Filmo "Finch" kadras / Apple TV

Fantastiniai filmai įprastai reikalauja didelių investicijų, ir tai suprantama. Kosminės panoramos, stulbinančių formų erdvėlaiviai ir astronautų kostiumai, specialūs efektai ir kiti šio žanro filmų atributai tarnauja pagrindiniam tikslui – žiūrovas turi patirti tokias emocijas, kurių jokiomis kitomis aplinkybėmis nepatirtų.

Todėl fantastinių filmų kūrėjams tikrai nelengva pasiekti tokių rezultatų, kad žiūrovai patikėtų, jog mato tikrą realybę. O tam visos priemonės yra tinkamos.

Jei biudžetas tikrai fantastinis, kosmosą galima filmuoti tikroje beorėje erdvėje (taip yra buvę jau ne kartą), jei biudžetas kuklesnis, bet vis tiek holivudinis, kosmosą galima filmuoti studijos paviljone (kaip tai darė septyniais Oskarais apdovanotos „Gravitacijos“ operatorius Emmanuelis Lubezki).

O jei biudžetas visai ne fantastinis, tai kunkuliuojantį kosminį Okeaną tenka filmuoti… dideliame inde maišant dažus ir įvairias chemines medžiagas, kaip tai padaryta A. Tarkovskio „Soliaryje“ (1972 m.).

Taigi, pinigai tikrai ne viską lemia.

Todėl primename 10 puikių fantastinių mažo biudžeto filmų.

Kadras iš filmo „Finčas“ 

10. „FINČAS“ (Finch, 2021)

Garsusis aktorius Tomas Hanksas anksčiau nusifilmavo tik viename kosminiame filme – „Apolonas 13“ (1995 m., rež. Ronas Howardas). Ir pavadinti jį fantastiniu tikrai nelengva. Juk filmo kūrėjai rėmėsi tikrais faktais paremta Jim’o Lovell’o ir Jeffrey Kluger’io knygą “Dingęs Mėnulis” (Lost Moon) ir stengėsi kuo tiksliau papasakoti apie 1970 metais įvykdytą amerikiečių skrydį į Mėnulį.

Praėjo tik metai, kai amerikiečių astronautas Neilas Armstrongas buvo išlipęs į Mėnulio paviršių, todėl visiems atrodė, kad “Apolono 13” skrydis bus sėkmingas. Bet lemtingą balandžio tryliktąją skrydžių centrą pasiekė už 205 tūkstančių mylių nuo Žemės esančios įgulos pranešimas: “Hjustonai, turime problemų”…

Kas kita yra platformoje „Apple TV+“ sukurtas filmas „Finčas“ (2021 m., rež. Miguelis Sapochnikas), bet ir jame fantastiniuose filmuose dažnai išnaudojamas postapokaliptinis siužetas projektuojamas į senamadiškai sentimentalią dramą.

Filmo fonas išties labai niūrus. Praėjo 15 metų nuo tada, kai didžiulis saulės blyksnis sunaikino ozono sluoksnį, paversdamas planetą Žemę negyvenama dykyne. Ankstesnę gyvybei palankią atmosferą nuniokojo ekstremalūs oro reiškiniai, o dėl saulės ultravioletinių spindulių poveikio mūsų planetos paviršiaus temperatūra pakilo iki 66 °C.

Žemėje išnyko didžioji žmonijos dalis. Išliko tik tie, kurie laiku pasislėpė požeminiuose bunkeriuose.

Vienas iš nedaugelio išgyvenusiųjų, robotikos inžinierius Finčas Veinbergas (jį ir vaidina Tomas Hanksas), su savo šunimi gyvena požeminėje Sent Luiso laboratorijoje: ji iki tragiško kataklizmo priklausė įmonei, kurioje Finčas dirbo. Dabar ieškoti maisto atsargų į lauką vyras gali išeiti tik vilkėdamas specialų apsauginį kostiumą.

Finčas jaučia, kad jo jėgos senka (kartais mes matome jį skaitantį knygą apie apsinuodijimą radiacija), todėl sukonstruoja humanoidą robotą, pavadintą Džefu, kad šis pasirūpintų jo šunimi, kai jo nebebus. Finčas stengiasi sudėti į elektronines Džefo smegenis daugybę enciklopedinių žinių, įskaitant šunų dresavimo ir priežiūros instrukcijas. Tačiau Finčo šuo (jo vardas „Goodyear“) iš pradžių nepasitiki naujuoju įnamiu.

