Šalta šeštadienio popietė, kai dideli, maži ir ilgi lietaus lašai nemaloniai lietė kūną ir įkyriai persekiojo kiekvieną praeivį. Nesimatė net mažiausio saulės spindulio. O dvi merginos linksmai šypsodamosi pradėjo savo gatvės muzikos dienos kelionę nuo neseniai atidaryto Laisvės alėjos fontano. Jos tikėjosi ilgai neišblėstančių įspūdžių ir jaunatviško šėlsmo. Deja, joms teko pasidžiaugti tik keliais skambesniais muzikos akordais, kurie visa laimė, kad nepaskendo įvairios muzikos triukšme. Kita vertus, matyt , šaltu oru bet koks muzikos skambesys džiugino sušalusias praeivių ausis.
Merginos susižvalgė ir pagreitino savo žingsnius, bei truputį nusiminusiais veidai judėjo senamiesčio link. Tikriausiai, tikėjosi, kad ten pavyks atrasti kažką malonaus, kas sušildytų ir jų pavargusias ausis. Ir jos surado. Malonus garsas merginas viliojo tarsi ledų mašinėlės melodija mažus vaikus. Jos priėjo arčiau ir dar ilgai klausėsi nostalgiškai svajodamos harmoningų muzikos garsų, šilto ir raminančio solistės balso.
Artėjant vakarui draugės tęsė savo kelionę amfiteatro link. Jauni balsai, šurmulys, muzika aiškiai girdėjosi tik pasiekus Rotušę. Štai kur renkasi visas Kauno jaunimas! Prisėdusios ant medinių laiptelių galvojo, kad sulauks vakaro koncerto, tačiau jau praėjus kelioms minutėms suprato, kad ne tokių įspūdžių tikėjosi iš savo dienos. Ir dar sykį buvo galima įsitikinti, kad daugelis jaunų žmonių savaip supranta šventės sąvoką.
Nusišypsojo merginos viena kitai ir nužingsniavo link pakrantėje susibūrusių gulbių. Lengvi, sparnų mostai suteikė malonų ausiai, melodingą plazdenimą.
Ir vis dėl to mums dar daug ko reikia pasimokyti iš šių išdidžių gyvūnų…
