Jūratė Juškaitė, Ievos Budzeikaitės nuotr.

1991 m. sausio 13 dieną Lietuvos gyventojai, laisvės kovotojų aukomis, patvirtino savo pasiryžimą kurti demokratinę valstybę. Po dvidešimt penkerių metų atėjo laikas nusimesti išaugtus marškinėlius ir imtis darbų, kurie iki šiol kelia nepamatuojamą baimę bei taip kokybiškai dar labiau nutolti nuo to, kam atsisveikinimas tartas jau prieš ketvirtį amžiaus. Nors analizuoti Lietuvos demokratėjimą per tuo metus po kruvinųjų sausio įvykių galima įvairiais kampais, tačiau šiame tekste norėčiau papasakoti istoriją, kuri labai stipriai rišasi su mano asmenine patirtimi.

Prieš šiek tiek daugiau nei mėnesį Lietuvoje pasirodė pirmoji translyčių asmenų problemų matomumui didinti skirta kampanija. Joje nusifilmavau ir aš, nes nepriskiriu savęs lyčiai, kurią manyje įžvelgia daugelis aplinkui. Lytis man atrodo gana svetima ir mažai ką bendro su manimi turinti sąvoka. Tačiau nejaučiu tokios stiprios savo kūno disforijos, kurią jaučia kiti klipe nusifilmavę Oskaras ir Ženia – jie save įvardija transseksualiais asmenimis, laukiančiais kada Lietuvoje pagaliau bus sureguliuotas lyties keitimas medicininiu (chirurginiu) būdu.

Nuo klipo pasirodymo viešumoje, sulaukiau kvietimų duoti „nuoširdžius“ interviu, kurių pavadinimuose klausiama „Ar transseksualai yra žmonės?“, jų įžangose siūloma „neteisti neišklausius“, t.y., neperskaičius teksto. Na, o paskui plačioji komentatorių visuomenė jau gali ginčytis, kas yra žmonės, o kas – ne, komentarų skiltyje. Dalis žiniasklaidos iš tiesų sparčiai atranda uždarbio galimybių už perskaitymą suteikdama galimybę „išrišti“ arba pasmerkti.

Stebėtis gal labai ir nėra ko: visuomenėje, kur, nepaisant visų pokyčių, žmonės vis dar jaučiasi bejėgiai klanų ir interesų įkaitai, iliuzinė galimybė teisti, spręsti, būti „Dievų miško“ dievu, o ne patrankų mėsa suteikia saldžią svarbumo iliuziją.

Ši svarbumo iliuzija kurstoma valdžioje esančių politikų pasisakymais, kurie, kai tik svarstomos translyčių ar kitų marginalizuotų grupių problemos, yra be galo dėmesingi visuomenės nuomonei ir jos nuostatoms. Lietuvos visuomenė būna „nepasirengusi“ tos pačios lyties asmenų partnerystėms, lyties keitimo operacijoms, pabėgėlių priėmimui, musulmonų maldos namų buvimui ne tik jų rajone, bet ir jų mieste ar valstybėje apskritai.

Tokiomis akimirkomis visuomenė jaučiasi galinga ir išgirsta, o jai tokią galią suteikusius politikus ji perrenka ir myli. Tačiau kai priimamos reformos, keisiančios daugelio piliečių piniginių storį ar atimsiančios dalį garantijų iš tos pačios daugumos, kurios nuomonė kitais atvejais būna šventoji karvė, retorika pasikeičia. Staiga aukščiausi politikai sako, kad priimant kad ir socialinį modelį, „pataikavimo rinkėjams nebus“. Ir jo nebūna, nes už tokių projektų stovi stambios interesų grupės ir dideli pinigai.

Už translyčių žmonių nugarų nestovi galingos interesų ir lobistų grupės. Už jas viešojoje erdvėje pasisako tik kai kurios nevyriausybinės organizacijos ir dar 1746 pasirašiusieji peticiją, raginantys priimti skaidrią ir efektyvią lyties keitimo procedūrą Lietuvoje.

Esant tokiai situacijai, teisingumo ministras Juozas Bernatonis yra iš tiesų visuomenės nuomonę girdintis ministras ir gali ramiai mėtytis komentarais apie „vienetus“, kuriems reikalinga lyties keitimo procedūra. Taip kaip ir Užsieniečių registravimo centro vadovas Remigijus Volikas į atvykstančius prieglobsčio prašytojus kreipiasi numeriais, ne vardais. Pastarasis tokį absoliutų žmogaus orumo sumenkinimą aiškina nauda patiems prieglobsčio prašytojams – esą taip jis nesupainioja ar neteisingai neištaria vardų ir nieko neįžeidžia.

