Ignalinos atominės elektrinės valgykla © Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt

Kam tik netenka pakeliauti bent jau Lietuvos ribose? Jei tai ne planinė kelionė, žiūrėk, į klinikas prispirs, jei neturima entuziazmo, žiūrėk, bičiulis bilietą už 10 arba 2,9 euro kur nors tolėliau nupirks, na, o jei neturima ir to artimo bičiuolio, pats sugalvosi iš nuobodulio išeiti pasivaikščioti naktį, ir, jaukiame prietamsy barioke radęs draugų, akis ryte pramerksi jau Rokiškyje.

Pats įvairiais reikalais dažnai suku po Lietuvą, tad pasidalinsiu paskutinio meto pastebėjimais.

ALYTUS

Alytų daug kas įsivaizduoja, kaip eilinį miestą, kuriam tariamo jaukumo teikia vien Nemunas: betoninė pramoninė gyvenvietė, kažkada turėjusi potencialo, bet dabar, kai viską išpardavėme ir išvogėme, tinkama tik tiems, kas neturi fantazijos ar gyvenimo stimulo. Pasistengus, galima išgirsti ir kitokią nuomonę: tai miestas netoli Druskininkų, Birštono, miestas, kuriame galima (susiradus ramesnę vietelę) smagiai pažvejoti, miestas ne pernelyg nutolęs nuo Kauno, be to, iš čia kilęs Domantas Razauskas. O jei parūkytume žolės, ko gero, išspaustume ir aukščiausias natas: miestas-gyvybė, savotiškiausios ir sunkiausiai šifruojamos bei parodijuojamos tarties saugotojas, miestas, turintis puikią burgerinę. Oi, čia jau paminėjome maistą, tad nusišluostykim, kur sudrėkome, ir pradėkime profaniškas apžvalgas.

Feniksas

Draugai alternatyvščikai iš Dzūkijos paprastai, prakalbus apie Alytų, rekomenduodavo būtent „Feniksą“. Ir tai visai logiška: underground tipo baras su sąmojo ir polėkio nestokojančia barmene Saule, pripildytas nuo hipsterių iki hard-punkų, organizuojantis įvairaus plauko koncertėlius, žada visai neblogą laiką. Kaip tikras feniksas, baras vis atgimsta kitoje vietoje, matyt, ne per daug įtikdamas miestelėnams savo charizmatiškai tamsia būtimi. Kad ir kaip ten, neseniai teko lankytis vienos tokios grupės koncerte. Grupė savo nuotaika ir muzika labiau priminė superromantišką Mamontovą šešioliktuose savo metuose. Muzikos adresatės taip pat neperlipa šešiolikto laiptelio. Grupės lyderis undergroundą palaikė nebent nežabotais brendžio šūviais, verčiusiais jį pinti sakinius ne mažiau keistus nei Foresto Gumpo. Tuo tarpu, nesuprasi, ką veikė minėtieji punkai, nerišliai šūkčioję grupės lyderiui bei kabinėjęsi prie kitų lankytojų. Kas jau kas, bet seni geri ilgaplaukiai neturėtų malti panašaus š… Kalbant apie maistą, deja, kol kas nieko čia neteko užsisakyti, tačiau ne pernelyg platus (čeburekas, čili sriuba…) patiekalų repertuaras liudija, kad privalgydyti čia niekas per daug negalvoja. Pasitikima neblogu alumi, senbuvių ištikimybe, per naktis rodomo kino seansais. Tegul „Feniksas“ lieka toks, koks yra: kai kam kliudantis, kai kam patinkantis, kai kam – namai.

© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt

Palermo

Principe – tai klišinė eklektiška erdvė, sutalpinanti savyje ir barioką, ir piceriją, ir šeimos popietės vietą. Milžiniška kavinės apimtis vienija skirtingus architektūrinius sprendimus, prikviečia kur kas nykesnę publiką nei antros eilės pusbrolis iš tėvo pusės – „Feniksas“. Savaitgalio vakarais, kaip ir beveik visi kiti Alytaus viešieji vienetai, „Palermo“ būna pripildyta iki pakraščių. Tai galėtume pavadinti vidutinio miesto paradoksu: kavinės ir barai prikišti tankiau nei didesnių miestų, naujam verslui nesugebant įveikti įėjimo kaštų ir nesugebant pasiekti ekonomijos. Tiesą sakant, ir norinčių kažkuo užsiimti čia mažiau nei kukliuose mūsų didmiesčiuose. Alytuje vis dar nenustembi išgirdęs keiksmus nakties ore ar piktą tarimąsi ką nors suspardyti prie pigiausios degtinės načnykuose pavadinimo baro „Admiral“. Per daug tai verslo kūrėjų, matyt, negundo. Baigiant apie „Palermo“: tai vidutiniško maisto vidutiniškas tiekėjas. Kartą čia, vienok, buvau smagiai nustebintas, radus šaunų pasiūlymą pilstomam alui. Pirmyn, autentiškos nuolaidos!

© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt

Vino Tappo Pub

Tai, bent jau maisto atžvilgiu, buvo mūsų su draugais pirmoji Amerika, ir net ne Vest-Indija. Jaukioje groovinėje atmosferoje kepami netikėtai gardūs biurgeriai ir sumuštiniai! Kai kas iš draugų šią vietą praminė netgi geriausia burgerine Lietuvoje. Anksčiau siūlę mėsainius valgyti su čipsais arba nachos, vėliau „Vino Tappo Pub“ supaprastėjo ir šalimais mestelėjo bulvyčių fri (tiesa, sakyčiau, lengvų ir puikutėlaičių). Padažas irgi neveda iš kelio. Burgerių rasite čia ne per daug, gal keturių rūšių (neskaitant miniburgerių), ir visi jie dieviški! Kaip jums mėsainis su vištiena ir bruknių padažu? Arba superfat mėsainis su šonine, kiaušiniu, kumpiu ir sūriu? O ką manote apie skanavimą superdidelio sumuštinio su kiauliena, mirkyta vyne, vos už keliolika litų, kai atneša net ne vieną, o du (vieno ilgis ~20 cm)! Net nėra ko lyginti su dažna vieta, šioj srity neva besispecializuojančia (pvz., „Stop ang Go“). Taip pat pusplatis pasirinkimas alaus: nuo „Bocmano ūsų“ iki „Kronenburg“.

VISAGINAS

Apie Visaginą turbūt net labai norint neitų išspausti kažko tokio, ką pajėgėme išspausti apie Alytų. Tai – tiesiogine to žodžio prasme – veik miręs miestas, kuriame paskutinę socialinio ir demografinio lauželio šilumą palaiko keletas pramoninių vienetų, kaip uždarinėjama atominė elektrinė ar į kauniečių rankas neseniai perėjusi gelžbetonio gamykla. Čia, kad ir kaip tai siaubingai skambėtų, netgi protmušiu užsiimantį barą rasti sudėtinga, jau vien Alytuje varžomasi dėl 2-3 taurių. Kita vertus, Visaginas turi dailią gamtą, charizmatiškai įsipaišančią į vietinį gelžbetoninį kontekstą. Žmonės čia šnenka rusiškai, radijoje skamba Visagino Marijos radijas, o vaikinukai naktį su drabužiais čiuožykla leidžiasi ežeriop. Žodžiu, tai kontrastų ir nuostabos miestas, kuriame be vargo būtų galima nufilmuoti papildomas „Balkono“, „Grand Budapest Hotel“ ar net „Tado Blindos“ dalis. O kaipgi visaginiečiams sekasi palaikyti ugnį maitinimo įstaigose?

© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt

III-ias blokas

„Domino“ PPC, ko gero, vienintelė vieta mieste, kur +- sėkmingai galima pasisėdėti vakare, suvalgyti didžiablynį ar „Atominę“ picą. Aišku, dar labai graudžiai juokinga matyti septintą valandą vakaro pustuščiame ir visas drabužių ir kitas parduotuves uždariusiame bloke besisukinėjančius, slapčia, veik, besionanizuojančius paauglius, kuriems prekybcentris atstoja žagropolius, kuriuos turi stambesnių gyvenviečių bezmėnai. Taigi praeiname pro minias išbadėjusių akių vaikų ir paauglių ir neveikiančiu eskalatoriumi užlipame iki savo pamėgto „III-iojo bloko“ kavinės. Čia, matyt, taip pat bene vienintelė vieta, kur daugmaž supranta, kas yra sąskaita-faktūra (nes viešbutyje „Aukštaitija-hotel“, patikėkite, tai yra kur kas didesnė mįslė). Meniu sudarytas iš dviejų tomų kaip kokia nedabaigta evangelija, dėl to kartais sunku susirasti, ką čia draugas išsišiepęs savajame meniu rodo. Kaip pastebėjo vienas bičiulis, atvykę į mažesnį miestą bent jau pasąmoningai tikimės ir mažesnių kainų. Kad ir kaip ten, net Visaginas šio mūsų dėsnio nesilaiko, ir už dviejų sočius pietus su čierkala gali tekti pakloti 60-70 lt arba 17-20 eur.

Prestorante

Šioje vietoje teko lankytis tik kartą, bet, menu, makaronai su krevetėmis (didžiosiomis!) į šoną mėtyti nepradėjo. Gal ir tinkanti vieta dienos pietums, bet pernelyg drungna, kad išprievartaučiau save dar bent vienam skaitomam sakiniui.

KAUNAS

Kaunas yra turbūt daugiausiai rimtai ir nerimtai aptarinėjamas miestas Lietuvoje, ypač, jei google paieškoje padėtume minusą ties Zuokas. Kažkada jis buvo subkultūrų pamėgta erdvė, su iššlovinta Galera, pažinčių ir neformalų Boške, menininkų Skliautais (pastarieji du, beje, veikia iki šiol). Maždaug tuo pačiu metu, ypač atsižvelgiant į neypatingai mielą kriminalinę padėtį, Kaunas taip pat buvo vadinamas banditų miestu, kuriame nėra saugu nei ramiai po darbo išgerti alaus, nei juo labiau ilgėliau laistyti kaimynui gimusių dvynukių Slabotkės širdyje. Kriminalams iš Kauno, kaip žmonių organams iš „Kiwi“ klubo, pasitraukus, miestas tapo pajuokų dėl neskoningumo (barakudos, forsai, naciai) objektu. Šis periodas, matyt, kur kas liūdnesnis nei praėjęs, nes diskredituodavo Kauną jau pačio apsisprendimu būti tokiu, ne praeities šleifu ar susiklosčiusiomis aplinkybėms. Būti kauniečiu, reiškė, kad vakare būtinai šoktelsi į treningą, nusipirksi tuo metu dar pardavinėtų „Juodojo aukso“ saulėgrąžų ir Laisvės viduryje su žiurkikėmis muši dinderį saujoj laikydamas bambalį „Tornado“ (vėlėliau – „Walter)“. O pakankamai neseniai Kaunas tapo išsilaisvinusiu ir minias vilniečių traukiančiu poliumi, kuriame be naujų barų ir klubų susiformavo ir kartais net aukšto lygio maisto kultas.

© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt

Ostago

Tai visai šviežia vieta, atvėrusi duris prieš keletą mėnesių. Kaip deklaruoja patys steigėjai, tai – pasaulio virtuvės atnešimas į Kauną, galimybė pasimėgauti patiekalais nuo Maroko iki Amerikos. Šioje vietoje viskam, kas tik įsikurdavo, fatališkai nesisekė (Maironio g. ir Laisvės al. sankryža): viskas, ką pamenu čia atsidarius, po metelių ar dar greičiau, parodydavo padus. Advokataudamas pačiai vietai, pasakysiu, kad čia veikusi(os) vyninė(s) buvo beskonybės atamanė: šlykščiai garsi muzika, bordeliniai staleliai, klaiki to pritraukta publika… „Ostago“ potencialią matė kitokį, todėl ir nemažai investavo į vietos renovavimą, privežė gausybę pasaulietiškų atributų ir artefaktų (stalai-senoviniai žemėlapiai, sienų puošmenos, keliauninkiškų sielų įfreiminimas…).

© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt

Dar vienas miela ypatybė: kavinės barmenė. Tai giedro veido fatališka raudonplaukė moteris, atrodo, ką tik nužengusi iš kokios kokybiškos BDSM juostos (ak, ne, tik ne iš atspalvių!), visgi, paliepimų ir vidinio noro įmušti kuo didesnę apyvartą vedama, truputį per įkyriai siūlanti išgerti (ne visai veikia net pasiteisinimas vairuoti) ar atsikąsti. O užkąsti čia išties yra ką: patrauklių kainų užpakalį koketiškai kraipančios sraigės, mesje krabas, šveicariškas sūrio kepsnys (raudonplaukė karštai tvirtino, kad prapjovus, sūris neišbėga!), aštrieji nachos, puiki Marokietiška sriuba, kažkur į rojų nešantis „Czhech-In“ dark alus vos už 6 lt arba 1,7 eur. Tiesa, kiaulienos suktinukai neverti savo kainos, panašiai ir su itališka vištiena. Užtat tikrai nenusivilsite gosliai suvystę puikuolius šonkauliukus. Bet svarbiausia net ne maistas. „Ostago“ leisti laiką smagu, o kaip jie tai įvykdo, jau jų pačių reikalas ir pasiplojimai.

© Mariaus Plečkaičio nuotr. / KaunoZinios.lt

Casa Della Pasta

Vieta, panašiai nauja kaip ir „Ostago“, besispecializuojanti makaronų ir kai kurių kitų itališkų patiekalų gamyboje. Neseniai erdvė, kurioje įsikūrė itališkas restoranas, dar buvo nuomojama ir gundė jaunuosius antreprenerius. Vilionės ilgai nevyko, ir, štai, turime naują jaukią vietelę, ne per didelę, traukiančią savo jauka, tobulais makaronais ir paslaugiu aptarnavimu.

Vienas iš manųjų lakmusų – krevetės. Jei jas valgydamas užsimerkiu, reiškias, su jom viskas tvarkoj, nesugadintos prieskoniais, gerai apdorotos. Rausva tamsa akyse, gomuryje dekonstruojant krevetę, truko apie dešimt sekundžių, kas Plečkaičio šrimpų skalėje atitiktų 9-10 balų. Ne blogiau galiu atsiliepti apie fantastiškai paruoštus česnakus, privertusius mane kiekvieną jų valgant patirti vis kitokį trip‘ą. Makaronai nebuvo sulipę, padažas puikiai įsiliejęs į bendrą harmoniją. Kišenės neišdraskys ir butelis gero vyno ar „Stellos“ virškinimui paskatinti.

Teksto esme laikykime eksperimento, atsinaujinimo, pasidavimo samsarai svarbą. Tai, kas vieną dieną atrodo nuobodu ir pagailėtina, kitą dieną, nelyg gražuolis Feniksas, pakils nusimetęs pridegusį praeities šleifą, pakeitęs sielos interjerą ir vardą, sugundys koketę Europą (tai yra, mus). Būkime tie sužeisti žvėrys, kurie, nuojautos vedami, pasimaus ant sumautų skanutėlaičių iešmelių. Win Win situacija.

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 
Naujienos iš interneto

Sponsored video

Taip pat skaitykite: