Keistas, šokiruojantis, trikdantis – toks apibūdinimas tiktų neseniai kino teatruose pasirodžiusiam Marko Mailodo režisuotam filmui „Meniu“, kuriame vaidina garsusis Ralfas Fainsas ir „Valdovės gambito“ žvaigždė Ania Teilor-Joy. Šis filmas ne tik išplės jūsų akis iki dviejų mėnulių dydžio, bet dar ir suteiks gurmaniškų kino potyrių. Paradoksalu, tačiau Mailodas su komanda parodijuodamas pakvaišusius maisto gurmanus pats yra neblogas kino gurmanas.
Taip sakau ne veltui, nes šis režisierius dar yra darbavęsis su tokiais projektais kaip „Sostų karai“ ir „Begėdis“, o Ralfo Fainso, šiame filme vaidinusio išprotėjusį virtuvės šefą, nepakartojamus pasirodymus kine net sunku suskaičiuoti, tačiau pagrindiniai vaidmenys kino juostose „Didysis viešbutis Budapeštas“, „Ištikimasis sodininkas“, „Šindlerio sąrašas“, Hario Poterio sagoje mums žinomi iki kaulų smegenų. Jau vien šio asmens dalyvavimas projekte žada gerą kokybę.
Nes filmas išties geras. Ne tik vaidyba, bet ir scenografija, kinematografiniai sprendimai bei scenarijus nepriekaištingi. Veikėjai spalvingi ir nevienpusiški, sužaista su jų psichologija, už ką turime būti dėkingi scenaristams Setui Raisui ir Vilui Treisiui, pirmą kartą savo karjeroje taip įspūdingai sužibėjusiems, tačiau užsitikrinusiems dar daug dėmesio vertų pasiūlymų ateityje.
Viskas prasideda nuo scenos, kurioje raudonplaukė Margo (Anya Taylor-Joy) stovi prieplaukoje su vaikinu, vardu Taileris (Nicholas Hoult), ir laukia laivo į paslaptingą salą. Taileris iškart leidžia suprasti, kad į tai, ką jiedu netrukus veiks, jis žiūri labai rimtai ir kad jis už viską moka (kaina – per tūkstantį dolerių vienam žmogui). Žinoma, tūkstantis dolerių gali būti nedaug už pasiplaukiojimą prabangia jachta, tačiau jie ruošiasi eiti į… paprasčiausią vakarienę. Ypatinga ji tik tuo, kad ją užsakė dvylika turčių, iš kurių ne visi yra tuo kuo dedasi.
Iš pirmo žvilgsnio pastebime, kad Margo nėra iš kelmo spirta. Raudonais plaukais ir kerziniais batais, užsirūkanti kada panorėjusi ir turinti tvirtą nuomonę. Kol Taileris svaigte svaigsta apie maistą ir apie virtuvės šefą Sloviką (Ralph Fiennes), Margo į reikalą žiūri ciniškai. Porelė visai neatrodo kaip įsimylėjėliai, galbūt ką tik į pasimatymus pradėję vaikščioti jaunuoliai. Jie atėjo kartu, taigi kažkas juk privalo juos sieti, ar ne?
Į virtuvės šefą Slovik verta atkreipti ypatingą dėmesį, kadnngi jis – filmo centrinė figūra, kuri mus trikdo ir kartu verčia iš koto. Paskutinis perfekcionistas, šaltas, disciplinuotas virtuvės šefas išalkusiems klientams vieną po kito neša „konceptualius valgius“, kuriais pasisotina ne tiek pilvas, kiek intelektas. „Mes valgome vandenyną“, – taip tarė viena iš svečių, maisto kritikė Liliana. Taip pat prisiminimai, emocinės audros, neišpildytos ambicijos, toksiškas vyriškumas, klasių kova – visa tai įeina į labai įdomią vakarienės koncepciją, kurios, deja, nepakramtysi, nes Slovikas yra ne tik virtuvės šefas, bet ir pasakotojas, menininkas, turintis atskirą maisto filosofiją. Tačiau pamažu klientai ima piktintis, kad niekas jiems neduoda net paprasčiausios duonos, o vėliau tenka patirti šiurpą ne tik dėl nepatenkintų pilvo poreikių, bet ir dėl….
Klasikinės muzikos fone savo spalvas estetiškai atskleidžia maistas ir žmonės, o gal mes visi esame vienos ekosistemos dalis, kurią iš vidaus suskaldo klasių kova? Turtuoliai leidžia savo tūkstančius ir milijonus, kol darbo žmonės jiems nuolankiai patarnauja, o visi mes vienu ar kitu savo gyvenimo laikotarpiu esame patyrę, kad klientų aptarnavimas gali būti rakštis sub…ėj. Bet jeigu galios svertai apsiverstų ir darbo klasė atsirastų dominuojančioje pozicijoje? Ar varguolis visada liks varguoliu, o turčius – turčiumi?
Gerieji žmonės, nežiūrėkime į tai pernelyg rimtai, nes filmo kūrėjai irgi tik juokauja. Jų humoras, žinoma, savotiškas (ironija, absurdas?), tačiau iš esmės – tai maisto gurmanų ir apskritai maisto kaip koncepto parodija. Juk visi sutiksime, kad kartais menas pasiekia kraštutinę ribą, ties kuria jis tampa paprasčiausiu paprasto žmogaus protui nesuvokiamu absurdu. Tikiuosi, gurmanai nesupyks, tačiau maistas kaip meno išraiška išties turi tam tikro absurdo prieskonį, mat užuot valgę, kad gyventume, mes gyvename, kad valgytume. Epikūro svajonė. Tačiau turime gelbėjimosi ratą – jei mokame iš savęs pasišaipyti, gal nesame tokie nupušę.
