Taylor Swift, Doja Cat, BigXthaPlug/ Kaunozinios.lt nuotr.

Mielieji „senjorai“ (taip, visi jūs, kurie dar pamenate laikus nuo kasetės atsukinėjimo pieštuku iki muzikos klausymo per „YouTube“), sveiki sugrįžę į mūsų virtualią edukacinę klasę, kur mokomės svarbiausio šiuolaikinio įgūdžio: nepasimesti muzikinėje visatoje, kur klipas kartais atrodo brangesnis už visą Lietuvos kultūros finansavimą (gerai, gal perlenkiau), o idėjos tokios, kad norisi paklausti: „o čia tikrai blaivi kūrybinė komanda?“ Jei skaitote ketvirtąją dalį, vadinasi, jūsų kompiuterinis raštingumas jau pasiekė tą šlovingą lygį, kai nebeskambinate niekam vien dėl to, kad iššoko langas su slapukais.

Muzikos pasaulis keičiasi greičiau nei jūsų sąnarių reakcija į orų permainas, bet vienas dalykas lieka stabilus: geras vaizdo klipas vis dar yra meno kūrinys. Ir nesvarbu, ar nufilmuotas juostoje, ar su 8K raiška, kur matosi net tai, ko jūs galbūt visai nenorėjote pamatyti. Šiandienos dešimtukas – tai spalvų, dramos ir keistų idėjų kokteilis, kuris privers jus arba nustebti ir ištarti „na, va šitas gal visai nieko“, arba pasakyti legendinę frazę: „na, mūsų laikais klipai turėjo daugiau prasmės…“

Muzikos industrija dabar nebetaupo nei biudžetų, nei keistų sumanymų, tad kai kurie vaizdai gali sukelti lengvą kultūrinį šoką arba norą pasitikrinti, ar jums į arbatą niekas neįpylė ko nors stipresnio. Bet jei jūs ne iš tų, kurie pasiduoda, tuomet pasitaisykit skaitymo akinius (arba užsidėkite madingus nuo saulės) ir pradedam VOL. 4!

Ecca Vandal „MOLLY“ kadras

10. Ecca Vandal „MOLLY“

Pradedame nuo energijos užtaiso iš Australijos. Tai Ecca Vandal, kuri skamba taip, lyg kas nors būtų sumaišęs pankroką ir šlakelį „aš viską darysiu savaip“ charizmos. Jei reikėtų palyginimo tiems, kurie gimė dar tais laikais, kai muzika būdavo „įrašoma“, o ne „paleidžiama“: įsivaizduokite modernią Gwen Stefani versiją, tik su dar daugiau pankroko kraujyje ir dar mažiau kantrybės taisyklėms.

Vaizdo klipas filmuotas interjere, kuris jums, gimusiems prieš 2000-uosius, atrodo kaip visiškai normalus tetos butas: tos baisios užuolaidos, kurias kažkas pirko „nes buvo akcija“, senovinis šaldytuvas, kuris dar prisimena geresnius laikus, ir toks fonas, kur viskas šiek tiek per daug tikra. Tačiau šiuolaikiniam jaunimui, žinokit, tai yra aukštoji retro estetika. Kitaip tariant, tai, ką jūs vadintumėt „reikia pagaliau renovuoti“, jie vadina „vibe“. Ir, kas baisiausia, jie dar tuo didžiuojasi.

Būtent dėl to klipas taip gerai ir veikia: visas tas buitiškas chaosas tampa scenografija maištui, o pati atmosfera primena labai triukšmingą 90-ųjų MTV vakarėlį, kuriame kažkas jau išpylė gėrimą ant kilimo, kažkas sudaužė vazą, bet niekam tai nė motais, nes svarbiausia ne tvarka, o energija. „MOLLY“ vizualiai nėra išblizgintas pop kūrinys, kur visi gražiai stovi prieš kamerą ir vaidina emocijas: čia viskas atrodo gyva, šiek tiek nepatogu, šiek tiek per daug. Bet būtent dėl to ir smagu. Net atrodo, kad Ecca specialiai norėjo parodyti, jog stilius kartais gimsta ne iš kontrolės, o iš absoliučios netvarkos.

Daina yra apie laisvę ir maištą, apie tą vidinį „dar ne viskas prarasta“ jausmą, kai norisi neklausyti niekieno pamokymų ir tiesiog daryti taip, kaip patiems atrodo teisinga. Ir klipas tai puikiai sustiprina: jis atrodo kaip trankus, ryškus, šiek tiek beprotis mini filmas, po kurio norisi arba padidinti garsą, arba pasakyti: „na gerai, čia jau per daug… bet kažkodėl patinka.“

Patarimas senjorams: jei žiūrėdami pajusite norą pašokinėti… būkite atsargūs. Keliai nėra sukurti pankrokui, bet galvos palinguoti dar niekas neuždraudė. Tai saugiau, bet vis tiek rodo, kad turite vidinį panką.

KATSEYE (캣츠아이) „Gnarly“ kadras

9. KATSEYE (캣츠아이) „Gnarly“

O dabar pamoka apie globalizaciją. Tik ne tą, kur buvo per geografiją, o tą, kuri vyksta tiesiai jūsų „YouTube“ ekrane. Katseye (캣츠아이) yra pirmoji taip vadinama „globali“ merginų grupė, sukurta pagal labai šiuolaikišką receptą: paimame Pietų Korėjos K-pop discipliną, įdedame vakarietišką popkultūros blizgesį, užpilame socialinių tinklų algoritmais ir gauname produktą, kuris vienu metu atrodo ir kaip muzika, ir kaip strateginis verslo planas.

Šis klipas atrodo maždaug taip lyg „Spice Girls“ būtų gimusios skaitmeniniame amžiuje, turėtų neribotą biudžetą specialiesiems efektams ir dar būtų užaugusios su „TikTok“ refleksais. „Gnarly“ yra ryškus, agresyvus, trankus ir toks „per daug“, kad net senjoriškas protas trumpam sustoja ir bando suprasti: čia dar muzikinis klipas ar jau modernaus meno paroda, kur bilietas kainuoja 25 eurus ir niekas nepaaiškina, ką jis reiškia. Čia pamatysite viską: tobulai sinchronizuotus šokius, kurių tvarkingumas turbūt priverstų jūsų kūno kultūros mokytoją pravirkti iš laimės, ir siurrealistinius kadrus, kurie atrodo kaip sapnas po per stiprios kavos. Vienas iš tokių momentų: galvos plastikiniuose padėkluose. Pasirodo, dabar taip atrodo menas. Jūsų laikais šitą būtų vadinę „košmaru“, bet šiuolaikinė kultūra tam duoda gerą apšvietimą ir sako: sveiki atvykę į estetiką.

Pati daina yra apie buvimą išskirtiniu, apie tą „aš esu pagrindinis veikėjas“ energiją, kurią jaunimas dabar nešiojasi kaip aksesuarą. O klipas tą energiją užkelia iki maksimumo: spalvos tokios ryškios, kad norisi prisimerkti, o efektai tokie intensyvūs, kad geriausia jį žiūrėti dienos šviesoje, o ne vakare, nes kitaip bus neaišku, ar jums įspūdis, ar jūsų akys tiesiog pradėjo streikuoti. Tai toks kūrinys, kuriame viskas padaryta tam, kad nebūtų ramybės: šokis, montažas, pozos, detalės, viskas šaukia „žiūrėk į mane“. Ir reikia pripažinti: žiūrėti tikrai norisi.

Pastaba jums, senjorai, gimę prieš 2000-uosius: tos merginos klipe juda taip greitai ir taip tiksliai, kad kyla klausimas, ar jos apskritai turi kaulus, ar viduje tiesiog įmontuota kokia nors pažangi mechanika. Jei jums po šito klipo norėsis atsistoti ir pabandyti bent vieną judesį… geriau nepradėkite. Jūs turite ką prarasti. Geriau saugiai pasėdėkite ir stebėkite, kaip atrodo šiuolaikinė popmuzikos evoliucija, kai ji gauna neribotą biudžetą ir nulį kuklumo.

Reneé Rapp „Mad“ kadras

8. Reneé Rapp „Mad“

Po „Gnarly“ vizualinio smūgio akims norisi kažko ramesnio… bet mes, žinoma, ramybės čia nedaliname. Į sceną žengia Reneé Rapp. Tai naujoji popmuzikos ir kino žvaigždė, kurią tikėtina jau matėte (arba bent girdėjote, kaip apie ją kalba jaunimas) naujausiame „Naujokė“ („Mean Girls“, 2024) miuzikle. Jei K-pop klipuose emocijos dažniausiai telpa į sinchroną ir blizgesį, tai čia emocijos tiesiog išsiveržia pro visas siūles. „Mad“ yra ne šiaip daina… tai emocinis trileris, kuriame pyktis pateikiamas kaip prabangus, estetiškai apšviestas įvykis.

Jeigu jūsų laikais pyktį dainose išreikšdavo rokeriai su plyštančiomis stygomis, per rėkimą ir prakaitą, tai Reneé daro kitaip: su dramatišku makiažu, brangiais kostiumais ir tokia kinematografine prabanga, kad atrodo, jog šitam klipui buvo paskirta atskira „Oskarų“ komanda. Čia viskas pastatyta ant jausmo, o ne ant veiksmo: daug artimų planų, daug žvilgsnių, kurie sako „aš tuoj sprogsiu“. Trumpai tariant: kančia, bet su stiliumi.

Vizualiai klipas primena „Vogue“ mados žurnalo gyvą transliaciją, kur vietoj modelių demonstravimo vyksta emocinis išsiskyrimas. Tai toks klipas, kuriame net liūdesys atrodo brangus, o pyktis – elegantiškas. Ir, žinoma, daina yra apie tą klasikinę šiuolaikinę būseną: kaip sunku būti jaunu, gražiu ir šiek tiek pamišusiu, kai pasaulis tikisi, kad visada būsi „ok“. Reneé čia nedaro kompromisų: ji atrodo kaip žmogus, kuris ne šiaip pyksta, o pyksta taip, kad tai galėtų būti įrašyta į CV.

Verdiktas senjorams paprastas: labai gražu, labai dramatiška, labai kinematografiška, bet vis tiek norėtųsi ją paguost ir pasakyti: „vaikeli, pailsėk, išgerk arbatos, o tada jau vėl galėsi būti ikona.“ Nors, tiesą sakant, būtent tokia emocinė prabanga ir yra šių laikų popmuzikos valiuta.

Tyler, the Creator „Sugar on My Tongue“ kadras

7. Tyler, the Creator „Sugar on My Tongue“

Jeigu iki šiol dar turėjote iliuziją, kad šiuolaikiniai klipai apsiriboja šokiais, stiliumi ir gražiu apšvietimu, Tyler, the Creator šitą iliuziją labai mandagiai paima ir išmeta pro langą. Tyleris yra žmogus-orkestras: jis rašo, prodiusuoja, kuria įvaizdžius, režisuoja klipus ir apskritai atrodo kaip žmogus, kuriam kūryba yra gyvenimo būdas, o žodis „normalu“ neegzistuoja. „Sugar on My Tongue“ yra vienas iš tų atvejų, kai klipas nebeatrodo kaip paprastas muzikos priedas, o kaip atskiras pasirodymas, kuriame suaugusiųjų simbolika padėta taip arti kameros, kad senjoriškai norisi pasitaisyti akinius ir paklausti: „o čia tikrai galima rodyti dienos metu?“

Vizualiai klipas yra seksualiai provokuojantis, žaidžiantis su flirtu, geismu ir sąmoningai peržengiantis ribas. Bet ne šiaip dėl šoko, o dėl Tyleriui būdingo absurdo. Viskas atrodo tarsi tyčia sukonstruota taip, kad būtų vienu metu ir juokinga, ir nepatogu, ir labai stilinga. Viena scena primena teatrą, kita jau tą momentą, kai supranti, kad klipas jau seniai perėjo į siurrealistinę zoną, kur logika nebegalioja, o režisierius tiesiog sako: „pasitikėkit manim, čia menas.“ Ir blogiausia (arba geriausia) tai, kad iš tikrųjų taip ir jaučiasi: šokiruojantis, bet protingai padarytas, su aiškiu estetiniu „kontrolės“ jausmu, net jei turinys atrodo kaip kūrybinis eksperimentas po ketvirtos naktinės kavos.

„Sugar on My Tongue“ veikia kaip įrodymas, kad Tyleris niekada nebando būti „normalus reperis“. Jam nereikia vaidinti gatvės kietumo: jis kuria savo visatą, kurioje erotika, humoras ir keistumas gali egzistuoti viename kambaryje, o žiūrovas gauna emociją nuo „čia geniali režisūra“ iki „aš dabar kurį laiką žiūrėsiu į sieną ir apmąstysiu gyvenimą.“ Tai klipas, kuris vienus privers juoktis, kitus rausti, o trečius gal net skubiai sumažinti garsą, jeigu namuose yra tėvai, vaikai arba katinas, kuris nenusipelnė tokio reginio.

Senjorams, gimusiems prieš 2000-uosius, rekomendacija paprasta: žiūrėkite be kaltės jausmo, bet su atsargumo režimu. Jeigu kas nors šalia paklaus „ką tu čia žiūri?“, galima sakyti, kad tai šiuolaikinio meno analizė. Ir šį kartą tai bus beveik tiesa.

LISA „Born Again“ (feat. Doja Cat & RAYE) kadras

6. LISA „Born Again“ (feat. Doja Cat & RAYE)

Jeigu iki šiol dar galvojote, kad šiuolaikinė popmuzika yra tiesiog „dainelė su priedainiu“, tai LISA su Doja Cat ir RAYE ateina kaip priminimas, kad dabar tai jau visai kitas sportas. „Born Again“ yra tas atvejis, kai viename klipe sutelpa trys skirtingos pop visatos: LISA atneša K-pop tikslumą ir šaltą prabangą, Doja Cat perduoda savo nenuspėjamą ironiją bei charakterį, o RAYE kuria dramą, kuri skamba taip, lyg ji net paprastą frazę galėtų paversti „Grammy“ vertu monologu. Ir viskas patiekta taip, kad jūs, gimę prieš 2000-uosius, galėtumėte tik gūžtelėti pečiais ir pasakyti: „na gerai… čia jau kino biudžetas.“

Pats klipas iš karto siunčia aiškią žinutę: čia bus didinga, simboliška ir prabangiai per daug. Pradžioje visos trys atrodo lyg šiuolaikinės gedulo karalienės: juoda estetika, rimti veidai, tokia nuotaika, tarsi vyktų mados namų „laidotuvės“, bet su brangiausiais rūbais ir nepriekaištingu apšvietimu. Tai ne šiaip liūdesys… tai stilingas liūdesys. Toks, kur jeigu verki, tai tik taip, kad kamera pagautų gražiausią kampą.

O tada ateina tai, ką industrija vadina „transformacija“ (nes šiuolaikiniuose klipuose, žinokit, žmogus negali tiesiog būti liūdnas, jis turi atgimti). Iš gedulo į šviesą, iš kančios į jėgą, iš „mane paliko“ į „jūs patys praradote“. Klipas virsta moterų galios pasaka: šviesūs įvaizdžiai, šarvų detalės, kovingos pozos, istorinių ir mitologinių nuorodų atmosfera: lyg trys pop žvaigždės būtų sugalvojusios: „gerai, dabar mes esam nebe atlikėjos, o legendos.“ Ir žinot ką? Tai veikia. „Born Again“ vizualiai yra kaip motyvuojantis plakatas, tik su 4K raiška ir trimis superžvaigždėmis vietoje šūkio „Tu gali viską“. Daina apie atgimimą po santykių griūties čia pateikiama kaip prabangus revanšas. Toks, kurį žiūrėdamas net nepastebi, kad pati istorija paprasta, nes akis užima visas tas „wow“: estetika, garderobas, simboliai, poza, šviesa, grakštumas.

Senjorams trumpas vertimas: tai klipas, kuriame trys moterys išgyvena emocijas taip prabangiai, kad po peržiūros net norisi atsistoti tiesiau. Žiūrėkite be baimės, nes blogiausia, kas gali nutikti, tai kad staiga užsinorėsite šarvų ir naujos pradžios. O jei dar ir gyvenime norėjosi „atgimti“ po kokio nesusipratimo: šitas klipas puikiai tinka kaip vizualinė terapija.

Taylor Swift „The Fate of Ophelia“ kadras

5. Taylor Swift „The Fate of Ophelia“

Ar tikrai galėjome apsieiti be Taylor Swift? Moteris, kurios koncertai sukelia nedidelius žemės drebėjimus, šįkart pasinėrė į Šekspyro motyvus. „The Fate of Ophelia“ yra vizualinis epas apie meilę, išdavystę ir tragediją, pateiktas per svajingą, pasakišką prizmę. Vien dainos pavadinimas iškart užduoda toną: čia bus drama, estetika ir toks emocinis rimtumas, kad net senjoriškai norisi pasitaisyti akinius ir paklausti: „gerai, o kur čia interpretacijos užduotis?“ Jeigu mokykloje dar teko kramtyti Šekspyrą ir aiškintis, kas ta Ofelija ir kodėl visi ten taip liūdi, tai Taylor švelniai primena, kad mes vis dar gyvename laikais, kai klasikinė tragedija gali tapti popmuzikos klipo pagrindu. Ir, žinoma, padaryta taip, kad atrodytų brangiau už pusę kino.

Vizualiai šitas klipas atrodo kaip prabangus melancholijos filmas, kuriame viskas atrodo lyg sukurta tam, kad būtų cituojama, sulėtinama, sustabdoma ir analizuojama internete. Čia daug atmosferos, elegantiškos kančios ir tokių kadrų, kuriuose liūdesys atrodo ne šiaip liūdesys, o stilingas gyvenimo pasirinkimas. Taylor šiame video atrodo lyg pagrindinė veikėja istorijoje, kur niekas niekur neskuba, nes svarbiausia ne veiksmas, o jausmas. Tokia jau šiuolaikinė pop logika: jeigu skauda širdį, tai jau bent turi skaudėti su apšvietimu ir kostiumais, kad būtų gražu. Žodžiu, net jei nesate Swift’ie, vis tiek pagaunate: čia daryta rimtai.

Bet smagiausia dalis yra ta, kad visa ši tragedija pateikiama taip tvarkingai ir gražiai, kad net liūdint norisi pasakyti „wow“. Šitas klipas ne tiek priverčia verkti, kiek priverčia susimąstyti: kiek kainuoja toks emocinis estetizmas ir ar galima taip liūdėti kasdien, ar tik su filmavimo komanda? Kitaip tariant, „The Fate of Ophelia“ yra toks kūrinys, kuris vienu metu ir muzikinis klipas, ir mini kino scena, ir gražiai supakuota drama žiūrovui, kad galėtum pasijusti šiek tiek protingesnis vien dėl to, kad supratai nuorodą į literatūrą.

Patarimas senjorams, gimusiems prieš 2000-uosius: šitą klipą geriausia žiūrėti ne skubant ir ne tarp buities darbų. Pasidarykit arbatos, patogiai atsisėskit ir pasiruoškit, kad po peržiūros gali kilti noras kelias minutes žiūrėti į sieną, galvoti apie gyvenimą ir prisiminti, kad emocijos yra brangus dalykas. O jei nesuprasit visų simbolių, nesijaudinkit: „TikTok“ vis tiek viską jums paaiškins.

Sabrina Carpenter „Tears“ kadras

4. Sabrina Carpenter „Tears“

Jeigu po Taylor Swift literatūrinių tragedijų norisi kažko lengvesnio, bet kartu ir visiškai be stabdžių, tai Sabrina Carpenter ateina kaip tik laiku. Sabrina šiuo metu yra viena populiariausių blondinių pasaulyje. Jos muzikinis klipas „Tears“ yra vienas iš tų klipų, kurie prasideda lyg rimtas trileris, o baigiasi taip, kad senjoriškai norisi pasitaisyti akinius ir paklausti: „gerai, o kada čia buvo suplanuota šita beprotybė?“ Sabrina šiandien yra iš tų popžvaigždžių, kurios supranta vieną taisyklę: jei jau darom klipą, tai darom taip, kad būtų ką aptarinėti. Ir „Tears“ tikrai yra ką.

Klipe Sabrina Carpenter po autoįvykio atsiduria kažkokioje mistinėje vietoje, kuri atrodo kaip apleistas namas, bet su tokia atmosfera, lyg bet kurią sekundę gali prasidėti arba vaiduoklių, arba labai brangus madų šou. Ji vaikšto po erdves su tuo klasikiniu „kas čia vyksta?“ žvilgsniu, kurį senjorai atpažįsta iš gyvenimo: turbūt taip atrodote bandydami pirmą kartą pervesti pinigus banko programėlėje. O tada prasideda tai, dėl ko šitas klipas ir tampa hitu: pasirodo Colmano Domingo drag amplua ir viskas nuvažiuoja į teatrališką, seksualiai absurdišką, šiek tiek bauginantį, bet tuo pačiu labai žavų „Šiurpiojo Rokio šou“ („Rocky Horror Picture Show“, 1975) pasaulį.

Vaizdas čia specialiai padarytas toks, kad būtų „per daug“: ryškūs personažai, keisti ritualai, rankos iš sienų, kurios daro dalykus, kurių jūs savo jaunystėje tikrai nematėte per televiziją (net per vėlyvą „Erotikos“ laidą). Sabrina tame chaose atrodo kaip žmogus, kuris tuo pačiu metu ir bijo, ir smalsauja, ir jau supranta, kad atgal kelio nebėra. Klipo estetikos prabanga tokia, kad net senjoriškai norisi padėkoti, nes bent jau matosi, kur išleisti pinigai: kostiumai, apšvietimas, dekoracijos, visa tai atrodo kaip kino scena, tik su pop daina.

Dėmesio, mielieji senjorai: šitą klipą žiūrėkite ne su vaikais ir ne su kaimyne, kuri mėgsta moralizuoti. Geriausia – vienam, su arbata (arba tuo, kas arbatos stiprumą pakelia į kitą lygį). Ir jei kažkur viduryje pajusite norą pasakyti „mūsų laikais taip nebūdavo“, tai sveikinu, jūs teisingame straipsnyje.

BigXthaPlug „2AM“ kadras

3. BigXthaPlug „2AM“

Jeigu iki šiol mūsų VOL. 4 klipai buvo apie prabangą, simbolius, pop dievybes ir teatrą, tai BigXthaPlug ateina kaip tas draugas, kuris į vakarėlį įžengia su sportiniu treningu ir iš karto pasako: „gerai, užteks meno, va dabar parodysiu jums tikrą gyvenimą“. „2AM“ yra gryno naktinio repo dokumentika: kai miestas jau miega, protingi žmonės jau seniai lovoje, o likę tik tie, kurie dar turi reikalų, ambicijų arba labai prastą miego režimą.

Pats klipas turi tą specifinį „2 ryto“ jausmą, kai viskas atrodo šiek tiek pavojingiau, nei būtų dieną, bet kartu ir kažkaip tikriau. Čia nėra madingų kostiumų ar šarvų, čia yra energija, savęs demonstravimas ir toks laisvės „vaibas“, kuris iš BigXthaPlug sklinda natūraliai. Jo muzika ir klipai dažnai turi tą gatvės realybės kvapą: ne teatrališką, ne specialiai surežisuotą iki paskutinės blakstienos, o tokį, kur tikrai tiki, kad šitas žmogus žino, ką reiškia naktis.

„2AM“ vizualiai nėra siurrealistinis festivalis, bet jis ir neturi toks būti. Čia visas efektas gimsta iš nuotaikos: kaip juda kamera, kaip atrodo miesto fonas, kaip viskas pulsuojasi pagal beat‘ą. Tai klipas, kuris labiau įtraukia kaip atmosfera, o ne kaip istorija. Ir būtent čia senjoriškas protas gali trumpam pasimesti, nes jūs laukiat „siužeto“, o šiuolaikinis repas dažnai sako: siužetas yra nuotaika. Tu arba į ją įeini, arba sakai: „na… ne mano čia reikalas.“

Bet pripažinkim… žiūrėti vis tiek įdomu. Nes tai yra vienas iš tų atvejų, kai net jeigu repas jums nėra kasdieninė duona, jūs vis tiek pajuntat energiją. Tokią, kur norisi bent jau linktelėti galva, net jei viduje šiek tiek baisu, kad jaunimas dabar taip gyvena po 2 valandos ryto.

Rekomendacija senjorams, gimusiems prieš 2000-uosius: šitą klipą geriausia žiūrėti ne tada, kai jau ruošiatės miegoti. Nes gali kilti du šalutiniai poveikiai: pirmas tas, kad norėsite patikrinti, ar jūsų durys užrakintos, o antras – kažkodėl ims atrodyti, kad jūs irgi dar galėtumėt būti aktyvūs 2 valandą nakties. Patikėkit, jums to nereikia. Žiūrėkit saugiai.

Chappell Roan „The Subway“ kadras

2. Chappell Roan „The Subway“

Jeigu jūs, senjorai gimę prieš 2000-uosius, manėte, kad šiandien visi tik šoka „TikTok“ ir niekas nebemoka kentėti gražiai, tai prašom: Chappell Roan ateina kaip gyvas įrodymas, kad drama niekur nedingo. Tik dabar ji pateikiama su dar daugiau teatro, įvaizdžio ir tokio intensyvumo, kad kartais norisi paklausti: „o čia tikrai tik viena daina?“ „The Subway“ yra klipas tiems, kurie bent kartą gyvenime turėjo romantinę krizę viešoje vietoje ir tada apsimetė, kad „viskas gerai“, nors akys jau išdavė visus jausmus.

Pats pavadinimas jau pasako kryptį: metro, judėjimas, stotelės, prasilenkimai, atsitiktiniai žvilgsniai ir tas klasikinis jausmas, kai kažką paleidai, bet gyvenimas vis tiek mėgina tau tą žmogų priminti. Klipo atmosfera yra melancholiška, bet ne „pilka ir nuobodi“, o tokia, kur skausmas tampa estetiškas. Čia emocijos pateikiamos su stiliumi: Chappell atrodo lyg žmogus, kuris vienu metu verkia ir tuo pačiu pozuoja albumo viršeliui. Ir, kas keisčiausia… tai veikia.

Vizualiai tai toks kūrinys, kuriame miestas tampa jausmų fonu. Metro čia ne šiaip transportas. Tai metafora, mielieji senjorai. Taip, metafora. Kad ir kaip norėtųsi sakyti „mūsų laikais viskas buvo paprasčiau“, bet šiandien net viešasis transportas pop klipuose turi simbolinę reikšmę. Judėjimas pirmyn, nepavykstantis pabėgimas nuo prisiminimų, mintys, kurios važiuoja lėčiau nei troleibusas žiemą… žodžiu, emocinė logistika.

Chappell Roan kaip atlikėja apskritai turi tą talentą būti ir juokinga, ir liūdna vienu metu. Na, lyg draugė, kuri pasakoja apie skyrybas taip dramatiškai, kad tu nežinai, ar ją apkabinti, ar duoti „Oskaro“ statulėlę. „The Subway“ klipas panašus: jis gražus, šiek tiek skaudus, bet kartu turi tokį teatrališką atspalvį, kad net jei širdyje ne liūdna, vis tiek pradedi jausti kažką. Gal užuojautą, gal nostalgiją, gal norą grįžti į laikus, kai didžiausia drama buvo „neatrašė dvi dienas“.

Įspėjimas senjorams: žiūrėdami šitą klipą galite pajusti du impulsus. Pirmas – parašyti buvusiam. Antras – pasakyti „ačiū Dievui, kad jau nebe 20“. Rekomenduoju rinktis antrą. O jei visgi pasidarys labai graudu, prisiminkit, kad metro visada važiuoja toliau, o jūs galite tiesiog pasidaryti arbatos ir važiuoti į kitą klipą.

ROSALÍA „Berghain“ (feat. Björk & Yves Tumor) kadras

1. ROSALÍA „Berghain“ (feat. Björk & Yves Tumor)

Na ką, senjorai, užsisekit saugos diržus, nes pirmas numeris turi būti toks, kad po jo jau nebegalėtumėt apsimesti, jog šiuolaikiniai klipai yra „tiesiog daina su vaizdu“. Atlikėjos ROSALÍA su Björk ir Yves Tumor klipas „Berghain“  yra ne šiaip sau vaizdo įrašas. Tai pilnas meninis filmas, kuriame kasdienybė, sapnas ir absoliutus siurrealizmas sumaišomi taip, kad vienu metu norisi ir žavėtis, ir šnabždėti: „čia rimtai taip dabar daro?“

Klipas prasideda tarsi visai žemiškai: ROSALÍA juda per kasdienes erdves, bet ją visur seka orkestras (taip, tikras orkestras, kuris lenda į vietas, kur jo neturėtų būti pagal jokius sveiko proto ar kaimynų ramybės įstatymus). Vieną akimirką atrodo, kad tai bus tiesiog graži metafora apie emocijas, kurios seka iš paskos, o kitą jau matai, kad čia prasideda toks „gyvenimo koncertas“, kurio atsisakyti nebegali.

Ir tada klipas pradeda kilti į tą lygį, kur senjoriškas protas susimąsto, ar čia dar muzika, ar jau ritualas. ROSALÍA atsiduria ligoninės aplinkoje, paskui grįžta namo, randa staigmeną: butas tampa mišku. Ir nemetaforiškai. Tiesiogine prasme. Gyvūnai, gamtos atmosfera, lyg kažkas būtų nusprendęs: „o kodėl nepavertus buto „Disney“ pasaka, tik su egzistenciniu nerimu?“ Ir tada įvyksta tai, dėl ko šitas klipas turi būti numeriu 1: Björk pasirodo paukščio pavidalu (taip, taip, paukščio). Na, o klipo pabaigoje ROSALÍA net transformuojasi į balandį. Va, čia jau tas momentas, kai supranti, kad mes nebežiūrim klipo, o žiūrim simbolių festivalį, kur kiekvienas kadras turi reikšmę, net jei tu jos dar nerandi.

Patarimas jums, mielieji senjorai, gimę prieš 2000-uosius: šitą klipą žiūrėkit kaip meno kūrinį, o ne kaip istoriją, kurią privaloma suprasti. Jei nesupratot: viskas gerai, jūs ne vieni. Na, o jei supratot, tai sveikinu, jūs pavojingai modernūs. O jei po Björk paukščio monologo norėsis pasidairyti pro langą ir įsitikinti, ar ir jūsų kieme kas nors neplanuoja dieviško įsikišimo – tai normalu. Šitas klipas taip veikia.

Jei šitas VOL. 4 dešimtukas jūsų neišgąsdino, vadinasi, jūs jau oficialiai pasiruošę šiuolaikinių klipų pasauliui (arba bent jau turite labai stiprią nervų sistemą). Belieka pasidaryti arbatos, pasitaisyti akinius ir didžiuotis savimi, nes ne kiekvienas „senjoras“ po Björk paukščio monologo dar drįsta spausti „Play“.

Taip pat skaitykite: 10 kietų šiuolaikinių vaizdo klipų, skirtų susipažinti senjorams, kurie gimė prieš 2000-uosius, VOL 3.

Taip pat skaitykite: 10 kietų šiuolaikinių klipų susipažinti senjorams, kurie gimė prieš 2000-sius VOL. 2

Taip pat skaitykite: 10 kietų šiuolaikinių klipų susipažinti senjorams, kurie gimė prieš 2000-sius

Naujienos iš interneto

Taip pat skaitykite: