Ši istorija – apie žmogų, kuris pirmasis Žemėje ėmė skaičiuoti laiką. Už savo įgeidį jis ilgiems amžiams buvo ištremtas į nuošalų urvą. Čia turėjo klausytis gausybės vėliau už jį pasaulį išvydusių žmonių balsų, prašančių laiko: daugiau valandų, daugiau dienų, daugiau metų…
Galiausiai, beveik visai palaužta siela, Tėvas Laikas atgavo laisvę. Jam buvo skirta ypatinga misija: galimybė išpirkti savo kaltę, atskleidžiant dviem Žemės žmonėms tikrąją laiko prasmę.
Jis grįžo į mūsų pasaulį – dabar visiškai užvaldytą valandų skaičiavimo, kurį jis taip nekaltai pradėjo, – ir leidosi kelionėn su dviem bendražygiais: paaugle, pasiryžusia išeiti iš gyvenimo, ir senu turtingu verslininku, geidžiančiu gyventi amžinai. Tam, kad išsigelbėtų pats, jis privalėjo išgelbėti juos abu. O kad tai padarytų, turėjo sustabdyti pasaulį…
Mitchas Albomas – JAV žurnalistas ir rašytojas, skaitytojus visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, sužavėjęs tokiais bestseleriais kaip Antradieniai su Moriu ir Penki žmonės, kuriuos susitinki danguje
Sara Lemon baiminasi, kad neužteks laiko.
Išnirusi iš dušo ji skubomis skaičiuoja. Dvidešimt minučių – plaukams išsidžiovinti, pusvalandis – pasidažyti, pusvalandis apsirengti, penkiolika minučių nueiti į sutartą vietą. Pusė devynių, pusė devynių!
Virsteli kambario durys. Ant slenksčio – jos mama, Loreina.
– Širdele…
– Mama, prieš įeidama pasibelsk!
– Gerai. Tuk tuk.
Loreina nužvelgia lovą. Regi paskleistus aprangos variantus: dveji džinsai, treji marškinėliai, baltas megztukas.
– Kur eisi?
– Niekur.
– Su kuo nors susitikti?
– Ne.
– Balta spalva tau tinka…
– Mama!
Loreina atsidūsta. Pakelia drėgną rankšluostį nuo grindų ir išeina.
Sara grįžta prie veidrodžio. Galvoja apie vaikiną. Pažnaibo riebalų sluoksnį ant juosmens. Fui.
Pusė devynių, pusė devynių!
Ne, balto drabužio ji nė už ką nesivilks.
Viktoras Delamontė baiminasi, kad neužteks laiko.
Abu su Greise išlipa iš lifto tiesiai į savo prabangų būstą viršutiniame aukšte.
– Duokš paltą, – tarsteli Greisė. Pakabina jį į spintą.
Tylu. Viktoras pasiramsčiuodamas lazdele kiūtina koridoriumi, pro didelę drobę, tapytą prancūzų menininko. Pilve ima tvinkčioti skausmas. Reikėtų išgerti tabletę. Viktoras įeina į kabinetą, užverstą knygomis ir plokštelėmis, užgrioztą didžiuliu raudonmedžio stalu.
Viktoras galvoja apie gydytoją. Nieko daugiau nebegalime padaryti. Ką tatai reiškia? Kelis mėnesius? Savaites? Ar tai jau pabaiga? Negali šitaip būti, kad tai jau pabaiga.
Jis girdi Greisės kulniukus, kaukšinčius grindų plytelėmis. Girdi, kaip ji renka telefono numerį.
– Ruta, čia aš, – sako. Ruta, jos sesuo.
Greisė prislopina balsą:
– Ką tik grįžome iš gydytojo…
Vienas sėdėdamas krėsle Viktoras imasi skaičiuoti savo tirpstančio gyvenimo dienas. Pajunta, kaip iš krūtinės išsiveržia oro gūsis, lyg kažkas būtų stipriai spūstelėjęs. Jo veidas persikreipia. Akys sudrėksta.
< 4 >
Augdami vaikai vis labiau linksta prie savo lemties.
Taip atsitiko ir Dorui, Nimui bei Alei – trims vaikams nuo ano kalvos šlaito.
Nimas užaugo aukštas, plačiapetis.
Jis nešiodavo dumblo plytas savo tėvui, statytojui. Buvo stipresnis už kitus vaikinus, ir tai jam patiko. Galia tapo Nimą masinančiu siekiu.
Alė išgražėjo
ir motina perspėjo ją pintis tamsius plaukus, vaikščioti nudelbus akis, kad jos apveidumas nežadintų vyrams nedorų troškimų. Kuklumas tapo Alės kiautu.
Doras?
Ką gi. Doras tapo visokiausių dalykų matuotoju. Ženklindavo akmenis, gremždavo įrantas pagaikščiuose, dėliodavo šakeles, akmenėliu – viską, ką galėdavo suskaičiuoti. Susimąstęs apie skaičius dažnai užsisvajodavo, ir vyresnieji broliai, traukdami medžioklėn, jį palikdavo.
Doras tuomet lakstydavo kalvų šlaitais su Ale, o mintys lėkdavo pirma jo, masindamos sekti iš paskos.
O paskui, vieną karštą rytą, nutiko šis tas keista.
Doras, skaičiuojant mūsų metais, – jau paauglys, sėdėdamas tiesiog ant žemės įbedė dirvon pagalį. Saulė plieskė iš visų jėgų, ir Doras atkreipė dėmesį į pagalio šešėlį.
