Kartais pasitaiko išgirsti vieną ar kitą istoriją apie valdiškas mokyklas. Ir kažkodėl tos istorijos būna kažkokios kraupios savo stagnaciniu bukumu ir nykiai nomenklatūrine logika. Kažkokia Kafkos dvasia tiesiog. Tie pasakojimai verčia mane uždavinėti klausimus: kaip organizuojami procesai ir kokiais principais remiamasi, kad tokios istorijos atsitinka? Kur giluminės priežastys, dėl kurių tie pasakojimai atsiranda? Kas per diskursas šitas istorijas sukuria?
Štai pavyzdžiui, tokia istorija – visiškai šviežia: į vieną mokyklą atvažiuoja Prezidentė, mokiniai eina susitikti, o vienos klasės mokytoja sugalvoja, kad viena mergaitė atrodo netinkamai, mat esą kažkokios baltos apykaklės neturi. Suprantate, negalima vaikui pamatyti Prezidentės, nes apykaklė netinkamos spalvos. Ir neduokdie, jei Prezidentė ar dar kažkas tą kitokios spalvos apykaklę pamatys. Mergaitė (ketvirtokė) uždaroma klasėje, o likę mokiniai eina į susitikimą su Prezidente.
Čia kaip ir nėra ką komentuoti, nes akivaizdu, kad mokytoja, užsiimanti sovietūchine pakazūcha, kur vaizduoja vieną, o daro kitą – tai tiesiog toksai nenormalus sraigtelis su lervišku mąstymu. Jai visiškai nerūpi, ką galvoja ir kaip jaučiasi vaikas, iš kurio šitaip pasityčiota. Tačiau kur problema, t.y., tokio mokytojos elgesio priežastys?
Taigi paprastai žiūrėkim: jei mokytoja išties galvotų apie mokinius, o ne apie pakazūchą, tai tokių absurdų nebūtų. Vadinasi – mokytojos smegeninė persikreipusi taip, kad ji galvoja apie pakazūchą, o ne apie mokinius. Ir mokyklos vadovybė, kuri tokius dalykus leidžia – irgi panašūs, nes galvoja ne apie mokinius, o apie pakazūchą. Jei bent vieni iš jų galvotų apie realius tikslus – mokyti mokinius ir juos auginti, tai jie apie pakazūchą ne tik negalvotų, bet ir stengtųsi ją užkirsti.
Čia iškart pastebėkim visą esmę: pakazūcha – tai grynai sovietinis reiškinys, kai bandoma visiems parodyti, kad viskas gražu, o problemos grubiausiais būdais slepiamos, o ne sprendžiamos. Problemos slepiamos todėl, kad norint jas spręsti, reikia atvirumo, o atvirumas – tai reiškia, kad gali pasirodyti blogiau, nei norėtum. Bet kai problemos nesprendžiamos, jos tiktai auga, o štai tada ir atsiranda pakazūcha, kartais pereinanti net į visokias falsifikacijas.
Kitos istorijos, kurias laikas nuo laiko išgirstu – irgi panašios. Panagrinėkime dar kelis skirtingus variantus – ir atrasime, kad visur smegenų trūkumas, negalvojimas apie mokinius ir sovietinis paveldas.
Štai kadaise teko išgirsti, kaip vienoje mokykloje susigalvota organizuoti šventę šeimoms. Tai aišku, idėja graži, ale suprantat gi, negalima ateiti į šventę šeimoms, kur vieno iš tėvų nėra, nes kažkaip nesigauna žaisti kažkokių žaidimų, kur reikia dviejų tėvų. Taigi, šventę anie nusprendė daryti tik tiems, kur ir tėvelis, ir mamytė, o kitiems vaikučiams pasakė, kad jie nepageidaujami.
Ir ką čia pakomentuoti? Taigi irgi viskas aišku: kai mokytojai galvoja ne apie vaikus, o apie tai, kaip pasirodyt kažkam, pliusiukus kažkokius užsidėti ir nieko negalvoti – vat ir rezultatas atitinkamas. O kur priežastis? Ogi labai paprastai – tam tikrų mokytojų galvose. Nes visos šeimos ir visi vaikai turi būti standartiniai.
Čia dar pridėsiu, kad konkrečiai šitas minėtas pseudošeimyninių švenčių atvejis išsisprendė, kai kilo dideli skandalai. Mokykla viską neigė ir aiškino, kad taip nėra (nes vėlgi – nesinori pripažinti problemų, ypač kai jos galvose), bet viską staigiai patvarkė. Nes suprato, kad žmonės juos suės už šitą briedą.
Arba vat dar atvejis, kur išvis neaišku, ką daryt, bet tiesiai į problemos šaknis rodantis: vienoje mokykloje mokytoja pradinukams ima aiškinti, kad negalima sakyti žodžio “aš”. Negalima, nes negalima ir viskas. Ir dar kažkokius vertinimo taškus susigalvoja, o tada vieną vaiką, pasakiusį “aš”, nubaudžia, jam duodama -100 tų savo susigalvotų absurdiškų taškų.
Jūs nesuprantat, kas čia per briedas? Šitas briedas yra iš Antono Makarenkos skleistos pedagoginės sistemos. Tas tipas – tai vienas iš vaikų kolonijų kūrėjų SSRS, o ir sovietinės vaikų atimdinėjimo iš liaudies priešų sistemos ideologas*. Tas pats Antonas Makarenka taip pat buvo ir vienu iš GULAG kūrėjų. Tai vat pagal jį vaiko individualizmas turėjo būti ištrinamas, todėl ir reikėjo šalinti bet kokį “aš”. Kad neatsirastų mąstančios asmenybės, o visi būtų tik kolektyvo dalis. Taip komunizmo idėjos buvo diegiamos jaunąjai kartai.
