Kartais užtenka vieno skambučio, keisto nepažįstamojo ar netikėto posūkio, kad įprasta diena virstų tikru košmaru. Būtent tokį jausmą sukelia įtempti trileriai – filmai, kurie neleidžia atsikvėpti iki pat paskutinių minučių. Nuo klaustrofobiškų technologinių košmarų iki brutalių išlikimo kovų – šie filmai prikausto prie ekrano ir primena, kad didžiausias siaubas dažnai slypi visai šalia. Kraują gyslose stingdančios istorijos kine buvo kuriamos nuo neatmenamu laikų.
Ir dabar puikiai prisimenu, kokį siaubą jaučiau (bijojau net pasijudinti), kai būdamas paauglys per Kaune puikiausiai tada matytą Lenkijos televizijos pirmąjį kanalą po vidurnakčio žiūrėjau dar 1922 metais Vokietijoje sukurtą siaubo filmą „Nosferatu – siaubo simfonija“. Šiurpūs filmo kadrai ir klaiki vampyro išvaizda (filmas buvo sukurtas pagal B. Stokerio „Drakulos“ motyvus) paskui dar ilgai persekiojo sapnuose ir prisiminimuose.
Nuo to laiko, kaip sakoma, daug vandens nuplukdė upės, bet siaubo trilerių autoriai ir dabar nesiliauja gąsdinę jų filmus žiūrinčius žiūrovus. Kartais sėkmingai, kartais – ne. (Gediminas Jankauskas)
10. „KIMI“ (Kimi, 2022)
JAV režisierius Stevenas Soderberghas mėgsta eksperimentuoti. Pradėjęs nuo mažo biudžeto psichologinių dramų („Seksas, melas ir vaizdajuostės“, 1989 m.), pasipraktikavęs žaidimuose su kino klasika („Kafka“, 1991 m.), pažaidęs avangardiniais eksperimentais („Šizopolis“, 1996 m.) ir susukęs tris nepaprastai pelningus veiksmo blokbasterius apie Oušeno gaują (2001-2007 m.), šis išradingas menininkas nenuleido rankų ir per kino industriją bemaž paralyžavusią pandemiją. Pirmojo lokdauno metu vien 2019-aisiais metais S. Soderberghas susuko du filmus – kuklią, bet įdomią TV dramą „Aukštai skraidantis paukštis“ (High Flying Bird) ir pikta komedija, „Skalbykla“ (The Laundromat), demaskuojančią dabar vis dažniau didelius skandalus provokuojančias ofšorines kompanijas.
O pernai mūsų ekranuose matytą siaubo trilerį „Būtybė“ (Presence, 2024 m.) sugebėjo nufilmuoti vien „iPhone“ telefonais (!) ir visą istoriją papasakojo iš paslaptingos name įsikūrusio vaiduoklio perspektyvos.
HBO platformai nufilmuotas Steveno Soderbergho technotrileris lakonišku pavadinimu „Kimi“ (2022 m.) taip pat susijęs su laikmečio #MeToo pagimdytomis paranojiškomis fobijomis ir pandemine izoliacija, vienus privertusia užsibarikaduoti savo namų tvirtovėse, o kitus – ypač kenčiančius nuo klaustrofobijos, atvirkščiai, paskatinusią prisijungti prie desperatiškų protesto akcijų. Tokie protestai, kaip matome filme, vyksta ir Sietlo gatvėse.
O jauna mergina Andžela Čailds (akt. Zoë Kravitz) dirba modernių technologijų korporacijoje „Amygdala“, gaminančioje virtualius žmonių pagalbininkus, mokomus atlikti bet kokias jų šeimininkų komandas. Jie vadinami Kimi. Kol kas jie dar nėra tobuli, bet naujausias modelis pastoviai vystomas ir koreguojamas. Prie šios veiklos Andžela ir prisideda, nuolat budėdama projekto derinimo linijoje, sekdama programos garsinį komponentą ir vis papildydama Kimės žodyną jai dar nežinomais naujadarais.
Mergina jau seniai dirba nuotoliu – taip seniai, kad priprato prie izoliacijos ir net pradėjo jausti stiprius agarofobijos – atvirų erdvių baimės – simptomus. Ji net bijo išeiti iš namų, kad apsilankytų pas odontologą.
O kartą Andžela išgirsta su jos darbu tikrai nesusijusius pašalinius garsus, panašius į moters maldavimą padėti. Supratusi, kad visai to nenorėdama tapo kažkokio nusikaltimo virtualia liudininke, mergina nugali savo baimes ir pagaliau išeina laukan pasidalinti su įtarimais kompanijos ofise.
Pirmoji filmo dalis – praktiškai monofilmas, reportažas iš Andželos buto, iš pažiūros didelio, bet vis tiek panašaus į kalėjimo kamerą. Nes atmosfera čia visą laiką bauginančiai įtempta ir sklidina kažkokios racionaliai nepaaiškinamos baimės, tarsi pastoviai lauktum kažkokios neišvengiamai artėjančios grėsmės. Kažkas labai tiksliai įvardijo šią būseną – tarsi izoliacija būtų itin rafinuotas kankinimo būdas.
Bet ir ištrūkus iš uždaros aplinkos – ne lengviau! Antroji dalis – merginos savijauta už savo buto ribų taip pat susijusi su nuolatinėmis baimėmis. Visi aplinkiniai atrodo ir elgiasi įtartinai. Merginos viršininkai nenori reaguoti į Andželos informacija apie jos netyčia išgirstus galimai seksualinės prievartos garsus, o Sietlo gatvėse žmones apėmusi panika lyg pavojingas virusas „infekuoja“ visus, kas tik į šią aplinką patenka.
Net plika akimi matosi, kad pradinis „Kimės“ šaltinis yra daug kartų kine perfrazuoti kino klasikos šedevrai – Alfredo Hitchcocko trileris „Langas į kiemą“ ir Michelangelo Antonionio „Fotopadidinimas“. Bet vien tuo režisierius S. Soderberghas, žinoma nepasitenkina. Padedamas scenaristo Davido Koeppo, jis pritaiko klasikos pamokas supermoderniam kontekstui. (G.J.)
9. „APSAUGA“ (Borderline, 2025)
Šiuo filmu debiutavęs režisierius Jimmy Wardenas anksčiau išgarsėjo parašęs scenarijų mūsų matytam komiškam trileriui „Kokaino lokys“ (Cocaine Bear, 2023 m. rež. Elizabeth Banks), kuriame atsitiktinę turistų, nusikaltėlių ir policininkų grupę Džordžijos miške terorizavo 250 kilogramų sveriantis juodasis lokys, netyčia prisiuostęs gryniausio kokaino.
Iš koto verčiantis siužetas, atrodantis kaip gryniausias anekdotas, pasirodo, yra įkvėptas 1985-ais metais įvykusios tikros istorijos apie narkotikų gabentojų lėktuvo katastrofą.
Palankių kritikų atsiliepimų susilaukusios „Apsaugos“ autoriai nepretenduoja į pradinį titrą „tai tikra istorija“, bet siužetas gali priminti ne vieną filmą, kurių centre pasakojimai apie pramogų verslo žvaigždžių persekiotojus. Maniakų motyvai gali būti labai skirtingi, bet panašių istorijų spektras gali būti labai platus – nuo ekscentriškų komedijų apie jokių piktų kėslų neturinčius keistuolius iki mirtiną grėsmę keliančių psichopatų.
Režisierius Jimmy Wardenas nori aprėpti abu šiuos kraštutinumus ir vėl pasineria jam labai mėgiama ir, svarbiausia, gerai pažįstamą komiško trilerio atmosferą.
Veiksmas plėtojasi paskutinio XX a. dešimtmečio viduryje Los Andžele. Polo Diuersono (jį suvaidino Jacko Nicholsono sūnus Ray‘us) mergina staiga mirė popžvaigždės Sofijos Minor (Samara Weaving) koncerto metu. O dėl šios tragedijos sielvartaujantis Polas sureaguoja labai jau keistai. Jis kažkodėl ima save įtikinėti, kad viskas atsitiko todėl, kad jį ir Sofiją sieja kažkoks stiprus mistinis ryšys, gerokai stipresnis už banalius romantinius santykius.
Vieną vakarą visiškai „nučiuožęs“ vyrukas įsibrauna į popžvaigždės prabangius apartamentus ir manipuliuodamas Sofija dalijasi su ja savo kliedesiais, o sutikęs apsauginio Belo (Ericas Dane‘as) pasipriešinimą jį sužeidžia, bet galiausiai iškviečia greitąją ir pasiduoda policijai.
Praėjus pusmečiui pasveikęs Belas pagaliau grįžta prie ankstesnių pareigų (nors šiems planams nepritaria jo mažametė dukra Ebę, susirūpinusi tėvelio saugumu), bet per tą laiką įvyko dvi svarbios permainos – Sofija dabar dienas leidžia su naujuoju draugu profesionaliu krepšininku Roudsu (Jimmie Failsas), o iš kalėjimo ištrūkęs pusprotis Polas, vis dar neatsisakęs planų priversti Sofiją už jo tekėti, su nauju draugeliu Džėjumi ir psichopate prancūze Penę patraukia į dainininkės namus…
Nuo šio momento užverda Q. Tarantino stilistiką primenantis „kriminalinis skaitalas“, kai kraujas liejasi laisvai, bet situacijos dvelkia ne tiek siaubu, kiek absurdu, o jį dar labiau pabrėžia „tarantiniški“ dialogai ir tinkamai parinkti savo laikmečio muzikiniai hitai, įskaitant Annie Lennox atliekamą ironišką baladę „No More ‘I Love You’s’, sentimentalią Irvingo Berlino dainelę iš klasikinės melodramos „Cilindras“ (Top Hat)) ar Waylono Jenningso country muzikos hitą „Waymore’s Blues“. (G.J.)
