Pastaruoju metu vis dažniau apžvelgiame siaubo trilerius, kurie labai ryškiai išsiskiria dabartinių pasaulinio kino naujienų fone. Žiūrėdami tokius filmus žiūrovai šiurpsta iš baimės, o psichologai turi gerą progą pasamprotauti apie tai, kas ką įtakoja: ar pasaulis darosi žiauresnis todėl, kad žiaurėja filmai, ar atvirkščiai?
Jūsų teismui siūlome 10 išties brutalių filmų suaugusiai auditorijai.
10. „ATSPINDYS NEGYVAME DEIMANTE“ (Reflection in a Dead Diamond, 2025)
Vienas pirmųjų Berlyno kino festivalyje šį filmą pamatęs kino kritikas Gediminas Kukta tuoj po premjeros parašė: „Jis [filmas-G.J.] visas nuaustas iš 7 dešimtmečio itališkų ir prancūziškų B kategorijos filmų apie šnipus siužetinių ir estetinių tropų. Šiuos filmus kadaise įkvėpė populiarūs italų komiksai, vadinamieji fumetti neri, kuriuose veikė slapti agentai à la Džeimsas Bondas, maskuoti blogiečiai, fatališkos moterys ir pasaulį sunaikinti norinčios organizacijos.
Dabar režisieriai iš viso to kuria radikalią stilizaciją, kurioje ieškoti sąlyčio su tikrove reikštų iš filmo reikalauti to, kuo jis paprasčiausiai nėra. Režisieriams neįdomi realybė. Jie myli kiną ir tai demonstruoja su dideliu polėkiu. Veikėjų kalba, elgesys, meilė, intrigos, konspiracijos, kova su pasaulio blogiu, susišaudymai ir mirtys – viskas čia paryškinta, perdėta ir teatrališka.
Papasakoti šio filmo siužetą – sunkus uždavinys. Svarbiausias čia ne naratyvas, tradicinio pasakojimo net nėra. Bet jeigu reiktų vienu sakiniu nusakyti bent jau išeities tašką, šis skambėtų taip: Prancūzijos kurorte dienas leidžiantis garbaus amžiaus vyras pasineria į prisiminimus apie jaunystės dienas, kai Rivjeroje vykdė misiją kodiniu pavadinimu „Serpantikas“, kurios tikslas buvo sučiupti paslaptingą latekso kostiumu vilkinčią ir į nešvarų reikalą su deimantais įsivėlusią kaukėtą moterį.
Tas Prancūzijos kurorte dienas leidžiantis garbaus amžiaus vyras yra 70-metis buvęs slaptasis agentas Džonas D., kuris ramiai sau gyveno prabangiame viešbutyje Rivjeroje, kol nepradingsta jo paslaptinga kaimynė, kuriai vyras buvo neabejingas. Jai pradingus Džonas sunerimo, kad taip jo priešai prisiartino prie jo paties.
Šią nerimo atmosferą ir veikėją apėmusį baimės jausmą režisierių pora Hélène Cattet ir Bruno Forzani (tai jau ketvirtasis sutuoktinių bendrai sukurtas trileris) be komentarų parodo jau antroje scenoje, kurioje per visą ekrano plotį matome aktoriaus Fabio Testi akis, tarsi citatą iš legendinio italų režisieriaus Sergio Leonė‘s vesterno „Kartą Laukiniuose vakaruose“, kurioje aktorius Charlesas Bronsonas pakelia akis nuo savo lūpinės armonikėlės ir pažvelgia į kino kamerą.
Citatų iš kino klasikos tikrai bus nemažai. Filmo pradžioje autoriai netgi pagerbia Roberto Brownjohno sukurtus ikoniškus ankstyvųjų Džeimso Bondo filmų titrus, kuriuose matomi užuominų kupini siluetai ir ant aktorių kūnų projektuojami vaizdai. Jei žiūrime filmą perpratę autoriaus pasiūlytas žaidimo taisykles tai dažnai patenkame į „grynojo kino“ teritoriją, kai žodžių labai mažai, istoriją pasakojama vaizdais, o kiekviena nauja kompozicija papildo ankstesniąją.
O senų gerų laikų žudikė Serpantik, vilkėjusi moters katės kostiumą, be abejo, komiksų (tik jau amerikietiškų) gerbėjams primins „lateksinę“ Halle Berry iš filmo „Moteris-Katė“ (Catwoman, 2004 m.).
Žiūrint filmą susidaro įspūdis, kad režisierių porelė, ir ankstesniuose bendruose darbuose kultivavusi komiksų bei grafinių romanų stilistiką, ir šį kartą bando iškepti naują „europudingą“ iš jau žinomų ingredientų, kaip tai darė jų pirmtakai, įskaitant ir tokių žaidimų meistrą Quentiną Tarantino, kurio ilgalaikis susižavėjimas komiksais – jokia paslaptis.
Tik, žinoma, iki Q. Tarantino žaidimų čia akivaizdžiai toloka. Bet savo pliusų, filme, žinoma, nemažai. Filmą recenzavę užsienio kritikai gyrė autorius už drąsą, hipnotizuojančią kinematografiją, sodrų garso takelį, nors daugelis solidarizavosi su G. Kukta ir taip pat akcentavo, kad siužetas yra beveik nesusekamas ir egzistuoja vien tam, kad palaikytų psichodelinius vaizdus.
Visgi internetiniame resurse Rotten Tomatoes filmas vertinamas teigiamai (apie 85% kritikų palaikymo), tačiau žiūrovai apklausose ne tokie solidarūs – vieni filmą vadina vizualiniu šedevru, kiti – visiškai tuščiu stilistiniu eksperimentu.