Ties pačiu pagalio galu padėjo akmenėlį. Ėmė pats sau dainuoti. Galvojo jis apie Alę. Jiedu draugavo nuo vaikystės, bet dabar jis buvo aukštesnis, o ji putlesnė, ir jį staiga apleisdavo jėgos, kai ji pakeldavo akis ir pažvelgdavo į jį. Pasijusdavo tarsi griūvąs.
Pro šalį prazvimbė musė, pažadindama iš svajų.
– Aaak! – tarstelėjo jis, tėkšdamas musę delnu. O kai vėl dirstelėjo į pagalį, šio šešėlis nebesiekė akmens.
Doras lūkuriavo, bet šešėlis tik dar labiau trumpėjo, mat saulė kopė dangaus skliautu aukštyn. Jis nutarė palikti pagalį įbestą ir grįžti čionai kitą dieną. Rytoj, kai saulė pagalio šešėlį vėl nuties tiksliai iki akmens, tai bus… tas pat akimirksnis kaip ir šiandien.
Juk iš tikrųjų, mąstė jis, toks pat akimirksnis turbūt turėtų būti kiekvieną dieną? Akimirksnis, kai pagalys, šešėlis ir akmuo išsirikiuoja į vieną liniją?
Jį Doras pavadinsiąs Alės akimirksniu ir kasdien tuo metu pagalvosiąs apie ją.
Jis pasitapšnojo kaktą, didžiuodamasis savimi.
Šitaip žmogus pradėjo skaičiuoti laiką.
Sugrįžo musė.
Doras ir vėl nutėškė ją šalin. Bet šįsyk ji ištįso į ilgą juodą juostą, kuriai pratrūkus atsivėrė tamsumos ertmė.
Iš jos laukan žengė senis su baltu plačiu drabužiu.
Doro akys išsiplėtė iš baimės. Jis norėjo bėgti ar bent surikti, bet kūnas jam nebepakluso.
Senis rankoje laikė auksinio medžio lazdą. Jis bakstelėjo į Doro saulės pagalį, ir šis, ištrūkęs iš dirvos, kur buvo įbestas, pavirto kirbine vapsvų. Šios išsirikiavo į tamsumos juostą, kuri prasivėrė lyg atitraukta užuolaida.
Senis žengė pro ją.
Ir išnyko.
Doras pasipustė padus.
Jis niekad niekam neprasitarė apie tą apsilankymą.
Net Alei.
Iki pat pabaigos.
< 5 >
Sara laiką suranda stalčiuje.
Ji atidaro stalčių ieškodama juodųjų džinsų, bet vietoj jų beveik iš pačios stalčiaus gelmės išrausia savo pirmąjį laikroduką – violetinį „Swatch“ rankinį laikrodį su plastikine apyranke. Jį Sarai padovanojo tėvai dvyliktojo gimtadienio proga.
O po dviejų mėnesių jie išsiskyrė.
– Sara! – šaukia motina iš apačios.
– Ką? – atsiliepia ji.
Po tėvų skyrybų Sara liko gyventi su Loreina, kuri nuo tol Tomą, savo buvusįjį, kaltino dėl kiekvienos jų gyvenime pasitaikančios nesėkmės. Sara tuomet tik supratingai linkčiodavo. Bet ir viena, ir kita savaip vis tebelaukė to žmogaus sugrįžtant. Loreina – tam, kad jis prisipažintų klydęs. Sara – tam, kad jis ją išgelbėtų. Neatsitiko nei viena, nei kita.
– Ką, mama? – vėl rikteli Sara.
– Automobilio reikės?
– Automobilio nereikės.
– Ką?
– Automobilio nereikės!
– Kur tu eini?
– Niekur!
Sara dirsteli į vis dar tiksintį laikroduką – be minutės septynios vakaro.
Pusė devynių, pusė devynių!
Ji užstumia stalčių ir rikteli:
– Susikaupk!
Kur jos juodieji džinsai?
Viktoras laiką suranda stalčiuje.
Išsitraukia darbo kalendorių. Žiūri į kitos dienos darbotvarkę. Dešimtą ryto – tarybos susitikimas, antrą valandą popiet – konferencija su analitikais, aštuntą vakaro – pietūs su vadovaujančiu darbuotoju iš Brazilijos, jo bendrovę Viktoras kaip tik perka. Tačiau kai taip jaučiasi, galės džiaugtis, jei pavyks susidoroti bent su vienu iš šitų punktų.
Jis nuryja piliulę. Girdi sudūzgiant durų skambutį. Kas galėjo ateiti tokiu metu? Girdi Greisės žingsnius koridoriuje. Žvilgsnis užkliūva už jųdviejų vestuvių nuotraukos ant stalo: abu tokie jauni, tokie sveiki, jokių auglių, puikiai veikiantys inkstai.
– Viktorai.
Ji stovi kabineto tarpduryje, šalia jos – vyrukas iš paslaugų tarnybos, stumiąs didelį elektrinį neįgaliojo vežimėlį.
– Kas tai? – klausia Viktoras.
Greisė išspaudžia šypseną.
– Juk nutarėme, neužmiršai?
– Kol kas man jo dar nereikia.
– Viktorai.
– Man jo nereikia!
Greisė užverčia akis į lubas.
– Palikite jį ir tiek, – sako ji pasiuntiniui.
– Koridoriuje, – paliepia Viktoras.
– Koridoriuje, – kartoja Greisė.
Ji išlydi tą žmogų.
Viktoras užverčia darbo kalendorių, glostosi pilvą. Galvoja apie tai, ką sakė gydytojas.
Nieko daugiau nebegalime padaryti.
Reikia bent ką nors daryti.