8. „ANONIMAS“ (Relay, 2024)
Londone 1982-ųjų gruodžio pirmąją gimęs pakistanietis Rizwanas Ahmedas, vadinamas tiesiog Rizu – dabar yra populiarus britų muzikantas, kino aktorius ir aktyvistas.
Plačiau apie jo 10 geriausių vaidmenų skaitykite čia:
https://kaunozinios.lt/svarbu/top-10-geriausiu-rizo-ahmedo-vaidmenu_132379.html
Rizo Ahmedo geriausių darbų sąrašą, be abejonės, svariai papildo jo pagrindinis vaidmuo režisieriaus Davido Mackenzie veiksmo trileryje „Anonimas“.
Čia Rizas suvaidino apsukrų vyruką Ešą, kuris užsiima itin neįprasta veikla: jis yra tarpininkas, kuris padeda žmonėms, sužinojusiems jautrią ir itin slaptą įvairių korporacijų vidinę informaciją. Ne paslaptis, kad turtingos bendrovės ne visuomet veikia pagal etikos taisykles, o kartais yra atsakingos ir už kur kas didesnius nusikaltimus, tad bet kuriam darbuotojui, pasiryžtančiam kalbėti apie tai, ko korporacijos nenori atskleisti, iškyla rimtas pavojus.
Apie tai filmuose pasakojo nemažai garsių režisierių, įskaitant Francisą Fordą Coppolą, kuris aštuntojo dešimtmečio klasika tapusiame „Pokalbyje“ (The Conversation, 1974 m.) puikiai parodė totalaus sekimo paranojos poveikį sveiko žmogaus psichikai. Čia šį poveikį savo kailiu pajunta tikras pasiklausimo specialistas Haris Koulas (akt. Gene’as Hackmanas), galiausiai pats tampantis persekiojimo auka.
Ant pavojingos ribos balansuoja ir Rizo Ahmedo suvaidintas „dispečeris“ Ešas. O šiaip jis yra problemų su alkoholiu turintis vienišius (jis vaikščioja į anoniminių alkoholikų susirinkimas, bet čia būna tik pasyvus stebėtojas), prisiduria dirbdamas kurjeriu ir įpratęs dažnai dairytis į šalis. Konspiracijos sumetimais naujiems klientams jis prisistato Tomo vardu, nes nuolat jaučia pavojų, juk tarpininkauja tarp potencialių informatorių ir įmonių, kurias jie nori demaskuoti.
Kartą į Ešą pagalbos kreipiasi jauna mokslininkė Sara Grant (akt. Lily James). Jos atstovaujama kompanija rengiasi į rinką paleisti visiškai naują, pažangų biotechnologinį produktą (genetiškai modifikuotus kviečius), puikiai žinodama, kad jis gali sukelti vėžį. Jei Sarai pavyktų paviešinti jos turimą informaciją, kompanija rizikuoja prarasti milijardus dolerių. Korporacija ne tik įtaria apie merginos planus, bet ir iš karto imasi veiksmų, kad jiems sukliudytų. Jei prireiks – bet kokiomis priemonėmis.
Prasideda kvapą gniaužiantis katės ir pelės žaidimas, kur viena gudrybė veja kitą, o bet koks veiksmas sulaukia kelių atoveiksmių.
Įbauginta mergina anksčiau planavo paviešinti skandalą galinčią sukelti ataskaitą, tačiau pajutusi mirtiną pavojų dabar desperatiškai nori grąžinti kompromituojančius dokumentus ir išvengti bendrovės bauginimo kampanijos. Tačiau jos ir merginai padėti norinčio Ešo kiekvieną žingsnį jau akylai stebi profesionali kontržvalgybos komanda, vadovaujama Dousono (jį vaidina po „Avataro“ išgarsėjęs aktorius Samas Worthingtonas).
Abi konflikto pusės žaidžia va bank: apsiginklavęs ataskaitoje aprašytų faktų Ešas grasina informuoti teisėsaugą ir žiniasklaidą, tuo tarpu jo priešininkai bando Ešą papirkti pusės milijono dolerių kyšiu.
Filmo siužetas neleidžia atsipalaiduoti nei veikėjams, nei jų komplikuotas peripetijas stebintiems žiūrovams. Ypač didelis psichologinis krūvis čia tenka pagrindinio vaidmens atlikėjui, kuris visą laiką yra tarsi viduje suspaustą spyruoklę turintis žmogus, kuris tik retsykiais gali išleisti lauk susikaupusias emocijas.
Žinoma, filme neišvengta ir standartinių klišių, bet bendra vertinimo išvada yra tikrai pozityvi. (G.J.)
7. „APSAUGOTI BET KOKIA KAINA“ (She Rides Shotgun, 2025)
Tai antrasis pilnametražis vaidybinis režisieriaus Nicko Rowlando filmas. Pirmasis buvo kriminalinis trileris „Calm with Horses“ geriau žinomas kitu pavadinimu – „Smurto šešėlis“ (The Shadow of Violence, 2019 m.). Pagrindinis jo veikėjas buvęs boksininkas vardan šeimos priverstas dirbti stambaus narkotikų karteliui.
„Apsaugoti bet kokia kaina“ – taip pat veiksmo trileris, tik šį kartą perpintas su brendimo dramos problemomis. Iš pirmo žvilgsnio tai du mažai ką bendrą tarpusavy turintys pasauliai, bet filmo kūrėjų dėka toks egzotiškai atrodantis derinys puikiai veikia.
Norėdamas išgyventi, kalėjime Neitas Maklaskis (akt. Taronas Egertonas) privalėjo paklusti nuožmiai nusikaltėlių gaujai, tačiau atlikęs bausmę, nusprendžia nutraukti visus ryšius su banditais ir pradėti naują gyvenimo etapą. Vis tik Neitas žino pernelyg daug, kad jam būtų leista taip lengvai pasitraukti. Juk jis turi šeimą, o nusikaltėliai būtent ją dažniausiai pasirenka savo taikiniu, norėdami sutramdyti jiems paklusti nenorinčius užsispyrėlius.
Taip atsitinka ir šį kartą, kai po nuožmaus išpuolio Neitas prisiekia bet kokia kaina apsaugoti savo vienuolikmetę dukrelę Polę (akt. Ana Sophia Heger).
Bandydami pasislėpti nuo juos persekiojančių banditų, tėvas su dukra leidžiasi į kelionę. Iš pradžių jų bendravimas stringa: Neitas nežino, kaip bendrauti su vaiku, o be tėvo augusiai Polei jis yra svetimas žmogus. Vis tik, negalėdami pasikliauti niekuo pasaulyje, tik vienas kitu, Neitas ir Polė pamažu užmezga tikrą tėvo ir dukters ryšį.
Neitas stengiasi savo atžalą išmokyti svarbiausių išgyvenimo dalykų ir iš drovios mergaitės Polė pamažu virsta tikra kovotoja. Tuo tarpu Neitas supranta, ką reiškia besąlygiška meilė kitam žmogui ir kad privalai jį apsaugoti bet kokia kaina.
Filmo scenarijų rašę Benas Collinsas ir Luke‘as Piotrowski mėgsta dirbti drauge ir jau išbandė siaubo trilerių teikiamus privalumus – drauge parašė scenarijus šešiems šio žanro filmams, įskaitant neseniai mūsų matytus siaubo trilerius „Nakties namai“ (The Night House, 2020 m.) ir „Prisikėlęs iš Pragaro“ (Hellraiser, 2022 m., abu režisavo Davidas Bruckneris).
Šį kartą scenaristų darbą ribojo tai, kad „Apsaugoti bet kokia kaina“ yra knygų pasaulyje žinomo Jordano Harperio romano ekranizacija. Knyga 2018-aisiais net buvo apdovanota Edgaro Allano Poe prizu, įprastai skiriamu ryškiausiam debiutantui.
Todėl šį kartą nevaržomai fantazuoti nebuvo galima, bet reikėjo išlaikyti knygoje labai ryškų žiaurumo ir sentimentalumo balansą.
Su šia užduotimi scenarijaus autoriai tikrai puikiai susidorojo. Ir padovanojo žiūrovams gerą mintį, kurią kai kas gali panaudoti kaip puikų gyvenimo šūkį: „Kad taptum stiprus, privalai suvokti savo silpnumą“. (G.J.)
6. „BĖK, BRANGIOJI, BĖK“ (Run Sweetheart Run, 2020)
Šis amerikiečių trileris, kurio pasaulinė premjera įvyko Sandanso nepriklausomo kino festivalyje, priklauso vadinamajai „antgamtinio siaubo filmo“ (supernatural horror film) kategorijai, kurią pasauliniame kine įteisino filmai apie poltergeistą ir kitas fantastines anomalijas.
„Amazon Prime Video“ platformoje nufilmuotas kaip vieno kadro filmas, „Bėk, brangioji, bėk“ pasakoja apie vienišą motiną Šerę (akt. Ella Balinska), dirbančią sekretore vienoje Los Andželo juridinėje kompanijoje ir svajojančią apie svaiginančią profesionalios advokatės karjerą, o kol kas turinčią pasitenkinti banaliomis ataskaitomis ir boso darbų tvarkaraščio planavimu.
