Veiksmo filmų pasaulyje netrūksta įtampos, įspūdingų gaudynių, netikėtų siužeto posūkių ir adrenalino kupinų akimirkų. Nuo pavojingų misijų bei nusikaltėlių medžioklės iki asmeninių kovų už teisingumą – šio žanro filmai siūlo įvairių istorijų, galinčių įtraukti nuo pirmųjų minučių.
Jei ieškote filmo, kuris paįvairintų vakarą ir neleistų nuobodžiauti – atrinkome dešimt šiuolaikinių veiksmo filmų, vertų jūsų dėmesio.
10. „REBEL RIDGE“
Filmo angliškas pavadinimas „Rebel Ridge“ yra toponimas, arba lietuviškai kalbant, vietovardis, tikrinis bet kokio geografinio objekto (vietovės) pavadinimas, todėl jo specialiai versti nereikia, nebent norėtume priminti, kad pažodžiui jis reiškia „Maištininkų ketera“, kas, žinoma, nėra visiškai nereikšminga filmui detalė.
Prasideda ši istorija nuo to, kaip buvęs kariškis Teris Ričmondas (akt. Aaronas Pierre‘as) atvyksta į mažą miestelį sumokėti užstatą už nemalonėn patekusį savo pusbrolį, kol jis dar neišsiųstas į valstijos kalėjimą. Beje, kad surinktų reikiamą pinigų sumą, vyrui teko parduoti automobilį ir savo verslo dalį. Tačiau vietiniai policininkai sulaiko atvykėlį ir nusavina visus jo pinigus kaip pajamas, neva gautas iš kvaišalų prekybos.
Nepavykus atgauti pinigus legaliais būdais vyras nusprendžia veikti kitaip. Kokiaiskitais būdais – nesunku suprasti iš to, kad Teris yra profesinių įgūdžių nepamiršęs kariškis.
Paslaugi atmintis tuoj sufleruoja, kad panašią užuomazgą matėme pirmajame filme apie buvusį kariškį Džoną Rembo filme „Pirmas kraujas“ (1982 m.). Jame, kaip pamename, Sylvesterio Stallonės tylenis Džonas labai išradingai priešinosi jo iš pirmo žvilgsnio nepamilusiam šerifui (jį suvaidino Brianas Dennehy).
Panašus bjaurus policininkas yra ir filme „Rebel Ridge“, ir jį taip pat ryškiais potėpiais vaizduoja pastaruoju metu vis dažniau epizodinius vaidmenis gaunantis kriminalinio kino specialistas Donas Johnsonas.
Filmo režisierius Jeremy Saulnieris debiutavo 2007-aisiais komišku siaubo trileriu „Žmogžudysčių vakarėlis“ (Murder Party), idealiu smurto siaubo filmu, kurie turi anglišką terminą „slasher“. Jame tikrą siaubingai žiaurų, bet kartu ir šiurpiai linksmą kruviną chaosą sukelia į vieną Helovino vakarėlį pakviestas vyriškis.
Labai antipatiškas vyriškis už artimųjų mirtį keršijo ir antrajame režisieriaus Jeremy Saulnierio filme „Praeities griuvėsiai“ (Blue Ruin, 2013), apdovanuotame Kanuose FIPRESCI prizu. Kriminaliniame trileryje „Žalias kambarys“ (Green Room, 2015 m.) provincialios pankų muzikinės grupės nariai miško namelyje bando apsiginti nuo neonacių skustagalvių.
O trilerio „Prilaikyk tamsą“ (Hold the Dark, 2018 m.) veiksmas plėtojasi mažame Aliaskos miestelyje, kur dingsta vaikai, o vietiniai gyventojai tiki, kad juos grobia vilkai.
„Rebel Ridge“ iš visų ankstesnių režisieriaus filmų yra mažiausiai radikalus kūrinys, kuriam nesunku rasti artimus giminaičius. Be jau paminėto „Pirmo kraujo“ galima prisiminti klasikinį filmą „Nakties karštis“ (1967 m., rež. Normanas Jewisonas), kuriame taip pat į mažą miestelį atvykusį juodaodį (jis buvo policijos ekspertas) niekino vietinis šerifas rasistas.
Filme „Rebel Ridge“ Dono Johnsono suvaidintas policijos viršininkas Sandis Bernis yra tikras klasikinis piktadarys, sau pavaldžioje teritorijoje įkūręs tikrą policijos valstybėlę, kurioje pats skelbia smurto diktatūrai palankius įstatymus.
Bet tai nėra vien įprasta veiksmo trileris. Autoriai sumaniai derina veiksmo scenas su socialine ir politine kritika, dėl ko filmas tampa reikšmingu praėjusio kino sezono kūriniu. (G.J.)
9. „Crime 101“
Kriminalinių trilerių žanre vis sunkiau išvengti klasikinių filmų įtakos. „Crime 101“ istorija apie profesionalų nusikaltėlį ir jį persekiojantį policininką primena Michaelo Manno 1995-ųjų kriminalinę dramą „Heat“. Abu filmai vyksta Los Andžele, o jų veikėjus sieja vienatvė, profesinis atsidavimas ir griežtos asmeninės taisyklės.
Mike’as Davisas – nusikaltėlis, gyvenantis pagal savo taisykles
Chriso Hemswortho vaidinamas Mike’as Davisas – profesionalus brangakmenių vagis, kruopščiai planuojantis nusikaltimus ir vengiantis nereikalingo smurto. Jis svajoja atlikti paskutinį didelį apiplėšimą ir pasitraukti iš kriminalinio pasaulio. Hemsworthas personažą kuria santūriai, tačiau dėl jo uždarumo kartais sunku suprasti tikruosius veikėjo jausmus.
Lou Lubesnickas – policininkas, kuriam byla tampa gyvenimu
Marko Ruffalo vaidinamas detektyvas Lou Lubesnickas yra apsėstas Mike’o paieškų. Kaip ir „Heat“ veikėjas Vincentas Hanna, jis sunkiai atsiriboja nuo darbo, kuris ima kenkti asmeniniam gyvenimui. Nors Mike’as ir Lou atsiduria priešingose įstatymo pusėse, juos sieja profesionalumas, disciplina ir vienatvė.
„Heat“ įtaka ir kiti veikėjai
„Crime 101“ atpažįstama „Heat“ atmosfera: naktiniai greitkeliai, miesto šviesos, automobiliai ir santūrus dialogas. Vis dėlto naujasis filmas daugiau dėmesio skiria apiplėšimo planui, o ne gilesniems veikėjų moraliniams konfliktams.
Halle Berry vaidinama draudimo brokerė Sharon, nusivylusi darbu ir jausdamasi neįvertinta, tampa svarbia Mike’o istorijos dalimi. Tačiau jos personažas galėjo būti išplėtotas plačiau. Barry Keoghano vaidinamas Ormonas, priešingai nei disciplinuotas Mike’as, yra impulsyvus ir nenuspėjamas. Jis suteikia filmui papildomos įtampos ir kelia grėsmę kruopščiai suplanuotam nusikaltimui.
Los Andželas ir filmo atmosfera
Los Andželas vaizduojamas kaip šaltas ir anonimiškas miestas, kuriame žmonės sunkiai užmezga tikrus ryšius. Naktiniai keliai ir miesto šviesos primena „Heat“ estetiką, o automobilių gaudynės tampa vienomis įsimintiniausių filmo scenų.
Nuspėjama istorija, bet įtraukiantis pasakojimas
Didžiausias filmo trūkumas – nuspėjamumas. Paskutinis apiplėšimas, pavojingas partneris ir galimybė pradėti gyvenimą iš naujo yra gerai pažįstami kriminalinio kino elementai. Filmas retai nustebina, tačiau stiprūs aktoriai, gera atmosfera ir įtemptos veiksmo scenos padeda išlaikyti žiūrovo dėmesį.
Ne naujas „Heat“, bet vis dar vertas dėmesio
„Crime 101“ neprilygsta „Heat“ emociniu ir moraliniu sudėtingumu, tačiau nėra ir paprasta jo kopija. Tai solidus kriminalinis trileris, pasižymintis stipria vaidyba, įsimintina atmosfera ir įtemptomis veiksmo scenomis. Nors filmas gyvena „Heat“ šešėlyje, jis vis tiek pasakoja įtraukiančią istoriją apie žmones, kurie galiausiai supranta, kad nuo savo praeities pabėgti nėra taip paprasta.
8. „The Rip“
Pastaraisiais metais kriminaliniai trileriai dažnai renkasi tarp sudėtingų idėjų ir efektingo veiksmo. „The Rip“ (Netflix, 2026) grįžta prie klasikinės formulės: aiškaus siužeto, riboto veikėjų rato ir moralinių dilemų. Tai profesionaliai sukurtas filmas, kuris įtraukia, tačiau nesiekia iš esmės pakeisti žanro taisyklių.
Filmo istorija prasideda Majamyje, kur narkotikų skyriaus pareigūnai operacijos metu aptinka didelę pinigų sumą. Šis radinys pakeičia ne tik tyrimo eigą, bet ir pačių pareigūnų santykius. Pagrindinis dėmesys skiriamas ne nusikaltėlių paieškoms, o žmonių elgesiui susidūrus su pagunda, nepasitikėjimu ir moraliniais pasirinkimais.
Filmo centre – ilgamečiai partneriai, leitenantas Dane’as Dumarsas (Matt Damon) ir detektyvas J. D. Byrne’as (Ben Affleck). Dumarsas yra racionalus ir taisyklių besilaikantis pareigūnas, o Byrne’as labiau pasikliauja intuicija ir yra linkęs pateisinti moralines kompromisines situacijas.
