Atsisveikindami su Kristijono Donelaičio poemoje „Metai“ įamžintais „Žiemos rūpesčiais“ ir laukdami „Pavasario linksmybių“ sveikiname tradicinį šiam metų laikui „Kino pavasarį“, šiemet jau trisdešimt pirmąjį. Jis vyks kovo 9-22 dienomis keliuose Lietuvos miestuose.
Filmų, kaip visada – gyva galybė! Kad būtų lengviau susiorientuoti ir išsirinkti tinkamiausius filmus, jie suskirstyti į programas – Lietuviškos premjeros (net 16 filmų!), Panorama, Meistrai, Kritikų pasirinkimas, Muzikinė ir Kulinarinė programos, norvegų režisieriaus Joachimo Triero retrospektyva ir kitokie tikrų kinomanų džiaugsmai.
Savo nuožiūra pristatome tik dešimtį iš beveik šimto „Kino pavasario“ filmų.
10. „SENTIMENTALI VERTĖ” (Sentimental Value, 2025)
Danų režisieriaus Larso von Triero nežino tik tie, kurie visai nesidomi šiuolaikiniu kinu. Kiti gi jau seniai seka jo kūrybą ir režisierių jau gerus tris dešimtmečius lydintį skandalingos šlovės šleifą. O ir visus jo filmus, pradedant Auksine palmės šakele Kanuose apdovanotą dramą „Prieš bangas“ esame matę savo didžiuosiuose ekranuose.
Bet tolimąjį Larso von Triero giminaitį norvegą Joachimą Trierą žinome ne taip gerai.
Joachimas kol kas tesukūrė tik penkis vaidybinius filmus, užtai visi jie, pradedant pirmuoju – „Repriza“ (Reprise, 2006) – apdovanoti Norvegijos kino apdovanojimais „Amanda“.
Joachimo Triero tėvas Jacobas Trieras beveik keturis dešimtmečius dirbo Norvegijos kino studijose garso režisieriumi, motina dirbo dokumentinio kino studijoje. O jo senelis (iš motinos pusės) Erikas Løchenas (1924–1983) buvo labai įdomi asmenybė – garsus Norvegijoje džiazo muzikantas, rašytojas, redaktorius ir eksperimentinių filmų kūrėjas.
Savotiška Joachimo Triero vizitine kortele tapo filmas „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ (2011), kurio premjera įvyko Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“. Kitas jo filmas „Garsiau už bombas“ (2015) – pirmasis režisieriaus filmas sukurtas anglų kalba – jau dalyvavo pagrindiniame Kanų kino festivalio konkurse.
Matėme ir kitus šio režisieriaus filmus – „Telmą“ (2017 m.) ir dviem Oskarams nominuotą „Blogiausią žmogų pasaulyje“ (2021 m.).
O naujausias režisieriaus darbas „Sentimentali vertė“ pernai Kanuose pelnė garbingą žiūri apdovanojimą Grand Prix. O šiemet atidaro „Kino pavasarį”.
Tai emocingai papasakota istorija apie dvi seseris, išgyvenančias gedulą po motinos mirties. Tuo metu į jų gyvenimą staiga sugrįžta daug metų nematytas tėvas ir pateikia netikėtą pasiūlymą.
Labai gerai jungtį tarp „Blogiausio žmogaus pasaulyje“ ir „Sentimentalios vertės“ pastebėjo jaunas lenkų kino kritikas Maciejus Satora (www.stopklatka.pl): „Ar dar prisimenate paskutinę „Blogiausio žmogaus pasaulyje“ sceną? Po dvylikos suaugusiojo gyvenimo skyrių pasimetusi Džulė sėdi bute, kuris kažkada priklausė Akseliui, jos mylimajam iš kito gyvenimo, kuriuo jiems niekada nebuvo lemta iki galo dalyti. Vyro nebėra, bet liko jo išnykusios egzistencijos trupiniai. Prie sienos priklijuotos jų bendrų akimirkų nuotraukos. Sofa, ant kurios jie mylėjosi, o vėliau žiūrėjo serialus. Knygos, skaitomos, pradedamos ir niekada daugiau neatsiverčiamos. Vitražinis laiptinės langas, pro kurį jis taip mėgo žvelgti į išorinį pasaulį. Raštuotas kilimas. Lazdelė. Akmuo.
„Sentimentalią vertę“ Joachimas Trieras pradeda dvasiniu grįžimu prie šios scenos. Prieš tai, kai prisiminimai iš visiškai kitokio gyvenimo yra paliekami rūsyje, matome, kaip, uždaryti tarp keturių medinio namo sienų, jie klusniai atlieka savo funkcijas. Ant valgomojo stalo išdidžiai stovi vaza, garsiai girgždėdamas atidaro dureles žalvarinis židinys, žmogaus šilumos sušildyta sofa, sode ramiai guli lazdelė ir akmuo. Prieš juos parodydamas trumpais, greitais kadrais, filmas tyliai perbėga seno namo tekstūrą: vietomis subraižytą ir randuotą, o istorijos pėdsakai matomi tik iš arti. Kamera pasakoja iš kelių perspektyvų, žvelgdama į namą iš tolo, stambiu planu, priartinimu ir detalėmis…“
Labai panašu į Ingmaro Bergmano stilistiką. Ir to režisierius nė nesistengia slėpti. Kaip ir trijų artimiausių žmonių tarpusavio santykius pindamas panašia genialaus švedo maniera.
Šeimos galva tėvas Gustavas Borgas (jį tarsi iš natų partitūros tobulai suvaidino Stellanas Skarsgårdas), sėkmingas režisierius ir elegantiškas alkoholikas, paliko šeimą, kai vyresnioji Nora (Renate Reinsve) ir jos sesuo Agnes (Inga Ibsdotter Lilleaas) dar buvo mergaitės. Sužinojęs apie buvusios žmonos mirtį ir trokšdamas atkurti jau prarastą ryšį su savo dukterimis, Gustavas po dvidešimties metų netikėtai pasirodo laidotuvėse.
Atgailaujantis Gustavas jau sugalvojo šią komplikuotą situaciją paversti nauju galbūt brandžiausiu ir neabejotinai asmeniškiausiu savo filmu. Jis siūlo Norai suvaidinti jo motiną, kurį šiuose namuose paliko šį pasaulį savo noru, bet dukra atsisako, nors yra profesionali aktorė, vaidinanti tėvo niekinamame teatre ir serialuose. Tai, žinoma, savotiškas skaudus kerštas šeimą palikusiam tėvui, bet šis visgi jau pasinėrė į savo projektą ir pasiūlo pagrindinį vaidmenį amerikietei aktorei Reičelei Kemp (Elle Fanning).
Pabaigai dar vienas labai tikslus jau cituoto jauno lenkų kolegos pastebėjimas apie svarbiausią veiksmo vietą – talpia metafora paverstus Borgų šeimos namus: „Sentimentalioje vertėje“ pastatas tarnauja ne tik kaip šeimos santykių išsipildymo erdvė. Tai taip pat nudžiūvusių, negyvų šaknų saugykla, kur jų begalinė įtaka akivaizdi kiekviename žingsnyje. Noros prosenelis mirė lovoje, kurioje jos močiutė pagimdė Gustavą. Vėliau, tame pačiame miegamajame, jos tėvas kiekvieną naktį užmigdavo prisiglaudęs prie motinos. Ši erdvė paveldima kaip vienatvė – tragiškiausias Borgų šeimos prakeiksmas, be išimties perduodamas iš kartos į kartą“.
9. „PRISIKĖLIMAS“ (Resurrection, 2025)
Kartais užtenka vos dviejų filmų, kad taptum ne tik žinomas, bet ir kultinis kino režisierius. Taip atsitiko jaunam Kinijos filmų kūrėjui Bi Ganui, kuris išgarsėjo jau pirmu pilnametražiu filmu „Kaili bliuzas“ (2015 m.). Jame buvęs nusikaltėlis Čen Šengas motinos prašymu iš Kailio miesto išvyksta į Danmajų surasti savo vaikaitį. Atvykęs į vietą vyras sutinka ten žmones ne tik iš savo praeities, bet ir iš ateities, tarsi laikas čia tekėtų ne kaip įprasta, o iliustruojant paradoksalią logiką, paties Budos parašytoje „Deimantinėje sutroje“.
Mačiusieji „Kaili bliuzą“, žinoma, ilgam įsiminė ilgiau nei pusvalandį trunkančią vienu kadru nufilmuotą herojus klaidžiojimų sceną.
Panaši hipnotizuojančio ritmo labai ilga scena (tik jos užburianti magija dar sustiprinta 3D vaizdo) yra ir filme „Ilga dienos kelionė į naktį“, kurią „Kino pavasaris“ mums parodė 2019-aisiais. Čia veiksmas taip pat plėtojasi Kailije (beje, gimtajame paties režisieriaus mieste), į kurį laidoti tėvo grįžta prieš daugelį metų iš namų pabėgęs vyras Lu Hongvu. Kartu tai ir dar viena kelionė nakties labirintais aistros ir intrigų kupiname pasaulyje.
Anot „kino pavasario“ kritikės A. Račaitytės, „Šis neono šviesose paskendęs hipnotiškas film noir su vienu kadru nufilmuota valandos trukmės 3D scena, yra techninis stebuklas dar kartą įrodantis, kad Bi Ganas yra vienas įdomiausių šiuolaikinio kino šviesuolių… Po kritikų ir žiūrovų išgirto filmo „Kaili bliuzas” Bi Ganas sugrįžo su dar virtuoziškesne ir gaivališkesne miglotos atminties ir prarasto laiko studija. Režisierius puikiai išmano Wongo Kar-wai’aus, Davido Lyncho ir Andrejaus Tarkovskio kiną, tačiau neapsiriboja citatomis, o brangias pamokas paverčia stipria kūrybine jėga savitame ir, bent jau man, nepaprastai artimame filme“.
Labai panašiai galima apibudinti ir naujausią 35-erių metų Bi Gano filmą „Prisikėlimas“, kurio autorių leidinio „The Hollywood reporter“ kino apžvalgininkas Jordanas Mintzeris pavadino „vienu įžūliausių šiandien dirbančių jaunų autorių“ (one of the most audacious young auteurs), o patį filmą – „žavia, gražiai įgyvendinta kelione per gyvenimą, mirtį ir galimą kino atgimimą“.
Beveik visi apie šį filmą rašiusieji pabrėždavo, kad jo siužeto įprastai atpasakoti neįmanoma.
Gražiai parašė įtakingo kino industrijos žurnalo „Variety“ kritikė Jessica Kiang: „Prisikėlimas“ – tai ekstravagantiškas Bi Gano pasidavimo šimtmečio kino vilionėms aktas. Sinefilų numylėtinis kuria fantasmagorišką kelionę, kuri seka svajotoją per penkias istorijas, pasakojamas penkiais kinematografiniais stiliais, ir baigiasi išskirtiniu ilgu, nenutrūkstamu filmavimu“.
Tikriesiems kinomanams, tikriausiai, daugiau ir nereikia jokių kitų komentarų.
8. „MAGELANAS“ (Magalhaes, 2025)
Pernai beveik vienu metu buvo sukurti du biografiniai vaidybiniai filmai apie įžymias istorines XVI a. asmenybes. Gerai mums žinomo ispanų kino režisieriaus Alejandro Amenábaro filmas BELAISVIS (El cautivo) pasakojo apie Migelį de Servantesą (jį suvaidino charizmatiškasis Julio Peña), bet dar ne rašytoją, o jauną ispaną jūrininką, kuris 1575-aisiais metais sužeistas pakliuvo į osmanų piratų nelaisvę. Nuo perspektyvos būti pakartam ant laivo skersinio vaikiną išgelbėjo menas pasakoti istorijas. Iš vienos jų, tikriausiai, vėliau ir išsirutuliojo legendinis epas apie riterį Don Kichotą.
O kitas tarptautinių kino festivalių numylėtinis – filipinietis Lavas Diazas pernai sukūrė ne mažiau intriguojančią istorinę dramą „MAGELANAS“ (Magalhaes, 2025 m.), kurioje garsųjį tyrinėtoją Fernandą Magelaną vaidina populiarusis Gaelis García Bernalis.
Filipiniečių formalistu ir maksimalistu įprastai vadinamo Lavo Diazo „Magelanas“ tuoj po premjeros Kanų kino festivalyje buvo pakrikštytas užburiančiu, mitus griaunančiu biografiniu filmu.
Teneišsigąsta „Kino pavasario“ žiūrovai, festivalio kataloge perskaitę, kad „Magelanas“ trunka 160 minučių. Galime užtikrinti, kad šis, estetinį griežtumą subalansuojantis sodrių spalvų filmas, yra vienas trumpiausių (!) filipiniečių autoriaus filmų. Palyginimui: jo „Pabaisų metas“ (2018 m.) trunka be penkių minučių keturias valandas, „Sustojimas“ (2019 m.) – 4 val. 39 min., „Filipiniečių žiaurumo istorija“ (2022 m.) – 6 val. 52 min., o „Filipiniečių šeimos evoliucija“ (2004 m.) – net 10 val. ir dar 25 minutes…
Vienai pirmųjų naujojo filmo žiūrovių „Kino pavasario“ programos sudarytojai Margot Amadei filmas tikrai neprailgo: „Žiūrėdama „Magelaną“ Kanuose, pamečiau skaičių, kiek kartų aikčiojau iš nuostabos ir sukrėtimo. Naujausias Lavo Diazo filmas – prikaustantis dekolonijinis šedevras, perrašantis nusistovėjusį mitą apie Fernandas Magelaną ir pristatantis jį ne kaip herojišką tyrinėtoją, o kaip brutalų kolonizatorių. Renesanso tapybai būdingu preciziškumu sukurtas filmas yra nepaprastai paveikus – jam lemta patekti ir į istorijos puslapius, ir tarp kino geriausiųjų.“
Filmo turinio konspektas atrodo taip: „Fernandas Magelanas maištauja prieš godžią Portugalijos valdžią, kuri nepalaiko jo svajonės atrasti pasaulį. Galiausiai jis įtikina Ispanijos karalių Karolį finansuoti jo drąsią ekspediciją į legendines Rytų žemes. Mėnesius trukusi kelionė per Ramųjį vandenyną išsekina: įgulą alina badas, bręsta maištas. Pasiekus salyną Magelano mąstysena ima keistis – idealizmą pakeičia paranoja, o svajones tironija, nukreipta tiek prieš įgulą, tiek prieš salų, vėliau pavadintų Filipinais, gyventojus“.
„Magelanas“ yra pirmasis spalvotas L. Diazo filmas nuo 2013 m. sukurtos dramos „Norte, istorijos pabaiga“.
Filmo kultūrinis požiūris ir antikolonijinės simpatijos atskleidžiamos jau pradinėje scenoje, kuri vyksta istorinėje Malakos valstijoje (Malaizijoje) 1504 metais, likus keleriems metams iki to momento, kai ją užkariavo portugalai. Šioje misijoje dalyvavo ir jaunasis jūrininkas Ferdinandas Magelanas. Tolimesni įvykiai plėtojasi per maždaug 15 metų, nors režisierius pedantiškai nėra labai susikoncentravęs į istorines datas ar tikslias detales.
Svarbi filme ir Enrikės (akt. Amado Arjay Babonas) istorija. Enrikė – Malaizijos vergas, kurį Magelanas nusipirko ir padarė savo artimiausiu pagalbininku.
Grįžęs į Lisaboną, Magelanas sutinka ir veda Beatrisę (akt. Angela Azevedo), kuriai didžiąja dalimi tenka Odisėjo amžinai laukiančios Penelopės dalia.
Išplėstinėje filmo centrinėje dalyje vaizduojama tris metus trunkanti, ligų nuniokota jūrų kelionė į Malajų salyną, kurios metu Magelanas tampa griežtu, kone sadistiniu ekspedicijos vadu. Tokią herojaus metamorfozę nulėmė ypač negailestinga užkariavimo ir krikščioniško atsivertimo kampanija Filipinuose, kur Cebu saloje jūrų keliautojai susiduria su čiabuvių gudraus pasipriešinimo kontrataka.
7. „GENIALUS PLANAS“ (The Mastermind, 2025)
Anot „Kino pavasario“ programos sudarytojo Karolio Žuko, „Kelly Reichardt – viena režisierių, formuojančių šiuolaikinio JAV nepriklausomo kino stuburą, – filme „Genialus planas“ imasi radikalios apiplėšimo žanro dekonstrukcijos. Į aštunto dešimtmečio istorinį foną ji įveda vadinamajai Naujojo Holivudo erai būdingą nerangaus nevykėlio tipažą, kurį įkūnija Joshas O’Connoras. Vietnamo karo ir feminizmo judėjimo fone Reichardt tyrinėja ne tiek patį nusikaltimą, kiek trapius, dažnai toksiškus vyriškumo aspektus.“
Dirbtinis Intelektas (DI) paslaugiai priduria: „Kelly Reichardt yra garsi amerikiečių nepriklausomo kino režisierė ir scenaristė, žinoma dėl savo minimalistinių, lėtų ir tikroviškų dramų, dažnai nagrinėjančių atskirtį bei gyvenimą JAV pakraščiuose“. Geriausiai žinomi jos filmai yra „Pirmoji karvė“ (First Cow, 2019), „Vendi ir Liusė“ (Wendy and Lucy, 2008), „Tikros moterys“ (Certain Women, 2016) ir „Pasirodymas“ (Showing Up, 2022 m.).
Pamenu, kaip prieš kelis metus „Kino pavasarį“ atidarė „Pirmoji karvė“ – 2020 metais Niujorko kritikų geriausia pripažinta juosta, jautriai pasakojusi istoriją iš nesvetingų XIX a. pradžios Oregono žemių, kuriose užsimezga nuoširdi draugystė tarp gabaus virėjo ir laimės ieškančio emigranto.
„Genialaus plano“ veiksmas plėtojasi Masačusetso priemiestyje1970-aisiais, Vietnamo karo fone (per televiziją rodomi antikariniai protestai, o Walteris Cronkite’as kalba apie Vietnamo karą, neseniai išplitusį į Kambodžą).
Bedarbis architektas Džeimsas Bleinas Mūnis (jį suvaidinusį Joshą O’Connorą ypač puikiai įsidėmėjome neseniai matytame aštraus siužeto kriminaliniame filme „Ištraukti peiliai. Prisikėlęs iš numirusių“), spaudžiamas finansinių sunkumų ir priemiesčio nuobodulio, nusprendžia iš vietos muziejaus pavogti keturis paveikslus. Tačiau svarbiausia čia ne pats nusikaltimas, o po jo prasidėjusi įvykių griūtis, naikinanti įprastus vidurinės klasės įpročius. Džeimsas greitai suvokia, kad šedevrus pasisavinti nesunku, o štai išsaugoti byrančią šeimą ir stabilios kasdienybės likučius – beveik neįmanoma.
Autoriai pasistengė tiksliai atkurti 8-ojo dešimtmečio atmosferą iš ano meto filmų stilistikos ir bravūriškų dialogų, gausiai skambančio džiazo (būtina paminėti ir pagirti Robo Mazureko garso takelį). Kaip tiksliai pastebėjo žurnalo „Variety“ kritikė Jessica Kiang, „atrodo, lyg pats Elliottas Gouldas nuolat sukiotųsi aplinkui, šypsodamasis mums iš šalies“.