Bosas simpatizuoja merginai, net organizuoja jai aklą pasimatymą su turtingu klientu Itenu (Pilou Asbækas). Oficialiai tai buvo viršininko prašymas vietoj jo nueiti į vakarienę su svarbiu klientu. Žavi vakarienė, Šerei, žinoma, padaro įspūdį, bet prie panašių siužetų pripratęs žiūrovas iš tam tikrų detalių ir užuominų anksčiau už mergina ima įtarti, kad patraukliai atrodantis gerų manierų turtuolis anksčiau ar vėliau pasirodys esąs visai ne tas, kuo sumaniai apsimeta…
Tiesa, ir Šerė pasirodo esanti ne tokia jau patikli naivuolė: jau einanti į pirmą pasimatymą mergina (dėl visa ko!) į rankinuką įsimeta pipirinį dujų balionėlį.
Vakarienė restorane baigiasi pasiūlymu kartu praleisti naktį Iteno bute. Moteriška intuicija tiesiog privalėjo įjungti vidinį savisaugos instinktą, bet Šerė kažkodėl į jį neįsiklausė.
Aklo pasimatymo užuomazga žada dar vieną romantinę istoriją, tačiau tai viso labo tik prologas, po kurio siužetas dar ne kartą keis žanrines žaidimo taisykles, nuosekliai vedančias link pavadinime deklaruojamos emocijos.
Filme tikrai yra neblogų siužeto posūkių ar atskirų momentų, tačiau bendras vaizdas gana eklektiškas, tarsi autoriai būtų sustoję pusiaukelėje ir niekaip negali apsispręsti, ką iš tikrųjų kuria – vyrų dominavimo pasaulinį modelį, metaforišką kūrinį apie puolusį angelą, o gal ir vampyrą, dar vieną egzorcizmo istoriją (Šerei prireiks kunigo pagalbos su šventintu vandeniu ir piktąsias dvasias galinčiu atbaidyti kryžiumi), ar fiziologinėmis detalėmis piktnaudžiaujantį dabar sparčiai populiarėjantį „kūno trilerį“ (body thriller).
Todėl nėra ko stebėtis, kad filmas sulaukė prieštaringų kritikų atsiliepimų. (G.J.)
Filmo “Eretikas” kadras / “A24” studio
5. „Eretikas“ (Heretic, 2024)
„Eretikas – (lot. haereticus < gr. hairetikos – sektantas Platonas (Plato; 427-347 pr. m.e.)) – erezijos išpažinėjas, skelbėjas; klaidatikis, atskalūnas.“ (Lietuvių kalbos žodynas)
Eretikas (2024 metų filmų industrijoje) – žavusis romantinių filmų etatinis darbuotojas Hju Grantas, t. y. bevardis eretikas ponas Rydas garsiosios kino studijos „A24” išleistame filme „Eretikas“, kuris lyg Marvel herojus bando išgelbėti pasaulį nuo religijos ir atversti geruosius samariečius į ateizmą. O gal… ne?
Abejonėms šiame filme, kaip ir gyvenime, žinoma, lieka vietos, nes nagrinėjama religinė tematika, kuri (surprise surprise) pristato dvi konfrontuojančias barikadų puses. Vienoje pusėje – giliai tikinčios (o gal… ne?) mormonės, o kitoje – giliai netikintis (o gal… ne?) ateistas.
Jei atvirai, tikėjausi iš šio filmo ateistams taip įprasto loginio pasipriešinimo religijų siūlomoms doktrinoms. Taip ir buvo. Tačiau galvojau, gal šįkart argumentai mane sukrės ir mano tikėjimas susiūbuos? Gal ateizmo šalininkai pasakys ką nors naujo?
Bet nieko naujo ant šios Žemės jau nebeišrasim. Hju Grantas su savo žavia šypsena, juokeliais ir gera nuotaika tik pakartojo seną, visiems gerai žinomą dainelę „regilija – tai masių valdymas“, o jo oponentės, dvi jaunos mormonės, kurios pasirodo jo namuose norėdamos parganyti paklydusią avelę atgal į pievas, kartojo kitą įprastą dainelę – „ne ne ne“. Nė viena pusė manęs nenustebino.
Verta paminėti, kad tai siaubo trileris. Pusę filmo abejojau, ar bus žudynių, ar vis dėlto Hju Grantas filme taip ir liks galantišku inteligentu, kuriam rūpi tik filosofiniai kazusai. Tačiau kraujo ir siaubo trileriams įprastų žiaurumo elementų pasitaikė, ir ne vienas. O nepaisant to, kad kai kurios filmo detalės yra visiškai neįtikimos ir absurdiškos (ne realybės, o filmo scenarijaus tikroviškumo atžvilgiu), tik papasakotos rimtu veidu (fake it until you make it), ši kino juosta vis tiek prikausto dėmesį.
Tenka pripažinti, kad tai lemia keli veiksniai. Visų pirma, idėja parašyti siaubo filmo scenarijų apie mormonus, sutinkančius ateistą, kuris bando joms „parduoti“ savo išpažįstamą tikėjimą (netikėdami į Dievą tikime, kad Dievo nėra), gan paprasta, bet geniali. Žinoma, filmo autoriai Skotas Bekas ir Brajenas Vudas rizikavo kabindami religijos temą, tačiau kitas jų sėkmės elementas – jie nieko neįžeidė. Kažkaip sugebėjo išlaviruoti, kad ir tikėjimas yra puiku, ir netikėjimas (gal netgi šiek tiek labiau pasviro į tikėjimo pusę, nors būta ir pasiteisinimų, kodėl tas ateizmas irgi neblogas).
Kita stiprioji šio filmo pusė – dialogai ir charakteriai. Personažų charakteriai – aiškūs ir ryškūs, jų skirtumai sąveikauja tarpusavyje ir išeina geras konfliktas. Ir vis dėlto juk visada yra įdomu išgirsti argumentus, na ir kodėl ta religija neverta tikėti? O kodėl verta? Kas čia meluoja, o kas sako tiesą? Politika ir religija – dvi įdomiausios ir daugiausiai aistrų žmonių širdyse įžiebiančios temos.
„A24” studija, garsėjanti siaubo filmais, turi polinkį į religines, psichologines temas. Kiti garsūs studijos filmai, susiję su panašia tematika – „Sapnų scenarijus“ (Dream Scenario, 2023), “Visos Bo baimės“ (Beau Is Afraid, 2023), “Vidurvasaris“ (Midsommar, 2019) ir kt.
Režisieriai ir scenarijaus autoriai Bekas ir Vudas teigė, kad „Eretiką“ įkvėpė 1997 metų mokslinės fantastikos filmas „Kontaktas“ (Contact) ir 1960 metų kino juosta „Paveldėti vėją“ (Inherit the Wind), kurie rimtai nagrinėja religines temas, tačiau taip, kad „galėtume jas sutriauškinti lyg spragintus kukurūzus“, t. y. šiek tiek šelmiškai ir lengvai, pernelyg neapsunkinant galvos teologiniais išvedžiojimais. Tai ir jaučiasi žiūrint filmą – teologiniai argumentai tikrai nebuvo pagrindinis jo elementas. Visų pirma, tai pramoga žiūrovams, kuri yra šiek tiek kitokia ir todėl dar įdomesnė. (Dora Žibaitė)
4. „LAŠAS“ (Drop, 2025)
Ko gero visos be išimties pirmąją meilę išgyvenusios porelės visą likusį gyvenimą prisimena, kokį siaubą tada kėlė bet kokia detalė – nuo tinkamų aprangos detalių iki baimės užmegzti pokalbį.
Apie tai sukurta begalė žiūrovams patinkančių filmų, dažniausiai tai būna romantinės komedijos.
O „Lašo“ režisierius Christopheris Landonas pabandė daug nervų gadinančių pirmųjų pasimatymų temą „pagardinti“ dar ir adrenaliną didinančiomis porcijomis. Paprasčiau sakant, pirmųjų pasimatymų laiškelius pakeisti… anoniminėmis nežinomo maniako žinutėmis. Kuo tada pavirs romantiški pasimatymai? – Žinoma, kad tikru košmaru…
Taip ir atsitiko Čikagos terapeutei našlei bei vienišai motinai Violetai (ją suvaidino po serialo „Baltasis lotosas“ išgarsėjusi aktorė Meghann Fahy), kuri po daugelio metų kentėto smurto ir vyro Bleiko mirties ryžtasi pirmajam pasimatymui su vyriškiu, su kuriuo susipažino ir bendravo pažinčių programėlėje. Palikusi savo mažą sūnų Tobį namuose, prižiūrimą jaunesnės sesers Džen, didžiai susijaudinusi moteris dabar atvyksta į prabangų restoraną ir lengviau atsikvepia, supratusi, kad jos pasimatymo draugas fotografu prisistatęs Henris (akt. Brandonas Sklenaras) yra dar žavesnis ir patrauklesnis, nei ji tikėjosi.
Tačiau netrukus romantinė atmosfera ima sklaidytis – Violeta pradeda gauti iš pradžių erzinančias, o vėliau vis labiau gąsdinančias anonimines žinutes telefone.
Žinutėse moteris gauna griežtus įsakymus ir baugius gąsdinimus. Jie vis labiau stiprėja ir galiausiai pasiekia kulminaciją, kai Violeta paprašo patikrinti jos namų apsaugos kameras. Tada įrašuose moteris pamato kaukėtą užpuoliką, kuris buvo apsilankęs jos namuose. O kitoje žinutėje ji perspėjama apie tai niekam nesakyti, kitaip bus nužudytas jos berniukas Tobis.
