Valstybinis Šiaulių dramos teatras kiekvieną pavasarį atvyksta į Kauną. Šįsyk gastrolių meniu subalansuotas taip, kad spektaklį išsirinks ir intektualai, ir klasikinės dramos gerbėjai, ir tiesiog pasiilgusieji šviesios romantinės istorijos.
Jau šį šeštadienį, balandžio 18 d., laikinosios sostinės žiūrovai kviečiami į Girstučio kultūros centrą pasigalynėti su Samuelio Beketo minties galia absurdo dramoje „Žaidimo pabaiga“ (rež. Paulius Ignatavičius). Kitos savaitės viduryje Nacionalinio Kauno dramos teatro scenoje dvi meilės, svajonių ir (pasi)tikėjimo istorijos: trečiadienį, balandžio 23 d., kauniečių mylimos amerikiečių dramaturgijos klasiko Tenesio Viljamso dramos „Geismų tramvajus“ (rež. Algirdas Latėnas) sugrįžimas, o ketvirtadienį, balandžio 24 d., žiūrovų simpatijas festivaliuose užkariavusi ir pilnas sales pritraukianti prancūzų dramaturgo Marselio Panjolio romantinė istorija „Duonkepio žmona“ (rež. Arvydas Lebeliūnas). Skirtingos pjesės, puiki dramaturgija, gilios emocijos ir aktorių meistriškumas – tai, ką šiauliečiai žada laikinosios sostinės publikai.
Kvietimas žaisti gyvenimą
Airių absurdo dramaturgijos klasiko Samuelio Beketo vienos dalies absurdo drama „Žaidimo pabaiga“ (rež. Paulius Ignatavičius), pasak atsiliepimų, pranoksta žiūrovų lūkesčius. Sukriošusį, ligotą ir piktą, bet bandantį išbūti besikartojančiame laike, poną Hamą (aktorius Sigitas Jakubauskas) slaugo tarnas Klovas (aktorius Dalius Jančiauskas, beje, už šį vaidmenį apdovanotas kaip geriausias šio sezono Šiaulių aktorius). Viena vertus, meilė, rūpestis ir baimė likti vienam, kita vertus, jie vienas kitam įgrisę iki skausmo. Tą skausmingą ryšį sustiprina iš atminties išnyrantys pono tėvai Negas ir Nelė (aktoriai Juozas Bindokas ir Vilija Paleckaitė). Tai lyg tam tikras meilės išbandymas. Baisiausia – ne mirtis, o jos laukimas, kai ta pabaiga vis neateina ir žaidimas tęsiasi.
Spektaklis “Žaidimo pabaiga” © Artūro Staponkaus nuotr.
„Tęsiam žaidimą?.. Senasis žaidimas seniai pralaimėtas, žaidi ir pralaimi ir baigi pralaimėjimu… Pažiūrėkim… O taip!“ (S. Beketas). Režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus esminis keliamas klausimas spektaklyje – kaip išlikti žmogumi besikartojančiame laike, kaip nepasiduoti rutinai, kuri veda į susvetimėjimą. Galbūt tinka Samuelio Beketo siūlomas receptas – gyvenimas be prasmės, gyvenimas-žaidimas. „Tik suvokę, jog gyvenimas yra absurdas ir neturi jokios prasmės, mes galime pamilti gyvenimą ir paversti jį žaidimu, pilnu tikėjimo. Tada pasidaro kažkaip lengviau kvėpuoti, dingsta susireikšminimas, perdėtas prasmingumas, gal net pavydas, o gal net ir daugiau mūsų gyvenimą varginančių jausmų ir klausimų,“ – sako spektaklio režisierius.
Į Kauno sceną parrieda legendinis „Geismų tramvajus“
Spektaklis “Geismų tramvajus” © Artūro Staponkaus nuotr.