Vadinasi, čia kaip tik tas atvejis, kai reikia turėti savo nuomonę. (Gediminas Jankauskas)
9. „Vaikis žudo pasaulį“ (Boy Kills World, 2023)
Billas Skarsgårdas – vienas iš aštuonių Skarsgårdų brolių ir seserų, iš kurių šeši dirba kaip aktoriai – iki šiol buvo įsitvirtinęs nišoje kaip geriausias, kurį galima pasamdyti, kai reikia Skarsgårdo su šiek tiek šiurpios atmosferos. Jis suvaidino galimai pavojingą nepažįstamąjį (filme „Barbarian“), vampyrą (filme „Hemlock Grove“), nepamirštamai bjaurų šokantį klouną Pennywise’ą „Tas“ (angl. IT) ir taip pat vaidins pagrindinį personažą filme „Varnas“ (angl. The Crow). Tačiau filme „Vaikis žudo pasaulį“ jis įrodo, kad turi dar vieną stygą: jis yra tikras veiksmo filmų žvaigždė.
Seksualusis Skarsgårdas vaidina berniuką, vieną iš tų „aš esu instrumentas, sukurtas vienam tikslui“ tipų, kurie klesti veiksmo žanre. Tas vienintelis tikslas yra laiko patikrintas: kerštas. Šiuo atveju jis nukreiptas prieš aktorės Famke Janssen vaidinamą Hildą van der Koy, turtingos valdančiosios šeimos galvą totalitarinėje valstybėje, kurios gyventojai kasmet „skerdžiami“, o tariamiems disidentams ir išdavikams įvykdoma mirties bausmė.
Netekęs artimųjų per vieną iš šių valstybės įsakymu vykdomų egzekucijų, Vaikis dabar nori išieškoti kaltininkus ir padaryti jiems: „akis už akį“ ir, kaip galima suprasti iš filmo pavadinimo, kiekvienas, kuris trukdo šiam siekiui, bus laikomas teisėtu taikiniu ir greitai nužudytas.
Skarsgårdas vaidina nuostabų vaidmenį. Jo personažas yra kurčias ir nebylus, todėl jo pasirodymas primena mirtiną Busterį Keatoną (nors visą laiką girdime berniuko mintis už kadro). Juosta apima „Deadpool“ komiksų smurto mišinį kartu su „Bado žaidynių“ stiliaaus pasaulio kūrimu ir personažų archetipais, pasiskolintais iš visokiausių žanrų – nuo anime iki Honkongo veiksmo filmų ir vaizdo žaidimų.
Siužetas tikrai įtemptas ir greitas, jame daug retrospektyvų ir apreiškimų. Čia yra viskas, ko iš tiesų norime iš tokio „vidurnakčio“ filmo: įdomūs personažai, greita trukmė ir kuo daugiau veiksmo, kraujo ir mirčių scenų. Pasiruoškite, šis Vaikis pašalinti viską, kas stovės jo kelyje… (G.J.)
8. „NEMIRTINGAS: KERŠTO KELIAS (Sisu: Road to Revenge, 2025)
Visai neseniai čia pristačiau suomių režisieriaus Jalmari Helanderio veiksmo trilerį „Nemirtingas“ (Sisu, 2022 m.), kuris priminė tragiškus 1944-ųjų metų įvykius, kai rusų taip ir nenugalėti narsūs suomiai ėmė vyti iš savo šalies dar ir vokiečių okupantus.
Filmo veiksmas plėtojasi Laplandijoje. Jausdami po kojomis degančią žemę naciai paniškai sprunka į kaimyninę Norvegija ir stengiasi jiems nesvetingai Suomijai padaryti kuo daugiau nuostolių – plėšikauja, smurtauja, žudo, naikina ištisus kaimus.
Tačiau nacių kelyje pasipainioja vienišas vyras Atamis Korpis, kuris, pasirodo legendinis kovotojas, Žiemos karo metu nužudęs per tris šimtus rusų okupantų, už ką Stalino kariaunos buvo pramintas „Koščėjumi“ (Nemirtinguoju).
Nuo šio momento prasideda kvapą gniaužiantis vienišiaus karas prieš gerai ginkluotus esesininkus, kurių gretas narsus medžioklis retina labai išradingai ir efektingai.
Šį filmą režisierius sumanė kurti per koronaviruso pandemija, kai žlugo jo projektas Kanadoje sukurti fantastinę komediją „Džeris ir Mis Visata“. Nenorėdamas sėdėti be darbo J. Helanderis ir sugalvojo veiksmo filmą, kurio herojus būtų panašus į Džoną Rembo, Pašėlusį Maksą ir Džoną Vyką. Bet „Sisu“ turi ir realų prototipą – legendinį suomių snaiperį Simo Häyhä, kuris, kaip pasakojama, per karą paklojo daugiau nei penkis šimtus rusų kareivių.
Pagrindinį vaidmenį vaidina aktorius Jorma Tommila, kuris be kita ko yra režisieriaus svainis ir pasirodo visuose Jalmario Helanderio filmuose.
Šį tandemą sutinkame ir „Nemirtingo“ tęsinyje „Keršto kelias“. Jame išlaikoma ta pati siužetinė schema: kovų užgrūdintas karo veteranas vėl susiduria su priešais ir žiauriai juos išžudo. Tik šį kartą jau ne nacius, o juos pakeitusius sovietų okupantus.
Veiksmas dabar plėtojasi 1946 metais, kai po Antrojo pasaulinio karo, Suomija pagal taikos sutartį buvo priversta Sovietų Sąjungai perleisti Karelijos teritoriją. Dabar čia Atamis – „žmogus, kuris atsisako mirti“ – išardo savo senąjį šeimos namą, pakrauna jį į sunkvežimį ir išveža, kad saugioje vietoje vėl suręstų – taip pagerbdamas savo artimųjų atminimą.