Galiausiai, moteriai gauna dar vieną įsakymą…
Į du dabar labai svarbius klausimus – kodėl ir kaip pasielgs Violeta – atsakyti nevalia. Nenorime atimti iš žiūrovų malonumą viską sužinoti patiems. O tolimesnės šios ir taip šiurpios istorijos detalės atskleis vis daugiau paslapčių ir gerokai išplės pradinį įtariamųjų ratą. (G.J.)
3. „Barbaras“ (Barbarian, 2022)
Kai Tess Marshall užsisakė „Airbnb“ apleistame Detroito rajone, ji manė, kad jos savaitė bus gana įprasta. Ji atvyks, šiek tiek pailsės, o tada užsuks į darbo pokalbį. Procesas turėtų būti paprastas ir nesudėtingas, tačiau viskas greitai pasisuka netikėta linkme.
Kai Tesė atidaro duris ir randa nepažįstamąjį, kuris ima atskleisti daugybę gyvenimo sluoksnių. Deja, tai maždaug tiek, kiek galime trumpai papasakoti. Niekas negali jūsų paruošti tam, kas nutiks toliau. Būtent dėl to „Barbaras“ yra vienas geriausių 2022 metų kupinų įtampos filmų.
Tai vienas netikėčiausių, labiausiai stebinančių siaubo filmų per visą istoriją. Tai – unikalus šedevras, kuris iškart įrodo, kad Zacho Kregerio režisūrą verta stebėti, nepaisant to, kad jis visiškai nepaiso įprastų kino kūrimo procedūrų.
„Barbaras“ taip skiriasi nuo šiuolaikinių siaubo filmų, kad atrodo tarsi iš kito pasaulio. Nesuskaičiuojama daugybė permainų gali sukelti šleikštulį, tačiau tuo pačiu šios permainos prikausto žmones prie kėdžių krašto.
2. „NAKTIS SU ŽUDIKU“ (Strange Darling, 2024)
Lygiai prieš metus filmų festivalyje „Fantastic Fest“ Ostino mieste Teksaso valstijoje pirmieji siaubo trilerį „Naktis su žudiku“ pamatę žmonės liko be žado. Paprašyti kūrėjų, žiūrovai prisižadėjo neatskleisti nė menkiausių siužeto detalių. Panašu, kad susitarimo buvo laikytasi: praėjo beveik metai, o apie filmą nekalbėjo nei jį matę eiliniai žiūrovai, nei kritikai. Bet visi sutaria, kad tokių siužeto posūkių kine dar nėra regėję, o detalių atskleidimas sugadintų neprilygstamą įspūdį ir malonumą.
Nedaug detalių atskleidė ir pirmieji anonsai, pasitenkinę lakoniška informacija apie tai, kad filmas prasideda kaip dviejų žmonių pasimatymas. Jiems bendraujant, malonus vienos nakties nuotykis pamažu virsta šiurpiu pelės ir katės žaidimu, ir istorija virsta tik suaugusiam žiūrovui skirtu maksimaliai įtemptu pasakojimu apie vieną dieną (ir naktį) iš serijinio žudiko gyvenimo.
Nepaisant gerai valdomos informacinės intrigos „Naktis su žudiku“ daugelio šalių ekranuose pasirodė tik baigiantis šiai vasarai.
Kaip skelbia pradiniai titrai, „Naktis su žudiku“ yra šešių dalių trileris, bet dalių turinys pasakojamas ne nuosekliai. Po trečios dalies seka penktoji, po jos – pirmoji ir taip toliau, o kiekviename segmente veiksmas koncentruojamas į du personažus. Tačiau nepaisant tokio „žaidimo klasėmis“ atskirų dalių turinys nesunkiai susidėlioja į vientisą dėlionę.
Toks įprastą chronologiją ardantis pasakojimo metodas leidžia į nuolat įtampos kupiną siužetą įmesti naujas detales ir taip valdyti žiūrovų dėmesį bei emocijas.
Siužeto stuburą (jeigu taip galima išsireikšti) sudaro mirtinai išgąsdintos merginos (pavadintos tiesiog „Ledi“) bandymas pabėgti nuo ją persekiojančio ginkluoto maniako, pavadinto „Demonu“. Miško tankmėje pamačiusi trobelę mergina desperatiškai beldžia į duris ir maldauja pagalbos. Laimė, geraširdžiai šeimininkai bėglę įsileidžia, tačiau kartu su nelaimėle trobelės slenkstį peržengia baisūs košmarai.
Pagyrų vertas ir puikiai filmo ritmą valdantis režisierius JT Mollneris, prieš tai sukūręs vesterną „Banditai ir angelai“ (Outlaws and Angels, 2016), ir meistriškai kino kamerą valdantis Giovanni Ribisi (jį anksčiau pažinojome kaip gerą aktorių).
