Neseniai paskelbus Europos kino akademijos apdovanojimų sąrašą, nejučia peršasi mintis apie tai, kad Europos kinui metai buvo prasti. O tai tikrai netiesa. Juk Europos šalyse pernai buvo sukurta tikrai daug gerų filmų, todėl tikrai neaišku, kodėl iškilmingoje ceremonijoje apdovanoti vos penki šeši…Užtai po penkis šešis prizus…
Panaši situacija ir su jau paskelbtomis Oskarų nominacijomis. Čia taip pat krenta į akis nominacijų rekordai (po šešiolika ar dvylika!) keliems akivaizdiems lyderiams. Tarsi nebūtų kitų gerų filmų.
Mes šį kartą ir pateikiame gerą alternatyvą – 10 neįtikėtinai puikių naujų filmų kuriuos tiesiog būtina pamatyti.
10. „IŠTRAUKTI PEILIAI 3“ (Wake Up Dead Man: A Knives Out Mystery, 2025)
Daugiau nei prieš penkerius metus pasaulio ekranuose pasirodė ir lyg gaivus uraganas jau užpelkėjusį kriminalinio kino paviršių vėl privertė raibuliuoti filmas „Ištraukti peiliai“ (Knives Out, 2019 m.). Pagal savo paties scenarijų režisieriaus Riano Johnsono sukurtas filmas atrodė tarsi Agathos Christie detektyvo ekranizacija, tik perkelta į mūsų laikus ir papasakota modernia kalba, pasitelkus būrį populiarių aktorių, kurių kiekvienam skirta savo solo partija, o kartu visi jie sudaro darniai valdomą spalvingų personažų kolektyvą.
Visi klasikinio detektyvo atributai (veiksmo vieta – turtuolio kriminalinių rašytojo prabangūs namai, filmo pradžioje nužudytas namų šeimininkas, susirinkę giminės ir artimieji kiekvienas savaip nekentę patriarcho) ir bylą tirti atvykę nevykėliai teisininkai. Bet išpainioja komplikuotą intrigą ne jie, o pradžioje dėmesio neatkreipiantis Danielio Craigo suvaidintas detektyvas Benua Blanas, greičiau panašus į Erkiulio Puaro parodiją.
Didelė filmo sėkmė įpareigojo kalti geležį, kol ji karšta, ir 2022 metais pasirodė tęsinys „Stiklinis svogūnas. Ištrauktų peilių paslaptis“ (Glass Onion: A Knives Out Mystery). Šį kartą žmogžudystės vieta – privati valda Graikijos saloje, kurioje milijardierius pakvietė į kasmetinį susitikimą išskirtinę draugų grupe. Kaip ir visuose geriausiuose žmogžudysčių tyrimuose, kiekvienas veikėjas turi savo paslapčių, melų ir motyvų. Vienam iš veikėjų mirus – visi tampa įtariamaisiais.
Ir antrą kartą, kaip sako teatralai, „šautuvas iššovė“. Todėl visai nenuostabu, kad sulaukėme ir trečiojo filmo. Jis, kaip ir pirmieji du, sukurtas panašiu principu.
Šį kartą veiksmo vieta labai netikėta. Nusikaltimas įvykdomas… Niujorko priemiesčio katalikų bažnyčioje. Du svarbiausi bet kokio detektyvinio siužeto klausimai „kas nužudytas?“ ir „kas tai padarė?“ aiškėja palaipsniui. Auka – charizmatiškas ir parapijiečių mylimas pamokslininkas monsinjoras Džefersonas Vyksas (Joshas Brolinas), o pagrindinis įtariamasis – jaunas kunigas Džadas Diuplentisis (Joshas O’Connoras), kuris per vieną tarnystės mėnesį naujoje vietoje įsigudrino su niekuo nesurasti bendros kalbos, nes yra visiška monsinjoro priešingybė. Be to, anksti tampa aišku, kad paskui Džadą į mažą miestelį atsekė tamsus praeities šešėlis.
Velionis kunigas buvo labai spalvinga asmenybė – radikalus demagogas, negailėjęs piktų žodžių feministėms, marksistams ar liberalams ne tik aistringuose pamoksluose, bet ir interneto komentaruose.
Su ryškia charizma ir autoritariniu charakteriu jis tvarkėsi savo parapijoje lyg religinės sektos lyderis, aplink save subūręs labai margą kompaniją: stipriai pagyvenusi valdinga, bet ištikima bažnyčios prižiūrėtoja Marta (Glenn Close), Dievą atradęs rašytojas fantastas Li Rosas (Andrew Scottas), po skyrybų su žmona stipriai geriantis gydytojas Šarpas (Jeremy Renneris), nusivylusi teisininkė Vera Dreiven (Kerry Washington), jos apie politiko karjerą svajojantis įsūnis (tikėtina, tikras brolis) Sajus (Darylas McCormackas) ir buvusi violončelininkė Simona (Cailee Spaeny), kuri tiki stebuklu, galinčiu išgydyti jos psichinę ligą.
Pakanka dar paminėti, kad nusikaltimas įvyksta Didįjį penktadienį. Ir tada tik beliks paspėlioti, kokio gi numirėlio prisikėlimas paminėtas jau filmo pavadinime…
9. „JEI GALĖČIAU, TAU ĮSPIRČIAU“ (If I Had Legs I’d Kick You, 2024)
Tai dar vienas filmas, nagrinėjantis nūnai nepaprastai aktualią kine motinystės temą. Tik skirtingai nuo dažniausiai pasitaikančių dramatiškų, tragiškų ar net siaubingų atvejų reżisierė Mary Bronstein pasirenka tokiai temai keistokai atrodantį trilerio ir komedijos stilių kokteilį.