Kai Finčas sužino, kad prie Sent Luiso artėja didžiulė audra, kuri tikrai čia viską sunaikins, jis drauge su šunimi ir Džefu išvyksta link San Fransisko. Kadangi išvykti teko paskubomis, į Džefo elektroninę programą Finčas suspėjo „pakrauti“ tik du trečdalius planuoto enciklopedinių duomenų turinio, tenka lavinti roboto protinius pajėgumus.

Nuo šio momento prasideda tradicinis kelio filmas, kuris dar paįvairinamas auklėjimo dramos (o kartais ir komedijos) elementais. Nes pasirodo, kad Džefas yra smalsus kaip vaikas, o jo elgesys ir vis dažniau rodoma iniciatyvą Finčą ir linksmina, ir nuvilia.

Anot režisieriaus (tai yra jo antrasis didelis darbas), pradžioje komanda ketino labiau koncentruotis į šeimyninės dramos ir kelio kino derinį su niūroku finalu, bet kai darbus laikinai teko nutraukti dėl pandeminės izoliacijos, buvo nuspręsta tokią koncepciją ženkliai pakoreguoti ir palikti viltį.

Nors filmas pas žiūrovus dėl kovido vėlavo visus metus, palaukti jo tikrai vertėjo. (Gediminas Jankauskas)

Kadras iš filmo „Kažkur laike“

9. „KAŽKUR LAIKE“ (The Fare, 2018)

„Kažkur laike“ tai 2018 metų amerikietiškas mistinis trileris, kurį režisavo D.C. Hamiltonas, o scenarijų parašė Brinna Kelly. Pagrindinius vaidmenis filme atlieka Gino Anthony Pesis, Jasonas Stuartas, Jonas Jacobsas ir pati scenarijaus autorė Brinna Kelly.

Šis filmas, toli gražu, nepanašus į paprastą mokslinės fantastikos trilerį. Filmas iš pradžių rodomas juodai baltas, o įžanga gan lengvai suprantama: taksi vairuotojas Haris važiuoja paimti keleivės Penės ir nuveža ją į keistą, viduryje laukų esančią vietą, kur ji dingsta tamsioje naktyje. Tada Haris iš naujo nustato savo skaitiklį ir visi veiksmai pasikartoja iš naujo. Per radiją skamba ta pati tinklalaidė apie nežemiškas būtybes, jie kalbasi apie tuos pačius dalykus, o Penės kelionės tikslas visuomet tas pats. Ir kaskart, vos tik užeina audra, ji išnyksta.

Haris į Penę žiūri, kaip į eilinę keleivę, tuo tarpu Penė, panašu, kad žino apie vairuotoją tokių dalykų, kurie rodo, jog kažkada anksčiau jų keliai jau yra susidūrę. Ir tik po automobilio avarijos Hariui sučiupus Penės ranką, norint įsitikinti ar ji sveika, filmas įgauna spalvas. Penė susijaudinsu pasako jam, jog šį kartą ji neminėjo savo vardo. Tai supratęs Haris apstulbsta, nes tai reiškia, kad jis iš kažkur ją pažįsta.

Šis filmas parodo mums, koks vienišas gali jaustis naktimis dirbantis vairuotojas, kuris klausosi radijo laidų apie antgamtines būtybes ir reiškinius vien tam, kad „prastumtų laiką“. Taip pat filmas priverčia susimąstyti apie tai, kaip praeityje atlikti veiksmai veikia mūsų dabartį, ar net ateitį. Priverčia klausti savęs, kas yra toji atmintis? Ar mes užprogramuoti daryti tas pačias klaidas ir atlikti tuos pačius veiksmus? O gal mes patys esame savo likimo kalviai ir galime pasirinkti, kaip norime praleisti tam tikras akimirkas, kad ir kokios skaudžios jos būtų? Jei mėgstate romantiką su trupučiu paranormalaus prieskonio, būtinai pažiūrėkite šį trilerį.

Ir nors filmo siužetas vyksta praktiškai vienoje vietoje – taksi automobilyje, jis gali pasirodyti nuobodus, tačiau taip tikrai nėra. „Pophorror“ internetiniame puslapyje rašoma, kad „tai tokia unikali istorija, kurios dėka leisitės į kelionę kupiną meilės, sumaišties, praradimo, kantrybės ir nuostabos“ ir tuo pačiu giria gražią ir išraiškingą filmo kinematografiją.

Kadras iš filmo „Krovinys“

8. „KROVINYS“ (Cargo, 2017)

Australijos kinas visada yra įdomus, nes išlikdamas anglakalbėje erdvėje jis visada yra tarsi skirtingų civilizacijų kryžkelėje ir visada išlaiko ištikimybę savo kontinento tradicijoms, istorijai bei kultūrai.

