Labai vėjuotą, bet nepaprastai gražų ketvirtadienio vakarą „Ryšių Kiemelyje 837” koncertų cikle „Volfas Engelman GYVAI” skambėjo panašiai vėjuotos ir tiek pat nepaprastai gražios Alinos Orlovos dainos.
Susirinkusieji pasiklausyti išskirtinio balso atlikėjos neliko nuvilti, lig pat senamiesčio stogų sklido publikos pamėgtos melodijos – „Mėnulis“, „Lijo“, „Nesvarbu“, „Šilkas“, „Paskutinio mamuto daina“, „Vaiduokliai“. Taip pat nuskambėjo keletas rusų kalba atliekamų dainų, tarp kurių didžiausio klausytojų palaikymo sulaukė remiantis klasiko Aleksandro Sergejevičiaus Puškino eilėraščiu sukurtas kūrinys „Varnas“.
Kai kurie žiūrovai prie staliukų šmaikštavo, kad drąsu tokiu sudėtingu metu Kaune dainuoti rusiškai, tačiau jausminga muzika ir nesuvaidintas Alinos nuoširdumas pakerėjo visus. Energingai trankomi klavišai ir taip pat energingai linguojančios Alinos garbanos šauniai derėjo prie „Ryšių Kiemelio 837” kuriamos pavasariškos atmosferos. Vėjyje lingavo ant staliukų pamerktos alyvų šakelės.
Nuo scenos sklido ne tik garsai, bet ir stiprios emocijos. Sunku nepastebėti, kad Alinos dainos tapo brandesnės, gilesnės, ir drąsesnės. Jos pasirodymas panašėjo į spektaklį, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka muzikos instrumentai. Elektrinė bei bosinė gitaros ir būgnai puikiai papildė sintezuotus pianino garsus ir, galima sakyti, suteikė visam šiam spektakliui subtilaus ir išskirtinio gardumo. Muzika – juk menas, reikalaujantis laisvės ir atsidavimo akimirkai. Stebint Aliną atrodė, kad koncerto metu ji tampa visiškai priklausoma nuo savo pačios skleidžiamos muzikos. Primerktos akys, šypsena ir įnirtingai glamonėjami klavišai. Įkvėpia.
Nors darėsi vėsu, o „Ryšių Kiemelio 837” lankytojai pradėjo dairytis pledų bei vis dažniau buvo galima išgirsti kažką sakant: „Man, prašau, arbatos“, vis tik norėjosi užsimerkti ir tiesiog paskęsti Alinos balse. Atrodė, kad esi labai vėjuotame bei intensyviame filme, kuris įrašytas Alinos muzika tapusioje kino juostoje.
© Artūro Bulotos nuotr.