Tuo tarpu, sužinoję apie Atamio atvykimą į dabar jų valdomą teritoriją kagebistai išlaisvina iš Sibiro kalėjimo buvusį Raudonosios armijos karininką Jegorą Dragunovą (jį suvaidino amerikietis Stephenas Langas), kuris išžudė visą Atamio šeimą. Jam pažadama malonė ir didelis atlygis, jei jis atkeršys už tai, kad Atamis Žiemos karo metu nužudė daugybę Raudonosios armijos karių.
Antrojo filmo autoriai be ilgų įžangų, kaip sakoma, „eina prie reikalo“. Draganovas su nedideliu būriu vyrų pastoja Atamiui kelią jau prie Suomijos sienos, bet pirmas mūšis mūsų supermenui yra tik lengvas apšilimas. Toliau bus dar gražiau – pasigailėjęs Draganovo (nes dar nežinojo, kad jis svarbiausias jo šeimos tragedijos kaltininkas) Atamis sulaukė ginkluotų motociklininkų dalinių ir net atakų lėktuvais „Il-2“, o tai, kaip keršytojas sugeba apleistą tanką dinamito pagalba „permesti“ per sovietų pasienio kontrolės punktą ir ten esančias prieštankines kliūtis („ežius“), reikėtų įtraukti į šauniausių kino triukų topus. Taip pat ir finalinio mirtinų priešų susidūrimo sceną, kurioje labai išradingai panaudojama… aktyvuota balistinė raketa… (G.J.)
7. „Nedžentelmeniško karo ministerija“ (The Ministry of Ungentlemanly Warfare, 2024)
Kino pasaulyje, kur kariniai filmai jau seniai žavi žiūrovus pasakojimais apie didvyriškumą ir karo strategijas, „Nedžentelmeniško karo ministerija“ (The Ministry of Ungentlemanly Warfare, 2024) išskirtinai įtraukiantis pasakojimas, kuriame susipina veiksmas, komedija ir istorinė intriga. Šiame 2024 m. filme, kurį režisavo talentingasis Guy Ritchie, remiantis neseniai išslaptintais Didžiosios Britanijos karo ministerijos dokumentais, įtikinamai perteikiamos slaptos operacijos, padėjusios formuoti šiuolaikinius karo metodus.
Filme pasakojama apie pirmojo specialiųjų pajėgų padalinio atsiradimą Antrojo pasaulinio karo metais, kurio koncepciją sukūrė ne kas kitas, o Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Vinstonas Čerčilis ir sumanūs karo pareigūnai, tarp jų ir rašytojas Ianas Flemingas.
Niūrioje 1941 m. Europoje, kur Londonas nuolat susiduria su Luftvafės grėsme, „Nedžentelmeniško karo ministerija“ pasakoja apie operacijos „Postmasteris“ pradžią. Šiuo įžūliu planu siekiama sutrikdyti nacių povandeninių laivų operacijas Ispanijos kontroliuojamoje Fernando Po saloje. Pasakojimas rutuliojasi brigados generolui Kolinui Gubbinsui, kartu su Vinstono Čerčilio parama, subūrus išskirtinę komandą, kuriai vadovauja Gustavas „Gasas“ Marč-Phillipsas. Komandos misija: naudojant neutralų švedų žvejybos tralerį „Maid of Honor“ nuskandinti italų atsargų laivą, aprūpinantį nacius. Tuo pat metu SOE agentai Marjorie Stewart ir Richardas Heronas pradeda savo operacijos dalį, infiltruodamiesi į vietinių nacių gretas. Augant įtampai kupina pavojų ir netikėtų aplinkkelių komandos kelionė pasiekia kulminaciją – reidą, kurio metu atsiskleidžia šnipų gudrumas ir „nedžentelmeniškumas“.
Filme vaidina daugybė žvaigždžių, įskaitant Henry Cavillą kaip Gustavą „Gasą“ Marč-Phillipsą, taip pat Eizą González, Alaną Ritchsoną, Henry Goldingą ir Alexą Pettyferį. Kiekvienas aktorius savo vaidmenims suteikia gilumo ir charizmos, įkūnydamas tos audringos epochos negirdėtų didvyrių dvasią. Ritchsonas, įkūnijęs Danijos karinio jūrų laivyno karininką Andersą Lasseną, ir González, suvaidinusi SOE agentę Marjorie Stewart, ypač išsiskiria dinamiška vaidyba ir lemiamu vaidmeniu misijos sėkmei.
Istorinių faktų derinys su Ritchie būdingu greito veiksmo stiliumi ir aštriu sąmoju paverčia „Nedžentelmeniško karo ministeriją“ ne tik filmu, bet kone kino renginiu, kurio negalima praleisti. Tai ir padėka drąsiems Antrojo pasaulinio karo slaptųjų agentų poelgiams, ir neįprastų strategijų, kurios dažnai lieka nepastebėtos karo pasakojimuose, apžvalga. „Nedžentelmeniško karo ministerija“ tai išskirtinis karo filmų žanro papildymas, sumaniai perteikiantis slaptus karo veiksmus, lėmusius pasaulio istorinius įvykius. Filmas, sujungęs humorą, veiksmą ir istorinį autentiškumą, neabejotinai patiks plačiajai auditorijai, todėl jį būtinai turi pamatyti ir istorijos, ir įtemto kino gerbėjai. (Gabrielė Plikynaitė)
6. „BEŽDŽIONĖ“ (The Monkey, 2025)
Stepheną Kingą kine vis dar lydi stabili sėkmė. Kasmet ekranizuojami jo kūriniai – romanai, apysakos ir net trumpi apsakymai. Pagal vieną jų šiemet režisierius Osgoodas Perkinsas susuko iš tikrųjų baisų ir smagų trilerį „Beždžionė“, kurį neseniai matėme didžiuosiuose ekranuose.