Dviejų dalių Tenesio Viljamso drama „Geismų tramvajus“ Kauno publikai puikiai žinoma (prieš keturis dešimtmečius režisuota legendinės Dalios Tamulevičiūtės). Garsiąją XX amžiaus amerikiečių dramaturgo T. Viljamso pjesę, už kurią autorius buvo apdovanotas Pulicerio premija, Valstybiniame Šiaulių dramos teatre režisavo Algirdas Latėnas. „Geismų tramvajus“ – absoliučiai laiko nepaliesta pjesė, o medžiaga – velniškai sunki. Norėtųsi, kad po spektaklio kažkiek pasikeitę išeitų visi: ir aš, ir aktoriai, gal net ir žiūrovai“, – trokšta režisierius. Scenoje vyksta žmogiškų jausmų ir gyvuliškų aistrų drama, neišsipildžiusių svajonių, meilės, laimės troškimo ir žiaurios tikrovės konfliktas kyla, kai susitinka du antipodai: trapi virš realybės plevenanti plaštakė Blanša ir pragmatiškas Stenlis, kurio esminė savybė – jėga. Kai T.Viljamsas rašė pjesę „Geismų tramvajaus“ (1947 m.), jo kurtas amerikietiško didmiesčio kvartalo vaizdas su tautų maišalyne, primityvių neišprususių imigrantų ir romantiškosios viešnios priešprieša buvo to laikmečio permainų aktualija. Šiuolaikiniame migracijos kontekste žiūrovams Stenlis ir jo draugužiai gali pasirodyti visiškai normalūs žmonės, o trapios sielos, nepraktiška Blanša – „ateivis“. Tačiau žmogaus troškimas mylėti, tikėti ir galia svajoti lieka nepakitę.
Spektaklis “Geismų tramvajus” © Artūro Staponkaus nuotr.
Blanšą Diubua vaidina Monika Šaltytė (už šį vaidmenį aktorė per Tarptautinę teatro dieną apdovanota specialiu prizu), Stelą Kovalski – Inga Jarkova, Stenlio Kovalskio personažą įkūnija Rolandas Dovydaitis, Haroldo Mičelo (Mičo) – Aurimas Pintulis, Junisę Habel vaidina Eglė Stanišauskaitė, Stivą Habelą – Romanas Dudnikas, Pablą Gonzalesą – Mindaugas Jurevičius, Slaugę ir Meksikietę – Rimanta Krilavičiūtė, Daktarą ir Jauną vyriškį – Aidas Matutis.
Publikos numylėtoji „Duonkepio žmona“
Dviejų dalių Marselio Panjolio romantinė istorija „Duonkepio žmona“, režisuota kauniečio Arvydo Lebeliūno, pernai tapo teatrų sezono favoritu: net dviejuose festivaliuose žiūrovai išrinko jį geriausiu spektakliu, jo žiūrėti renkasi pilnos salės. Duonkepį scenoje įkūnijęs aktorius Sigitas Jakubauskas už šį vaidmenį tris kartus pelnė geriausio aktoriaus titulą ir buvo nominuotas garbingam „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimui.
Valstybinio Šiaulių dramos teatro archyvo nuotr.
Neištikimybės istorija, kai duonkepio gražuolė žmona naktį pabėga su jaunu piemeniu, scenoje virsta gražiu ir kiek romantišku pasakojimu apie atleidimą ir meilę, stipresnę už pyktį ir nusivylimo kerštą. Režisierius Arvydas Lebeliūnas apie šią pjesę yra sakęs: „Tos pjesės sėkmė ta, kad žiūrovas pamatys save, pažvelgs į tai, kas giliai: prisimins, kada yra suklydęs, supykęs, nesugebėjęs atleisti ir dėl to gal ką praradęs. Pjesėje meilė suvokiama per paradoksą: jei žmogus nusidėjo, tai atrodytų logiška – jį nubausti, o čia jam atleidžiama – tai jau išmintinga. Kai atleidi – susigrąžini kažką“. Šmaikštus prancūzų dramaturgo M. Panjolio tekstas ir aktorių vaidyba nepalieka abejingų: publika ir juokiasi, ir verkia.