Pagrindinės filmo herojės Lindos (aktorė Rose Byrne) gyvenimas pamažu virsta tikra katastrofa: ji viena kovoja su dukros paslaptinga liga, buitiniais rūpesčiais ir vis rečiau šalia esančiu vyru. Net santykiai su psichoterapeutu (komikas Conanas O’Brienas) ima braškėti, o paslaptingai dingęs pažįstamas dar labiau apsunkina jos padėtį.
O kur dar iš proto varančios kasdienės buitinės nesąmonės – kasdien gendantis aparatas, prie kurio prijungta dukra, palikti automobilį ligoninės parkavimo aikštelėje be skandalų neįmanoma, o trūkęs vamzdis, sugriovęs jos buto lubas, tampa tikslia Lindos gyvenimo griūties metafora.
Atrodo, kad visos bėdos, nepakeliama našta užgriuvusios trapios moters pečius gali ją sužlugdyti. Kita Lindos vietoje tikrai būtų pakėlusi rankas ir pasidavusi nepermaldaujamam likimui. Bet tik ne Linda…
„Jei galėčiau, tau įspirčiau“ su trenksmu debiutavo Berlyno kino festivalyje, kur australietė aktorė Rose Byrne pelnė apdovanojimą už geriausią pagrindinį vaidmenį. Tai ironiškas, karčiai juokingas ir stulbinantis pasakojimas apie motinystę, emocinę naštą ir gyvenimo chaosą – filmas, kuris paliks be žado dar ilgai po jo pabaigos.
Iš paprastos istorijos apie moterį, kurios dukra sunkiai serga, o vyras ilgai negrįžta namo iš komandiruotės, buvo galima susukti filmą plačioje žarinėje skalėje, bet reżisierė Mary Bronstein (tai jos antras pilnametražis darbas) pasirenka tikrai neeilinį sprendimą – negana, kad suplaka trilerio ir komedijos stilių kokteilį, bet šį savaime sprogstantį mišinį dar „pagardina“ siurrealistinio absurdo intonacijomis, fantastikos intarpais (įaudrintos fantazijos pagimdytomis vizijomis) ir filosofinėmis idėjomis.
Mary Bronstein daro viską, kad žiūrovas neliktų vien tik pasyvus svetimų nelaimių stebėtojas. Jau nuo pirmų kadrų operatoriaus Christopherio Messinos kamera iš taip arti stebi Lindos veidą, kad aiškiai matosi ir veido poros, ir nemigo naktų padariniai aplink akis, ir įdubę žandai. Ir vėliau labai dažnai veidai ir daiktai filmuojami stambiais planais.
Tai tikrai labai sunki užduotis pagrindinio vaidmens aktorei. Kino kameros, veidą filmuojančios iš labai arti, neįmanoma apgauti. Mažiausia smulkmena pavirs arba falšu arba perdėtu teatrališkumu, kuris stipriai pakenktų situacijos realistiškumui. Laimė, tokių pavojų sėkmingai išvengiama. Žinoma, dėka patyrusios aktorės meistriškumo ir sugebėjimų plataus spektro emocijas valdyti tobulai. Ypač tais atvejais, kai penkiametė serganti dukra visai nerodoma, o mes girdime tik jos balsą ir visą situacijos dramatizmą tarsi veidrodyje matome Lindos veide.
Aktorę Rose Byrne įsiminėme jau seniai. Matėme ją skirtingų žanrų filmuose – miuzikle („Enė“, 2014 m.), komedijose („Ji – šnipė“, 2015 m.), fantastiniuose komiksuose („Iksmenai: Apokalipsė“, 2016 m.) ir kt. Neabejoju, kad ji dar ne kartą mus pradžiugins netikėtomis savo talento spalvomis.
8. „ATLEISK, MAŽYTE“ (Sorry, Baby, 2025)
Sunku pasakyti, kodėl būtent dabar lyg iš gausybės rago pasipylė vaidybiniai filmai, pasakojantys labai dramatiškas motinystės istorijas. Jas pasakoja ir patyrę kinematografininkai (neretai moterys, ir tai labai suprantama!), ir gabios debiutantės.
Vienos jų – jaunos prancūzų režisierės Evos Victor pirmasis pilnametražis filmas „Atleisk, mažyte“, tapęs gražia Sandenso nepriklausomojo kino festivalio staigmena.
„Atleisk, mažyte“ yra komiška drama, kurią drąsiai galima priskirti prie autorinio kino. Nes Eva Victor parašė scenarijų, atliko pagrindinį vaidmenį ir režisavo šį filmą, nors specialiai režisūros nesimokė.
Kino ir tv komedijos pasaulis Evai Victor gerai pažįstamas. Anksčiau ji rašė humoreskas žurnalui The New Yorker, filmavo juokingus klipus tv kanalui The Comedy Central, o ir į pirmąjį filmą, kaip pati sakė, įtraukė nemažai gyvenime patirtų komiškų situacijų. Ir norėjo parodyti, kad tokių situacijų išgyvenimas, pasitelkiant meninės kūrybos priemones, padeda įveikti patirtas psichologines traumas.
Filmo veiksmas plėtojasi Bostono apylinkėse, o užsimezga tuo metu, kai į svečius pas filologę Agnę (ją ir suvaidino pati režisierė) atvyko jos studijų draugė Livi (akt. Naomi Ackie), po studijų išvažiavusi į Niujorką.
Pasisvečiavusi draugė vėl išvažiavo, o Agnė pasiliko sau seniai įprastoje aplinkoje: ji tebegyvena miškų apsuptyje esančiame namelyje, kur studentaudama gyveno kartu su Livi, dėstytojauja gimtajame universitete, net užima tą patį kabinetą, kuris anksčiau priklausė jos darbus gyrusiam profesoriui. Beje, profesoriaus namuose prieš kelerius metus įvyko „šis tas negero“, kai čia pasikonsultuoti dėl naujo rašinio atėjusi Agnė užtruko iki vėlumos, ir profesoriui dėl to teko skubiai atsistatydinti.
Bet jei pagalvojote, kad filmas bus dar vienas pasakojimas apie seksualinę prievartą ar panašius „nestatutinius“ kolegų santykius, teks nusivilti. Eva Victor nesivaiko sensacijų ir nenori spekuliuoti dabar vis dar aktualiomis temomis.
Režisierei ir kartu pagrindinio vaidmens atlikėjai kur kas svarbiau pasamprotauti, kaip žmogus tarp kasdienių darbų, susitikimų ir rutinos išgyvena panašią negatyvią patirtį ir stengiasi įveikti jos pasekmes. „Kartais galvoji apie bedugnę, kartais – ne. Bet gyvenimas tęsiasi“, – sako Agnes atsitiktiniam praeiviui.
Vienoje scenoje Agnes studentas atsisako auditorijoje viešai nagrinėti Vladimiro Nabokovo romaną „Lolita“, motyvuodamas tuo, kad knygoje aprašomi įvykiai jam yra nemalonūs. Tada pedagogė paklausia, ar jaunuolis jaučia skirtumą tarp romano formos ir jo literatūrinės kalbos.
Va taip ir pačiame filme režisierė stengiasi, kad žiūrovai pajustų šias dvi problemas ir išmoktų pastebėti ribą tarp jų. Nesmerkiant ir nemoralizuojant. Neieškant kaltų ir teisių. Ramiai ir pasitelkus neįžeidžiančią ironiją.
Puiki, psichologiškai subalansuota pozicija.
7. „ŠEIMA NUOMAI“ (Rental Family, 2025)
Nežinau kaip jūs, o aš ne taip seniai sužinojau, kad Tekančios saulės šalyje egzistuoja tradicija nuomoti… šeimos narius vienišiems žmonėms.
O viena Tokijuje įsikūrusi kompanija už prieinamą mokestį gali išnuomoti draugus, darbo kolegas ir netgi gimines, kuriuos galima įtraukti į svečių sąrašą.
Šia paslauga besinaudojantys svečių sąrašą linkę užpildyti jaunavedžiai, norintys padaryti įspūdį savo antrai pusei gausiu draugų būriu.
Arba besituokiantys antrą kartą, jeigu jie nepageidauja, kad šventėje dalyvautų tie patys svečiai, kaip ir pirmose vestuvėse.
Tokiu būdu patenkintos lieka abi pusės – ir užsakovai, ir laisvalaikiu taip uždarbiaujantys kompanijos darbuotojai, kurie gali suvaidinti viską – mylimuosius, sekretores, bendradarbius korporatyvuose, net tolimus giminaičius per šermenis ar laidotuves.
Japonų kino režisierė Hikari komiškoje dramoje „Šeima nuomai“ kaip tik ir modeliuoja vieną tokią istoriją apie Tokijuje gyvenantį amerikietį aktorių Filipą Vanderplugą (akt. Brendanas Fraseris), kuris jaučiasi pasimetęs ir vienišas. Jo karjerą sunku pavadinti sėkminga (profesinė veikla apsiriboja epizodais reklamose), o gyvenimas yra nykus ir atrodo visiškai beprasmiškas. Bet kartą viskas staiga pasikeičia – vaikinas netikėtai gauna pasiūlymą užsiimti neįprasta veikla.
Filipas įsidarbina agentūroje, siūlančioje „nuomojamas šeimas“ – čia aktorinių sugebėjimų nestokojantys žmonės vaidina artimuosius – sutuoktinius, tėvus, vaikus ar draugus – bet ne prieš filmavimo kameras ar teatro scenose, o realiame gyvenime. Kiekvienas užsakymas suteikia galimybę ne tik tapti nauju personažu, bet ir pasinerti į tikrų emocijų aplinką. Užmegzti artimus ryšius su klientais.
Labai brangia patirtimi Filipui tampa pažintis su mergaite Mia, kuriai kelias į privačią mokyklą galėtų atsiverti, jei ji turėtų tėvą. Jo pakaitalu Filipas ir sutinka pabūti.
Kitas Filipo klientas yra senas aktorius Kikuo (Akira Emoto), dėl progresuojančios Alzhaimerio dimensijos pasekmių pamirštantis savo buvusius nuopelnus.
Abu globotiniai prisiriša prie Filipo, ir jis vis labiau su jais dvasiškai suartėja, bet gana ilgai negali atsikratyti abejonių, ar elgiasi iš tikrųjų moraliai. Anksčiau su panašia veikla nesusidūręs amerikietis jaučia dvasinį diskomfortą dėl to, kad priverstas apsimetinėti ir meluoti. Bet prisitaikymas prie svetimų papročių ir anksčiau nepažintos realybės pamažu duoda savo vaisių. Kuo giliau Filipas panyra į šiuos suvaidintus vaidmenis, tuo labiau ima nykti riba tarp realybės ir vaidybos.
Pagrindinio vaidmens atlikėją Brendaną Fraserį gerai prisimename nuo tų laikų, kai jis buvo idealus veiksmo kino herojus („Mumija“) ar fantastinių komedijų („Šėtoniškas sandėris“) personažas. Pasibaigus šiam natūralios jaunystės teikiamų privalumų periodui aktoriaus karjera pastebimai priblėso, bet jis vėl nustebino visus, pasirodęs režisieriaus Darreno Aronofskio filme „Banginis“ (The Whale, 2022 m.) visiškai naujame amplua ir fiziškai net neatpažįstamas. Mat suvaidino liguistai nutukusį ir asmeninių dramų emociškai palaužtą pedagogą, dėl tragiško viršsvorio įkalintą savo bute. Už tokį profesinį pasiaukojimą buvo apdovanotas Oskaru.
Po filmo premjeros aktorius pasakojo, kaip sunku jam buvo atgauti buvusią fizinę ir dvasinę formą ir apie tai, ko išmokė naujasis vaidmuo.
Nėra jokios abejonės, kad ir vaidmuo filme „Šeima nuomai“ Brendanui Fraseriui buvo puiki gyvenimiška patirtis. Ir nors pats filmas apsimeta esąs šeimyninė komedija, tai yra šiltas bei kartu provokuojantis pasakojimas apie vienišumą, tapatybę ir žmogiško ryšio troškimą. O šios vertybės priklauso visiems.
6. „DILETANTAS“ (The Amateur, 2025)
Beveik vienu metu mūsų didžiuosiuose ekranuose pasirodė du filmai, kuriuose svarbius vaidmenis suvaidino aktorius Rami Malekas.
Neabejoju, kad jis milijonams kino žiūrovų pasaulyje visų pirma asicijuojasi su kultinės roko grupės „The Queen“ lyderiu Freddie Mercury, kurį jis tikrai šauniai suvaidino „Bohemijos rapsodijoje“ (2018 m.). Taip šauniai, kad dabar vis dar negali išsivaduoti iš šio kino priemonėmis išpopuliarinto įvaizdžio. Todėl ir griebiasi bandymų šį stereotipą griauti. Kartais net labai netikėtais būdais, pavyzdžiui, vaidindamas Džeimso Bondo priešininką piktadarį Liuciferį Satiną (Mirtis palauks / No Time to Die, 2021 m.).
Mūsų didžiuosiuose ekranuose neseniai rodytoje karinėje dramoje „Niurnbergas“ (rež. Jamesas Vanderbilt) Rami Malekas gavo išties sudėtingą vaidmenį – jo suvaidintas JAV armijos psichiatras, pulkininkas leitenantas Daglasas Kelis gauna neeilinę užduotį – įvertinti buvusio Reicho maršalo ir artimiausio Hitleriui žmogaus Hermano Gėringo bei kitų aukšto rango nacių vadų psichinę būklę prieš prasidedant Niurnbergo teismui. Įdomiausios filme būtent tos scenos, kuriose matome „sielų inžinieriaus“ ir totalaus blogio įsikūnijimo (Gėringą plačiais potėpiais nuspalvino Russellas Crowe) dvikovą.
Ryškų politinį foną turi ir veiksmo trileris „Diletantas“ (rež. Jamesas Hawesas), žiūrovus panardinantis į paprastiems mirtingiesiems neprieinamą slaptųjų JAV Centrinės žvalgybos valdybos koridorių atmosferą.
Rami Malekas čia vaidina intravertišką CŽV kriptografą Čarlį Helerį (galime jį vadinti tiesiog programuotoju), tikrą savo profesijos genijų, kuris darbuojasi požeminiame biure CŽV būstinėje, Langley mieste.
Vyruko gyvenimas apsiverčia aukštyn kojomis, kai iš anoniminio šaltinio jis gauna informaciją apie jo Kontoroje įvykdytus didelio masto nusikaltimus. Atsitiktinai ar ne, bet beveik tuo pat metu Čarlio žmona Sara (akt. Rachel Brosnahan) žūva teroro akto metu Londone.
Vadovybei atsisakius imtis aktyvesnių veiksmų ir padėti savo lojaliam bendradarbiui, aiškinantis žiaurios žmogžudystės aplinkybių, Čarliui nebelieka nieko kito, kaip perimti paiešką į savo rankas. Bet jis yra teoretikas ir kabinetinis (tegu ir aukšto rango) darbuotojas, neturintis slaptas ir pavojingas misijas atliekantiems agentams būdingų profesinių įgūdžių. Kitaip sakant, čia jis tikras diletantas. Bet, kaip skelbia filmo reklaminis šūkis – Niekada nenuvertinkite diletanto!
Čarlis leidžiasi į pavojingą kelionę per visą pasaulį, kad surastų už jo žmonos nužudymą atsakingus asmenis, o jo pėdomis seka buvusieji kolegos, vadovaujami tiesioginio Čarlio mokytojo ir vadovo Hendersono (jį suvaidino Laurence‘as Fishburne‘as). Kelionių maršrutų geografija labai plati – Londonas, Paryžius, Marselis, Madridas, Stambulas, net… Primorskas, kuriame slapstosi svarbus piktadarys).
„Diletantas“ yra sukurtas pagal rašytojo Roberto Littello romaną. Pagal jį 1981-aisiais metais Kanadoje jau buvo sukurtas filmas „Mėgėjas“ (rež. Charles Jarrottas). Pagrindinį vaidmenį tąsyk suvaidino Johnas Savage‘as, o jo kriptografas Čarlzas Heleris savo nužudytos sužadėtinės (!) žudikų vyksta ieškoti į anuometinę Čekoslovakiją.
Kai buvo kuriama ši, pirmoji, romano kino versija, Berlyno siena dar nebuvo sugriauta ir šaltojo karo realijos buvo labai aktualios.
Dabar situacija pasaulyje smarkiai pakitusi. Ir nors Rytų bei Vakarų karinių blokų priešprieša grėsmingai stiprėja, abu filmus vienija kur kas senesnė (ir, regis, niekaip neišsprendžiama) problema – tarptautinis terorizmas, žinoma, visada remiamas įtakingų politinių jėgų.
Iš sutrumpinto naujo „Diletanto“ siužeto galima susidaryti įspūdi, kad Čarlis Heleris turėtų būtį panašus į Tomo Ceuise‘o daug kartų vaidintą agentą Iteną Hantą arba Matto Damono Džeisoną Borną. Bet taip gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio. Nes vien tik fiziškai palyginus Rami Maleką su T. Cruise‘u ar M. Damonu turėtų būti aišku, kad Čarlis Heleris visai nepanašus į veiksmo filmuose dažnai matomą supermeną.
Čarlio Helerio privalumai kitokie – ne fizinė galia, o stiprus charakteris, galingas intelektas ir kompiuterinių galių išmanymas. Nors, jei tikėsime filmu, Pentagono slaptus kodus galima nulaužti labai lengvai – paprasčiausiai spaudinėjant klavišus…
O paties filmo privalumas dar ir tas, kad kai kuriose labai rimto trilerio situacijose autoriai sugeba įžvelgti komišką potencialą (pvz. scenose su teroriste moterimi). Arba kai kurias situacijas pateikti kaip parodiją. Nors gal pastaroji aplinkybė iš anksto ir nebuvo planuojama. Bet ko nebūna, kai į siužetą įterpiami rusai arba rusiškai kalbantys suomiai…
5. „PASKUTINIS SUSTOJIMAS JUMOS APYGARDOJE“ (The Last Stop in Yuma County, 2024)
Pasiilgusiems pirmųjų Quentino Tarantino filmų stilistikos „Paskutinis sustojimas Jumos apygardoje“ turėtų patikti. Čia ir žaismingi dialogai „a la Tarantino“, ir sukta kriminalinė fabula, ir pirmiesiems Quentino filmams būdinga retro stilistika (veiksmas plėtojasi aštuntojo dešimtmečio Amerikoje).
Nedaug kainavęs režisieriaus Franciso Galluppi filmas ir uždirbo ne daug (apie 100 tūkstančių dolerių), bet kaip nepriklausomo kino projektui tokie rodikliai geri. Juolab kad juos patvirtina ir sureikšmina trys apdovanojimai prestižiniuose nepriklausomo kino festivaliuose (Katalonijos Sičeso miesto festivalyje jis net pelnė geriausio pilnametražio filmo laurus).
Pateisinantis filmo veiksmo laiką „Paskutinis sustojimas…“ primena aštuntojo dešimtmečio kriminalinius filmus.
Pagrindinis filmo herojus yra komivojažierius Džimas, pardavinėjantis peilius. Detalė iš karto priverčianti suklusti, kaip ir paties vyruko pravardė „Peilių pardavėjas“ (The Knife Salesman): jį suvaidino mažai žinomas aktorius Jimas Cummingsas – jis nepriklausomo kino fanams labiau žinomas kaip kelių sėkmingų filmų režisierius.
Vyruko jau seniai nedžiugina rutina tapęs gyvenimas ant ratų, bet ištrūkti iš prakeikto stagnacijos rato jis nematė jokios galimybės. Kol likimo keliai jo neatvedė į karščio nualintą Arizonos valstijos miestelį. O čia dar kojų neapšilęs Džimas tampa banką ką tik apiplėšusių nusikaltėlių įkaitu.
Banditams ant kulnų lipa visi apygardos policininkai, todėl Džimas supranta, kad jo gyvybė kabo ant labai netvirto siūlo. Kaip su juo pasielgs banditai, kai bus užspęsti į kampą?
Ši mintis kamuoja ne tik patį Džimą, bet ir filmo peripetijas stebinčius žiūrovus.
Džimo ir banditų susitikimas pavaizduotas išties tarantiniškai. Vos įvažiavęs į miestelį komivojažierius sustojo prie degalinės prisipildyti ištuštėjusį baką, bet sužino, kad benzino kolonėlė tuščia ir teks palaukti benzovežio. Tą patį sužino ir banditai, apie kurių įvykdytą apiplėšimą, žaliąjį Ford Pinto ir septynių šimtų tūkstančių dolerių grobį jau pranešama radijo žiniose. Ir Džimas, ir banditai neturi kito pasirinkimo, nes kita artimiausia degalinė už 150 mylių.
Belaukiant benzovežio veiksmo vietoje pasirodo ir daugiau žmonių: šerifas atveža žmoną Šarlotą, dirbančią kavinukėje šalia benzino kolonėlės, atvyksta pagyvenęs indėnas ir dvi sutuoktinių poros. Įtampa auga, tarsi jaustum tiksint bombą su laikrodiniu mechanizmu. Nes toki gražu ne visi kavinėje įstrigę žmonės supranta, kad jie yra vienoje patalpoje su viskam pasiryžusiais nusikaltėliais.
Labai charakteringą banditą suvaidino ryškios išvaizdos aktorius Richardas Brake‘as (mes matėme kelis jo charizmatiškus „blogiečius“, o lietuvės režisierės Kristinos Buožytės fantastiniame filme „Vesper“ (2022 m. jis vaidino paralyžiuotą mergaitės Vesper tėvą Darijų). Čia aktoriaus suvaidintas įtarus ir klastingas banditas Bo yra tikras velnio įsikūnijimas, kuriam geriau nestoti skersai kelio.
Šios pragaro išperos fone jo bendrininkas Trevisas (akt. Nicholas Loganas) atrodo kaip visai simpatiškas personažas. Jeigu Bo yra kriminalinės operacijos sumanytojas ir visų veiksmų koordinatorius, tai Trevisas – klasikinė „torpeda“, paprasčiau kalbant, vykdytojas. Va tik jo šypsena dažnai išduoda už jos slypinčią tamsią natūrą.
Didesnio dėmesio susilaukė ir kiti filmo personažai, nepriklausomai nuo jų svarbos. O tai liudija apie gerai atliktą scenaristų darbą.
4. „SING SINGO KALĖJIMAS“ (Sing Sing, 2023)
„Sing Singo kalėjimas“ ilgesnei viešnagei mūsų didžiuosiuose ekranuose pasirodys paskutinėmis kovo dienomis, bet nekantraujantieji su juo galės susipažinti anksčiau „Kino pavasario“ metu. Filmas tikrai vertas patenkinti jūsų smalsumą.
Žiūrėdamas „Sing Singo kalėjimą“ prisiminiau ne vieną filmą, pasakojantį apie tai, kas žmonėms padeda ištverti pragariškas sąlygas atšiauriausiuose kalėjimuose.
Štai Elvis Presley muzikinėje dramoje „Kalėjimo rokas“ (Jailhouse Rock, 1957 m.) vaidino atsitiktinai bare mušeiką nužudžiusį vaikiną, kuris už grotų dykai laiko neleido – išmoko groti gitara ir taip „skaldė“ roką, kad šoko net prižiūrėtojai.
Berlyno kino festivalyje apdovanotas garsaus italų tandemo Paolo ir Vittorio Tavianių filmas „Cezaris privalo mirti“ (Cesare deve morire, 2012 m.) rodo, kaip sustiprintos apsaugos kalėjime statoma W. Shakespeare’o tragedija „Julijus Cezaris“. Kamera fiksuoja kalinių repeticijas, riba tarp realybės ir fikcijos išnyksta, o klasikinės teatrinės dramos veikėjų likimai persipina su nuteistųjų.
O britų režisieriaus Peterio Cattaneo (labiausiai žinome jo „Striptizo erelius“) kriminalinėje komedijoje „Sėkmingas pabėgimas“ (Lucky Break, 2001 m.) sename karališkame kalėjime „Long Radford“ kaliniai, apsirengę senovinius kostiumus ir pasipuošę perukais, mokosi šokti ir dainuoti, nes repetuoja siaubingai prastą pjesę, kurią parašė pats kalėjimo viršininkas. Ir visas tas šurmulys turi paslėpti tikrą kalinių tikslą. Taip jie tikisi ištrūkti į laisvę.
Panašią istoriją pasakoja ir kino studijoje A24 sukurta jaudinanti istorija, neseniai nominuotą trims Oskarams.
Niujorko kalėjime „Sing Sing“ kalintis juodaodis vyrukas Džonas Vaitfildas, visų vadinamas tiesiog Divainu Dži (Colmanas Domingo), laukia naujo jo bylos svarstymo. Bėgančius metus jis įprasmina dalyvaudamas edukacinėje programoje „Reabilitacija per meną“: kartu su kalėjime įkurtos teatro trupės nariais stato spektaklius – nuo Šekspyro „Hamleto“ iki pačių sukurtų komedijų apie keliones laiku ir matytų filmų motyvais. Nieko keista, kad kalinčius trupės narius periodiškai užplūsta pyktis ir neviltis dėl tokios tolimos laisvės ir išsiilgtų artimųjų. Tačiau menas geba negatyvias emocijas paversti grožiu.
„Kino pavasario“ programos sudarytojas Vladas Rožėnas festivalio kataloge filmą pristato taip: „Tiems, kurie kine ieško įkvėpimo ir supranta meno galią įveikti melancholiją, „Sing Sing“ gali tapti vienu įsimintiniausių metų filmų. Nebijodami apsijuokti buvę kaliniai atsiveria tarsi sakydami: kūryba yra nuolatinis vyksmas, o gydo ne rezultatas, bet pats procesas.“
Režisieriaus Grego Kwedaro scenarijaus pagrindą sudaro reali istorija. O greta profesionalių aktorių Colmano Domingo ir Paulo Racio (matėme jį „Metalo garse“ ir veiksmo dramoje su Jennifer Lopez „Motina“) dalis „vaidintojų“ yra liūdną kalėjimo patirtį turintys žmonės. Pavyzdžiui, tikru atradimu tapęs Clarence‘as Maclinas, anot vieno recenzento, ‚suradęs Naujojo Holivudo epochoje labai svarbų balansą tarp meninės išraiškos ir gyvenimiškos tiesos paieškų“.
Siekiant realistiškumo efekto „Sing Singo kalėjimas“ net nufilmuotas į 16 mm. kino juostą, specialiai pabrėžiant jos faktūros grūdėtumą. O čia jau būtina pagirti operatoriaus Pato Scola meistriškumą.
P.S. titruose minima filmo dailininkė Rūta Kiškytė. Tikriausiai, apie ją netrukus internete bus daugiau įdomios informacijos.
8. „MUDU” (Together, 2025)
Vienas paskui kitą mūsų didžiuosiuose ekranuose buvo parodyti du dabar populiaraus žanro body horror filmai. Anksčiau šį natūralistinį stilių ilgai ir nuosekliai plėtojo klasiku seniai tapęs kanadietis Davidas Cronenbergas, o dabar šioje pievelėje pasiganyti norinčių nors vežimu vežk. Tik ne visiems pavyksta išbalansuoti ant pavojingo lyno ir nenuvirsti į vieną ar kitą pusę.
Žinome, kad minties turėti tobulą kūną yra apsėstos milijonai panelių ir ponių visame pasaulyje. O kaip gi kitaip – reikia atitikti mados agresyviai primetamus standartus. Ir šioje kovoje dėl amžino jaunystės grožio kai kurios moterys ryžtasi protu nesuvokiamiems eksperimentams.
Pavyzdžiui, filme „Substancija“ (The Substance, 2024 m., rež. Coralie Fargeat) Demi Moore vaidinama kadaise garsi Holivudo žvaigždė Elizabet Sparkl, norėdama susigražinti prarastas pozicija televizijoje, po automobilio avarijos ryžtasi išbandyti stebuklingą injekciją, kuri leistų laikinai pabūti vėl jaunesne ir geresne savo pačios versija.