Jų priešprieša tampa pagrindine istorijos ašimi. Damono ir Afflecko tarpusavio chemija leidžia įtampai augti per žvilgsnius, pauzes ir nutylėjimus. Tačiau veikėjų konfliktas dažniau parodomas nei giliau nagrinėjamas, todėl jų moralinės dilemos išlieka gana pažįstamos.
Kiti pareigūnai papildo pagrindinę istoriją, parodydami skirtingas reakcijas į tą pačią situaciją. Mike’as Ro (Steven Yeun) tampa moraliniu atskaitos tašku, o Numa Baptiste (Teyana Taylor) atspindi profesinės pareigos svarbą. Vis dėlto jų asmeninės dilemos nėra pakankamai išplėtojamos, kad reikšmingai pakeistų pasakojimą.
Įtampą sustiprina aukštesnio rango pareigūnai bei DEA ir FBI atstovai. Jie primena, kad veikėjų sprendimai turi pasekmių, tačiau sistemos spaudimas retai tampa iš tiesų grėsmingas.
Režisūriškai „The Rip“ renkasi klasikinį stilių. Tamsūs interjerai, naktinis miestas ir uždaros erdvės kuria įtampą, o kamera daugiausia dėmesio skiria veikėjams. Ši estetika padeda išlaikyti niūrią atmosferą, tačiau filmui pritrūksta vizualinio išskirtinumo.
Didžiausias kūrinio trūkumas – atsargumas. „The Rip“ siūlo lengvai sekamą istoriją ir pažįstamą įtampos modelį, tačiau vengia provokuoti ar giliau nagrinėti moralinius konfliktus. Atrodo, kad filmas sukurtas taip, jog būtų patrauklus kuo platesnei „Netflix“ auditorijai, bet kartu neprarastų saugios, tradicinio kriminalinio trilerio struktūros.
„The Rip“ primena, kodėl klasikinė kriminalinio trilerio formulė vis dar veikia. Aiškus siužetas, profesionali vaidyba ir palaipsniui auganti įtampa leidžia filmui išlaikyti žiūrovo dėmesį. Tačiau jis nesiekia peržengti žanro ribų, o veikėjų moraliniai konfliktai galėjo būti gerokai gilesni.
Tai solidus kriminalinis trileris, kuris atlieka savo užduotį, bet retai nustebina. „The Rip“ renkasi patikimą kelią – be didelės rizikos, drąsių eksperimentų ar ambicijos tapti nauja šio žanro klasika. (Agustė Gumbytė)
7. „RANKINIS BAGAŽAS“ (Carry-On)
„Rankinis bagažas“ platformoje Netflix pasirodė pernai prieš Kalėdas.
O mes jau seniai pripratome prie to, kad Kalėdos – ne tik švenčių ir stebuklų metas, bet ir ekstremalių pavojų gadynė.
Štai visiems gerai žinomame filme „Kietas riešutėlis“ (Die Hard, 1988 m.) Niujorko policininkui Džonui Makleinui (Bruce’as Willisas) būtent Kalėdų išvakarėse tenka lėkti į tolimąjį Los Andželą. Vyras planavo tiesiog su žmona pailsėti nuo tarnybos stresų, bet tenka vaduoti žmonelę ir kitus įkaitus nuo įžūlių teroristų.
Panaši schema vėliau buvo panaudotą dar ne kartą, tad naujasis filmas šia prasme visai ne originalus.
Apsauginis Itenas Kopekas (jį vaidina dažnai veiksmo filmuose mirgantis Taronas Egertonas) jau trejetą metų be paaukštinimo perspektyvų įstrigęs Los Andželo oro uoste (taip, taip, tame pačiame!). Kasdienė rutina tikrinant keleivius ir jų bagažą, žinoma, dideliems žygiams neįkvepia. Vienintelė paguoda – galimybė trumpas pertraukų akimirkas leisti su mylima mergina, kuri taip pat darbuojasi netoliese. Būtent Nora nori pažadinti vaikino seną svajonę įstoti į policijos akademiją.
Tačiau „Rankinis bagažas“ – ne dar viena profesinės karjeros istorija, o tikrų tikriausias veiksmo filmas, kurio kriminalinė intriga užsimezga tada, kai savo naujajame ausinuke Itenas išgirsta nepažįstamo vyriškio balsą, įsakmiai liepianti netikrinti juodo lagamino su raudona juostele, priešingu atveju Nora (akt. Sofia Carson) mirs.
Nuo šio momento „Rankinis bagažas“ primena mums gerai žinomą psichologinį veiksmo trilerį „Taikinys telefono tinkle“ (Phone Booth, 2002), kuriame Colino Farrello suvaidintas Niujorko spaudos agentas buvo pakliuvęs į košmarišką situaciją. Vyrukas išėjo paskambinti savo meilužei iš telefono būdelės, kad žmona “neužpelenguotų” šio pokalbio arba neatsektų jo sąskaitose už telefoną. Taip jis darė ne kartą. Tačiau tą dieną jis tapo taikiniu ir telefono būdelės įkaitu. Kažkas šį kartą paskambino pačiam Stiuartui ir liepė nekabinti ragelio. Jeigu jis nepaklausys, bus nušautas vietoje. Raudonas optinio taikiklio spindulėlis patvirtino, kad tai visai ne pokštas.
Kad nepažįstamojo skambutis Itenui taip pat ne pokštas ima aiškėti labai greitai. Kaip ir juodojo lagamino turinys su…
Palikime šioje vietoje intrigą, tik priminkime, kad filmą kūrė dabar jau žinomas veiksmo kino specialistas režisierius Jaume Collet-Serra, kurio garsiausi pasiekimai – keli kriminaliniai veiksmo filmai, kuriuose prieš teroristus, pagrobėjus ir kitokius maniakus ginklais ir kumščiais kaunasi Liamas Neesonas. Jis neseniai pareiškė, kad solidus amžius liepia jam tokių filmų atsisakyti.
Sprendimas tikrai vertas pagarbos. Tegus šį nedėkingą darbą dirba jaunesni kolegos… (Gediminas Jankauskas)
6. „Monkey Man“
Indų mitologijos ištakomis ir ryškiais Mumbajaus gatvių atspalviais alsuojantis filmas „Monkey Man“ yra drąsus Dev‘o Patel‘io režisūrinis debiutas – žiaurus ir jaudinantis keršto, tapatybės ir atpirkimo problemų nagrinėjimas. Filmo veiksmas vyksta miesto, kuriame egzistuoja ryški atskirtis tarp pasiturinčio elito ir nuskurdusių masių, fone. Kid (liet. Vaikis), kurį vaidina pats Dev‘as Patel‘is, po gorilos kauke pasislėpusi šešėlinė figūra, blaškosi žiauriame nelegalių kovų klubų pasaulyje, kur kiekvienas smūgis yra desperatiškas bandymas išgyventi. Metų metus slopinęs pyktį, jis atranda būdą, kaip prasiskverbti į grėsmingo miesto elito būrį. Kamuojamas savo vaikystės traumų, išryškėjusių leidžiant laiką arti savo priešų, Kidas pradeda savo negailestingą planą atkeršyti iš jo viską atėmusiems vyrams.
Dev‘o personažas Kidas įkūnija įdomų istorijos perteikimo pasirinkimą, kuris daug pasako apie jo kelionę ir filme nagrinėjamas temas. Kido vardas, tiksliau, jo tradicinio vardo nebuvimas, atlieka svarbų vaidmenį suprantant jo personažą ir platesnę istoriją. Kido anonimiškumas yra beveidės, bevardės, atskirtos visuomenės egzistencijos metafora. Nesuteikdamas Kidui konkretaus vardo, Patelis paverčia jį kiekvieno žmogaus, kovojančio prieš priespaudą ir neteisybę, simboliu. Šis pasirinkimas turi didelį atgarsį filmo veiksmo kontekste – visuomenė yra smarkiai susiskaldžiusi pagal turtą, galią ir klasę, o tai išryškina sunkią padėtį tų, kurie dažnai lieka nepastebėti ar nutildyti dominuojančių korupcijos ir elitizmo jėgų.
Patelis, išgarsėjęs vaidmenimis filmuose „Lūšnynų milijonierius“ ir „Liūtas“, šiame kartu su vizionieriumi, prodiuseriu Jordanu Peele’u sukurtame filme iš naujo sukuria save, savo pasakojimą suliedamas su neoniniais, morališkai dviprasmiškais šiuolaikinės Indijos peizažais. „Monkey Man“ – tai ne tik pasakojimas apie asmeninį kerštą, bet ir aštri socialinio susisluoksniavimo ir jame įsigalėjusios korupcijos kritika.
Įkvėptas nenugalimos Hanumano, garbinamos dievybės, simbolizuojančios stiprybę ir ištikimybę, dvasios, „Monkey Man“ pasineria į jauno vyro, kurį persekioja traumuojanti praeitis ir kuris užsidega nepasotinamu teisingumo troškimu, vidinę būseną. Vaikino rankos, randuotos ir paslaptingos, tampa chaoso įrankiais, kai jis pradeda kruopščiai suplanuotą kryžiaus žygį prieš grėsmingus miesto sindikatus. Su kiekvienu nugalėtu priešu jo kelionė virsta platesne visuomenės ligų – korupcijos, išnaudojimo ir nenugalimos prarajos tarp turtingųjų ir vargšų – apžvalga.
Hanumano, kaip gynėjo ir galios suteikėjo, vaidmuo siejasi su Kido misija pasipriešinti miesto elitui, kuris engia atstumtuosius. Filme vaizduojama hidžros bendruomenė – istoriškai marginalizuota trečioji Indijos lytis – ir Kido sąjunga su ja – yra paralelė su Hanumano gailestingumu ir pagarba visoms būtybėms, išryškinant solidarumo ir kovos už atstumtųjų bendruomenių orumą ir pagarbą temas.
Devas Patelis savo režisūriniame debiute nusprendė įtraukti hidžras ne tik kaip antraplanius personažus, bet kaip pagrindines figūras Kido kelionėje ir platesniame teminiame filmo paveiksle. Šis pasirinkimas simbolizuoja Patelio ketinimą kvestionuoti ir iš naujo apibrėžti visuomenės normas, atkreipiant dėmesį į bendruomenę, kuri ilgą laiką buvo nustumta į užribį. Skirdamas hidžrai vaidmenis, kurie yra neatsiejami nuo pagrindinio herojaus misijos atkeršyti korumpuotam elitui, „Monkey Man“ išryškina jų tvirtumą, stiprybę ir patiriamas neteisybes. Filme vaizduojama hidžros bendruomenė neapsiriboja vien simboliniu LGBTQ+ bendruomenės įtraukimu, tai sąmoningos pastangos humanizuoti ir puoselėti jų tapatybę, parodyti jų drąsą susidūrus su sunkumais. Šios grupės įtraukimas į filmą pabrėžia įvairių visuomenės sluoksnių solidarumo būtinybę, ypač tų, kurie buvo engiami ar atstumti.
Galima sakyti, jog šis filmas yra įspūdingas Devo Patelio kaip pasakotojo ir kūrėjo evoliucijos liudijimas. Tai filmas, sujungiantis mitologiją su šiuolaikiškumu, asmeniškumą su politika ir siūlantis įtikinamą pasakojimą apie žmogų, kuris, kaukėtas ir atstumtas, pakyla, kad mestų iššūkį sisteminei šalies neteisybei. Pirmasis Patelio blynas absoliučiai neprisvilęs:„Monkey Man“ ne tik įtraukia žiūrovus savo skoningai žiauriu istorijos, muzikos ir Mumbajaus vaizdų mišiniu, bet ir verčia susimąstyti apie teisingumo ir tylos kainą priespaudos akivaizdoje. (Gabrielė Plikynaitė)
5. „Greitoji pagalba” (Ambulance)
Per vieną dieną Los Andželo gatvėse trys gyvenimai pasikeis amžiams. Nutrūktgalviškame režisieriaus ir prodiuserio Michael Bay veiksmo trileryje apdovanotas veteranas Vilas Šarpas, desperatiškai ieškantis pinigų žmonos medicininėms išlaidoms padengti, paprašo paskolos iš vienintelio asmens, kurio nevertėtų prašyti – jo įbrolio Denio. Charizmatiškasis nusikaltėlis Denis pasiūlo šį tą geriau: didžiausią banko vagystę Los Andželo istorijoje – 32 milijonus dolerių, kurie pakeistų Vilo gyvenimą.
Galvodamas apie žmoną, Vilas yra priverstas sutikti. Tačiau kai jų planas nepavyksta, broliai pagrobia greitosios pagalbos automobilį su sužeistu policininku, kovojančiu dėl savo gyvybės, ir jo gyvybę palaikančia medike. Nesibaigiančiose gaudynėse, Vilas ir Denis bando išsisukti nuo teisėsaugos, išlaikyti gyvus įkaitus ir stengiasi nenužudyti vienas kito, visa tai tampa pačiu beprotiškiausiu pabėgimu.
Nepaisant talentingų aktorių ir teigiamų atsiliepimų, kuriuose filmas buvo giriamas kaip puikus apiplėšimo filmas, „Greitoji pagalba“ visame pasaulyje uždirbo tik 51 milijoną dolerių. Tačiau filmo biudžetas buvo nedidelis, tik 40 mln. dolerių.
4. „The Gray Man“
Anthony ir Joe Russo režisuotas filmas „The Gray Man“, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka Ryanas Goslingas, yra „Netflix“ milžiniško biudžeto kūrinys, kuriuo siekiama pradėti naują frančizę. R. Goslingas vaidina šnipą Siera Six, užverbuotą iš kalėjimo vykdyti misiją, kuri pakrypsta į blogąją pusę, kai jis sužino, kad jo taikinys yra kitas slaptasis agentas. Kai Sixas pradeda bėgti, jį persekioja Lloydas Hansenas (Chrisas Evansas), buvęs CŽV agentas, tapęs samdomu agentu, ir prie jo prisijungia kita šnipė Dani Miranda (Ana de Armas).
Tačiau, nepaisant gausaus aktorių kolektyvo ir aukštos produkcijos vertės, siužetas, tiesą sakant, nesugeba suteikti įsimintinų įspūdžių. Filmas kenčia nuo personažų individualumo trūkumo, pagrindinis veikėjas nėra nepakankamai išvystytas, o antagonistai nekelia realios grėsmės. Nors kai kurie veiksmo epizodai yra veiksmingi, bendrai paėmus filmui kliudo prastas apšvietimas ir tikro jaudulio ir įdomumo stoka. „The Gray Man“ iliustruoja srautinių pramogų tendenciją, kai riziką slopina algoritmais paremti sprendimai, dėl to atsiranda šabloniški ir neįkvepiantys blokbasteriai.
Didžiausias filmo trūkumas – bandymas sukurti tęsinius. Didžiąją dalį filmo trukmės bandoma sukurti atpasakojimą, kuris galėtų būti svarbus būsimoms frančizės dalims. Tačiau, atsižvelgiant į neigiamus filmo atsiliepimus, mažai tikėtina, kad šie numanomi tęsiniai kada nors sulauks dienos šviesos.
3. „ĮTŪŽUSIEJI“ (Huo zhe yan / The Furious)
Prieš kalbant apie japono Kenji Tanigakio Kinijoje sukurtą veiksmo filmą „Įtūžusieji“, būtų pravartu priminti apie senokos praeities įvykius.
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje, dar nesulaukęs nė 30 metų, kenpo, dziudo ir aikido meistras japonas Yasuaki Kurata filmavosi Honkongo studijose masiškai tada gamintuose veiksmo filmuose. Ten jis susidraugavo su Bruce’u Lee, išmoko kung fu paslapčių iš legendinio Lau Ka-leungo ir sukaupė įspūdingą filmų sąrašą.
Tačiau sugrįžus į gimtinę, kur taip pat jau buvo įsibėgėjęs veiksmo filmų bumas, Kuratai buvo sunku integruotis į darniai veikiančią sistemą. Galiausiai, nenorėdamas prarasti įgūdžių, Yasuaki perėjo į televiziją, tačiau ten jis buvo nepatenkintas kaskadininkų darbo kokybe: jų judesiai buvo per lėti, o tai gaišino laiką ir reikalavo daryti daugiau dublių brangiai kainuojančioje kino juostoje.
Tada Kurata įkūrė savo vardu pavadintą mokyklą „Kurata Action Club“ (dar žinomą kaip „Kurata Promotion“) ir pradėjo ugdyti savo kaskadininkus. Netrukus „Kurata Promotion“ tapo tarptautinių veiksmo filmų kūrėjų mokymo vieta. O tarp gabių absolventų buvo Kenji Tanigaki.
Savo sugebėjimus jis jau kaip režisierius pademonstravo trijuose veiksmo filmuose iš „Šinobi“ serijos. Japoniškus šinobius geriau žinome kitu vardu – nindzės: tai slaptieji feodalinės Japonijos kariai, šnipai ir samdiniai, atlikinėję infiltracijos, sabotažo bei žvalgybos užduotis. Šis terminas šiandien ypač populiarus popkultūroje, pavyzdžiui, anime ir mangose.
Visuose trijuose filmuose dviem geriausiems draugams skirtinguose kontekstuose tenka spręsti tą pačią dilemą – išsivaduoti iš mirtinai pavojingos šinobių hierarchijos gniaužtų, arba žūti.
Kurdamas šiuos filmus Tanigaki efektyviai modifikavo klasikines senosios mokyklos Honkongo technikas – plataus plano kadrus, ritminį montažą ir sudėtingus kameros judesius.
Šį profesinį įdirbį jis meistriškai išnaudoja ir naujausiame filme „Įtūžusieji“.
Pagrindinis veikėjas čia yra kuklus nebylys darbininkas Vang Vėjus (akt. Xie Miao). Jis gyvena Honkonge, augina dukrą ir stengiasi likti nepastebėtas. Tačiau kartą mergaitę pagrobia nusikaltėlių gauja, o policija praktiškai ignoruoja tėvo prašymą padėti, todėl Vangas pats imasi tyrimo. Jis suvienija jėgas su žurnalistu Navinu (Joe Taslim), kuris taip pat ieško savo dingusios žmonos. Kartu šie du vyrai atskleidžia galingą prekybos žmonėmis tinklą: nusikaltėliams priklauso ne tik gamyklos ir naktiniai klubai, bet ir pusė Honkongo policijos pajėgų.
Filmas sukurtas taip, kad siužeto struktūra daro veiksmo scenas nenuspėjamas: net jei pasakojamos istorijos planas numato kiekvieno segmento pabaigą, autoriai atsisako įprastos dinamikos ir kiekvieną kovą paverčia atskira istorija. Filme nemažai scenų, kuriuose priartėjama prie hiperrealizmo, tačiau stengiamasi nežengti į kraštutinumus.
Finalinėje kovoje susiduria penki priešininkai: du protagonistai, du antagonistai ir vienas chaotiškas elementas (!), nepriklausantis jokiai frakcijai. Septyniolikos minučių trukmės skerdynės kupinos koncentruotos informacijos apie kovos stilius, veiksmų motyvus, emocines būsenas ir konkrečių situacijų ypatybes.
Visgi šio filmo žiūrovus reikėtų perspėti, kad būtų pasirengę pamatyti neįprastus vaizdus, dėl kurių per premjerą Toronto tarptautiniame kino festivalyje iš kino salių teko išvesti tokio kino šokiruotus žiūrovus.
Bet jeigu ištversite tokį seansą, nemaža galimybė, kad papildysite šio žanro gerbėjų ir žinovų gretas. (G.J.)
2. „ŠTURMAS“ (Onslaught)
Šiuolaikiniai siaubo filmų kūrėjai mus pratina prie naujadarų, ne tik tokių, kaip „kūno trileriai“ (šioje apžvalgoje taip vadintinas „Tinkamas kūnas“), bet ir slešerių (angl. Slasher), kuriems, be abejonės, priskirtinas neseniai mūsų didžiuosiuose ekranuose viešėjęs „Šturmas“.
Slešerių grupei priskiriami siaubo filmai, kurių pagrindinis veiksmas sukasi apie žudiką psichopatą, tykantį savo aukų, jas persekiojantį ir žudantį įvairiais smurtiniais būdu. Vienu žymiausiu tokio tipo filmu, tapusiu klasika, laikomas 1996 metais režisieriaus Weso Craveno sukurtas „Klyksmas“ (Scream), kuriame žudiko veidą slepianti siaubinga kaukė tapo vienu iš labiausiai kine atpažįstamu simboliu.
Siaubo kino taisykles gerai įsisavinęs Adamas Wingardas (visi jo režisuoti filmai yra siaubo trileriai) lieka ištikimas mėgstamiausiam žanrui ir naujausiame filme. „Šturmas“ buvo reklamuojamas kaip „pašėlęs, adrenalino kupinas trileris, kuriame susiduria karinis eksperimentas, išgyvenimo instinktas ir nesustabdomas smurtas“. O pati filme pasakojama istorija buvo pristatoma taip: „Kai iš slaptos karinės laboratorijos ištrūksta tai, ko niekas neturėjo pamatyti dienos šviesoje, prasideda žūtbūtinė kova, kurioje išliks tik tie, kurie pasiruošę atsakyti smurtu į smurtą“.
Nors šiais laikais filmų kūrėjai (ypač jauni) stengiasi parodyti, kad jie gerai įvaldę modernius veiksmo ir fantastinis kino triukus, „Šturmas“ atrodo taip, tarsi būtų susuktas ne dabar, o prieš kokius du dešimtmečius.
Kažkur didžiulėse Naujosios Meksikos dykvietėse gyvenanti Selesta (akt. Adria Arjona) dirba priekabų parko vadove. Ji – buvusi elitinė armijos snaiperė, kurios spintoje – įspūdingas automatinių ginklų arsenalas. O dukra Deizė (Blake Kennedy), kuri grįžta namo savaitgaliais, serga sekinančiu potrauminio streso sutrikimu. Be retkarčiais pasireiškiančio nervinio rankų drebėjimo, nuolatinių kivirčų su buvusiu vyru ir pastovaus poreikio išgauti nuomą iš mažos bendruomenės marginalizuotų gyventojų, iškyla dar viena problema: iš netoliese esančios privačios karinės bazės pabėgo trys superkariai, pavadinti juokingomis pravardėmis – Verksnys (akt. Tyleris Hallas), Tarakonas (Dave‘as Campbellas) ir Mėsininkas (Alexas Pereira), ir jie nesustos, kol nesunaikins visų gyvų padarų rajone.
Priekabų parko gyventojai, deja, patenka į karinių bepročių kryžminę ugnį, ir Selesta privalo panaudoti savo laikinai „įšaldytus“ karinius įgūdžius, kad apsaugotų save, dukrą ir kelis kaimynus.
Du priešpaskutiniai A. Wingardo filmai GODZILA PRIEŠ KONGĄ (Godzilla vs. Kong, 2021 m.) ir GODZILA IR KONGAS: NAUJA IMPERIJA (Godzilla x Kong The New Empire, 2024 m.) pasakojo apie japonų sugalvotą fantastinę pabaisą, kurią pastaruoju metu labai pamėgo Holivudas.
Palyginti su šitais dviem fantastiniais blokbasteriais „Šturmas“ atrodo kaip kuklus kamerinis filmas, nuo kurių ir prasidėjo A. Wingardo karjera („Šturmas“ kainavo vos 3.2 mln. dolerių).
Pats A. Wingardas pripažino, kad „Šturmas“ iš tikrųjų yra „kinas apie kiną“: filme tikrai daug citatų iš Johno Carpenterio filmų „13-osios nuovados apgultis“ (1976 m.) ar „Helovinų“ serijos (režisierius net sakėsi norėjęs sukurti filmą, kuriame Michaelo Myerso žudikas, įgijęs karinius įgūdžius armijos mokymo stovykloje, dabar lakstytų ne su peiliu, o su kulkosvaidžiu…). O vyriausybės agentą Beilorą suvaidinęs Michaelas Biehnas atrodo taip, tarsi čia būtų atkeliavęs tiesiai iš „Terminatoriaus“.
Žodžiu, anot vieno užsienio recenzento, „Šturme“ yra tiek daug meilės senajam veiksmo kinui, kad naujoms idėjoms vos lieka vietos. Kiekvienas elementas čia yra gražus atskirai: įžanginiai titrai, muzika, kaukės, ginklai, spalvos. Tačiau kartu visa tai atrodo kaip labai įmantrus nuotaikų stendas“.
„Šturmas“ nuolat svyruoja kažkur tarp žanrų. Filmo pavadinimas žada veiksmą, ir ekrane netgi pasirodo atgalinis skaičiavimas, tarsi įspėjimas: būkite kantrūs: tai, dėl ko susirinkome, tuoj prasidės.
„Šturmas“ trunka tik pusantros valandos, bet tai, ko gero tas atvejis, kai norėtųsi, kad jis būtų gerokai ilgesnis. Tada būtų galima labiau išplėtoti ir patį siužetą, ir daugybę antraeilių veikėjų, kurių charakteriai nužymėti tik punktyru. Nes vos tik prasideda tikrasis veiksmas, horizonte grėsmingai išnyra finaliniai titrai. (G.J.)
1. „ŽUDYK“ (Kill, 2023)
Kur dingo tie palaiminti ankstyvos jaunystės laikai, kada kino teatrai lūždavo nuo žiūrovų antplūdžio, kai buvo rodomi sentimentalūs indų filmai apie dainuojančius ir šokančius įsimylėjėlius, kurių meilei amžinai trukdo intrigantai, konkurentai ar porelės draugystei besipriešinantys piktieji giminaičiai.
Dabartins Indijos kinas pasikeitė neišpasakytai. Neveltui jau seniai žinome apie BOLIVUDĄ, kuriame dabar masiškai gaminami įvairių žanrų (ne vien melodramos, kaip anksčiau) filmai – kriminaliniai trileriai, fantastiniai blokbasteriai, romantiškos nuotykių juostos apie baikerius ar veiksmo filmai apie samdomus žudikus, kurie mėgdžioja vakarietiškus (visų pirma amerikietiškus) kino modelius ir dažnai tiesiog perpasakoja gerai žinomus filmus hindi maniera.
Būtent toks yra ir indų režisieriaus Nikhilo Nagesho Bhato veiksmo trileris lakonišku pavadinimu „Žudyk“ (Kill), kuris vos internete pasirodžius jo pirmajam reklaminiam treileriui, buvo pramintas „indišku Džonu Vyku traukinyje“.
Praktiškai šiuo apibudinimu filmo recenziją galima būtų ir pabaigti. Nes sutapimų su Keanu Reeveso veiksmo epopėjomis yra praktiškai kiekvienoje scenoje.
Pagrindinis filmo personažas – Indijos specialiųjų pajėgų karininkas Amritas Rathulas keliauja traukiniu, į kurį taip pat įlipa 40 vyrų gauja. Traukinyje taip pat yra Amrito mylimoji. Čia net jokių burtų nereikia, kad suprastum, jog žiaurūs konfliktai neišvengiami. Ir jie prasidės negaištant brangaus laiko.
Indai gerai žino jų šalies mitologijos personažą – karingos Nepalo tautos narį Bišnu Šreštą, kuris vienas pats kovojo su 40 ginkluotų banditų per Indiją keliaujančiame traukinyje ir nugalėjo. Jis, kaip ir kiekvienas indas, aišku, žinojo apie Mahatmą Gandį, mokiusį tautiečius nesipriešinti smurtui. Bet juk tai buvo taip seniai! O dabar siekiant sumažinti nusikalstamumą šalyje, reikia imtis radikalių priemonių ir ypatingų bei unikalių indiškų ginklų – khukuri (lietuviškai – kukri). Tai nacionalinis Nepalo ginklas – peilis arba trumpasis kalavijas, pasižymintis savita, į vidų įlinkusia geležte. Didžiojoje Pietų Azijos dalyje jis naudojamas tiek kaip artimos kovos ginklas, tiek kaip įprastas įrankis pjaustymui ar kapojimui.
Nėra jokio reikalo ir prasmės atpasakoti filmo siužeto. Galima tik pajuokauti, kad filmo autoriai puikiai iliustruoja seną Lietuvos kariūnų priesaiką „Be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk!“
Būtent taip Indijoje reikalaujama elgtis ir su kukriu: jeigu jau ištraukei šį mirtiną ginklą iš makšties, tai jau nebegalima ašmenis grąžinti atgal, nors kartą jų neįdūrus į bent vieno priešo kūną.
Na, o jeigu tų priešų yra keturiasdešimt, tai nėra ko stebėtis, kad kraujas trykšta beveik kiekviename filmo kadre. Jei patinka tokie gerai choreografuotų skerdynių spektakliai, tikrai liksite patenkinti. Ir, žinoma, lauksite naujausio filmo apie Džoną Vyką su Keanu Reevesu… (G.J.)
