Kai iš Lietuvos pirmąkart išvažiavau studijuoti į vieną Skandinavijos šalį, IKEA atrodė kaip kažkoks stebuklas.
Daug apie ją buvau girdėjus. Tąkart pirmąkart apsilankius, pamenu, net fotografavomės su bendrakursiais įvairiuose kambariuose, įsivaizduodami, kad esam Mathias och Lissa, kurie gyvena 55 kvadratinių metrų bute, ar Lars och Anne, kurie teturi 28 kvadratinių metrų kambariuką su virtuve. Toks tad buvo pirmas įspūdis.
Nesupraskit neteisingai, IKEA iš tiesų yra nuostabi verslo idėja. Tačiau tikrai ne devintasis pasaulio stebuklas, vertas kamščių gatvėse ir prezidentės bei miesto mero vizito atidarymo dieną.
Vilniaus IKEA nesu net buvus, bet jaučiuos lyg ten lankiusis keliskart. Nesuprantamai didelis spaudos dėmesys ir po dešimt nuotraukomis iliustruotų straipsnių atidarymo dienomis neleido likti abejingu. Visos mintys buvo nudažytos geltona ir mėlyna spalva. Teko girdėt, kad kai kurie žmonės nemokamai dalintus IKEA katalogus įsidėjo į lentynas tarp klasikos ir enciklopedijų. Taigi, šurmulys didelis, PR darbas atliktas nuostabiai.
Iš kitos pusės, paskaičius komentarus prie straipsnių ar šiaip paklausius TEN apsilankiusių žmonių matyt, kodėl IKEA Lietuvoje nebuvo anksčiau ir kodėl rinka tam gal dar nėra visiškai pribrendus:
“Š.. ten, ne baldai. Va mano dėdės firma tai ąžuolinį stalą tokį padaro, kad ir provaikaičiams dar tiks..”
Tokie komentarai (įvairiai perfrazuoti, bet iš esmės labai panašūs) puikiai parodo eilinio piliečio nesupratimą, kas yra skirtingi verslo modeliai ir kaip jie veikia. Nemaža to, atspindi kartu ir nesupratimą, kad ne visi nori gyventi taip pat ir kad žmonių poreikiai yra kintantys. Kitaip sakant, vaikiškas požiūris į aplinkinius: jei man kažkas patinka, turi patikti visiems; jei kažko nemėgstu, tai turi nepatikti visiems.
Aiškinu, IKEA verslo esmė yra pritraukti žmones, kurie nenori ir kuriems nereikia baldo ar daikto, kurį jie galėtų naudoti dešimtmečiais ar šimtmečiais. Jų poreikis yra kažką gauti greitai (o ne laukti mėnesiais, kol daiktas bus atsiųstas tiesiai iš gamyklos), pigiai ir tik tam neilgam gyvenimo tarpsniui.
Sovietiniais laikais buvo įprasta gauti baldų komplektą (fotelius, diiidelę sekciją, staliuką, sofą) ir nepriklausomai nuo buto išdėstymo ar dydžio, nuo šeimos poreikių, juos turėdavai tol, kol jau visai sulūždavo. T.y. kraustydavai su savimi kur besikraustytum, ant tos pačios sofos miegodavo seneliai ir vaikai, kol užaugdavo, nes pasirinkimo nebuvo. Tiesiog nebuvo.
Šalyse, kur IKEA jau seniai žinomas fenomenas (netgi ne fenomenas, o tiesiog kasdienybės dalis) jaunimas gana anksti išsikrausto iš tėvų namų. Pirmiausia galbūt nuomojasi kambarį (be baldų), vėliau galbūt pirmą nedidelį butą (be baldų), vėliau persikelia į didesnį butą, galbūt su partneriu, vėlgi jį nuomoja (be baldų). Galiausiai galbūt įsigyja savo butą. Vėliau tame bute tikriausiai atsiranda vaikai. Tada kraustomasi į didesnį butą ar namą. Kadangi butų nuoma, skirtingai nei Lietuvoje, dažniausiai yra be baldų, t.y. gauni plikas sienas, visiškai jaunas kątik išsikraustęs žmogus jau turi įsigyti bent kažkiek baldų. Tėvų namuose turėti tikriausiai netiks, nes pirmasis būstas dažniausiai labai nedidelis. Taigi, einama į IKEA, įsigyti galbūt pačios mažiausios sofos-lovos, kokio nors suskleidžiamo stalo ir pirmojo puodų rinkinio. Kiek prakutus ir gavus pirmąjį darba šalia studijų, dažniausiai ieškoma didesnio būsto, nes skirtingai nei Lietuvoje, vakarų Europoje žmonės mieliau leidžia pinigus namams, o ne automobiliui. Kadangi butas didesnis, jau baldų reikia daugiau, mažas stalas tikriausiai jau ir nebetiks. Ir taipgi kraustantis ir keičiant būstą, keičiasi ir baldų poreikis, jų reikia vis kitokių formų, tinkančių į kitokias nišas ir kitokio išplanavimo kambarius, prisitaikant prie besikeičiančių poreikių. Pvz. studijų metais ypač reikalingas patogus darbo stalas baigus studijas išmainomas į pietų stalą. Taip kaitaliojami butai ir baldai tol, kol galiausiai subręstama, atsiranda sėslumas, įsigijamas namas, vaikai paauga ir po truputį susirenkami brangesni, ilgiau išliekantys baldai ir daiktai.
Iš viso laikotarpis nuo tada, kai išsikraustoma iš tėvų namų, iki tada, kai persikraustoma į ilgalaikį (dešimtmečiams) būstą, apima apie 10-15 metų. Šitas pereinamasis laikotarpis pasižymi greitu pigių prekių vartojimu: nuo pigaus alaus maukimo, iki pigios sofos įsigijimo, nes nėra kur miegot čia ir dabar. Tik žmonėms bręstant pereinama prie kokybės: tada jau skanaujamas kokios mikrodaryklos specialus, net rankomis sunumeruotas alus su kokiais nors specialiais, tik viename regione augančiais apyniais; tada perkamas ir ąžuolinis, rankomis darytas stalas. Tame nėra nieko blogo ar keisto. Pradžioje svarbu išbandyti visko daug ir greitai, kol atrasi save. Kam skubėti, jei sėslumas ir branda kada nors ateis. O kol kas svarbiausia būti lanksčiam. Ąžuolinės sunkios rankomis drožinėtos ir šimtmečius išsilaikančios spintos tam tik trugdo.
Kokia visos šios rašliavos esmė? Paaiškinti, kad IKEA baldų negalima lyginti (nei kainos, nei kokybės prasme) su ilgalaikiais baldais. Jie yra nesulyginami, nes jie skirti tenkinti skirtingus poreikius. IKEA baldų kokybė ir kaina yra pritaikyti tam, kad baldai būtų greitai suvartojami ir nebūtų gaila jų keisti naujais, labiau tinkančiais prie besikeičiančio, bręstančio žmogaus.
Taip, yra žmonių, kurie mieliau nusipirks kažką iš sendaikčių turgaus ar perims seną močiutės stalą. Yra ir tokių, kurie mieliausiai iš pat pradžių nusipirks ilgaamžį daiktą. Tačiau manyti, kad tik ilgalaikiai daiktai yra geri ir trumpalaikius daiktus perkantys žmonės yra mažų mažiausiai nesusipratėliai, o greičiausiai visiški idiotai, tai tas pats, kas sakyti, kad jei žmogus nemėgsta svogūnų, jis yra kvailas žmogus. Kitaip sakant, lygiai taip pat vaikiška.
Originalus įrašas tinklaraštyje Tik tai, kas logiška