Geruoju tokie eksperimentai ir savo kūno žalojimai negali baigtis. Taip atsitinka ir šį kartą, tik „Substancijos“ seansas pavirto kančia ne tik pagrindinei herojei, bet ir žiūrovams, sutrikusiems nuo fiziologinių detalių gausos. Iš tikrųjų sunku suprasti, kokio tikslo siekė filmo autoriai – pasmerkti savo kūno tobulinimo maniją bet kokiomis priemonėmis, pakritikuoti visagalę reklamą, siūlančią visokiausius atjaunėjimo stebuklus, ar sukurti juodą komediją.
Gerai reziumavo „Substanciją“ „Septyniose meno dienose“ recenzavusi Santa Lingevičiūtė: „Taigi žiūrint alinančiai ištęstą filmą ir laukiant galutinio šauktuko kilo abejonių: ar kūrėja turi humoro jausmą, ar vis dėlto į tai, ką vaizduoja ir apie ką bando kalbėti, žiūri rimtai, mat justi moralistės pozicija? Galiausiai filmas virto tuo, kuo jo pabaigoje virto Demi Moore ir Margaret Qualley tobuli kūnai – išsigimusiu padaru“.
Keistų išsigimusių padarų bus ir režisieriaus Michaelo Shankso filme „Mudu“. Vieną jų akimirką blykstelėjusiame kadre pamatysime dar prologe į pagrindinę istoriją likus sekundei iki filmo pavadinimo.
Nieko gera nežada ir filmo pradžioje rodomi paieškos būrio nariai, naktiniame miške ieškantys pradingusios turistų poros. Labai svarbus vaidmuo čia tenka miško vidury esanti smegduobė, į kurią lengva įkristi ir gyvūnams, ir neapdairiems žmonėms. Iš šios duobės išsigelbėti galima, bet ne tai yra didžiausias pavojus. Kur kas pavojingiau pagerti vandens iš požeminio šaltinio…
Pasaulinė filmo „Mudu“ premjera įvyko Sundance Nepriklausomojo kino festivalyje. Ypatingo prieskonio šiam šiurpiam, kandžiam ir labai atmosferiškam siaubo kūriniui suteikia tai, jog pagrindinius vaidmenis jame atlieka tikra sutuoktinių pora Dave‘as Franco ir Alison Brie.
Po kelerių bendro gyvenimo metų Timas ir Milė pabėga iš miesto į nuošalią užmiesčio sodybą, tikėdamiesi atgaivinti blėstančius jausmus. Tačiau tarp jų tvyranti įtampa netrukus perauga į siaubą, kai aplink ima dėtis keisti ir bauginantys reiškiniai. Paslaptinga, nepaaiškinama jėga pamažu ardo jų kasdienybę, iškreipdama meilę ir sąmonę, o kas keisčiausia ir siaubingiausia – net jų pačių kūnus. Realybė ima trūkinėti, o viskas, kas atrodė įprasta, pavirsta kažkuo svetimu ir bauginančiu.
Tikrai ne kartą girdėjome kalbant apie tai, kad idealūs poros santykiai būna tada, kai dvi puselės suranda viena kitą ir po kurio laiko tampa vienu kūnu, kaip parašyta Biblijoje (Mt 19,4-6).
Kaip poetinė metafora toks posakis labai gražus. O filmo „Mudu“ autoriai negaili pastangų įrodyti, kad kartais toks virsmas gali tapti protu nesuvokiamu košmaru.
2. „NĖRA KITO PASIRINKIMO“ (No Other Choice, 2025)
Naujausias Pietų Korėjos režisieriaus Park Chan-wooko filmas „Nėra kito pasirinkimo“ šiemet buvo parodytas Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje, kur lygiai prieš 20 metų įvyko režisierių išgarsinusio veiksmo trilerio „Užuojauta Keršto poniai“ (Lady Vengeance) premjera.
Pagal Donaldo E. Westlake’o romaną „Kirvis” (The Ax) sukurtas filmas „Nėra kito pasirinkimo“ yra aktuali istorija apie atleidimo iš darbo sukeltas pasekmes.
Įprastai kiekvienam ne savo noru darbą paliekančiam žmogui šią nemalonią procedūrą lydi begalė dramatiškų, o kartais ir tragiškų pasekmių. Dažniausiai – nepagrįsta (atleidžiamojo akimis) ir nesąžininga motyvacija. Su ja tikrai sunku ramiai susitaikyti, jeigu jautriai priimi tokią neteisybę. Bet žmonės tikrai retai griebiasi tokių veiksmų, kuriuos Park Chan-wookas parodė savo filme, kurio herojus už savo atleidimą iš tarnybos ima keršyti itin žiauriu būdu – jis nusprendžia žudyti savo konkurentus, galinčius užimti jo vietą.
Pagrindinis herojus Man Su ilgai ir sunkiai kūrė savo gerbūvį – ilgai bastėsi po nuomojamus butus, taupė nelengvai uždirbamus pinigus, pagaliau sumokėjo pirmą įnašą už nuosavą būstą, jį susitvarkė ir net balkone prižiūri medelius. Žmona pagaliau galės nebedirbti ir visą dėmesį skirti vyrui, vaikų priežiūrai ir laisvalaikiu lankyti šokių kursus.
Atrodytų, va dabar galima bus ramiau atsikvėpti ir su viltimi žvelgti į ateitį. Bet nelaimė atsėlina iš ten, iš kur jos niekas negalėjo laukti. Gerai apmokamai vyro tarnybai amerikiečių valdomoje tarptautinėje korporacijoje „Saulėtas popierius“ netikėtai iškilo rimta grėsmė. Ją pranašavo… vyrui darbdavių padovanotas ungurys, kurį mūsų herojus kepa balkone skambant gražiai Mozarto melodijai.
Vyras tada dar nežinojo apie paprotį ungurį kaip paguodos prizą dovanoti tiems darbuotojams, kuriuos nuspręsta atleisti. O bet kokie bandymai sužinoti tikrąsias atleidimo priežastis sudūžta į betoninę sieną: „Nėra kitos išeities“.
Išeitį, kaip jau žinome, Man Su sugalvojo. Žinoma, tai yra nevilties padiktuoti veiksmai, kuriuos jokiu būdu teisybės aktu vadinti negalima.
2005-aisiais Donaldo E. Westlake’o romaną jau pavertė filmų graikų kilmės prancūzų kino režisierius Costa-Gavrasas filme „Kirvis” (Le couperet), kuriame profesionalus chemikas ir pavyzdingas šeimos vyras, dirbantis popieriaus perdirbimo fabrike, dėl gamybos optimizavimo tapęs bedarbiu, susiranda rūsyje tėvo II pasaulinio karo laikų pistoletą ir ima retinti labiausiai į jo vietą tinkančių kandidatų gretas.
1997-aisiais metais romaną parašęs Donaldas E. Westlake’as neapsiribojo vien šiurpą keliančia kriminaline istorija, bet ir atskiedė ją juodoku humoru. Panašiai elgiasi ir režisierius Park Chan-wookas, kaip ir savo garsiajame trileryje „Senis“ (Oldboy) vėl suplakęs stiprų temperamentingą kokteilį iš tų pačių ingredientų – klampios nevilties atmosferos, meistriškai valdomos įtampos ir paradoksalaus humoro kupinų scenų.
P.S. Nuobodžiauti tikrai nebus kada. O ir rimtai pamąstyti bus apie ką.
Nors mes gyvename ne Pietų Korėjoje, bet dėl visa ko, susirūpinkite, jei iš darbdavių gausite dovanų ungurį…
1. „IŠNYKIMO VALANDA“ (Weapons, 2025)
Kino kritikai pasaulyje jau rašo apie renesansą, kurį išgyvena siaubo filmų žanras. Apie tai liudija ir paprasčiausia statistika. Nereikia daryti ypatingo tyrimo, kad pastebėtum, kad iš trijų naujausių filmų bent vienas priklauso šiam žanrui. Ir gana dažnai tai nėra vien buki primityviais siaubais gąsdinantys vienkartiniai produktai.
Kartais filmuose pasakojamų siaubingų istorijų turinys susiejamas su sena literatūros klasika.
Pavyzdžiui, režisieriaus Zacho Creggero „Išnykimo valandoje“ nesunku atpažinti žymiausio Viktorijos epochos anglų poeto Roberto Browningo perdirbtą seną vokiečių legendą apie tai, kaip keliaujantis muzikantas, pūsdamas dūdele, iš miesto išsivedė apie 130 mažylių. Tik vienas – raišas vaikas Aleksas – atsiliko nuo šios procesijos ir sugrįžęs papasakojo, kas iš tikrųjų nutiko.
Panašūs siaubingi įvykiai prasidėjo trečiadienio rytą, kai mažo Pensilvanijos Meibruko miestelio pradinių klasių mokytoja Justina Gandi (akt. Julia Garner), kaip ir kiekvieną darbo dieną, atėjo į darbą ir apstulbusi sustojo tarpdury: iš aštuoniolikos jos klasėje besimokančių vaikų tąsyk atėjo vos vienas. Iš pradžių pagalvojusi, kad tai – kažkoks ne itin skoningas pokštas, mokytoja pamažu ima suprasti, kad realybė kur kas kraupesnė.
Pastarąją naktį, 17 minučių po antros valandos, septyniolika mokytojos Justinos klasės mokinių visi lyg vienas pakilo iš savo lovų, išėjo pro lauko duris ir dingo. Kai kuriuos užfiksavo lauko stebėjimo kameros, bet jų įrašai, žinoma, negali paaiškinti, kodėl tai atsitiko.
Nespėjusi gerai atitokti nuo naujienų ir patirto šoko, mokytoja turi paaiškinti situaciją įpykusiems mokinių tėvams. Deja, atsakymų kol kas niekas neturi. O netrukus mokytoja ima regėti šiurpias vizijas, kuriose pasirodo dingę mokiniai. O gal tai visai ne jie, o kažkas, kas atrodo kaip jos dingę mokiniai.
Filmą sukūręs Zachas Creggeris debiutavo sukūręs romantinę komediją „Mis Kovas“ (2009 m.), vėliau režisavo „Pilietinį narkotikų karą“ (The Civil War on Drugs, 2011 m.) ir 2022-aisiais – psichologinį trilerį „Barbaras“ (Barbarian).
Ketvirtąjį – čia apžvelgiamą filmą – režisierius pavadino labai abstrakčiai – „Weapons“, kas reiškia „Ginklai“. Apie kokius ginklus bus pasakojama iš pavadinimo tikrai nieko negalima pasakyti. Bet čia ir yra pirmoji filmo mįslė, priverčianti žiūrovus spėlioti. Antroji – jau paminėta Roberto Browningo legenda, apie kurią dauguma šiuolaikinių žiūrovų, ypač jaunų, tikriausiai, nenutuokia.
Baimės atmosfera kuriama nuo pirmųjų kadrų. Kamera rodo vaikų siluetus, skrendančius virš ištuštėjusio miesto gatvių, o už kadro skamba „bitlo“ George‘o Harrisono daina „Beware of Darkness“, perspėjanti: „Saugokitės tamsos“.
Po pradinio komentaro įvykius toliau pakaitomis pasakos šeši personažai – klasės auklėtoja, vieno dingusio vaiko sielvartaujantis tėvas, jautrus mokyklos direktorius, nevykėlis policininkas, benamis narkomanas ir pagaliau tas vienintelis pasilikęs berniukas Aleksas. Bet kiekvienam jų žinoma tik nedidelė dalis tiesos. Todėl ją teks kaip žaislinėje dėlionėje formuoti iš atskirų ir ne itin patikimų liudijimų.