Osgoodas Perkinsas yra tikrai paklausą turintis aktorius, kurio vaidmenų sąrašas perkopė dviejų dešimčių ribą. Bet jam to negana. 2015-aisisais metais pabandęs režisuoti jis pamėgo ir šį užsiėmimą, juolab kad trileris „Vasaris“ (February), pasakojantis apie tai, kaip žiemos atostogų metu dvi mokinės mergaičių internatinėje mokykloje susiduria su bauginančia būtybe, susilaukė nemenko dėmesio.
Trileriai buvo ir kiti jo režisuoti filmai. Neseniai matėme jo „Sielų kolekcionierių“ (Longlegs), kuriame serijinį žudiką vaidina Nicolas Cage‘as.
„Beždžionė“, jei tikėsime internetiniu resursu www.imdb.com., yra jau 397-oji (!) „siaubų karaliumi“ seniai vadinamo Stepheno Kingo kūrinių ekranizacija. Kaip dažniausiai būna, ir šis siaubingas siužetas priverčia pamąstyti apie mirtį, bet daro tai pasitelkus juodosios komedijos stilistiką, kurioje rafinuoto keršto įrankiu tampa žaislinė beždžionėlė su būgnu (S. Kingo apsakyme vietoje būgno buvo lėkštės).
Šio tikrai nesimpatiškai atrodančio žaislo mirtiną galią pajuntame jau žiūrėdami filmo prologą.
O prasidėjo šiurpių įvykių grandinė, kai dvyniai Halas ir Bilas Šelburnai sendaikčiais užgriozdintoje tėvo namo palėpėje rado senovinį žaislą – būgneliais grojančią beždžionę – jie net neįtarė, kad jų gyvenimas pasikeis amžiams. Pirmoji su žaislu susijusi mirtis berniukus šokiravo, o po antros ir trečios juos apėmė tikras siaubas. Dvyniai ėmė įtarti, kad šias mirtis kažkokiu magišku būdu sukelia būtent jų beždžionė.
Todėl broliai įdėjo žaislą į dėžę su akmenimis, apraizgė grandinėmis ir įmetė į apleistą šulinį. Mirtys liovėsi, berniukai pamažu užaugo ir jų keliai išsiskyrė.
Bet kartą Halas gauna žinią iš brolio (vaikystėje dvynius filme vaidina Christianas Convery, o suaugusius – Theo Jamesas), kad beždžionė sugrįžo, visi paauglystės košmarai vėl tampa ryškūs, tarsi būtų nutikę vakar. Policijos tyrėjams ir kitiems žmonėms šios keistos mirtys atrodo tiesiog šiurpūs sutapimai, tačiau dvyniai žino tikrąją tiesą.
Vis dar veikiantis mechaninis žaislas paklūsta savoms taisyklėms: kai tik užgroja muzika ir beždžionė ima mušti būgną, būtinai kas nors numiršta. Numatyti, kur vėl smogs likimas ir kas bus kita auka, neįmanoma. Čia jau kaip su rusiška rulete…
Brolių požiūris į mirtį nešantį mechanizmą išsiskiria: Halas įsitikinęs, kad mirtis sėjantį žaislą reikia kuo greičiau sunaikinti, o Bilą, regis, žavi žaisle slypinti fatališka galia…
P.S. Kad likimo keliai iš tikrųjų keisti, liudija šio filmo režisierius Osgoodas Perkinsas, kurio tėvas Anthony Perkinsas 1960-aisiais metais Alfredo Hitchcocko trileryje „Psichopatas“ suvaidino vieną šiurpiausių pasauliniame kine serijinių žudikų Normaną Beitsą ir 1992-aisiais mirė nuo AIDS…
Filme veikėjai negali kontroliuoti nelaimių, kurios vyksta aplink juos. Daugelis kritikų pastebėjo, kad ši tema glaudžiai susijusi su paties režisieriaus gyvenimu. Tėvo mirtis ir motinos žūtis per Rugsėjo 11-osios išpuolius buvo tragedijos, kurių jis negalėjo nei numatyti, nei sustabdyti.(G.J.)
5.„ŠTURMAS“ (Onslaught, 2026)
Šiuolaikiniai siaubo filmų kūrėjai mus pratina prie naujadarų, ne tik tokių, kaip „kūno trileriai“ (šioje apžvalgoje taip vadintinas „Tinkamas kūnas“), bet ir slešerių (angl. Slasher), kuriems, be abejonės, priskirtinas neseniai mūsų didžiuosiuose ekranuose viešėjęs „Šturmas“.
Slešerių grupei priskiriami siaubo filmai, kurių pagrindinis veiksmas sukasi apie žudiką psichopatą, tykantį savo aukų, jas persekiojantį ir žudantį įvairiais smurtiniais būdu. Vienu žymiausiu tokio tipo filmu, tapusiu klasika, laikomas 1996 metais režisieriaus Weso Craveno sukurtas „Klyksmas“ (Scream), kuriame žudiko veidą slepianti siaubinga kaukė tapo vienu iš labiausiai kine atpažįstamu simboliu.
Siaubo kino taisykles gerai įsisavinęs Adamas Wingardas (visi jo režisuoti filmai yra siaubo trileriai) lieka ištikimas mėgstamiausiam žanrui ir naujausiame filme. „Šturmas“ buvo reklamuojamas kaip „pašėlęs, adrenalino kupinas trileris, kuriame susiduria karinis eksperimentas, išgyvenimo instinktas ir nesustabdomas smurtas“. O pati filme pasakojama istorija buvo pristatoma taip: „Kai iš slaptos karinės laboratorijos ištrūksta tai, ko niekas neturėjo pamatyti dienos šviesoje, prasideda žūtbūtinė kova, kurioje išliks tik tie, kurie pasiruošę atsakyti smurtu į smurtą“.
Nors šiais laikais filmų kūrėjai (ypač jauni) stengiasi parodyti, kad jie gerai įvaldę modernius veiksmo ir fantastinis kino triukus, „Šturmas“ atrodo taip, tarsi būtų susuktas ne dabar, o prieš kokius du dešimtmečius.