Dabartinis teisingumo ministras, deja, turi gerokai daugiau panašumo su šiuo pareigūnu nei su idealais, kurių iš tokias pareigas einančio asmens, neabejoju, tikisi didžioji visuomenės dalis.

Štai ministras aiškina, kad Vyriausybėje svarstoma lyties registracijos procedūra yra racionali išeitis iš susidariusios situacijos. Tiems, kas nesekėte šio atvejo, trumpa informacija: prieš beveik penkiolika metų įsigaliojęs dabartinis LR Civilinis kodeksas numato galimybę keisti lytį. Deja, per visus šiuos metus atskiras įstatymas, turėjęs sureglamentuoti lyties keitimą, nepriimtas, nepaisant to, kad Lietuva pralaimėjo bylą Europos Žmogaus Teisių Teisme ir turėjo išmokėti kompensaciją vienam transseksualiam asmeniui iš Lietuvos, kuris pasikeisti lytį tėvynėje galimybės taip ir negavo.

Dabar J. Bernatonis teigia, kad reikia išbraukti iš Civilinio kodekso šią nuostatą, ten įrašyti formuluotę, kuri suteiktų teisę į lyties keitimo registraciją, bet ne pačią keitimo procedūrą. Tad priėmus Bernatonio siūlomą variantą viskas atrodytų štai taip: transseksualūs žmonės galėtų pasikeisti dokumentus, kuriuose būtų įrašyta jų norima lytis, tik chirurgiškai pasikeitę lytį, nors Lietuvoje tokia procedūra nelegali ir negali būti atlikta. Ir, anot ministro, taip sutvarkius Civilinį kodeksą ne tik bus išvengta galimybės, kad Lietuvą vėl kas nors paduos į Europos Žmogaus Teisių Teismą, bet toks reglamentavimas atspindi ir pačių transseksualių asmenų lūkesčius.

Ties abiem punktais mintyse nekyla kitoks žodis nei „melas“: tokia reglamentacija gali prišaukti ir, matyt, neabejotinai prišauks naujų bylų prieš Lietuvą dėl neįvykdomų reikalavimų kėlimo savo piliečiams. O dėl transseksualių žmonių čia, matyt, ir plėstis nereikia. Akivaizdu, kad tai –tyčiojimasis iš šios bendruomenės problemų.

Nors dauguma J. Bernatonio pasisakymų LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualūs, translyčiai) ir ypač translyčių asmenų klausimais turi tyčinę menkinančią konotaciją, šis politikas yra teisus, sakydamas, kad transseksualių žmonių Lietuvoje nėra daug.

Lietuvos gebėjimas ar negebėjimas pripažinti ir oriai spręsti visų, ne tik išrinktųjų ar dominuojančios grupės, bet ir mažos bendruomenės problemas bus tas lakmuso popierėlis, pagal kurį dar po ketvirčio amžiaus spręsime apie savo demokratėjimo pasiekimus ar nesėkmes. Stipri demokratija niekada nebuvo ir nebus tik daugumos nuomonės ar interesų paisymas, nes beveik kiekvienas iš mūsų įvairiuose savo gyvenimo tarpsniuose atsiduriame mažumos situacijose, kai valstybės ar visuomenės aparatas veikia prieš mus: kai mūsų artimasis suserga reta liga, kurios gydymas nekompensuojamas iš ligonių kasų, kai nėščia moteris atleidžiama iš darbo, kai darbininkas, patyręs traumą darbe, negauna jokios kompensacijos ir t.t.

Demokratėjimo testu bus įvertintas ir mūsų gebėjimas iš politikų reikalauti realių darbų ir visuomenės intereso paisymo ne pigiais, neva „vertybinais“ būdais. J. Bernatonis yra tik pavyzdys, vaizdžiai iliustruojantis susiklosčiusią situaciją: retas, bent jau iš pasisakymų viešojoje erdvėje, galėtų pasakyti, ką dar ministras veikia savo kėdėje, be skaičiavimo, kiek asmenų sudaro LGBT bendruomenę Lietuvoje.

J. Bernatonio tipo politikų ir partijų, kurie aiškina, kad, pavyzdžiui, pabėgėlius reikėtų uždaryti į rezervatus ar kad šeimą sudaro tik susituokę asmenys – apstu. Trumpalaikėje perspektyvoje tai jiems garantuoja rinkėjų palankumą, tačiau ilgalaikėje – kenkia valstybei, vienas visuomenės grupes kiršina su kitomis.

Per ateinančius dvidešimt penkerius metus tikiuosi subrandinsime politikus, kurie svarbiais demokratijai klausimais ne rinksis lengvus rinkėjų balsus, bet pasakys „pataikavimo rinkėjams nebus“.

Manoteisės.lt

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: