Šių metų Kino pavasario atidarymo filmu pasirinktas jauno, bet jau žiūrovus sužavėjusio kanadiečių režisieriaus Xaviero Dolano kūrinys „Mamytė“ („Mommy“) – jautri istorija apie vienišą motiną, auginančią agresyvų paauglį. Filmą, susišlavusį krūvas apdovanojimų, tarp kurių – ir Kanų kino festivalio Žiuri prizas, Kino pavasario žiūrovai pamatė pirmieji Lietuvoje.
Diane‘ai Despres (Anne Dorval) gyvenimas ne itin nusisekė – mirė jos vyras, moteris nesuduria galo su galu, o pragyvenimui užsidirba atlikdama įvairius mažai mokamus darbus. Negano to, Diane turi agresyvų, pykčio priepuolių kamuojamą ir nuolat į bėdą papuolantį paauglį sūnų Steve‘ą (Antoine‘as-Olivieris Pilonas). Kai vaikinas už kavinės padegimą išspiriamas iš priežiūros centro, kuriame gyveno, Diane, siekdama apsaugoti sūnų nuo kalėjimo, parsiveža berniuką namo. Su kaimynės, dėl asmeninių problemų pertrauką mokytojos karjeroje padariusios Kylos pagalba (Suzanne Clement) Diane‘ai, regis, pavyksta susitvarkyti savo ir sūnaus gyvenimą, tačiau Steve‘o polinkis įsivelti į bėdą ir vis pasikartojantys priepuoliai byloja, jog idilė gali trukti neilgai.
Kino filmo „Mommy“ kadras
Nors „Mamytės“ režisieriui Xavierui Dolanui vos 26-eri, jo filmuose gvildenamos temos – ne iš paprastųjų, todėl menininkas pelnytai vadinamas vienu talentingiausių jaunosios kartos režisierių. Kino pavasario žiūrovai jau turėjo progos susipažinti su X. Dolano kūryba – praėjusiais metais festivalyje pristatyti filmai „Bet kokiu atveju Lorens“ („Laurence anyways“) ir „Tomas atvyko į kaimą“ („Tom at the Farm“) nagrinėja homoseksualų santykių, transseksualumo temas. Naujausiame savo filme „Mamytė“ režisierius kalba apie itin agresyvių, hiperaktyvių vaikų problemą, jų santykį su šeima ir visuomene. Taip pat filme paliečiama ir įstatymų spragų tematika – ar užtektinai pagalbos gauna šeimos, auginančios ypatingų poreikių turinčius vaikus? Ir ar galima smerkti vienišą mamą, perdavusią nevaldomą paauglį valstybės globon?
Kino filmo „Mommy“ kadras
Pagrindiniams vaidmenims (kurių yra vos trys) X. Dolanas pasirinko jo filmuose jau vaidinusius aktorius. Visgi svarbiausias vaidmuo čia tenka motinos ir sūnaus santykiui. Tiek Anne Dorval, tiek Antoine‘as-Olivieris Pilonas sukūrė charizmos nestokojančius personažus, kurie, nors iš pradžių atrodo perspausti ir šaržuoti, filmo eigoje įtraukia žiūrovą į savo pasaulį ir darosi vis labiau realistiški, netgi savi, todėl daugiau nei dvi valandas trunkantis filmas neprailgsta. Režisierius negaili juodo humoro, o garso takelyje skambančios puikiai parinktos populiariosios muzikos dainos daro filmą panašų į kiekvieno mūsų gyvenimo kasdienybę. Skirtumas tik tas, kad didžioji dalis žiūrovų tikriausiai negyvena su kiekvieną akimirką pratrūkti galinčiu brutaliu paaugliu. Smurto ir įtampos persmelktas scenas netrukus keičia buitiniai laimingos šeimos vaizdiniai – taip išryškinama, jog Steve‘as nėra monstras. Jis – tik paauglys, turintis rimtų psichikos problemų.
Filmui X. Dolanas pasirinko ir neįprastą 1:1 filmavimo formatą, vaizdą ekrane sumažinantį iki kvadrato geometrinės formos – toks fotografijų formatas taikomas ir „Instagram“ asmenukėms. Pasak režisieriaus, taip siekiama „priartėti prie filmo veikėjų ir stipriau į juos susikoncentruoti“. Susiaurinto vaizdo formatas naudojamas ir kaip meninė išraiškos priemonė, simbolizuojanti filmo herojus apribojančias kliūtis – tam tikrose scenose vaizdas rodomas standartiniu 16:9 formatu ir užima visą kino ekraną, priklausomai nuo veikėjų vidinės būsenos.
Verdiktas: 10/10
„Mamytė“ – neabejotinai vienas stipriausių šių metų Kino pavasaryje pristatytų filmų. Jautrus, sukrečiantis pasakojimas apie ypatingą motinos ir sūnaus ryšį nepaliks abejingų ir privers nekantriai laukti, ką dar publikai pristatys jaunuoju kino vunderkindu vadinamas Xavieras Dolanas.