Kažkur didžiulėse Naujosios Meksikos dykvietėse gyvenanti Selesta (akt. Adria Arjona) dirba priekabų parko vadove. Ji – buvusi elitinė armijos snaiperė, kurios spintoje – įspūdingas automatinių ginklų arsenalas. O dukra Deizė (Blake Kennedy), kuri grįžta namo savaitgaliais, serga sekinančiu potrauminio streso sutrikimu. Be retkarčiais pasireiškiančio nervinio rankų drebėjimo, nuolatinių kivirčų su buvusiu vyru ir pastovaus poreikio išgauti nuomą iš mažos bendruomenės marginalizuotų gyventojų, iškyla dar viena problema: iš netoliese esančios privačios karinės bazės pabėgo trys superkariai, pavadinti juokingomis pravardėmis – Verksnys (akt. Tyleris Hallas), Tarakonas (Dave‘as Campbellas) ir Mėsininkas (Alexas Pereira), ir jie nesustos, kol nesunaikins visų gyvų padarų rajone.
Priekabų parko gyventojai, deja, patenka į karinių bepročių kryžminę ugnį, ir Selesta privalo panaudoti savo laikinai „įšaldytus“ karinius įgūdžius, kad apsaugotų save, dukrą ir kelis kaimynus.
Du priešpaskutiniai A. Wingardo filmai GODZILA PRIEŠ KONGĄ (Godzilla vs. Kong, 2021 m.) ir GODZILA IR KONGAS: NAUJA IMPERIJA (Godzilla x Kong The New Empire, 2024 m.) pasakojo apie japonų sugalvotą fantastinę pabaisą, kurią pastaruoju metu labai pamėgo Holivudas.
Palyginti su šitais dviem fantastiniais blokbasteriais „Šturmas“ atrodo kaip kuklus kamerinis filmas, nuo kurių ir prasidėjo A. Wingardo karjera („Šturmas“ kainavo vos 3.2 mln. dolerių).
Pats A. Wingardas pripažino, kad „Šturmas“ iš tikrųjų yra „kinas apie kiną“: filme tikrai daug citatų iš Johno Carpenterio filmų „13-osios nuovados apgultis“ (1976 m.) ar „Helovinų“ serijos (režisierius net sakėsi norėjęs sukurti filmą, kuriame Michaelo Myerso žudikas, įgijęs karinius įgūdžius armijos mokymo stovykloje, dabar lakstytų ne su peiliu, o su kulkosvaidžiu…). O vyriausybės agentą Beilorą suvaidinęs Michaelas Biehnas atrodo taip, tarsi čia būtų atkeliavęs tiesiai iš „Terminatoriaus“.
Žodžiu, anot vieno užsienio recenzento, „Šturme“ yra tiek daug meilės senajam veiksmo kinui, kad naujoms idėjoms vos lieka vietos. Kiekvienas elementas čia yra gražus atskirai: įžanginiai titrai, muzika, kaukės, ginklai, spalvos. Tačiau kartu visa tai atrodo kaip labai įmantrus nuotaikų stendas“.
„Šturmas“ nuolat svyruoja kažkur tarp žanrų. Filmo pavadinimas žada veiksmą, ir ekrane netgi pasirodo atgalinis skaičiavimas, tarsi įspėjimas: būkite kantrūs: tai, dėl ko susirinkome, tuoj prasidės.
„Šturmas“ trunka tik pusantros valandos, bet tai, ko gero tas atvejis, kai norėtųsi, kad jis būtų gerokai ilgesnis. Tada būtų galima labiau išplėtoti ir patį siužetą, ir daugybę antraeilių veikėjų, kurių charakteriai nužymėti tik punktyru. Nes vos tik prasideda tikrasis veiksmas, horizonte grėsmingai išnyra finaliniai titrai. (G.J.)
4. „Įtūžęs“ (Unhinged, 2020)
„Įtūžęs“ buvo pirmas Amerikoje filmas, ekranus pasiekęs po ilgokai trukusios pandeminės izoliacijos. Turbūt, simboliška, kad filmo autoriai savaip įprasmino per priverstinę izoliaciją susikaupusias neigiamas emocijas.
Apie sutrikusios psichikos vairuotojus filmų buvo ir anksčiau. Dažniausiai konfliktas kelyje prasidėdavo nuo visai nekalto mažmožio. Štai olandų filme „Persekiojimas“ (Bumperkleef, 2019, rež. Lodewijkas Crijnsas) atostogauti vykstanti šeima, aplenkusi lengvą furgoną, akimirksniu įsigijo mirtiną priešą, kuris pavertė pavojingo manevro autorių kelionę tikru košmaru.
Filme „Įtūžęs“ vieniša motina Reičel (akt. Caren Pistorius) yra kasdienybės stresų išvarginta moteris. Tą lemtingą dieną ant jos galvos užgriuvo daug nemalonumų: sūnus vėluoja į mokyklą, ji pati vėluoja į darbą, nuotaiką gadina mintys apie gręsiančias turto dalybas su buvusiu vyru, o čia dar atsibeldė į svečius nervus gadinantis brolis su žmona.
Nenuostabu, kad sudirgusi moteris tik ieško preteksto, kur „nuleisti gazą“. O čia dar pikapą vairuojantis barzdočius užsisvajojo ir nepajudėjo iš vietos degant jau žaliam šviesoforo signalui. (G.J.)