Dar kritikė Jessica Kiang, paminėjusi, kad režisierė Kelly Reichardt, anksčiau dirbusi su tokiomis kino schemomis, kaip trileris, kelio filmas, „buddy movie“ (filmai apie draugus) ir pora vesternų, „galbūt dar niekada nebuvo susidūrusi su žanru, kurio negalėtų kruopščiai dekonstruoti. Tačiau retai kada ji tai darydavo su tokiu neįprastu sąmoju ir bliuzo išmintimi, kaip filme „Genialus planas“ – sumaniu atsaku į tradicinio apiplėšimo siužeto žavingą, aukštąją dramą, kai nepaprastas veiksmas pamažu sužlunga, susidūręs su gyvenimo kasdienybe ir lemtingais paprasto žmogaus trūkumais. Tai turbūt labiausiai prieinamas ir maloniausias jos filmas, tačiau vis dėlto jis neabejotinai išlieka Reichardtišku kasdienybės audinio tyrimu ir tuo, kas nutinka, kai tas audinys suyra.“
Džeimsas Bleinas Mūnis aštuntojo dešimtmečio pradžioje nusitaikė į mažo miestelio Framinghamo meno muziejų, kuriame, kaip galvojo, svarbiausios apsaugos nuo vagysčių priemonės yra patikimai snaudžiantis sargas ir lėtapėdis durininkas. Bet visgi vagišius mėgėjas apiplėšimui rengiasi atsakingai ir veiksmų planui skiria daug laiko, net pasitelkia kelis pagalbininkus.
Įprastai tokio pobūdžio filmuose daug laiko skirtame pasiruošimo plano detalėms. Bet kai reikalo imasi Kelly Reichardt, viskas apvirsta aukštyn kojomis. Režisierė filmuoja ne patį apiplėšimą – jis parodytas kaip komiškas nuotykis su beprasmišku blaškymusi, netikėtai iškilusiomis problemomis ir grobio slėpimu tvarto palėpėje, kai šį veiksmą stebi… šiauduose besikapstanti smalsi kiaulė.
Genialus apiplėšimo planas ir šį kartą išvirto į smagią parodiją.
6. „HIND RADŽAB BALSAS“ (The Voice of Hind Rajab, 2025)
Galiu pasakyti atvirai, kad man labai nepatinka, kai tarptautiniai kino festivaliai, kurie turėtų būti meno šventėmis, paverčiami triukšmingai reiškiamų politinių pareiškimų ir, neduokdie, agresyvių manifestacijų arena.
Iki šiol labiausiai politizuotu pasaulyje kino renginiu buvo laikomas Tarptautinis Berlyno kino festivalis. Tai visai nenuostabu, juk jis nuo pat įkūrimo buvo pagrindinė „šaltojo karo“ laikų idėjinių kautynių arena. Ypač toks statusas buvo aktualus tol, kol Berlyną buvo padalijusi garsioji Siena.
Šį festivalį 1951-aisiais metais įsteigė antihitlerinės koalicijos sąjungininkai amerikiečiai, prancūzai ir britai. Po to, kai garsaus Marshallo plano dėka per trumpą laiką karo suniokotos Vokietijos ekonomika buvo prikelta iš griuvėsių, naujai įsteigtas kino festivalis ėmėsi ne tiek kultūrinės, kiek ideologinės misijos.
Daug aistrų dėl politinių aktualijų šiemet skambėjo ir neseniai pasibaigusioje šių metų Berlinalėje. Jau atidarymo vakarą žiūri pirmininkui Wimui Wendersui ir jo vadovaujamos komisijos nariams buvo užduotas klastingas politinis klausimas. Ne, ne apie tai, kieno Krymas.
Garbių žiūri narių buvo pasiteirauta apie jų poziciją Izraelio ir Palestinos konflikto klausimu. Tarsi tai būtų svarbiausias dalykas, vertinant konkursinių filmų meninę kokybę. O dėl pirmininko pirmą dieną viešai išsprūdusių žodžių „Privalome laikytis atokiau nuo politikos“ ir pačiam Wendersui, ir direkcijai teko teisintis iki festivalio pabaigos. Galiausiai buvo pereikalauta vos dvejus metus Berlinalės direktore dirbančios Tricia Tuttle atstatydinimo. Nepatikėsite – vien už tai, kad išdrįso nusifotografuoti su palestiniečių filmo „Apgulties kronikos“ (rež. Abdallah Al-Khatibas) komanda, pozuojančia su Palestinos vėliava.
Palestinos vėliava tarsi raudona skraistė bulių auditoriją audrino ir pernai Venecijos kino festivalyje, iš kurio į „Kino pavasarį“ atkeliavo Tuniso ir Prancūzijos kinematografininkų dokumentinis filmas „HIND RADŽAB BALSAS“, kurio režisierė Kaouther Ben Hania, laimėjusi tris prizus, demonstravo nepasitenkinimą, kad tarp jų nebuvo paties pagrindinio. Todėl emocingai ir ilgai priekaištavo visiems.
Šis filmas į Mostros istoriją įeis ir kaip savotiškas kol kas nepralenktas rekordininkas. Pasibaigus šio filmo seansui žiūrovai atsistoję plojo 23 minutes ir 50 sekundžių. Tai ilgiausia užfiksuota ovacija festivalio istorijoje. Jos sėkmės, tikriausiai, negalima atskirti nuo svarbios temos, kuri jaudina visuomenės nuomonę visame pasaulyje.
Filme pasakojama apie pavadinime minimą šešerių metų mergaitę Hind Rajab (Hind Radžab), kuri 2024 sausio 29 d. bandė pabėgti iš Gazos miesto nuo Izraelio karinio išpuolio. Automobilis, kuriuo ji važiavo, buvo pamuštas. Jo keleiviai – pati Radžab, keturi jos pusbroliai, teta ir dėdė – taip pat nelaimėliams į pagalbą atskubėję paramedikai žuvo.
Tą dieną Palestinos pagalbos centrą pasiekė beviltiškas skambutis: įstrigusi automobilyje, apšaudomame Izraelio karinių pajėgų, šešiametė Hind Radžab maldauja ją išgelbėti. Pasitelkdamas teismo ekspertizės lygio garso analizę ir artimųjų liudijimus, filmas peržengia naujienų antraštes ir sukrečiančiai rekonstruoja tikrą įvykį.
Rekordus mušusių ovacijų metu skambėjo šūkiai „Laisvė Palestinai“. Vienas iš filmo aktorių Motazas Malheesas buvo vienas iš kelių žmonių, kurie Venecijoje iškėlė Palestinos vėliavas. Režisierė žiūrovams rodė atspausdintą filmo herojės nuotrauką.
Šį kino projektą palaikė pasaulinio kino žvaigždės. Vykdomieji prodiuseriai – Bradas Pittas, Joaquinas Phoenixas, Rooney Mara, Alfonso Cuarónas ir Jonathanas Glazeris –prisijungė prie filmo prieš jo peržiūrą Venecijoje.
Tunisas jau pateikė šį filmą kaip savo kandidatą Oskarų varžytuvėms. Turint omeny koks stiprus buvo amerikiečių palaikymas Amerikoje filmas turėtų laimėti. Priešingu atvejų Amerikos laukia triukšmingi protestai.
5. „NAMIE GERIAUSIA“ (Dom dobry, 2025)
2009-aisiais lenkų režisierius Wojciechas Smarzowskis savo trileriu „Blogi namai“ (Dom zły) pašiurpino žiūrovus tikra istorija. 1978 metais Lenkijos provincijos miestelyje naktį ramioje fermoje įvyko kraupi tragedija, suvokta kaip savotiška socialistinės Lenkijos moralinės atmosferos metafora.
Pernai Gdynės kino festivalyje režisierius pristatė filmą NAMIE GERIAUSIA (originalus pavadinimas „Geri namai“ – Dom dobry), bet nepaisant „ramaus“ pavadinimo tai dar viena kraupi istorija. Tik nutikusi ne „komunos“ laikais, o dabartinėje realybėje. Ir pats režisierius, ir filme vaidinę aktoriai, pristatydami filmą, sakė, norėję apibendrinti skirtingų žmonių pasakojimus apie šeimoje patirtą smurtą.
Pagrindinių herojų poros pažintis primena veidaknygėse iliustruojamas „tobulos meilės“ istorijas. Kai Gośka (akt. Agata Turkot) internete susipažįsta su neseniai išsiskyrusiu politiku Gžesieku (Tomaszas Schuchardtas), ji patiki, kad pagaliau susirado Tą Vienintelį. Jis gražus, drovus, mandagus, romantiškas, daug skaitantis ir turi stabilų darbą.
Gžesiekas dėl Gośkos tiesiog pamišęs, apipila ją gėlėmis ir pasiperša ne kur nors kitur, bet Venecijoje, o atostogas suplanuoja Kanarų salose. Kas gali būti gražiau, tiesa? Tačiau tai – tik paviršius. Netrukus šioje iš pirmo žvilgsnio tobuloje istorijoje atsiranda pirmi įtrūkimai, ima ryškėti tamsioji vyro pusė, o po kurio laiko poros bendri namai tampa smurto ir patyčių vieta, o valstybinių institucijų darbuotojai ir buitinio smurto prievaizdai stoja žavingo ir įtakingo monstro pusėn, jam po truputį naikinant kiekvieną moters pasitikėjimo dalelę.
Anksčiau „Kino pavasario“ žiūrovai, matę kitus lenkų kino režisieriaus Wojciecho Smarzowskio, filmus – „Voluinė“ (2016 m.) ir „Kleras“ (2018 m.), jau žino, kad šis režisierius nevengia aštrių temų ir kontraversiškų (neretai labai žiaurių) sprendimų.
Nereikia tikėtis, kad dabar bus kitaip. „Kino pavasario“ direktorius Algirdas Ramaška net perspėja: „Turiu įspėti, kad tai itin jautrus filmas, virtęs socialiniu pareiškimu apie tai, kaip iš pradžių sunku atpažinti, o vėliau išeiti iš prievartos santykių. Režisierius ilgai bendravo su smurtą artimoje aplinkoje patyrusiomis aukomis – filmas paremtas tikromis jų istorijomis ir liudijimais. Jis toks realistiškas, kad buvo fiksuoti net keli išpuoliai prieš pagrindinį filmo aktorių gatvėje. Lenkijoje šis filmas pirmą savaitę surinko kelis milijonus žiūrovų, o antrą savaitę – dar daugiau. Toks populiarumas tik įrodo filmo paveikumą ir temos aktualumą.“
P.S. Kad vos pasirodęs Lenkijos ekranuose filmas „Namie geriausia“ buvo labai populiarus ir gausiai lankomas, nenuostabu. Tema juk labai aktuali ir karšta. Bet netikėtai socialiniai tinklai išsigrynino vieną netikėtą ir tikrai neplanuotą specifinę problemą. Daugelį žiūrovų taip paveikė smurtaujantį šeimos monstrą įtaigiai suvaidinusio aktoriaus Tomaszo Schuchardto persikūnijimas, kad žmonės aktorių pradėjo stabdyti gatvėje, pravardžiuoti ir įžeidinėti. Lyg aktorius TOKS būtų iš tikrųjų… Tarsi žmonės visai nemąstytų ir būtų pamiršę, kad tai tik vaidmuo. Kad aktorius netampa monstru vien todėl, kad gali jį suvaidinti.
Vienas lenkų autorius veidaknygėje labai emocingai parašė, kad „bausti aktorius už jų vaidmenį yra tas pats, kas kaltinti gydytoją už tai, kad jis turi pasakyti sunkią, skausmingą tiesą, arba ugniagesį už tai, kad jis žengė į liepsną.
Tai nėra normalu. Nes jei kas nors negali atskirti išgalvoto žmogaus nuo tikro, tai reiškia, kad mūsų visuomenė turi rimtą problemą.
O kai visuomenė pradeda niekinti žmogaus orumą, emocijas, paprastą, žmogišką vertę – tada tamsa prasideda ne ekrane, o mumyse“.
4. „DU PROKURORAI“ (Two Prosecutors, 2025)
Š.m. gegužės keturioliktąją Kanuose buvo parodytas konkursinis filmas DU PROKURORAI (Two Prosecutors) – bendras Prancūzijos, Vokietijos, Nyderlandų, Rumunijos, Latvijos ir Lietuvos kūrinys, kurio autorius – geras mūsų šalies bičiulis ukrainietis režisierius Sergejus Loznica.
Pagal Georgijaus Demidovo romaną sukurtame filme pagrindinis dėmesys skiriamas jaunam prokurorui Kornevui, kuris ryžtasi mesti iššūkį sistemai per Stalino didįjį terorą 1937 m., kai vyrui į rankas pateko kalinio krauju rašytas laiškas – beviltiškas pagalbos prašymas.
Teisės fakultetą baigęs Kornevas yra idealistas, pasiruošęs kovoti už sovietinį teisingumą, tačiau jau pirmoje jam paskirtoje byloje jis susiduria su velniška stalinizmo realybe.
Kornevą suvaidino Londone gyvenantis ukrainiečių aktorius Aleksandras Kuznecovas. Vaidina ir kiti emigranto dalią pasirinkę aktoriai Anatolijus Belyj, Aleksandras Filipenka (jei neklystu, dabar jis gyvena Lietuvoje) ir kiti.
Labai malonu aktorių sąraše pamatyti bent du mūsiškius – Vytautą Kaniušonį (jis vaidina kalėjimo viršininką) ir Valentiną Novopolskį (finaliniuose filmo titruose yra ir daugiau lietuviškų pavardžių).
Paskutinį kartą Loznicos vaidybinis filmas „Donbasas“ buvo parodytas Kanų programoje „Kitas žvilgsnis“ (Un Certain Regard) 2018-aisiais.
DU PROKURORAI – penktasis garsaus dokumentininko vaidybinis filmas. Anksčiau esame matę jo slogią posovietinės provincijos atmosferą atkuriančią dramą optimistiniu pavadinimu „Mano laimė“ (2010 m.), karinę dramą „Rūke“ (2012 m.), dramatišką „Nuolankiąją“ (2017 m.) ir satyrinį „Donbasą” (2018 m.)
Viena pirmųjų naujojo filmo recenzijų pasirodė internetiniame leidinyje www.screendaily.com.
Kadangi Kanų kino festivalyje nebuvau, o filmas dar niekur kitur nerodytas, pateikiu kelias ištraukas iš Jonathano Romney recenzijos:
„Niūri, atsargi preliudija prasideda Sovietų Sąjungos provincijos kalėjime 1937 metais, stalininio teroro įkarštyje. Pagyvenusiam kaliniui pavesta sudeginti maišą nuteistųjų laiškų, kuriuose prašoma Stalino persvarstyti jų bylas.
Tarp šių pasmerktų siuntų yra vienas Stepniako (akt. Aleksandras Filippenka) krauju surašytas raštelis, kuriame maldaujama apsilankyti teisme skelbiant valstybinį kaltinimą. Negalime atsistebėti, kaip šis laiškas atsidūrė degančioje krūvoje, todėl nepakeičiama dramos logika pradedama žaisti nuo pat pradžių.
Į Stepniako pagalbos šauksmą atsiliepia naujai paskirtas prokuroras Kornevas (jį santūriai vaidina Aleksandras Kuznecovas). Jis prašo leidimo susitikti su Stepniaku, bet iš pradžių jam trukdo kalėjimo viršininkas, kuris įspėja, kad Stepniakas serga užkrečiama liga. Netrukus suprantame, kad ta liga yra ne kas kita, kaip labai realiai suvokiama tiesa, kuri ištrūkusi už kalėjimo sienų gali būti pražūtinga.
Nuo kankinimų palūžęs Stepniakas pats yra buvęs prokuroras. Jis parodo Kornevui savo siaubingas žaizdas ir pasakoja, kad jis yra vienas iš daugybės nekaltų, ištikimų sovietų piliečių, iš kurių buvo išmušti melagingi prisipažinimai.
Kornevas pasiryžta atskleisti tiesą aukštesnėms valdžios institucijoms. Jis važiuoja traukiniu į Maskvą, pakeliui klausydamas pasakojimo apie karo veteraną (jį taip pat vaidina Filipenka), kuris pasakoja apie susitikimą su Leninu ir tada žadėtas permainas. Tai skamba kaip įspėjimas gerų ketinimų turinčiam jaunuoliui.
Filmo kafkiška dimensija ima gilėti nuo to momento, kai Kornevas atsiduria partijos biure Maskvoje, kur jį su sėkme sveikina grėsmingai linksmas bičiulis, kuris teigia jį pažįstantis.
Galiausiai Kornevui suteikiama audiencija su valstybės kaltintoju Vyšinskiu (akt. Anatolijus Belyj), kuris buvo pagrindinis veikėjas XX a. ketvirtojo dešimtmečio parodomuosiuose teismuose.
Loznicos scenarijus demonstruoja atvirumo lygį, kuris kartais neabejotinai sumenkina filmo kaip dramos efektyvumą – ypač kai Stepniakas aiškiai, bet ironiškai aiškina sistemos prigimtį. Tačiau toks konkretumas, net jei jis panašus į švininį prisilietimą, vis dėlto pasiteisina.
Kalbant apie filmo toną, tai filmo griežtumas, nepaisant šiurpinančių absurdo potėpių, visiškai nepanašus į filme šmėkštelėjusius grotesko elementus, kuriems Loznica davė valią savo niūriai satyriniame karo filme „Donbasas“.
Dėl savo veiksmo vietų, viena kurių yra ir kalėjimas Rygoje, filmas atkuria negailestingos klaustofobijos atmosferą tiek kalėjimo teritorijoje, tiek ir už jos ribų. O dailininkų darbas ir operatoriaus Olego Mutu nufilmuoti vaizdai suteikia tam istorinio laikotarpio tikroviškumui labai ryškų sąmoningos teatrinės stilizacijos atspalvį“.
Filmo “It Was Just an Accident” kadras
3. „TIESIOG ATSITIKIMAS“ (It Was Just an Accident, 2025)
Iranas šiais laikais yra viena nedaugelio pasaulio valstybių, kurioje filmus kuriantys kino režisieriai už savo profesinę veiklą realiai sodinami už grotų.
Štai 2023 liepą Irano valdžia suėmė du filmų kūrėjus – Auksinio lokiu Berlyno kino festivalyje apdovanotą Mohammadą Rasoulofą ir jo kolegą Mostafą Al-Ahmadą. Taip abu kūrėjai buvo nubausti už įrašus socialiniuose tinkluose, raginančius Irano saugumo pajėgas sudėti ginklus ir nerepresuoti šalyje vykstančių pilietinių protestų dalyvių.
O po savaitės pasaulio spauda paskelbė dar vieną šokiruojančią naujieną: šešių metų kalėjimo bausme Teherano teismas nubaudė dar vieną iranietį kino režisierių Jafarą Panahi, kuris su savo teisininku atvyko ginti kolegos ir bičiulio M. Rasoulofo ir pats buvo suimtas. Jam skirta šešerių metų kalėjimo bausmė.
Už grotų Evino kalėjime praleidęs beveik septynis mėnesius J. Panahis pradėjo bado streiką ir netrukus buvo paleistas į laisvę už užstatą.
Jafaras Panahis jau anksčiau iš savo šalies valdžios buvo susilaukęs beprecedentės bausmės – 2010-aisiais jam buvo oficialiai uždrausta kurti filmus net 20 metų (!). Tokios nemalonės režisierius savo tėvynėje nusipelnė po to, kai sukūrė filmą apie 2009 m. birželį vykusius masinius protestus prieš daug ginčų ir abejonių kėlusį Irano prezidento Mahmoudo Ahmadinejado perrinkimą antrai kadencijai.
Bet režisierius tąsyk nenusiminė. Paslapčia nuo visų jis sukūrė filmą „Taksi“ (2015 m.), kuriame pats suvaidino vairuotoją, vežiojantį keleivius ir kino kamerai pasakojantį apie gyvenimą Teherane, savo draugus ir politines aktualijas. Iš šių pokalbių susidėlioja labai marga ir emocinga žmonių ir įvykių panorama, už kurią režisierius disidentas Berlyne buvo apdovanojimas Auksiniu lokiu.
„Kino pavasaris“ mums parodė ir „Taksi“, ir 2022-aisiais Venecijoje Specialiuoju Žiūri prizu apdovanotą dramą „Lokių čia nėra“, kurioje režisierius panaudojo tą patį metodą (filmavo pats save), tik šį kartą dar ir režisavo „iš atstumo“, pasinaudojęs „Skype“ programa.
O štai šiemet turime galimybę pamatyti naujausią J. Panahio darbą – pernai Kanuose Auksinę palmės šakelę pelniusią dramą „Tiesiog atsitikimas“. Joje tradicinė „kelio filmo“ (road movie) schema puikiai derinama su politinio konteksto drama, primindamas apie valstybinio režimo smurtą bei jo paliktus randus. Bet vien tuo humanistas menininkas nepasitenkina, jis mąsto ne tik apie kerštą, bet ir apie gailestingumą.
Festivalio programos sudarytojas Karolis Žukas reziumuoja: „Sudėtingi moraliniai pasirinkimai čia susipina su režisieriui būdingu humoru, suteikiančiu istorijai netikėto lengvumo. Tai politinio kino šedevras, įrodantis, kad net dirbdamas nepalankiausiomis sąlygomis Panahi išlieka vienu didžiausių mūsų laikų kino humanistų.“
Vidurnaktį prie mechaniko Vahido garažo pasirodo apgadintas automobilis. Pasigirdęs vairuotojo kojos protezo girgždėjimas pažadina siaubingus praeities prisiminimus – Vahidas įsitikinęs, kad šis vyras yra režimo pareigūnas, kadaise jį tardęs ir kankinęs. Čia pat gimsta keršto planas. Tačiau ar niekada nematęs savo kankintojo veido jis gali būti visiškai tikras, jog tai tas pats žmogus?
Aukos ir budelio akistata – amžina literatūros ir kino tema.
Prisimenam puikų pavyzdį – iš užsienių į Lietuvą sugrįžusio režisieriaus Jono Jurašo 1992 m. Kauno valstybiniame dramos teatre pastatytą spektaklį „Mirtis ir mergelė“ pagal argentiniečio dramaturgo Arielio Dorfmano pjesę. Prisimename ir puikiai šią pjesę po dviejų metų ekranizavusio Romano Polanskio filmą (1994 m.).
Ten veiksmas vyko tiksliai neįvardintoje Pietų Amerikos šalyje, kurioje žlugus fašistinei diktatūrai po kelių už grotų praleistų metų moteriai (ją filme vaidino Sigourney Weaver) pasitaiko proga atsiteisti su vyru, kuris ją kalėjime prievartavo. Bet moteris nė karto nėra mačiusi savo budelio vaido, užtai gerai prisimena jo balsą ir jo mėgiamą muzikinę melodiją – klasikinę F. Schuberto „Mirtį ir mergelę“.
Panašią situaciją konstruoja ir J. Panahi. Deja, ji vis dar aktuali.
2. „FRANCAS“ (Franz, 2025)
Lenkų režisierė Agnieszka Holland (g. 1948 m.) yra viena garsiojo „Moralinio nerimo kino“ autorė, debiutavusi filmu „Provincijos aktoriai“ (1978 m.), apdovanotu Kanuose FIPRESCI prizu. Sukūrusi dar dvi dramas „Karštinę“ (1981) ir „Vienišą moterį“ (1987) režisierė dėl politinių motyvų emigravo. Sukūrė nemažai įvairaus žanro vaidybinių filmų. Buvo jų tarpe ir biografinių filmų: „Visiškas užtemimas“ (1995 m.) – apie dviejų poetų draugystę (Leonardo DiCaprio vaidino poetą Arthurą Rimbaud, o Davidas Thewlisas – Paulį Verlaine‘ą), „Kopijuojant Bethoveną“ (Copying Beethoven, 2006, genialų kompozitorių suvaidino Edas Harrisas), „Ponas Džounsas“ (2019 m., apie britų žurnalistą Garethą Jonesą, 1931 m. atvykusį į stalininę Rusiją ir aprašiusį ten pamatytą terorą bei Holodomorą), „Šarlatanas“ (Sarlatán, 2020 m., apie plačiai už gimtosios Čekoslovakijos išgarsėjusį gydytoją Janą Mikolášeką).
O pernai A. Holland sukūrė puikų filmą apie tamsiu genijumi dažnai vadinamą čekų rašytoją Francą Kafką.
Pernai „Scanorama“ mums buvo pristačiusi retrospektyvinę programą „Kafka ir kinas“, kurioje iš devynių filmų mūsų žiūrovams buvo pateiktos net trys „Proceso“ ekranizacijos (vieną jų, beje 1980-aisiais Lenkijos televizijoje nufilmavo A. Holland ir Laco Adamikas).
Buvo pernai „Scanoramoje“ ir neseniai sukurtas vaidybinis filmas apie Francą Kafką – „Gyvenimo puikybė“ (Die Herrlichkeit des Lebens, 2024 m., rež. Judith Kaufmann ir Georgas Maasas), kuriame vaizduojamas paskutinis ir laimingiausias rašytojo gyvenimo tarpsnis. 1923-aisiais besigydydamas nuo tuberkuliozės prie Baltijos jūros, Kafka įsimyli Dorą Diamant. Pora apsigyvena Berlyne, tačiau, Franco sveikatai nenumaldomai šlyjant, jie išvyksta į Austrijos sanatoriją, ir vos po metų rašytojas miršta.
Holland apima kur kas didesnį genialaus rašytojo gyvenimo laikotarpį. Jos filme Francas Kafka – jaunas vyras (vaikystės epizoduose jį vaidina Danielis Dongresas, vėliau – neįtikėtinai įsimintinos išvaizdos Idanas Weisas), įstrigęs biurokratiniame darbe, primenančiame šiandienos korporacijų realybę. Vegetaras iš įsitikinimo, kai tai dar nebuvo įprasta. Tironiško tėvo sūnus, įsivėlęs į trapius santykius su moterimis. Žmogus, paniręs į egzistencinę krizę dar gerokai prieš tai, kai apie ją ėmė plačiai kalbėti prancūzų filosofai. Nesuprastas jis pabėgdavo į ironijos, absurdo bei vaizduotės pasaulį ir rašė literatūros kūrinius, dėl kurių tapo vienu ryškiausių XX a. rašytojų.
„Kino pavasario“ programos sudarytoja Giedrė Vyšniauskaitė parašė: „Kaleidoskopiškas, fragmentuotas pasakojimas kviečia žiūrovus į karštligišką kelionę po Franco Kafkos visatą. Kino meistrė Agnieszka Holland meta sau nemenką iššūkį ir randa būdą savitai prabilti apie autorių, apie kurį, rodos, jau viskas pasakyta. Ji atskleidžia gyvenimą, kuris buvo paradoksaliai paprastas ir trumpas, tačiau net ir negausus paliktas kūrybos pluoštelis visiems laikams pakeitė pasaulio literatūros istoriją.“
Paradoksalu, bet visai galėjo taip atsitikti, kad vieno garsiausių XX a. rašytoją galėjome žinoti tik iš ankstyviausių jo kūrybos publikacijų. Juk jau sunkiai sirgdamas pats Kafka buvo nurodęs savo draugui ir literatūros testamentų vykdytojui Maxui Brodui po rašytojo mirties sunaikinti visus jo raštus ir asmeninius laiškus. Laimei, Brodas, tam tikra prasme blogiausias literatūros testamentų vykdytojas pasaulyje – to nepadarė, o atvirkščiai, rizikavo savo gyvybe, slapta išgabendamas rankraščius iš Čekoslovakijos, kai bėgo nuo nacių į Palestiną, kaip parodyta A. Holland filme.
Kafkos gyvenimas iš pirmo žvilgsnio nebuvo itin kupinas įvykių. Jis užaugo pasiturinčioje vokiečių-žydų šeimoje Prahoje, turėjo sunkius santykius su savo valdingu tėvu Hermanu, bet švelnesnius su motina ir seserimis, dirbo draudimo bendrovės teisiniame skyriuje, buvo susižadėjęs, bet su mylimąja išsiskyrė ir niekada nevedė, susirgo tuberkulioze ir mirė, būdamas 40 metų.
Įprastai biografinių vaidybinių dramų kūrėjai svarbiausius savo herojaus gyvenimo įvykius panašia chronologine tvarka ir vaizduoja. Bet tik ne A. Holland! Ji puikiai supranta, kad Kafkos Vikipedijoje paminėtus gyvenimo įvykius filmo atėjęs žiūrėti žiūrovas tikrai žino. Vadinasi, su juo reikia elgtis visai kitaip.
1. „VANDENS CHRONOLOGIJA“ (The Chronology of Water, 2025)
Išgarsėjusi populiarios „Saulėlydžio sagos“ filmuose (2008-2012) romantiško vampyro mylimosios Belos Svon vaidmeniu jauna aktorė Kristen Stewart pajuto, kad gali tapti tik vieno šio vaidmens įkaite, todėl ilgai nedelsdama ėmė keisti įvaizdžius, tai pasirodydama kultinės Jacko Kerouako knygos „Kelyje“ ekranizacijoje (2012 m.), tai vaidindama absurdiškų nuotykių komedijos „Amerikos ultra“ (2015 m.) pašėlusią heroję, tai persikūnydama į garsias XX a. moteris – JAV aktorę Jean Seberg (Seberg, 2019 m.) ar pačią širdžių princesę Dianą (Spencer, 2021 m.).
O pernai Kristen Stewart dar ir pasiryžo įrodyti, kad gali puikiai susitvarkyti ir su kino režisierės profesija. Šiam pilnametražiam vaidybiniam debiutui ji pasirinko tikrai kietą riešutėlį – jau ir mūsų skaitytojams žinomus Lidijos Yuknavitch memuarus. Kiek anksčiau – prasimankštinimui – Kristen Stewart savarankiškai susuko trumpametražį filmą „Eime paplaukioti“ (Come Swim, 2017 m.), sprendžiant iš pavadinimo, taip pat susijusį su vandens pasauliu. 17 min. trukmės novelė iš tikrųjų yra „poetiškas, impresionistinis iš miego bundančio ir sielvarto sugniuždyto vyro portretas“.
Keista šioje istorijoje buvo tai, kad ramiai miegojęs vyras prabunda… vandenyno dugne, anot režisierės, „egzistenciniame požemio pasaulyje“.
„Vandens chronologijos“ pagrindinė veikėja Lidija Yuknavitch (ją suvaidino Imogen Poots) prisimena apie savo laimingą vaikystę, kai su seserimi Klaudija (Thora Birch) bei mama ir tėčiu (Susannah Flood ir Michaelas Eppas) išvykdavo ilsėtis prie upės. Tačiau greitai impresionistinę idilę ima temdyti šeimyninio smurto motyvai.
Norėdama nuo šių slogios kasdienybės pabėgti Lidija pasinėrė į sporto stichiją ir tapo profesionalia plaukike. Žinoma tai buvo pasiekta milžiniškų pastangų ir alinančių treniruočių kaina. Vėliau susikaupusį stresą mergina ėmė malšinti alkoholiu, bet sugebėjo „nepaskęsti“ ir išmoko širdies skausmą išlieti naujoje aistroje – rašyti.
Filmo siužetas padalintas į penkias dalis, daugmaž pritaikytas chronologiškam pasakojimui, bet visgi dažnai griebiamasi kontrastingo montažo, siekiant subalansuoti trumpas ekspresyvias scenas ir ilgesnius ramesnės atmosferos epizodus.
Be gerai įvaldyto ritmo reikėtų pažymėti ir puikiai prie dramatiško pasakojimo tinkančią kompozitorės Paris Hurley muziką ir finale skambančią amerikietės dainininkės Fionos Apple dainą „For Her“. Prievartą vaikystėje patyrusios dainininkės balsas, anot filmo režisierės, buvo jai „panašus į tokius balsus, kurie padeda atrasti savąjį“.
Tikra neįkainojama sėkmė, kai menininkas suranda tokius sau artimus bendradarbius. Tada ir rezultatas būna įspūdingas. (G.J.)
