Lietuvė iliustratorė, žinoma Kot Bonkers pseudonimu, augo Belgijoje, kur būdama 17 metų neplanuotai pastojo ir nusprendė nutraukti nėštumą. Tėvų konservatyvumą ir lytinio švietimo stoką menininkė pastebi iki šiol ir teigia, kad tai – pagrindinės neplanuotų nėštumų priežastys.
Kontracepcija – merginos reikalas?
Menininkė pasakoja, kad nepilnamečiai, pradėdami lytinį gyvenimą, paprastai nesupranta, ką daro, vadovaujasi nuogirdomis ir draugų pasakojimais. Retam pasiseka turėti tėvus, kurie paaiškina reikalingą informaciją. Tėvai, pastebi ji, dažnai būna užsisklendę ir vengia su vaikais kalbėti apie seksą.
,,Taip nutiko ir man. Neturėjau patirties, nežinojau. Kai aplinkoje apie tai nekalbama, ir pats nesi įpratęs klausti, teirautis“.
Menininkė taip pat ne kartą susidūrė su vyrų požiūriu, kad kontracepcija– moterų rūpestis. Kartą ryte ji nutarė, kad dėl visa ko, reikia išgerti skubiosios kontracepcijos tabletę ir pasiūlė partneriui kartu eiti į vaistinę, tačiau atsakymas buvo neigiamas. ,,Visa atsakomybės našta krito man. Mylėjomės abu, o apsauga turėjau rūpintis viena“, – prisimena iliustratorė.
Kot Bonkers pastebi, kad ir vyresni vyrai įpratę, jog jų amžiaus moterys visada pačios pasirūpina kontracepcija. Todėl net santykiaudami su daug jaunesne mergina jie galvoja taip pat, darydami prielaidą, kad mergina viskuo jau pasirūpinusi ir grėsmės pastoti nėra.
Iliustratorės Kot Bonkers darbas.
Abortas – be pasmerkimo
Tai, kad yra nėščia, Kot Bonkers po nesaugių lytinių santykių suprato būdama 17 metų. Nepilnametė pajuto stiprų pykinimą, ėmė sunkėti krūtinė. Vienu metu įsigijusi du nėštumo testus, sulaukė teigiamų atsakymų, o tada išsigando ir pasijuto kaip sapne. Tačiau baimę išsklaidė pokalbiai su mama ir medicinos darbuotojomis, kurios detaliai papasakojo apie nėštumo nutraukimo procedūrą.
Menininkė pasakoja, kad po nėštumo nutraukimo procedūros metu jautėsi gerai, nes tai vyko aplinkoje, kurioje ji nebuvo teisiama: „Nejutau kreivų žvilgsnių, spaudimo dėl savo sprendimo. Nebuvo ir pokalbių apie nužudytą „gyvybę“, religiją ar Dievą“.
Atlikus procedūrą, medicinos darbuotojos mokė merginą, kaip naudotis kontracepcija, kad po aborto vėl neprireiktų kreiptis pagalbos.
Dėl savo sprendimo Kot Bonkers nesulaukė pasmerkimo ir iš artimųjų, bet mano, kad tėvai galėjo būti atviresni su ja kalbėdami apie lytiškumą ir santykius. To ji taip pat sako pasigedusi ir mokykloje: „Svarbu jaunimui paaiškinti visus įmanomus apsisaugojimo būdus bei tai, kur gauti kontraceptinių priemonių. Be to, merginos nėra išmokytos sekti savo mėnesinių ciklo – jos dažnai nežino, kad po nesaugių lytinių santykių nereikia laukti poros savaičių, ,,ar prasidės menstruacijos“, reikia iškart, kuo skubiau, tikrintis. Laukiant prarandamas laikas ir vietoje to, kad būtų galima išgerti vaistų, tenka daryti abortą, nes būna per vėlu“.
Menininkė sako mananti, kad abortas yra ne problema o pasekmė, o pasisakantieji prieš nėštumo nutraukimą ankstyvų ar neplanuotų nėštumų problemos neišspręs.
Iliustratorės Kot Bonkers darbas
Skatina netylėti
Kot Bonkers nebijo kalbėti apie abortą, tačiau iliustratorė sako apgailestaujanti, kad moterys negali atvirai dalintis savo išgyvenimais, nes tai visuomenėje vis dar suprantama kaip gėda: ,,Būtų lengviau, jei tos, kurios pasirinko nėštumo nutraukimą, galėtų savo fiziniu ir psichologiniu skausmu pasidalinti su kitomis, patyrusiomis tą patį. Būtent tyla ir yra psichologinių traumų priežastis“.
Iliustratorė taip pat pastebi, kad vis dar gyvename visuomenėje, kurioje moterys laikomos antrarūšėmis – vadinamos nusikaltėlėmis už tai, ką šios daro su savo pačių kūnais. Be to, egzistuoja dvigubi seksualiniai standartai, giriantys vyrus už kiekvieną lytinį aktą lyg futbolo įvartį ir smerkiantys moteris kaip pasileidėles.
„Ironiška tai, kad tuos žeminančius įstatymus dėl moters kūno priima vyrai, o bažnyčia, kuri nereligingiems asmenims yra neaktuali, energingai kišasi į įstatymų leidybą. Man atrodo, kad jeigu taip neva kaunamasi už kiekvieną gyvenimą, protestuojama prieš moteris, kurios nusprendžia nutraukti nėštumą, tos pačios institucijos galėtų adekvačiau reaguoti ir padėti tiems vaikams, kurie jau šitam pasaulyje“.