3. „PRIGAUTAS“ (Caught Stealing, 2025)
Labai tiksliai 7 meno dienose akcentus filmo „Prigautas“ recenzijoje „Patikimiausias partneris – katinas“ kritikė Santa Lingevičiūtė sudėliojo jau pirmojoje pastraipoje: „Darreno Aronofsky žiūrovus galima pavadinti savotiškais sadomazochistais, turbūt mėgstančiais ne tik kine, bet ir realybėje bandyti savo fizines ir psichines ribas. Šio režisieriaus personažai – dažnai prarandantys ryšį su tikrove ir gyvenimo kontrolę apskritai. Ankstesni jo filmai, pavyzdžiui, „Rekviem svajonei“ (2000), „Imtynininkas“ (2008) ar „Juodoji gulbė“ (2010), vienaip ar kitaip kalba apie fiksaciją, savidestrukciją, o pagrindinių veikėjų obsesijos juos ir stumia į priekį, ir kartu naikina. Tačiau naujasis Aronofsky filmas „Prigautas“ neprivers užsiimti savianalize ar po seanso lėkti pas psichoterapeutą“.
Nors pats režisierius sako, kad pirmose dešimt filmo minučių yra daugiau komiškų elementų nei visoje jo kūryboje kartu sudėjus, vis dėlto „Prigauto“ jis nevadina komedija – veikiau šėlione, pokštu ir avantiūra.
Vos prieš trejus metus Elvį Presley režisieriaus Bazo Luhrmanno filme suvaidinęs gražuoliukas Austinas Butleris šį kartą persikūnija į dar visai neseniai daug žadančiu beisbolo žaidėju buvusį Henką Tompsoną, kuris dabar yra į alkoholizmą linkęs, apšepusios Niujorko užeigos Lower East Side rajone barmenas, be jokio aiškaus gyvenimo tikslo. Tiesa, vyrukas savo dabartiniu gyvenimu pernelyg nesiskundžia: turi mylinčią merginą Ivoną (akt. Zoë Kravitz), nėra benamis, o daugiau jam nelabai ko ir reikia.
Dar Henkas myli mamą, gyvenančią Patersone, Kalifornijoje ir vos ne kasdien skambina jai, kad turėtų su kuo aptartų abiejų mylimiausios San Francisko „Giants“ komandos pasiekimus. O labiausiai Henką persekioja girto žmogaus sukelta automobilio avarija, per kurią žuvo jo draugas. Ši tragedija sugriovė Henko ambicijas žaisti pagrindinėje beisbolo lygoje ir pastūmėjo į priklausomybę nuo alkoholio.
Tik visa tai yra ne taip svarbu, palyginus su kaimyno katinu. Šiaip jau vyrukas kačių nemėgsta, jis myli šunis. Bet kai kaimynas anglas pankas Rasas Maineris (akt. Mattas Smithas), grįžtantis į Londoną aplankyti sergančio tėvo, paprašo kelias dienas pasirūpinti jo katinu, geraširdis Henkas sutinka. Žinoma, labai greitai to pasigaili. Pasirodo, tai – ne paprastas katinas banaliu vardu Badas, o katinas su paslaptimi. Maždaug keturių milijonų dolerių vertės paslaptimi…
Henką vienas po kito ima lankyti ganėtinai keisti ir absoliučiai nedraugiškai nusiteikę veikėjai: du rusų mafijozai Aleksejus ir Pavelas (juos vaidina du tikri rusų aktoriai, todėl atrodo natūraliausiai!), narkotikų detektyvė Elise Roman (šią neprognozuojamą pareigūnę vaidina Regina King), puertorikiečių gaujos vadas Koloradas (Badas Bunny), iki dantų apsiginklavusių žydų porelė Šmulis ir Lipa Drukerai, pakeliui į operacijos vietą nepamirštantys aplankyti artimiausius giminaičius ir su jais paminėti šabą (Vincentas D’Onofrio ir Lievas Schreiberis) ir kiti ne mažiau spalvingi personažai. Visi jie pasiryžę bet kokia kaina išsimušti iš vargšo barmeno raktą nuo minėtos paslapties. Bėda tik, kad Henkas visiškai nenutuokia, apie kokius raktus ir paslaptis eina kalba.
Filmo siužetas ir begalė tragikomiškų bei žiauriai juokingų (tikrąją šių žodžių prasme!) scenų prašyte prašosi „Prigautą“ vadinti komiksu, bet kiti filmo komponentai tokiam verdiktui priešinasi.
Filme labai aiškiai apibrėžtas laikas – 1998-eji, kai Niujorke dar stovėjo teroristų nesugriauti Pasaulio prekybos centro dangoraižiai-dvyniai. Anuometinę atmosferą pabrėžia pagrindinio veikėjo skundai dėl tuometinio Niujorko mero Rudy Giuliani vykdomos politika, o pokalbiai per atsakiklį tampa svarbia siužeto detale. Fone gi skamba dešimtmečio pabaigos hitai: „Smash Mouth“ susimaišo su madingų britų rokerių „Idles“ muzika (grupė savo kompozicijas parašė specialiai filmui).
Operatorius Matthew Libatique’as, dažnas D. Aronofskio bendradarbis, Niujorką rodo skęstantį miglose, visiškai atitolusį nuo romantiško įvaizdžio, kurį neseniai matėme filme „Materialistai“ (Materialists).
O trečiasis filmo veiksmas prasideda tolimoje Konio saloje – apleistoje miesto dalyje su nunykusiais pramogų parkais ir apleistais paplūdimiais. Būtent čia Aronofsky filmavo savo proveržio filmą „Rekviem svajonei“ (Requiem for a Dream), tačiau po daugelio metų režisieriaus potėpiai nebėra tokie drąsūs ir tamsūs.
Leidinio The Hollywood Reporter recenzentas savo rašinį apie šį filmą reziumavo taip: „Nesitikėtumėte, kad Darrenas Aronofsky sukurs stilingą kriminalinį filmą, bet būtent toks ir yra šis linksmas, vingiuotas ir galiausiai kruvinas nuotykis. „Prigautą“ yra pats atviriausiai komercinis Aronofsky kada nors sukurtas filmas“.
P.S. Intelektualų skonį savo rafinuotų stilistikų kūriniais Darrenas Aronofsky ugdė ilgai. Nieko blogo, kad jis dabar atsisuko į platesnę auditoriją. (G.J.)
2. „TOKSIŠKAS KERŠYTOJAS“ (The Toxic Avenger, 2023)
1974 metais du niujorkiečiai žydai įsteigė mažą nepriklausomą kino kompaniją „TROMA Entertainment“, gerą dešimtmetį gaminusią pigias sekso komedijas ir sėkmingai keliems kino teatrams parduodama rodyti nepriklausomus (ne didžiose studijose) sukurtus vaidybinius filmus, kuriuos įsigydavo galima sakyti už centus.
Negalima sakyti, kad verslas labai klestėjo, tačiau išlikti kino industrijos paviršiuje visgi vargais negalais pavykdavo.
Situacija į geresnę pusę pasikeitė 1984-aisiaus, kai įvyko lūžis. Jį ženklino pusės milijono dolerių vertės superherojų siaubo komediją „Toksiškas keršytojas“, kurį režisavo anksčiau niekuo ypatingu nepasižymėję Michaelas Herzas ir Lloydas Kaufmanas.
Iš pradžių nepastebėtas, šis kino komiksas galiausiai išpopuliarėjo kaip linksmas „vidurnakčio filmas“ legendiniame Niujorko meninio kino teatre „Bleecker Street Cinema“, kuris jį rodė be perstojo ištisus metus, pelnydamas filmui puikią reputaciją.
Tai matydami, „Troma“ bendrasavininkai Herzas ir Kaufmanas greitai ėmėsi veiksmų ir 1986 m. balandį iš naujo išleido „Toksišką keršytoją“ daug platesniame variante. Dabar filmas uždirbo garbingus (pagal tokio kino standartus) kelis milijonus dolerių kino teatruose, o vėliau dar daugiau – vaizdo įrašų srityje, tapdamas ne tik tikru kultiniu klasikos filmu, bet ir sukurdamas ištisą žiniasklaidos franšizę – tris tiesioginius tęsinius: vaikišką (!!!) animacinį serialą „Toxic Crusaders“, kuris buvo greitai nutrauktas; vaizdo žaidimą NES, SEGA Genesis ir GAME BOY konsolėms, taip pat tokio paties pavadinimo miuziklą viename Niujorko teatre.
Ir štai, jau šiais laikais, konkrečiai 2010 metais pasklido gandai apie grandiozinės franšizės perkrovimą. L. Kaufmanas netikėtai paskelbė, kad „Toksiškas keršytojas“ bus perdarytas Holivude „šeimai tinkamu“ formatu su PG-13 reitingu. Gerbėjai buvo labai nustebę, o kai kurie net, švelniai tariant, nepatenkinti tuo, kad naujasis projektas žada būti panašus į vaikišką pasaką.
2013 metais pasirodė žinia, kad prie projekto neva žada prisijungti pats Arnoldas Schwarzeneggeris (!), tačiau po poros metų jis iš projekto galutinai pasitraukė.
Dar 2016-aisiais pasirodė informacija, kad vienas iš prodiuserių neva bus Guillermo del Toro. Bet ir ši sensacija nepasitvirtino. Tačiau kelis metus žiniasklaidoje platintas „baltasis triukšmas“ savo padarė.
2019 metais pavasarį buvo paskelbta, kad naująją kino versiją kurs režisierius bei scenaristas Maconas Blairas, o 2020 m. lapkritį garsiausias Holivudo nykštukas Peteris Dinklage’as patvirtino vaidinsiąs pagrindinį vaidmenį. Jau 2021 m. vasarą Bulgarijoje pagaliau prasidėjo filmavimo darbai.
Siužeto užuomazga susijusi su mažame Amerikos miestelyje Sent Roma galinga chemijos gamykla, teršiančia apylinkes nuodingomis atliekomis ir gaminančia maisto papildus, kurie iš tikrųjų yra nuodingi ir mažina miesto gyventojų skaičių. O jos korumpuotas savininkas Bobas Garbingeris (jį labai karikatūriškai suvaidino dažniausiai simpatiškus personažus įkūnijęs aktorius Kevinas Baconas) be jokių skrupulų bendradarbiauja su mafija ir duoda kyšius miesto administracijai, kuri už dosnias dovanėles ne tik kad nekliudo jo veiklai, bet ir organizuoja jo garbei skirtus iškilmingus renginius.
Viename tokių renginių kuklus gamyklos valytojas Vinstonas Gusas paprašė kompensacijos dėl sužalotos sveikatos. Jo žmona jau anksčiau yra tapusi viena iš didžiosios farmacijos aukų, o jis pats, likęs vienas su savo paaugliu įsūniu Veidu (Jacob Tremblay), netrukus sužino, kad serga nepagydoma liga.
Tačiau užuot sulaukęs pagalbos nelaimėlis buvo įmestas į nuodingų atliekų rezervuarą, kur jis ir virto mutantu superherojumi. Pramintas „Toksiškuoju Keršytoju“ jis pradeda asmeninę kovą su miesto nusikalstamumu, naudodamas kruviniausius ir radikaliausius metodus. Pamažu jis ima artėti prie paties Bobo Garbingerio, kurio pakalikai paėmė keršytojo sūnų Veidą įkaitu.
Tiesą sakant, siužetas, perfrazuojant pavadinimą, tikrai „toksiškas“, tačiau reikiamas biudžetas, skirtas tikrai gerai atliktiems techniniams efektams, profesionaliai atlikta aktorių atranka (labai netikėtu pavidalu pasirodo Bobo brolį Fricą suvaidinęs linksmuolis Elijah Woodas), stilingai nufilmuoti vaizdai (operatorius Dana Gonzalesas), o taip pat gerbėjams puikiai atpažįstamos franšizės citatos bei juodojo humoro porcijos, balansuojančios ant vulgarumo ribos, užtikrino didelę B kategorijos filmus dievinančių žiūrovų auditoriją.
Žinoma, ne viskas ėjosi kaip sviestu patepta. Pradžioje beveik dvejus metus filmas laukė galimybės pasirodyti didžiajame ekrane. O ir po premjeros 2023-aisiais festivalyje „Fantastic Fest“ platintojai neskubėjo įsigyti tokio, anot jų, „problemiško“ kūrinio. Galiausiai viskas baigėsi sėkmingai. Visų pirma – tikslinei auditorijai. (G.J.)
1. „PAVOJINGI GYVIAI“ (Dangerous Animals, 2025)
Filmai apie pasakiško grožio paplūdimiuose poilsiautojus mirtinai terorizuojančius ryklius žmogėdras kuriami pavydėtinai pastoviai. Ypač po to, kai jaunas ir dar mažai kam tada žinomas režisierius Stevenas Spielbergas žiūrovus visame pasaulyje išgąsdino vėliau trimis Oskarais apdovanotu blokbasteriu „Nasrai“ (Jaws), sukurtu pagal jokiais literatūriniais privalumais, išskyrus mokėjimą manipuliuoti skaitytojų emocijomis (skaičiau – galiu paliudyti! nepasižymintį Peterio Benchley romaną.
Ir knygoje, ir filme Long Ailando kurorte prieš pat maudymosi sezono pradžią gyventojams kasdien vis daugiau baimės įvaro anksčiau neregėta bėda: pakrantėje siaučia milžiniškas baltasis ryklys, kurio aukomis jau tapo keletas lengvabūdžių. Miestelio šerifas Martinas Brodis (Roy’us Scheideris) reikalauja tuoj pat uždaryti visus paplūdimius, tačiau artėja Amerikos nepriklausomybės diena, ir meras tikrai neketina prarasti milžiniško pelno. Todėl šerifas, mokslininkas Matas Huperis (Richardas Dreyfussas) ir patyręs žvejys Kvintas (Robertas Shaw) išsirengia į vandenyną medžioti pabaisos.
Žiūrovai visame pasaulyje užgniaužę kvapą stebėjo trijų narsuolių kovą su jūros monstru ir, žinoma, šiurpo nuo nepaprastai tikroviškai atrodančio ryklio: buvo pagaminti net trys natūralaus dydžio mechaniniai rykliai, pavadinti „Briusais“, bet jie sūriame vandenyje nuolat gesdavo, todėl S. Spielbergas nusprendė ilgai nerodyti pačios pabaisos, o įtampą kurti per kameros rakursus ir garso takelį. Tai filmui tikrai išėjo į naudą, o kompozitoriaus Johno Williamso sukurta minimalistinė dviejų natų muzikinė tema tapo vienu atpažįstamiausiu pavojaus simbolių kine ir pelnė Oskarą.
Nuo tų laikų sūraus vandens platybėse nufilmuota begalė panašių trilerių, bet jie vis dar neatsibosta nei kūrėjams, nei žiūrovams. Nes iš tikrųjų priverčia stingti kraują gyslose, juk kiekvienas tokių reginių žiūrovas jokiu būdu nenorėtų atsidurti personažų vietoje.
Australijoje režisieriaus Seano Byrne‘o nufilmuotame blokbasteryje „Pavojingi gyviai“ scenų su rykliais žmogėdromis taip pat netruks. Bet bus ir dar viena jų verta pabaisa, tik žmogaus pavidalu (neveltui filmas vadinasi „Pavojingi gyviai“).
Niūrios išvaizdos aktorius Jai‘us Courtney vaidina kapitoną Briusą Takerį, kuris važinėja miesto gatvėmis sudaužytu senu pikapu ir elgiasi kaip agresyvus plėšrūnas. Toks jis iš tikrųjų ir yra. O tikrąją savo esmę atskleidžia net ne gatvėse, o jūroje. Mat jis yra Australijos kelionių vadovas, padedantis aštrių pojūčių mėgėjams patirti ekstremalias emocijas jūroje su ten plaukiojančiais rykliais. Tačiau jau nuo pirmų minučių autoriai signalizuoja, kad kažkas su šiuo atgrasios išvaizdos barzdočiumi yra negerai.
Suklusti priverčia scena, kurioje veždamas turistus į savo laivą stebėti ryklių šokių narve jūros dugne, Takeris pajuokauja, kad paėmė dar vieną „gyvo masalo“ porciją. Tai, žinoma, atrodo, kaip grubus ir nejuokingas pokštas, bet jauna amerikiečių turistų pora turėtų rimtai sunerimti, kai „ekskursijos vadovas“ paklausė, ar jiedu sudarė testamentą ir ar kas nors iš jų artimųjų žino, kur jie dabar atsidūrė.
Gavęs neigiamus atsakymus Takeris ima daryti tai, dėl ko jaučia nenumaldomą sadistinį malonumą.
Į maniako spąstus pateko dar viena auka – banglentininkė, vardu Zefyrė (ją suvaidino iš vesterniško serialo „Jeloustounas“ pažįstama aktorė Hussie Harrison): mergina norėjo anksti pagauti aukštą bangą, bet Takeris naktį ją pagrobė gatvėje ir atsigabeno į savo laivą.
Už tolesnius filmo košmarus reikėtų „dėkoti“ scenarijaus autoriui Nickui Lepardui, bet vardinti jų šiame tekste tikrai nesinori. Dievaži, filmo apie sąmoningai gyvų žmonių skerdiena maitinamus priešistorinius mėsėdžius dar neteko matyti. Kaip ir kito nuožmaus maniako, kuris savo laivo kajutę butų išdekoravęs kaip plaukiojančią skerdyklą su ant sienų dažais išrašytomis ankstesnių aukų pavardėmis… (G.J.)
