Kai kina salėj tyliai, bet drūtai uždūzg medžioklės simfonija, iškart supranti, ka čia bus veiksma. Veiksma, katras nukels mumis į svetima monstra pasaulį i papasakos ano istoriją. „Grobuonis. Pavojaus zona“ („Predator: Badlands“, 2025 m.) yr films, katram grobuonis pats tamp auka sava pačia mitui, o pragaišties planeta virst ne tik mirties sklypu, bet i tamsia mokykla, katros pamokas skaudesnes nei bet kokias pjautuves. I žinokit, žiūri filmą, bet da kartu i medžioji, nes Dans Trachtenbergs pastata pasaulį, katram klausims „kas čia yr monstras?“ im sopti taip pat giliai, kaip i monstrų iltys.
„Grobuonis. Pavojaus zona“ yr jau septintoji (nu, i pati naujausia) frančizės „Gruobonis“ („Predator“) dalis. Šį filma surežisava Dans Trachtenbergs, kartu su scenaristu Patricku Aisonu. I tai ne koks grįžims prie „žmogus prieš monstrą“ smegenų plovima, o veikiau bandyms suprast, iš ko pats mits sulipdyts. Nu, i kas kiečiausia, „Grobuonis. Pavojaus zona“ į ekranus grįžt ne tik su nauju krauju, bet da i su nauju balsu: keistu, aštriu, iš skirtingų garsynų suklijuotu murmesiu, katruo filme pirmą kart prabyl pats monstras Yautja. I tas balsas jau iš pirmų minučių pakiš mintį, ka šitoj daly svetimums turės sava kalbą.
Trachtenbergs ir ano vizija: kai monstras tur sielą
Dans Trachtenbergs jau nebėr naujoks. Ano ankstesni filmai „10-oji Kloverfyldo gatvė“ („10 Cloverfield Lane“, 2016 m.) i „Grobis“ („Prey“, 2022 m.) roda, ka režisierius mok kurt ne tik siauba a veiksma scenas, bet i gilias psichologines dramas. „Grobuonis. Pavojaus zona“ yr ano trečiasis įnašas į „Grobuonio“ frančizę. Trachtenbergs kalb apie sava naujausią filmą kaip apie „draugų komediją“, bet „draugystės“ čia neįprastas: tarp jauna, išstumta plėšrūna (Yautja) i sužalotas sintetinės būtybės. Ši Trachtenberga istorija nebija groteska, bet kartu i jautruma. Grobuonis tamp herojišku, nu, bet ne idealizuotu.
Be to, Trachtenbergs vienam iš intervų buva minėjęs, ka kūri „Grobuonis. Pavojaus zona“ i animuotą „Predator: Killer of Killers“ (2025 m.) beveik paraleliai, i ka tur da vieną idėją, katros da neatskleidi. Tai roda, ka ano vizija „Grobuonio“ pasauly neapsiriboj vien mirties planeta, bet i plečias.
Siužets i tons: ne vien žudynės, bet i egzistencini medžiokli
Siužets nukel mus į tolimą ateitį, į svetimą i pavojingą planetą Genną. Ten nusikel i jauns Yautja vardu Deks (akt. Dimitrius Schuster-Koloamatangis), katras yr atstumts sava klana dėl menka ūgia i katras trokšt įrodyt, ka ans yr verts medžioklės šlovės. Toj planetoj ans sutink Thią (akt. Ellė Fanning), katra yr sugedusi, sintetin būtybi. Nu, i su ana Deks netikėtai užmezg sąjungą.
Films žaid su tonais. Kartais atroda, ka tai bus gryns veiksma nuotykis a koks medžioklės eps, kartais, ka tai bus čysta komedija, o da kartais, ka pokalbis tarp dviejų personažų taps filosofine kelione. Nu, i tiesą sakant, Trachtenbergs da minėja, ka „Grobuonis. Pavojaus zona“ tur elementų, primenančių seną nuotykių filmą, tačiau tuo pačiu tur i tą neapibrėžtą riziką, kai monstras tamp herojum.
I da viens belekai kiets dalyks šitam filme yr tai, ka grobuonis pagaliau nebe vien dūsauj i riaumoj. Čia mes jau girdim pilnai sukurtą Yautja kalbą, su tais jų kietais „cht“ i „jl“ garsais, katrie skamb taip, tarsi i lūpų nereikėtų. Nu gal, kad anų tiesiog i nėr. Režisierius Trachtenbergs leida lingvistui Brittonui Watkinsui sukonstruot ištisą žodyną. I žinokit, tai jau ne šiaip koks monstrų kalbėjims, o tikra kultūra. Kai Deks prabyl mums nesuprantama, bet širdį veriančia kalba, iškart atein mintis: „nu jo, šits grobuonis tur daug istorijas papasakot, o ne tik galvų kolekciją parodyt.“
Aktoriai i vaidmenys: ne tik kaukės, bet i asmenybės
Dimitrius Schuster-Koloamatangis, katras žinoms dėl sava rolės filme „Raudona, balta ir žalvarinė“ („Red, White & Brass“, 2023 m.), daba vaidin Deką. Ans yr grobuonis, katras nebetur vietas sava pačia klane. Ano personažas yr ne vien jėga a medžiotoja instinkts, bet i pažeidžiamums: ans yr jaunuolis, medžiojantis ne tik kitus, bet i savi.
Ellė Fanning, žinoma iš tokių filmų kaip „Piktadarės istorija“ („Maleficent“, 2014 m.) a „Neoninis demonas“ („The Neon Demon“, 2016 m.), filme „Grobuonis. Pavojinga žemė“ įkūnyj dvi veikėjas. Ana yr i Thia, sugedusi sintetini būtybi, i jos sesuo dvynė (kita sintetini būtybi) Tessa, katra atroda visiškai kitaip (nu, i galimai tur kitokią motyvaciją). Visgi, Thia filme yr daugiau nei Deka pagalbininki: ana tur sava praeitį, sava vilčių i sava skausmų.
Vaizds i garsas: kai planeta i muzika tamp personažu
Kinematografija filme tarsi pats planetas Gennas kraujas. Kameras darbs, spalvas i apšvietims kur nuolatinį pavojaus pojūtį. Nu, o, kai tas pojūtis da į akiai gražus i įdomus, tai iš vis pasaka. Filme tiek Gennna, tiek pirmini Yautja planeta nėr tuščias: anos gyvas, anos pulsuoj, i anos kvėpuoj medžioklės ritmu.
Nu, o muzika vaidin beveik kaip da viens veikėjas. Kompozitoriai Sarah Schachnerė i Benjamins Wallfischas sukūri garsa takelį, katras skamb ne tik kaip fons, bet i kaip koks emocinis kraujas: dūzgiantis, kartais raminantis, kartais grėsmings. Muzika ne tik papilda scenas, bet i formuoj emocinį žemėlapį, katras leid žiūrovui jausti, kur link jud istorija, net i be žodžių.
Pagrindinės temas: svetimums, priklausyms i morali
Šiame filme grobuonių mits yr išversts iš vidaus. Tema „būti kitokiu“ čia skamb labai stipriai. Deks yr atstumts, nes neatitink sava klana standartų, o Thia yr ne žmogus, o suprogramuots robots. Tarp jų draugysti gimst ne dėl lengvuma, o dėl bendra skausma i abipusės priklausomybės.
Films neatsaka vien tik į tai „kas yra blogs?“ Trachtenbergs leid, ka blogia ribas būtų aptartas ne tik per kraują, bet i per dialogą, per veiksmus i per asmeninę drąsą. I tas sprendims, a medžioti sava demonus, a gal kartu su kuo nors, tamp svarbesnis už bet kokią kaulų krūvą a laimėtą medžioklę.
„Grobuonis. Pavojaus zona“ yr ne tik veiksma šou su kaulais i krauju (nu, nors jų tikrai yr), bet i naujas mits. Tai films apie priklausymą, apie moralę, apie tai, kai kova vyksta ne tik su išoriniu priešu, bet i su savim pačiu. Trachtenbergs sugebėja sukurt „Grobuonio“ istoriją, katra pulsuoj ne tik agresyviu medžioklės adrenalinu, bet i žmogišku širdies ritmu.
Žiūrėdams filmą, jauties lyg įsijungęs ne tik į kovą, be i į dvasinę kelionę. I būtent tai dara „Grobuonis. Pavojaus zona“ vertą paveizėt ne tik gerbėjams, bet i tiems, katrie nori, ka monstras ne tik medžiotų kaip laukinis gyvūns, bet i jaustų kaip paprasts žmogus.
O jūs, a žengtumėt į grėsmingą teritoriją vien tam, ka įtiktumėt kitiems?