Komplimentų verti ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai: „Demoną“ vaidinantis Kyle‘as Gallneris skirtingose novelėse vaizduoja plačią emocijų gamą – nuo impozantiškos išvaizdos jaunuolio iki įtūžusio ginkluoto žudiko. O apgaulingai „Ledi“ pavadinta mergina atskleidžia ir netikėta savo personažo transformaciją: ji čia anaiptol ne tik auka…
P.S. šeštoje dalyje „Ledi“ pamini Garį Gilmorą – realų serijinį žudiką, kuris aštuntajame dešimtmetyje buvo susilaukęs ypatingo žiniasklaidos dėmesio, nes teismo metu pats sau pareikalavo mirties bausmės. Ir žudiko pageidavimas buvo patenkintas… (G. J.)
1. „TYLIOJI BROLIJA“ (The Order, 2024)
Australų režisieriaus Justino Kurzelio filmus neretai recenzavome. Dabar primename visai neseniai mūsų ekranuose viešėjusią įtemptą veiksmo dramą „Tylioji brolija“, kurios originalus pavadinimas lakoniškesnis „The Order“ ir reiškia „Įstatymas“ arba „Tvarka“.
Bėda ta, kad filmas vaizduoja šiuolaikinį pasaulį, kuriame nebeliko nei įstatymo, nei tvarkos.
Tai tikra istorija paremtas trileris apie radikalių baltųjų grupuočių veiklą Jungtinėse Amerikos valstijose, kurių veiksmai dar visai neseniai sėjo paniką ir mirtį Aidaho bei Vašingtono valstijose. Kad tai nėra jau pamiršti įvykiai, liudija kad ir žiaurūs vidaus terorizmo veiksmai 2021 metų sausio šeštosios maište prie JAV Kapitolijaus, beje, išprovokuoti dar pirmos kadencijos prezidento D. Trumpo.
Įtampos atmosfera filme jaučiama nuo pirmų kadrų, nors juose matome, kad ieškodamas ramesnio gyvenimo FTB agentas Teris Haskas (jį suvaidino populiarusis Jude‘as Law) tiesiog persikelia dirbti į mažą miestelį JAV vakaruose, tikėdamasis pamiršti praeities košmarus. Tačiau tik atvykęs jis pradeda pastebėti pirmuosius keistus ženklus, vedančius link itin pavojingos revoliucijos visos valstybės mastu.
Radikalėjantys neonacizmo atstovai, susibūrę į baltųjų amerikiečių gaujas, siekia kelti sumaištį visuomenėje ir paskelbti rasių karą. Juos sustabdyti dar bando miestelio pareigūnai ir keli FTB agentai, tačiau pastangos, regis, yra bergždžios prieš masinius sprogdinimus ir bankų bei šarvuotų automobilių apiplėšimus organizuojančius nusikaltėlius.
Tokie įvykiai iš tikrųjų paaštrėjo JAV Ramiojo vandenyno šiaurės vakarų regione 1983 metais, kai bendruomenę išgąsdino virtinė žiaurių bankų apiplėšimų, pinigų padirbinėjimo operacijų ir šarvuotų automobilių vagysčių.
Į mieguistą, bet vaizdingą Coeur d’Alene miestą Aidaho valstijoje dirbti atvykęs Teris Haskas greitai įsitikino, kad ramybę drumsčia ir nusikaltimus daro ne tradiciniai, finansiškai motyvuoti nusikaltėliai, o grupė pavojingų vietinių teroristų, įkvėptų radikalaus, charizmatiško lyderio, planuojančių niokojantį karą prieš JAV federalinę vyriausybę. Jie telkia jėgas, ginkluojasi ir drąsiai žvelgia į ateitį: „Po dešimties metų mes Kongrese turėsime saviškių“).
Filmo autoriai labai ryškiai parodo takoskyrą tarp skirtingose barikadų pusėse atsidūrusių žmonių: oficialios valdžios likimo valiai paliktų ir nežinančių kaip pasielgti gyventojų ir aplink charizmatišką lyderį Bobą Metjusą (akt. Nicolas Houltas) susibūrusių, karinei drausmei, disciplinai ir griežtai subordinacijai paklūstančių gaujos narių, šventai tikinčių, kad juos vienija bendri idealai bei šeimyninių tradicijų saitai.
O tarp šių dviejų priešingų polių – trys svarbiausi filmo herojai: Teris Haskas ir du jo pagalbininkai – jaunas vietinės policijos pareigūnas Džeimis Bovenas (akt. Tye Sheridanas) ir buvusi kolegė Džoana Karni (akt. Jurnee Smollett).
Režisierius Justinas Kurzelis ir vėl renkasi siužetą, susijusį su smurtu ir prievarta. Bet nesiblaško ir nesusigundo kriminalinio kino teikiamais vizualiniai efektais. Ir jis teisus, nes vis labiau radikalėjančios nuotaikos pasaulyje – tai ne holivudinis kinas, kur keli narsuoliai susidoroja su kur kas galingesniais priešais. (G.J.)