Dviejų režisierių Beno Howlingo ir Yolandos Ramke filmas „Krovinys“ yra bendros koprodukcijos su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir Jungtiniais Arabų Emiratais kūrinys.

Siužetas tikrai nespinduliuoja originalumu. Australiją paveikė kažkoks nežinomas virusas, per 48 valandas nuo užkrato paverčiantis žmones zombiais. Kadangi žmonės išsklaidyti didelėse erdvėse, konsolidacija prieš bendrą nematomą priešą yra neįmanoma, todėl kiekvienas privalo gelbėtis kaip išmano.

Valdžia tegali padėti labai minimaliai – kur tik galima išmėtytos portatyvinės vaistinėlės su instrukcijomis apie užkrato simptomus, rankiniais laikrodžiais, plastikinėmis kaukėmis, greičiau panašiomis į kamštį burnai ir smaila sudedama yla. Pastarojo daikto paskirtis neaiški, nebent jį vertintume kaip savižudybės įrankį visiškai nusivylusioms epidemijos aukoms.

Pagrindiniai filmo herojai Endis Rouzas (akt. Martinas Freemanas) su žmona Kėj (Susie Porter) ir mažyle dukra Rouze mažu laiveliu plaukia upe – taip mažiau galimybių užsikrėsti, nes dažniausiai epidemija prasideda nuo infekuoto žmogaus įkandimo.

Ieškodami maisto sutuoktiniai priversti apieškoti apleistą burlaivį, bet šios išvykos metu Kėj įkanda jame buvęs zombis. Blogiausia, kad prieš mirdama Kėj užkrečia savo vyrą, taip pasmerkdama mirčiai ir jį patį, ir dukrelę, kuri pernelyg maža, kad pasirūpintų savimi.

Prasideda negailestinga kova už išlikimą, paaiškinanti laikrodžio paskirtį gelbėjimosi daiktų rinkinyje.

Režisieriams Benui Howlingui ir Yolandai Ramke „Krovinys“ yra antras bendras darbas. 2013-aisiais šis autorių tandemas sukūrė panašaus siužeto trumpametražį filmą tokiu pat pavadinimu, laimėjusį kelis apdovanojimus ir internete susilaukusį beveik 15 milijonų peržiūrų.

Vos septynių minučių debiutiniame filme buvo svarbiausi ir būsimojo pilnametražio filmo įvykiai. Kažko kardinaliai naujo naujajame filme pora nesugalvojo, todėl pilnametražis „Krovinys“ atrodo kaip bandymas bet kokia kaina išplėsti siužetą pagalbinėmis linijomis. Įdomiausia jų susijusi su Australijos aborigenas, kurie neišvengiamos tragedijos akivaizdoje nusprendžia nesipriešinti likimui ir sugrįžti į gamtą prie savo ištakų. Bet ir ši linija tarsi pakimba ore ir giliau neišplėtojama. O juk būtent aborigenai ankstesniuose australų filmuose įnešdavo į bet kokį siužetą specifinių mistinių motyvų.

Filmą tikrai verta pamatyti ne tiek dėl paties siužeto, kiek dėl pagrindinio vaidmens atlikėjo Martino Freemano, kuris po jį išgarsinusio jaunojo Bilbo Beginso vaidmens „Žiedų valdovo“ tęsiniuose gerokai ūgtelėjo kaip aktorius ir vis dažniau įtikina, kad yra pasirengęs rimtiems pagrindiniams psichologiniams vaidmenims.

Puikus šios metamorfozės įrodymas – trumpai mūsų didžiuosiuose ekranuose neseniai viešėjusi drama „Numylėtinė“ (Miller’s Girl, 2024 m., rež. Jade Halley Bartlett). (G.J.)

Kadras iš filmo „Blood Punch“

7. „BLOOD PUNCH“ (2013)

Tai 2013 metų režisierės Madellaine Paxson siaubo trileris, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Milo Cawthorne‘as, Olivia Tennet ir Ari Boylandas, o scenarijaus autorius – režisierės vyras Eddie Guzelianas. Pirmą kartą filmas buvo parodytas 2013 metais, spalio 26 dieną „Austin“ kino festivalyje, kuriame laimėjo „Dark Matters Audience“ apdovanojimą.

Filmo siužetas sukasi aplink du jaunuolius – blogą mergaitę Skailer (Olivia Tennet) ir nevykusį chemijos gudruolį Miltoną (Milo Cawthorne‘as) – kurie susipažįsta teismo paskirtoje reabilitacijos programoje. Seksualioji Skailer, kuri visai neslepia, kad ruošiasi pabėgti, sugalvoja planą, kuriame Miltonas už didelį užmokestį turi pagaminti didelį metamfetamino kiekį. Nors vyrukas iš pradžių ir priešinasi, bet Skailer viliodama jį sudaro sandorį. Galiausiai, pora, prie kurios prisideda Skailer psichopatas vaikinas Russelas (Ari Boylandas) ištrūksta iš reabilitacijos ir atsiduria apleistoje miško trobelėje, kurioje pradeda vykdyti savo niekingą planą. Tačiau trobelė stovi ant žemės, kuri ilgą laiką buvo teršiama dėl masinio ir krauju paplūdusio indėnų karo, o Miltonas patenka į šiurpų ir mistišką meilės trikampį.

Filmas per 2013-2014 metus laimėjo net 8 skirtingus apdovanojimus tokiuose kino festivaliuose, kaip „Hoboken International Film Festival“, „Omaha Film Festival“, „Dances With Films“ ir kituose. Kritikų nuomonės apie filmą buvo dvejopos, „The Hollywood Reporter“ rašė: „Atsižvelgiant į ribotą biudžetą, tai drąsus, kraupiai smurtinis ir juodo humoro pilnas trileris, kuris maloniai sujaukia žiūrovui protą“. Tuo tarpu „Los Angeles Times“ žeria kritikos aktoriams sakydamas, jog „šie aktoriai neturi to bjauraus žavesio ar fatališkų komedijos bruožų, kurie būtini norint paversti šią medžiagą bent kiek linksma“.

Kadras iš filmo „Tranzitas“

6. „TRANZITAS“ (Transit, 2019)

 Šis kol kas naujausias bene garsiausio vadinamosios Berlyno mokyklos atstovo Christiano Petzoldo filmas gali tapti svariu argumentu amžiname ginče apie tai, kaip reikia elgtis su ekranizuojamu kūriniu – stengtis kuo tiksliau perteikti literatūros kūrinio raidę, ar ieškoti būdų knygos dvasios atskleidimui. „Tranzitas“ sukurtas pagal dar II pasaulinio karo metais rašytą Annos Seghers romaną, kuriame antifašistinio pogrindžio dalyvis, pabėgęs iš koncentracijos stovyklos, svetima pavarde ir su padirbtais dokumentais veža svarbų laišką iš Berlyno į Paryžių, bet ilgam įstringa Marselyje (čia kurį laiką gyveno pati rašytoja 1940 m.).

„Gyvenimas pavirto nesibaigiančiu bėgimu, viskas nebeteko reikšmės, – sako pagrindinis romano veikėjas (knygoje vadinamas Zaidleriu) – mes nežinojome, kaip ilgai tęsis ši būseną – parą, kelias savaites ar kelis metus, o galbūt iki mirties“.

Marselyje priversti laukti žmonės troško tik vieno – kuo greičiau gauti išvykimo vizas, kol naciai neokupavo visos Prancūzijos teritorijos. Christianas Petzoldas savo „Tranzito“ versijoje yra ištikimas ne romano raidei, o būtent dvasiai. O dvasia, kaip sako teologai, sklando pati ten, kur nori. Todėl režisierius, atsisakęs bet kokios istorinės rekonstrukcijos, labai lengvai redukuoja istorinį literatūros kūrinio kontekstą. Veiksmas čia taip pat plėtojasi Marselyje, bet šiuolaikiniame. Fašistinės okupacijos grėsmė pakeista ne mažiau grėsmingais terorizmo keliamais pavojais, o fašistų kareiviai – ne prasčiau ginkluotais šiuolaikiniais policininkais. Padarius tokius nežymius ( o iš tikrųjų esminius) pakeitimus režisierius ryžosi atskleisti literatūrinio siužeto universalumą, ir ši sudėtinga kinematografinės „transplantacijos“ operacija tikrai pavyko. Labai stipriai prie kūrybinės sėkmės prisidėjo klasikiniame teatre naudojama brechtiškai pateikiamas dabarties ir praeities santykis. Politinių pabėgėlių tema šiais laikais yra viena aktualiausių visame pasaulyje. Žinoma, bėgti iš gimtųjų kraštų žmones verčia skirtingos aplinkybės ir priežastys, tačiau dažniausiai tokiam kraštutiniam sprendimui ryžtamasi prispyrus skurdui ar iškilus mirtinam pavojui. Filmo herojus Georgas (Franzas Rogowski) Marselyje atsiduria su nusižudžiusio rašytojo Veidelio nebaigtos knygos rankraščiu ir kelionėje mirusio draugo Heinco dokumentais. Nušvinta literatūroje ir kine dažnai nagrinėta svetimo gyvenimo galimybė. Literatūroje bene garsiausias pavyzdys – italų rašytojo Luigi Pirandello romanas „Velionis Matijas Paskalis“ (1904), kine – Michelangelo Antonionio filmas „Profesija – reporteris“ (1977). Abejuose kūriniuose pagrindinių herojų bandymai pasisavinti mirusių žmonių tapatybę baigėsi tragiškai. Vienintelė išeitis persekiojamiems pabėgėliams Annos Seghers romane – gauti tranzitinę vizą ir iš Marselio iškeliauti į Ameriką. Tokia galimybė atsiranda ir Georgui, bet ją teks užsidirbti.Neplanuotai užsitęsusios „viešnagės” svetimame mieste metu Georgas sutinka Heinco žmoną Mari (Paula Beer), bet tikėtis banalaus melodramatiško romano neverta – jis bendrame tragiškos nuojautos kontekste būtų visai nelogiškas. Galų gale mirties perspektyvoje žmogaus gyvenimas ir tegali būti vertinamas kaip tarpinė stotelė. Paprasčiau kalbant, tranzitas. (G.J.)

Kadras iš filmo „The Infinite Man“

5. „THE INFINITE MAN“ (2014)

Tai 2014 metų australiškas mokslinės fantastikos filmas, pirmą kartą parodytas „South by Southwest“ kino festivalyje ir greitai išpopuliarėjęs tarp žiūrovų ir kritikų. „Screen Daily“ rašė, kad filmas „Sumanus, linksmas ir keistai romantiškas… Puikiai parašytas“, o „IndieWire“ kino juostą pavadino „pavyzdine kelionių laiku komedija“. Jį režisavo ir parašė Hughas Sullivanas, o pagrindinius vaidmenis atliko Joshas McConville‘as ir Hannah Marshall.

Nepaisant gan sudėtingos filmo laiko juostos, „The Infinite Man“ pavyko pasiekti stebinančiai minimalistinį siužeto pasakojimo būdą, kadangi visa istorija sukasi tik aplink tris veikėjus. Pagrindinis, žinoma, Deanas (Joshas McConville‘as) – išradingas, tačiau neortodoksalus mokslininkas, techninę kompetenciją naudojantis tam, kad sužavėtų savo merginą Laną (Hannah Marshall). Deanas nusiveža Laną į apleistą pajūrio kurortą, kad atšvęstų jų draugystės metines. Vos nuvykus į vietą, visus planus sužlugdo iš niekur nieko pasirodęs buvęs Lanos meilužis Teris, su kuriuo ji galiausiai ir pabėga.

Po visai nenusisekusio draugystės metinių savaitgalio, Deanas praleidžia ištisus metus tobulindamas savo iki šiol puikiausią pasiekimą: prietaisą, leidžiantį keliauti laiku. Ir viskam prasidėjus nuo troškimo pakeisti praeitį ir sukurti tobulą savaitgalį savo merginai, viskas pasisuko visai kita kryptimi; bežaidžiant su laiku atsiranda keletas trijulės versijų, lakstančių po kurortą, stebinčių vienas kitą, besikeičiančių vietomis ir visaip bandančių vienas kitą apgauti.

Filmas išsiskiria tuo, kad, nors jame ir pasakojama dviejų žmonių – o gal net meilės trikampio –istorija, ji pateikta neįprastu tokio žanro filmams būdu. Režisierius Hughas Sullivanas pradeda filmą lengva komiška fantazija, kuri palaipsniui įsisiūbuoja ir tampa chronologiškai painia, tačiau linksma ir keistai įtraukiančia istorija apie santykiuose patiriamus pakilimus ir nuosmukius. Ši romantinė komedija puikiai tinka tiems, kurie nemėgsta lėkštų meilės istorijų ir ieško kažko įdomesnio bei labiau įtraukiančio.

Kadras iš filmo „Jaunystė be jaunystės“

4. „JAUNYSTĖ BE JAUNYSTĖS“ (Youth Without Youth, 2007)

Mūsų didžiuosiuose ekranuose dar teberodomas naujausias režisieriaus Franciso Fordo Coppolos kūrinys „Megalopolis“, kurį klasikas kūrė daugiau nei du dešimtmečius.

O filmas „Jaunystė be jaunystės“ ekranuose pasirodė praėjus dešimčiai metų po ankstesnio jo filmo – kriminalinės dramos „Lietaus šauklys“ (The Rainmaker, 1997, pagal Johno Grishamo romaną).

„Jaunystė be jaunystės“ sukurta pagal rumunų rašytojo Mircea Eliade‘s romaną. Ir knygos, ir filmo fabula užsimezga 1938-aisiais metais, kai septyniasdešimtmetis lingvistikos profesorius Dominikas Matėjis (jį suvaidino populiarusis Timas Royhas), taip ir nesugebėjęs pabaigti svarbiausių gyvenimo darbų ir nusivylęs savąja egzistencija, nusprendžia sugrįžti į gimtąjį Bukareštą ir ten nusižudyti. Bet lemiamą akimirką, vos tik išlipusį iš traukinio, į jį trenkia žaibas, ir vyras… ima sparčiais tempais jaunėti.

Vėliau jis išsiugdo psichines galias, ir šis stebuklas patraukia nacių agentų dėmesį. Nacistinei Vokietijai užpuolus Rumuniją šiuo fenomenu susidomi paties A. Hitlerio parankinis maniakiškos išvaizdos daktaras Jozefas Rudolfas (akt. André Hennicke).

Dar būdamas Rumunijoje Dominikas sutinka savo buvusio meilužio reinkarnaciją ir pasineria į filosofinių pokalbių su šiuo antrininku ir erotinių fantazijų pasaulį. Galiausiai Dominikas pabėga į neutralią Šveicariją, kur priverstas ieškoti prieglobsčio.

Neįtikėtini fantastiniai siužetai režisieriui ne naujiena. Pakanka prisiminti jo 1996 metais sukurtą nuotaikingą komediją „Džekas“ (Jack), kurioje sutuoktinių poros pirmagimis Džekas išvysta šį pasaulį, būdamas tik…dešimties savaičių, o vėliau vystosi keturis kartus greičiau, nei kiti normalūs vaikai. Akivaizdu, kad vyruko biologinis laikrodis skuba. Vadinasi, aktorius Robinas Williamsas gali iki valios pakvailioti, vaizduodamas keturiasdešimtmetį pirmokėlį.

„Jaunystė be jaunystės“ visai nepanaši į amerikietišką filmą. Seanso metu sunku atsikratyti minties, kad tai labai europietiškas kūrinys. Kita vertus F. F. Coppolos stilius vis pasireiškia pagrindinį pasakojimą paįvairinant budistinių sutrų ir kinų filosofijos citatomis bei (kartais prikišamai) kartojant tuos pačius simbolius (kaip antai, rožes, kurių pumpurai neišvengiamai ima asocijuotis su „Piliečiu Keinu“).

Nemaža filmo dalis skirta Dominiko praeities prisiminimams, kurie yra pabrėžtinai kitos stilistikos – nufilmuoti tarsi home video principu.

Akivaizdu, kad režisierius puikiai įvaldė alegorinio pasakojimo principus, todėl gali lengvai vieno žmogaus likimą susieti su svarbiais XX a. istoriniais įvykiais, visų pirma Antruoju pasauliniu karu ir pokarine sovietų bei amerikiečių politine konfrontacija.

Galima net sakyti, kad „Jaunystė be jaunystės“ yra vieno garsiausio naujųjų laikų kino klasiko asmeninis bandymas apibendrinti XX amžių. Naujausiame savo filme „Megalopolis“ F. F. Coppola užsimojo dar grandioziškesniems apibendrinimams. (G.J.)

Kadras iš filmo „Atradimas“

3. „ATRADIMAS“ (The Discovery, 2017)

Kas dabar suskaičiuos tuos menininkų bandymus knygose ar filmuose įsivaizduoti, kas žmonių laukia po jų fizinės mirties. Giliausias įžvalgas, ko gero, pateikia teoretikai teologai ir praktikai dvasininkai.

Ko gero, jokia kita problema taip nedomina žmonių, kaip klausimas, ar yra gyvenimas po mirties. Giliai tikintys žmonės randa sau suprantamą pomirtinio egzistavimo perspektyvą. Kur kas sunkiau ją suvokti materialistams ir mokslininkams.

Rašytojai fantastai taip pat stengiasi įnešti savo indėlį į bendrą intelektualinį paveldą. Pavyzdžiui, JAV mokslininkas ir rašytojas Carlas Saganas, parašęs nemažai rimtų fantastinių (o greičiau, filosofinių) knygų, pagal savo romaną sukurtame filme „Kontaktas“ (Contact, 1997 m., rež. Robertas Zemeckis) leidžia pagrindinei herojei mokslininkei Elei Arovėj (ją suvaidino Jodie Foster) skristi į tolimąją Vegos planetą. Narsuole ryžosi šiai kelionei, nes danguje tarp spindinčių žvaigždžių ji tikėjosi susitikti su tėvu, ir jai tai pavyko. O gal visa tai buvo tik gražus sapnas?

Panašios mintys gimsta žiūrint režisieriaus Charlie McDowello filmą „Atradimas“. Jame Holivudo veterano Roberto Redfordo suvaidintas mokslininkas Tomas Harboras padarė tikrą atradimą – moksliškai įrodė, kad žmogaus egzistencija su jo fizine mirtimi nesibaigia, o numirusiųjų laukia šviesi begalybė.

Šis paviešintas atradimas daug kam tapo dvasine paguoda, bet išprovokavo ir nemažą savižudybių skaičių. Patikėję šviesia amžinojo gyvenimo perspektyva milijonai naivių lengvatikių ryžosi savanoriškai peržengti gyvenimo ir mirties ribą. Nes patikėjo, kad žemiškas gyvenimas tėra tik laikina stotelė, kurioje ilgai užsibūti nėra jokios prasmės.

Tomą Harborą, žinoma, nedžiugina milžiniška savižudybių statistika, tačiau jis žiniasklaidos atstovams sakosi dėl to nejaučiantis moralinės atsakomybės.

Tuoj po vieno tokio prisipažinimo vienas Tomo pašnekovas nusižudo tiesiog publikos akivaizdoje.

Dėl tokios situacijos pasideda Tomo Harboro ir jo sūnaus Vilo (akt. Jasonas Segelis) nesantaika. Sūnus kaltina savo eksperimentus tęsiantį tėvą dėl didelio savižudybių skaičiaus ir su tuo susijusio savotišku mirties kulto paplitimu. Vilas ketina paveikti tėvą, kad šis viešai paneigtų savo išradimo esmę ir taip nutrauktų masinių savižudybių grandinę.

Bet Tomas nesiliauja ir netrukus pademonstruoja naują išradimą – mašiną, galinčią atkurti tai, ką žmonės mato pomirtiniame gyvenime.

Vilas, jo brolis Tobis (Jesse Plemonsas) ir nusižudyti ketinusi mergina Isla (Rooney Mara) iš morgo pavagia lavoną, bet bandymas jį „prakalbinti“ baigiasi nesėkme. Tačiau paaiškėja viena šio makabriško eksperimento išvada – panašu, kad pomirtinis gyvenimas yra alternatyvi buvusio gyvenimo versija, gal tik turinti kai kuriuos skirtingais pasirinkimais.

Išvada, tiesa sakant kukli ir visai nepateisina sensaciją žadėjusios pradžios. O kita vertus, ko galima buvo tikėtis?.. (G.J.)

Kadras iš filmo „Pietietiškos istorijos“

2. „PIETIETIŠKOS ISTORIJOS“ (Southland Tales, 2006)

Visi girdėjome apie kosmines „juodąsias skyles“, bet tik mokslininkai ar fantastai gali jas pakomentuoti taip, kad šį reiškinį suprastų nuo mokslo tolimi žmonės. O tokių tarp kino žiūrovų akivaizdi dauguma. Todėl jiems nesunku pateikti sensacingus paaiškinimus. Kuo fantastiškiau jie skamba, tuo geriau – bus galima parodyto begalę kvapą gniaužiančių situacijų.

Viena jų filme „Pietietiškos istorijos“ išties originali. Ji teigia, kad „juodosios skylės“ atsiranda dėl to, kad piktadarys baronas fon Vestfalenas (jį vaidina komiškos išvaizdos aktorius Wallace’as Shawnas) naujos rūšies energijos šaltiniui sukurti naudoja vandenyno bangas, dėl kurių poveikio Žemės planeta pradeda lėčiau suktis…

Šio tikrai ne mokslinės fantastikos filmo veiksmas plėtojasi alternatyviais 2008-aisiais metais, kai po branduolinio sprogimo Teksase „Pietų šalimi“ vadinamas Los Andželas atsidūrė ant ekonominės ir gamtinės katastrofos slenksčio. Visą šalį apėmusi karinė beprotybė. JAV visuomenė gyvena totalaus sekimo ir paranojos atmosferoje. O čia dar artinasi Prezidento rinkimai, kuriuos budriai kontroliuoja kandidato respublikono Frosto žmona Nana (akt. Miranda Richardson).

Dėl valdžios kaunasi dvi pagrindinės jėgos – buvusias pozicijas besistengianti išsaugoti respublikonų partija ir esamą padėtį susprogdinti ketinantys neomarksistai.

Tokiame nerimo pritvinkusiame fone keistomis aplinkybėmis susipina skirtingų personažų likimai. Šizofrenijos apimtas boksininkas ir veiksmo filmų aktorius Santarosas (jį vaidina dabar bene didžiausius honorarus gaunanti Holivudo veiksmo filmų žvaigždė Dwayne‘as Johnsonas, dažniausiai tituluojamas tiesiog „Uola“ – The Rock) tapo ieškomiausiu žmogumi pasaulyje. Mat, jis regi ateitį, todėl daug kam rūpi ką jis pasakytų apie pranašaujamą pasaulio pabaigą.

Netikėtai Santarosą likimas suveda su buvusia pornografijos žvaigžde Krista Nau (akt. Sarah Michelle Gellar), dabar kuriančia savo asmeninį televizijos realybės šou.

Dar vienas svarbus personažas – taip pat amnezijos kamuojamas kareivis Rolandas Taverneras (akt. Seannas Williamas Scottas), kuris stengiasi padėti neomarksistams ir bendroje sumaištyje nori surasti savo brolį dvynį.

Sumaišties ir net chaoso filme tikrai netrūksta, kartais tiesiog sunku suprasti, kaip sako patys amerikiečiai, who is who. Stebėtis tuo nereikėtų, nes pats filmo režisierius Richardas Kelly (kultinio „Donny Darko“ kūrėjas) savo „Pietietiškas istorijas“ pavadino „keistu Andy Warholo ir Philipo K. Dicko fantazijų hibridu“.

Beje, šio filmo scenarijų režisierius buvo parašęs dar prieš 2001 rugsėjo vienuoliktosios teroro aktus, bet vėliau daug ką pakeitė, nes „dabar reikia sukurti filmą apie svarbią problemą, su kuria susiduriame – pilietines laisves, tėvynės saugumą ir poreikį abi jas išsaugoti“ (G.J.)

Kadras iš filmo „Nakties priešingybės“

1. „NAKTIES PRIEŠINGYBĖS“ (The Vast of Night, 2019)

Tai režisieriaus Andrewso Pattersono debiutinis mokslinės fantastikos filmas, kuris 2019 metų „Slamdance“ kino festivalyje laimėjo apdovanojimą už geriausią pasakojimą. Prisidengęs Jameso Montague slapyvardžiu, režisierius, kartu su Craigu W. Sangeriu parašė ir šio filmo scenarijų. Filmo istorija apytiksliai paremta 1965 metų Kecksburgo NSO įvykiu, kai žmonės iš šešių Amerikos valstijų pranešė apie danguje šmėžuojantį ugnies kamuolį, ir Foss Lake ežero dugne rastus du 1960-1970 metų automobilius su žmonių skeletais viduje.

Filmo siužetas vyksta 1950 metais išgalvotame Naujosios Meksikos mieste Cayuga, kuriame vyksta vidurinės mokyklos krepšinio rungtynės. Vienas iš pagrindinių veikėjų, Everetas (Jake‘as Horowitzas), visažinis vietinis didžėjus, varžybų metu transliuoja savo naktinę radijo laidą, tačiau įrašo ir varžybų komentavimą, kad galėtų transliuoti jį kitą dieną.

Jo draugė Fay (sierra McCormick), kita pagrindinė veikėja, yra telefonų stoties operatorė. Vieną dieną, Fay eteryje išgirsta itin keistus garsus, apie kuriuos praneša Everetui. Šis transliuoja Fay įrašytus garsus savo laidoje ir prašo žmonių, žinančių šio garso kilmę su jais susisiekti. Ieškodami informacijos apie galimai antgamtiškų garsų šaltinį, Fay ir Everetas atranda dalykų, kurie sukelia pavojų ne tik jiems, bet ir visam miesteliui.

Režisierius Pattersonas buvo vienintelis filmo rėmėjas. Tai reiškia, kad šį filmą jis ne tik režisavo, parašė jam scenarijų, bet ir už viską sumokėjo iš savo kišenės. Ir nors šio filmo biudžetas buvo ganėtinai mažas – 700 tūkst. dolerių – tačiau režisierius sugebėjo paversti šį kūrinį įtraukiančiu, puikiai savo siužeto laikmetį atspindinčiu mokslinės fantastikos filmu. Taigi, jei pasiilgote gero, tačiau ne per daug ateiviško filmo apie antgamtinius reiškinius, sąmokslo teorijas ir jaunimo santykius, nepraleiskite progos pažiūrėti „Nakties priešingybė“.

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: