Šią savaitę plačiai aptarinėjimas vienas nevykęs Europos statistikos agentūros pokštas arba tiesiog klaida – Lietuvoje 2040 metais gyvens mažiau nei 2 mln. gyventojų. Tokios prognozės absurdiškumas išryškėja paanalizavus projekcijų prielaidas. Tai nereiškia, kad Lietuvos nelaukia demografinė bomba, tačiau kol kas dėmesys sutelktas ne į jos esmę.
„Eurostat“ projekcijų prielaidose klaidą galima pastebėti iš karto – manoma, kad iki kito dešimtmečio pabaigos per metus iš Lietuvos vidutiniškai emigruos po 32 tūkst. gyventojų. Kitaip sakant, prognozuojama, kad nuo šių metų iki kito dešimtmečio pabaigos iš Lietuvos emigruos 560 tūkst. gyventojų, tai yra daugiau nei emigravo nuo šio šimtmečio pradžios. Tokiomis tamsiomis prognozėmis turbūt suabejos net visiškai šalies perspektyvomis netikintys ir labiausiai nusivylę Lietuvos gyventojai.
Tai, kad tokios projekcijos paremtos klaidingomis prielaidomis rodo ir šių metų statistika. „Eurostat“ prognozavo, kad grynoji emigracija šiemet sieks 33,4 tūkst., gyventojų. Tačiau per pastaruosius dvylika mėnesių grynoji emigracija (emigracijos ir imigracijos skirtumas) sumažėjo iki 12,9 tūkst. – žemiausio lygio nuo praėjusio dešimtmečio pradžios. Pagrindinė to priežastis yra ne tik mažėjantis emigrantų skaičius, bet ir didėjanti reemigracija. Per pastaruosius metus į Lietuvą atvažiavo 25,5 tūkstančio gyventojų, o daugiau nei 90 proc. iš jų sudarė lietuviai. Populiaru trimituoti, kad Lietuvoje netrukus gyventojų neliks, tačiau tai prasilenkia su realybe.
Taigi 2040 metais Lietuvoje gyvens ne du, o, greičiausiai, apie du su puse milijono gyventojų. Tačiau svarbiausia yra ne gyventojų skaičius, o populiacijos struktūra. Ir būtent čia slypi didžiausi iššūkiai. Visų pirma, demografinių pokyčių priežastis bus ne emigracija ateityje, o itin mažas gimstamumas praeityje. Praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį šeima vidutiniškai augindavo 2,2 vaiko. Po nepriklausomybės atkūrimo gimstamumo rodiklis pradėjo staigiai mažėti ir dugną pasiekė 2002 metais, kuomet vienai šeimai vidutiniškai tekdavo tik 1,2 vaiko.
Ši žemo gimstamumo karta per ateinantį dešimtmetį baigs mokslus ir įsilies į darbo rinką. Tuo tarpu itin gausi po antrojo pasaulinio karo gimusi karta pradės pildyti pensininkų gretas. Į pensiją išeinančių žmonių bus vis daugiau, ir jie gyvens vis ilgiau. Žinoma, ilgėjanti gyvenimo trukmė yra puikus reiškinys, tačiau atsiranda šalutinė spręstina problema. Šiuo metu šimtui darbingo amžiaus gyventojų tenka 27 pensinio amžiaus gyventojai. Per ateinantį ketvirtį amžiaus šis rodiklis gali padvigubėti.
Todėl dėmesį reikia sutelkti ne į šalutines, o į esmines problemas. Pasaulyje gausu klestinčių valstybių, kuriose gyvena mažiau nei 3 milijonai gyventojų. Tačiau valstybei sunku būti konkurencingai, teikti viešąsias paslaugas, mokėti pensijas ir kitas socialines išmokas, jei joje dirbančiųjų ir mokančių mokesčius yra mažiau nei dar nedirbančių arba jau nedirbančių asmenų. Ši problema pradės aštrėti tik kitą dešimtmetį, tačiau jai ruoštis reikia jau dabar.
Galimų veiksmų krypčių yra daug. Šeimas galima paskatinti auginti daugiau vaikų tam pritaikant miestų infrastruktūrą, darbo politiką ir mokesčių sistemą. Vaikų priežiūros, darželių, sporto ir laisvalaikio infrastruktūros trūkumas tikrai nepadeda planuoti antrąjį ir trečiąjį vaiką šeimoje. Papildomas neapmokestinamasis dydis šiuo metu vis dar yra tik finansinės paskatos imitacija – jis turėtų siekti bent tūkstantį litų už vieną vaiką. Turėtų prisitaikyti ir viešasis sektorius – gyventojų skaičiui mažėjant nuo 3,5 iki 2,5 milijono turbūt turėtų atitinkamai mažėti ir institucijų bei valstybės tarnautojų skaičius. Nepasiruošus ir neprisitaikius liktų mažiau populiarūs ir sudėtingesni keliai, pavyzdžiui, imigrantų paieškos arbam dar blogiau, tolimesnis pensinio amžiaus vėlinimas.
Tiesa, demokratinėse valstybėse politikai neretai serga trumparegyste ir sprendžia problemas, kurios aktualios tik einamajame politiniame cikle. Norisi tikėtis, kad Lietuvoje problemos identifikavimu ši diskusija nesibaigs, ir pamatysime kryptingą ir ryžtingą pasiruošimą didžiausiam iššūkiui po nepriklausomybės atkūrimo.
Nerijus Mačiulis „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas
