąstymas labai būdingas kalbainiams: šie nujaučia, kad kažkokios taisyklės yra, bando jas atrasti, sukuria aprašymus, tačiau kai kažkas jiems pasako, kad dovanos iš dangaus nekris, nes jų prigalvotos nesąmonės tėra kliedesiai, juos ištinka šokas. Jie kaip tie čiabuviai, kurie tiki, kad anksčiau ar vėliau lėktuvai ims dovanas jiems mėtyti iš dangaus. Kalbainiai irgi tiki, kad imitacinės pseudotaisyklės anksčiau ar vėliau duos kažkokius rezultatus, jei tik tų taisyklių prikursi pakankamai daug, o paskui pakankamai įnirtingai laikysiesi. Bet jiems nepavyksta. Ir tada jie ima kovoti prieš visus, kas tik tų taisyklių nesilaiko. Tai irgi magiškas mąstymas.
Šiais laikais kiekvienas šneka ką nori ir kaip nori, nes dabar jau ne sovietmetis, kai kažkurie kalbainystės ideologai (berods dar prie Chruščiovo) skelbė, jog reguliuodami kalbą, pagerins žmonių mąstymą ir priartins komunizmą, nes niekas negalės kalbėti neteisingai, išreikšdamas kokias nors neteisingas mintis. Naujakalbės laikai praėjo. Ir niekam tai nerūpi, išskyrus pačius kalbainius, kurie staiga suvokia, kad visas jų triūsas buvo beprasmis. Štai dėl to kalbainiai ir siunta. Dėl to kalbainiams tokia šventas tasai sovietmečio periodas. Jie pasakoja apie tai, kad vaikai tada esą buvo raštingesni, o valdžia rūpinosi žmonėmis. Todėl tikrą kalbainį visada galima pažinti pagal atkakliai vartojamą žodį “tarybinis”, nes sakyti “sovietinis” nevalia. Beje, Glavlitas irgi juk rūpinosi švaria, gražia kalba. Jie aiškino, kad padeda žmonėms geriau rašyti.
Kadaise, kai Lietuva tik siekė nepriklausomybės ir laisvės, Gorbačiovais plūdosi apie siaurą tų nacionalistinių pribaltų požiūrį. Nes čia siauras požiūris – būti laisvam. Nes nesupranta jie, kad negalima imti ir išstoti iš SSRS. Nes laisvės idėjos ir demokratija turi būti pagal kompartijos taisykles. Laisvė gali būti tik pagal tas taisykles ir nurodymus, kurie yra nustatyti Sovietų Sąjungos.
Taip dabar kalbainiai plūstasi apie visus, kas išdrįsta suabejoti kalbainiškais fufeliais. Nes juk negalima duoti žmonėms kalbėti taip, kaip jie nori. Čia juk siauras požiūris. Reikia vadovautis VLKK taisyklėmis.
Originalus įrašas tinklaraštyje Rokiškis
