Jei kada nors jautėt tarsi visas pasaulis kvėpuoj jums į nugarą i kiekviens jūsų žingsnis sleg lyg paskutini minuti prieš kokią nors katastrofą, tai žinokit, ka „Bėgantis žmogus“ („The Running Man“, 2025 m.) tą būseną pavert tikrove. Edgars Wrights čia ner į tokią distopiją, kur net ors atroda slegiantis, o televizijas šou virst teismu be prisiekusiųjų. I prasidėjus filmui, iškart pajunti tą pulsą, tarsi ekrans sakytų: „bėk, jei išdrįsi“. Nu, i tada tu jau sėdi prikaustyts lyg irgi būtum įmests į tą žaidimą. Bet neapsigaukit… ne dėl adrenalina, o dėl paskutinia trupinia laisvės.
I tik pradžioj atroda, ka bėg tik Bens Richardsas. Iš tikrųjų bėgam visi: nuo savęs, nuo sistemas, nuo to, kaip lengvai galim tapt kažkokia šou reitingais.
Iš kur atkeliava ta bėgima istorija?
„Bėgantis žmogus“ prasidėja dar 1982 m., kai Stephens Kings (Richarda Bachmana slapyvaržiu) paraši romaną apie pasaulį, katras leid išgyvent tik tiems, katrie gali bėgt greičiau už sava baimes. Kings tuomet kūri istoriją apie skurdą, sisteminę priespaudą i žmogaus orumą, katrą valdžia banda iškeisti į reitingus. Knygoj nebuva spindesia, nebuva didvyrių. Buva tik žmogus, katro vienintelis ginklas yr ano kojas, pyktis i užsispyrims.
1987 m. atsirada „Bėgančia žmogaus“ Holivuda versija su Arnoldu Schwarzeneggeriu, katra su Kinga knyga turėja tiek pat bendra, kiek koks eskizas su išbaigtu paveikslu: pagrinds tas pats, bet viskas perdėta i perpiešta savaip. Tas films buva daugiau elektrini arena, mažiau sociopolitini tragedija. Ten buva daugiau juokų i muštynių, mažiau skurda i sistemas spaudima. Televizijas šou ten buva tik kaip spalvinga pramoga, o Wrighta versijoj – visa burna, katra ryn žmones.
Wrighta 2025 m. versija grįžt prie Kinga knygas esmės. Prie tamsos, skurda, nevilties, prie benamių gatvių, katrose žmogus parduod sava gyvybę, ka ano šeima galėtų nusipirkt vieną papildomą dieną šiam negailestingam pasauly. Tai ne tęsinys i ne 1987 m. filma perdaryms. Tai grįžims prie ištakų, prie tos pačios kruvinos žemės, katroj Kings i pasodina šitą istoriją.
Režisierius, katras į King tamsą ein su humoro šarvais ant pečių
Edgara Wrighta vards nebepasiklyst kina žemėlapy. Ans yr tas, katras mums davi tokius filmus kaip „Zombių karalius“ („Shaun of the Dead“, 2004 m.), „Skotas Pilgrimas prieš pasaulį“ („Scott Pilgrim vs. the World“, 2010 m.) i „Vaikis ant ratų“ („Baby Driver“, 2017 m.). I būtent tas Wrights dabar ženg į Stephena Kinga pasaulį. Pasaulį, katras šiemet jau buva atgaivints ne vieną kartą.
I čia, ekranizuojant „Bėgantį žmogų“, Wrights nepameti savęs, tačiau išmoka sava braižą įliet į knygas žiaurumą. Ano films turi humora, turi sarkazma, turi akimirkų, katros leid atsikvėpt. Nu, bet anos lyg juoka pjūviai, atsirandantys tik tada, kai skausma jau tiek, ka kūns pats praša kokia nuraminima.
Pasaulis, katram žudyms tamp turiniu
Žudyma žaidimai kine ne naujiena. Nuo „Bado žaidynių“ („The Hunger Games“, 2012 m.) iki „Mirtino pasivaikščiojimo“ („The Long Walk“, 2025 m.) viskas sukos apie valdžią, katra nusprend, ka žmonės yr puikias figūrėlės pramogų lentai. Bet Wrights į šį žaidimą įneš naują pulsą: jam rūp ne tik kas bėga i kas vejas, bet i tas kas žiūr. Ano films šaun žvilgsnį į mūsų šiuolaikinę ekranų kultūrą, kur tragedija tamp turiniu, o žmogaus mirtis – gražiai sukomponuotu kadrų rinkiniu.
Filme vaizduojamam pasauly Amerika yr paskendusi skurde i televizijas reitingų svaiguly. Pagrindiniam veikėjui Benui Richardsui, prarandančiam viską, kas jam brangu, galiausiai liek tik viena išeitis: dalyvauti televizijos žaidime „The Running Man“. Šio žaidima taisyklės paprastas: 30 dienų turi išlikt gyvs, kol profesionalūs žudikai i visa laidos sistema tau lip ant kojų. Nu, i tada gali laimėt 1 mlrd. naujųjų dolerių.