Taigi, lagerinių laikų stalinistinė sistema vis dar duoda atgarsius dar ir dabar. Suprantat, “aš” yra draudžiamas. Kad nebūtų jokio ten individualizmo, asmenybių ir kokių nors nuomonių. Žinoma, aš puikiai suprantu, kad čia jau ne mokyklos vadovybė kalta, o tik šiaip kokia tai veikėja, kuri pedagogikos mokėsi gal dar Stalino laikais. Bet jei pasižiūrėsim į priežastis, tai čia yra kombinacija iš dviejų dalykų: bukumo ir sovietizmo. Ir nėra čia ką pridėt.
Arba dar įdomesnis variantas: ar jūs žinote, kad dar ir šiais laikais pradinukams privaloma skaityti ne ką kitą, o Vytauto Petkevičiaus “Gilės nuotykius ydų šalyje”? Marazmatinė knyga, kurioje pasakojama, kaip kažkoks giliukas meta normalų gyvenimą ir eina kovot prieš baisiuosius imperialistus-kapitalistus, kurie yra išnaudotojai, o paskui didvyriškai kovoja už kažkokį revoliucinį briedą. Savo sovietūchišku kretiniškumu kažkuo primena visokius berniukus-kibaldžiukus.
Po to, kai sužinojau apie tą Petkevičiaus absurdą, aš jau nenustebčiau, sužinojęs, kad mokyklinėje programoje būtų likęs ir koks nors Petras Cvirka su savo komsomoliškais kliedesiais, ir koks nors Aleksandras Gudaitis-Guzevičius, kurio “Kalvio Ignoto teisybė” kadaise gavo Stalino premiją. Stebėtis tuo, kad vienos komunistinės lervos vardu vis dar vadinasi ištisa mokykla, o nupušėliai visokie pasakoja, kad toji buvusi gera, dvasinga ir neprilygstama poetė – čia jau išvis matyt nereiktų.
Visi nagrinėjami atvejai – tai tipiškos Antono Makarenkos kolonijų pedagogikos apraiškos: mokinys privalo atrodyti kaip visi kiti, neturi turėti jokios asmeninės valios ar nuomonės, neturi būti asmenybė, jo šeima turi būti standartiška ir jis turi būti socialistinės lygiavos šalininkas. Kaip sako profesorius Rimvydas Jasinavičius – triušiuko ir papūgėlės hibridas: triušiuko – kad visko bijotų, o papūgėlės – kad kartotų, kas jam sakoma.
Kiek pamąsčius, nelieka klausimo apie tai, iš kur šie sovietiniai kliedesiai: ne šiaip mokytojų galvose jie. Jie atėję iš seniai veikusios sovietinės sistemos. Taip ir turime paveldėjimą – švietimo sistemą, kuri ir formaliais, ir neformaliais metodais toleruoja ir netgi puoselėja sovietinį idiotizmą – savojo “aš” niveliavimą, kolektyvizmą, komunistinį briedą, pakazūchą, stagnaciją, prisitaikėliškumą ir parazitavimą.
Taip, aš žinau daug pasakojimų apie puikius mokytojus, aš pats esu ne vieną nuostabų pedagogą sutikęs – netgi sovietmečiu. Ir netgi ištisų nuostabių mokyklų matęs. Beje, įdomus paradoksas: prasčiau vertinamos mokyklos neretai yra geresnės, nes turi mažiau pakazūchos ir labiau sprendžia realias problemas. Būna gi visaip – ir geri atvejai pasitaiko, ypač kai žmonės nuoširdžiai stengiasi.
Visgi, esminė problema yra ta, kad kiek tų nuostabių pedagogų ir netgi mokyklų bebūtų, pasižiūrėję į problemas giliau, atrandame, kad ne geri atvejai, o būtent tos nesąmonės išlaiko sistemiškumą. Kitaip tariant – geri atvejai yra tik išskirtinių mokytojų sukurtos išimtys. Išimtys todėl, kad pati sistema vis dar skleidžia kafkišką sovietinę stagnaciją.
———————
Antono Makarenkos kurta vaikų kolonijų sistema prieš II Pasaulinį karą turėjo tokią įdomią funkciją: iš politiškai netinkamų tėvų (liaudies priešų) vaikus atimdavo perauklėjimui, nes tipo šeimos netinkamos ir ideologiškai sugadina vaikus ir išaugina juos netinkamomis, nepataisomomis, morališkai sužalotomis ir su komunistine sistema nesuderinamomis asmenybėmis. Vaikų atimdinėjimo sistema buvo apjungta su visokių pamestinukų, mažamečių nusikaltėlių ir kolonijų tinklu – vaikus išveždavo į kitus miestus, pašalindami bet kokias galimybes išsiaiškinti, kur tėvai, o tėvams – kur vaikai. Vaikams pakeisdavo netgi vardus ir pavardes, kad jų negalėtų rasti. Ta kolonijų sistema ėmė byrėti po II Pasaulinio karo, kai našlaičių perteklius ją ėmė ardyt, o panaikinta buvo jau prie Nikitos Chruščiovo, kai prasidėjo Atšilimas.
Originalus įrašas tinklaraštyje Rokiškis