Richardsas čia nėr superherojus. Ans nėr nepažeidžiams. Glens Powells anan perteik kaip pavargusį, sistema nusivylusį i ant anos pykstantį žmogų. Tokį žmogų, katras primen senus darbinius batus: suplyšusius, bet vis da kažkaip besilaikančius. Ano bėgims yr ne adrenalins, o desperacija, katra juntama kiekvienam kadre.
I šits pasaulis bėg kartu su anuo. Mirtingi sprogimai, tamsūs skersgatviai, klaustrofobinės pastatų tuštumos i ekranai su žiūrovų komentarais, katrie užtemda bet kokį žmogiškumą. Tai daugiau nei veiksma films. Tai pasakojims apie žmogų, katras ne kiek bėg nuo kulkų, kiek nuo sava pačia prarastos ateities.
Aktoriai i veikėjai: vieni spind, o kiti liek šešėliuos
Glens Powells čia roda ką kita, nei esam pratę matyt jam įprastose romantiniuose komedijose, tokiose kaip „Kaip pamesti galvą“ („Set it up“, 2018 m.) a „Tik ne tu“ („Anyone But You“, 2023 m.). Ano įkūnytame Bene Richardse slyp įtampa, pyktis, nusivylims i ta keista, bet tikra viltis, katra laikos tik per plauką. Ans leid Richardsui išlikt žmogumi, o ne tik simboliu. Gal kartais i norėtųsi daugiau vidinia lūžia, bet tas pykčia i ironijas plakinys veik kaip pranašums. Matos, ka Richardsas bėg ne dėl savęs, o dėl to, ka nor grįžt pas sava šeimą.
Ano žmoną Sheilą įkūnyj Jaymi Lawson, katra yr ne tik moteris, bet i visas Richardsa pasaulis, į katrą ans atsigręž, kai nebeliek vilties. Anos vaidmuo talpus, nors ekrane anos ne tiek daug, kiek norėtųsi.
Joshs Brolinsas kaip Dans Killians spinduliuoj tą šaltą pramogų sistemos galią. Ans yr šou dievs, galintis mirktelėjimu pakeist kieno nors likimą. Colmans Domingo filme yr žaidima vedėjas, nepriekaištingai slystantis tarp charizmas i žiauruma. Nu, o Lee Pace‘as vaidin profesionalų medžiotoją Evaną McCone‘ą, žmogų, katras elgias taip, tarsi būtų gimęs kitoj moralinėj orbitoj. Michaels Cera, Katy O‘Brian i Danielis Ezra prided filmui vidinės dinamokos. Anie įkūnyj kitus bėgančius, kitus sistemas krumpliaračius.
Visi anų vaidmenys sukurti ryškiai, bet films tiek suspausts aplink Powellą, ka noris tų veikėjų daugiau. Turint omeny, ka films trunk ilgiau nei dvi valandas, papildomas scenas jiems būtų suteikusias da stipresnį emocinį svorį.
Vizualika i muzika
Wrights kur distopinį kraštovaizdį, katras atroda tiek pažįstams, tiek svetims: purvinas gatvės, skurdūs butai, šaltas transliacijų studijas i žvilgantys ekranai. Kamera dažnai laikoma arti, lipa prie veidų, prie prakaito i prie baimės. Kadrai tamsūs, bet aiškūs: lyg kas būtų nuvalęs dulkes nuo liūdesia i padėjęs anan prieš tava akis.
Stevena Price‘a garsa takelis čia kaip pulsas, katruo films gyvuoj. Ans netamp melodija, o tamp ritmu: kai kur žems, dundantis, elektriškai niūrus, o kai kur nukret it žaibs iš giedra dangaus. Kartais atroda, ka muzika bėg greičiau už patį Richardsą, lyg bandydama anan tempt tolyn nuo sava šešėlių.
Pagrindinės filma temas
Wrights šiuo filmu kal tiesiai į mūsų laikus. Čia dominuoj trys stulpai: skurds, prievarta i pramoga, sujungti į vieną monstrišką kūrinį. Bėgims čia tampa protestu, laida – valstybe, o žiūrovai – mirties kaltininkais. I tu žiūrėdams imi jaust, ka tava žvilgsnis irgi yr šio žaidima dalis: tu irgi stebi, tu irgi vertini, tu irgi maitiniesi svetimu pavojumi.
Films tarsi klaus mūsų, kur baigias pramoga i kur prasided moralini atsakomybi? A mes, kaip žiūrovai, nesam tokie patys kaip Killians i McCone, katrie nor da viena epizoda, da viena bėgima, da viena krauja laša? A skurdas, katrą regim, nesusijęs su sprendimais, katruos patys toleruojam?
„Bėgantis žmogus“ nėr paprasts veiksma films. Tai distopinis kumštis į krūtinę, katras privert sustot, atsikvėpt i paklaust: „už ką mes bėgam? I kas mus vejas?“ Wrights padari filmą, katras tur tempą, tur charakterį i tur tą karčią Kinga dvasią, katros jau buvom pasiilgę.
Ne visi veikėjai atskleisti tiek, kiek galėtų, bet pagrindinis tons toks stiprus, ka jauti aną da ilgai. Šits films nėr tik apie bėgimą. Tai films apie žmogaus kainą. Apie mūsų laikų beprotybę. Apie pramogą, katra galiausiai suryn mus pačius.
Nu, o kan jūs padarytumėt už 1 mlrd.?
