Kiekvienas sezonas atneša savo serialų derlių – vieni iškart užmirštami, kiti priverčia apie juos kalbėti dar ilgai. 2025-ieji ne išimtis: šie metai pažymėti kūriniais, kurie jungia istoriją, politiką, absurdą ir žanrų eksperimentus. Nuo snieguotos Aliaskos iki psichodelinės „Marvel“ visatos – siūlome dešimt pastarųjų metų projektų, kurie išties verti dėmesio.
10. Kapinių kelias (Down Cemetery Road, 2025)
Britų trileris „Kapinių kelias“ (Down Cemetery Road) – tai sumanus, greitas ir kandus pasakojimas apie moterį, kuri pavargo būti maloni. Serialas, paremtas Mick Herron debiutiniu romanu ir adaptuotas scenaristės Morwenny Banks, kviečia į pasaulį, kuriame melas, valdžia ir moralė maišosi taip pat lengvai, kaip šampanas vakarienės metu. Režisieriai čia kuria ne tik įtampos kupiną istoriją, bet ir portretą moters, kuri savo gyvenimą stato iš naujo – su šaltu protu, juodu humoru ir be jokios baimės pasakyti tiesą.
Emma Thompson, po ilgos pertraukos grįžtanti į televiziją, čia sužiba kaip privati detektyvė Zoė Boem – moteris, kurios pasaulis tapo akmeninis, o širdis – deimantinė. Ji negeria prosecco, nesijaučia įpareigota niekam patikti ir, kaip pati sako, „nebebendrauja emociškai“. Tokia ji tampa ne tik istorijos ašimi, bet ir savotišku feminizmo simboliu – tiksliu atsaku visoms „per malonioms“ moterims, kurios ilgai tylėjo.
Veiksmas įsibėgėja, kai pas Zoę kreipiasi meno restauratorė Sara Taker (Ruth Wilson), bandanti išsiaiškinti, kas slypi už paslaptingo sprogimo jos kaimynystėje. Namas, šeima, paslaptingai dingęs vaikas – viskas veda į korumpuotų valdžios sluoksnių labirintą. Tuo pat metu Gynybos ministerijoje vyksta kitas pavojingas žaidimas: vienas iš agentų praranda kontrolę, o slaptos tarnybos desperatiškai bando nuslėpti jo padarytą žalą. Abi istorijos pamažu susipina, kol tampa viena – apie klaidas, kurių niekas negali ištaisyti.
Serialas išlaiko tobulą balansą tarp įtampos ir juodo humoro – tarsi „Slow Horses“ su švariais marškiniais ir moteriška intuicija. Dialogai aštrūs, ritmas intensyvus, o kiekviena scena – reikšminga. Režisūra kruopšti, vizualiai serialas alsuoja britiška elegancija, tačiau kartu nepraranda aštraus socialinio komentaro. Kaip ir geriausiuose Herrono kūriniuose, čia veikia ne tik šnipai ir politikai, bet ir žmogiškos silpnybės – noras būti matomam, mylimam, ar tiesiog išgyventi.
„Kapinių kelias“ – tai ne tik kriminalinis pasakojimas, bet ir elegantiška moterų emancipacijos metafora. Zoė Boem nėra nei superherojė, nei kankinė – ji tiesiog žmogus, kuris nusprendė daugiau neapsimetinėti. Kaip sakoma jos monologe pabaigoje: „Gyvenimas nėra pasaka. Bet bent jau aš pati rašau savo pabaigą.“
9. Sveiki atvykę į Derį (Welcome to Derry, 2025)
„Sveiki atvykę į Derį“ (Welcome to Derry) – tai naujausias siaubo serialas, kuris sugrąžina žiūrovus į Stephen Kingo košmarišką pasaulį dar prieš legendinį 2017-ųjų filmą It. Režisuojamas Andy Muschietti – to paties žmogaus, kuris prikelė Pennywise’ą naujam gyvenimui – šis serialas tarsi atveria krauju užlietus miesto vartus, leisdamas pamatyti, kaip visa ši beprotybė prasidėjo. Tai kruvinas, įtampos ir paslapčių kupinas reginys, kuriame slypi visos Kingui būdingos temos: vaikystės baimės, blogio gimimas mažame miestelyje ir žmogiškumo trapumas, kai blogis atrodo pernelyg realus.
Serialas nukelia į 1962-uosius, kai mažame Derio miestelyje paslaptingai dingsta berniukas Matis (Miles Ekhardt). Po šio įvykio grupelė vietinių vaikų – jautrusis Teddy, smalsusis Phil, užsispyrusi Lilly ir drąsioji Ronnie – pasiryžta jį surasti. Jų paieškos greitai pavirsta šiurpia kelione į miesto požemius, kur vamzdžiais sklinda keisti balsai, o tamsos gelmėse slypi tai, kas viršija vaikiškos vaizduotės ribas. Kaip ir daugelyje Kingo kūrinių, siaubas čia auga iš kasdienybės – iš neišsakytų paslapčių, iš užgniaužto kaltės jausmo, iš visko, ką suaugusieji stengiasi pamiršti.
Tačiau ne tik vaikai čia kovoja su demonais. Serialas atskleidžia ir miestelio suaugusiųjų pasaulį – rasizmo, karo baimės ir valdžios slaptumų kupiną atmosferą. Gynybos bazėje dirbantis majoras Leroy Hanlon (Jovan Adepo) suvokia, kad Deryje vyksta kažkas daugiau nei šaltojo karo eksperimentai. Jo kolega Dick Hallorann (Chris Chalk) – telepatas, pažįstamas iš The Shining visatos – tampa paslaptinga jungtimi tarp Kingo kūrinių. Tokie momentai suteikia serialui tą savitą Kingo pasaulio pojūtį, kai viskas tarsi jungiasi į vieną didelį blogio tinklą, išsiplėtojantį per laiką ir kartas.
„Welcome to Derry“ nėra pats stipriausias Kingo adaptacijos pavyzdys, tačiau jis puikiai atlieka savo užduotį – sukelia siaubą, priverčia žiūrovą nepatogiai suktis fotelyje ir kartu intriguoja savo paslaptimis. Serialo stiprybė slypi ne tik kruvinuose vaizduose ar groteskiškuose gimimo ir mirties motyvuose, bet ir kruopščiai sukurtame pasaulyje – mažame miestelyje, kuriame kiekvienas namas slepia istoriją, o kiekvienas gyventojas turi savo demoną.
Tai istorija apie blogį, kuris niekada nemiega, ir apie vaikystės nekaltybę, kuri tėra trumpas atokvėpis nuo siaubo. „Sveiki atvykę į Derį“ – tai kvietimas į vietą, kur niekas nėra tikra, o kiekvienas juokas gali virsti klyksmu. Ir jei pažvelgsite per ilgai į kanalizacijos tamsą, ji pažvelgs atgal – su šypsena, kurią atpažins kiekvienas, kas kada nors bijojo klounų.
8. Paklydusieji (Wayward, 2025)
„Paklydusieji“ (Wayward) – tai stilingas, nerimą keliantis ir kartu hipnotizuojantis trileris apie paauglių pabėgimus, kuriame ribos tarp gydymo ir kontrolės, meilės ir prievartos, gėrio ir blogio – pavojingai ištrinamos. Serialo kūrėja Mae Martin, iki šiol labiau žinoma dėl subtilių komedijų, čia meta iššūkį visiems, kas vis dar tiki, kad „problemiškus“ paauglius galima išgydyti uždarant juos nuo pasaulio. 2003-iaisiais, dar prieš socialinių tinklų erą, Vermontą gaubia keistas tylos ir autoriteto rūkas, o už to – paslėpta tikrovė, kurioje suaugusieji slepia daugiau nei vaikai.
Alexas Dempsey (vaidina pats Mae Martin), translytis policininkas, kartu su nėščia žmona Laura (Sarah Gadon) atsikrausto į Tal Pinso miestelį – vietą, kur Laura užaugo ir kur, regis, laukia nauja pradžia. Tačiau ši ramybė greitai subyra. Miestelyje veikia paslaptinga įstaiga – Tal Pinso akademija, vadovaujama keistai charizmatiškos, beveik religinės figūros Evelyn Wade (stulbinanti Toni Collette). Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip terapijos centras „sunkiai suvaldomiems“ paaugliams, tačiau po blizgančiu šūkiu apie discipliną ir išganymą slepiasi sistema, kuri griauna sielas.
Evelyn Wade – vienas įsimintiniausių pastarojo meto televizijos personažų. Collette sukuria veikėją, kuris sugeba būti ir raminančiai motiniška, ir nepaprastai bauginanti. Jos žvilgsnis hipnotizuoja, jos tylėjimas grasina. Kiekvienas pokalbis su ja atrodo kaip seansas, iš kurio neįmanoma išeiti nepažeistam. Kai Alexas imasi tirti pabėgusio akademijos auklėtinio bylą, jis pamažu ima įtarti, kad tiesa slypi ne tik institucijoje, bet ir pačioje Lauroje – moteryje, kuri, kaip paaiškėja, kadaise buvo šios vietos auklėtinė. Evelyn iki šiol laiko ją tvirtai savo psichologinėje grandinėje.
Kita istorijos linija seka dvi paaugles – Leilą (Alyvia Alyn Lind) ir Abę (Sydney Topliffe) iš Toronto. Viena iš jų netenka mamos, kita tiesiog pavargsta būti tobula dukra. Tėvų sprendimu, jos patenka į Evelyn valdas, kur „gydymas“ tampa prievarta, o terapinės sesijos – psichologinėmis egzekucijomis. Akademijos ritualai primena sektą, o jos kalba – keistą mišinį tarp psichologijos ir religijos. Tai pasaulis, kuriame paklusnumas yra dorybė, o laisvė – nuodėmė.
„Paklydusieji“ balansuoja tarp siaubo, psichologinės dramos ir socialinės kritikos. Jis bando būti viskuo iš karto – ir kartais nuo to šiek tiek pavargsta, tačiau Toni Collette ir Mae Martin ištraukia jį iš bet kokio scenarijaus chaoso. Tai serialas apie manipuliaciją, kaltę ir tylą, apie jaunus žmones, kuriuos suaugusieji vadina „sugedusiais“, nes nenori pripažinti savo pačių kaltės. Nors „Paklydusieji“ nepretenduoja į „Twin Peaks“ gilumą, jis geba būti tiek pat vizualiai keistas, tiek emociškai paveikus.
Serialo esmę galima apibendrinti viena fraze iš Evelyn monologo: „Mes visi norime, kad vaikai būtų geri. Bet ar žinome, ką jiems padarome, kai jais manipuliuojame vardan gėrio?“ „Paklydusieji“ – tai perspėjimas, paslėptas po hipnotizuojančiu pasakojimu. Nes kai galia maskuojasi meile, o kontrolė – rūpesčiu, tikrasis blogis tampa sunkiai atpažįstamas.
7. Marvel Zombiai (Marvel Zombies 2025)
„Marvel Zombies“ – tai vienas tamsiausių ir drąsiausių „Marvel“ pasaulio projektų, kuris parodo, kaip net superherojai gali tapti pabaisomis – ir ne tik fiziškai. Įkvėptas kultinio „Marvel Comics“ komikso serijos, šis animacinis serialas atveria duris į pasaulį, kuriame herojai, kuriuos pažinojome kaip žmonijos gelbėtojus, patys tampa jos pražūtimi. Čia nebėra vietos blizgesiui, šmaikštumui ar tipiniam „Marvel“ optimizmui – tik krauju ir dulkėmis dvelkiantis pasaulis, kuriame viltis trupa kaip sena kaukė.
Veiksmas vyksta alternatyvioje realybėje po viruso protrūkio, kuris pavertė didžiąją dalį „Avengers“, „X-Men“ ir kitų herojų į zombius. Likusieji išgyvenusieji – kelių antraeilių herojų grupė, tarp jų Kate Bishop, Yelena Belova, Shang-Chi ir Kamala Khan – bando ne tiek išgelbėti pasaulį, kiek išsaugoti paskutinius žmogiškumo trupinius. Tai kova ne už pergalę, o už išlikimą tarp tų, kurie kadaise buvo tavo draugai.
„Marvel Zombies“ išsiskiria savo tonu – brutalus, groteskiškas, bet filosofiškai brandus. Kiekvienas epizodas klausia, ką reiškia būti herojumi, kai gėrio ir blogio ribos jau išnyko. Scenos, kuriose zombiais virtę Kapitonas Amerika ar Scarlet Witch susiduria su savo buvusiais bendražygiais, ne tik kelia siaubą, bet ir priverčia susimąstyti: ar heroizmas – tai prigimtis, ar tik aplinkybių žaismas?
Vizualiai serialas – tikras kūrinys akims. Animuotas stilius čia primena „Love, Death + Robots“ estetiką – aštrus, sodrus, tarsi išbrėžtas plieno peiliu. Tačiau po šiuo stilingu fasadu slypi ne tik siaubas, bet ir emocinis svoris. „Marvel Zombies“ įrodo, kad net pačiuose žiauriausiuose pasakojimuose gali būti vietos refleksijai – juk tik tada, kai žmogus tampa pabaisa, galima pamatyti, kas jame iš tiesų buvo žmogiška.
6. Schmigadoon! (Schmigadoon!, 2021)
„Schmigadoon!“ – tai spalvinga, muzikalinė satyra, kurioje „Apple TV+“ kūrėjai nusprendė pasijuokti ir iš aukso amžiaus miuziklų, ir iš šiuolaikinių santykių terapijų. Serialas, sukurtas kaip šmaikšti duoklė 1940-ųjų ir 50-ųjų Brodvėjaus tradicijoms, perkelia žiūrovą į pasaulį, kuriame dainos ir šokiai ne tik neįprasti – jie neišvengiami. Tačiau po spalvotais kostiumais ir tobula choreografija slepiasi švelni ironija apie meilę, nuobodulį ir mūsų begalinį troškimą būti laimingais – net jei tam reikia išmokti dainuoti vidury miško.
Melissa (Cecily Strong) ir Josh (Keegan-Michael Key) – šiuolaikinė pora, kuri, pavargusi nuo nesibaigiančių terapinių pokalbių ir nesusikalbėjimo, išsiruošia į „porų ryšio savaitgalį“. Tačiau jų „romantinis žygis“ greitai tampa pasaka su netikėtu posūkiu: perėję seną tiltą, jie patenka į keistą miestelį Schmigadoon, kur visi gyventojai dainuoja, šoka ir tiki tikra meile. Atgal sugrįžti jie negali – tol, kol neatranda savo „tikrosios meilės“. Bėda tik ta, kad jiems ima aiškėti: galbūt ta meilė – ne vienas kitam.
Serialas spinduliuoja muzikinių klasikų nostalgiją. Schmigadoon gyventojų dainos ir personažai tiesiog alsuoja nuorodomis į „Oklahoma!“, „Carousel“, „The Sound of Music“ ir kitus Brodvėjaus perlus. Čia pasirodo viskas – nuo blogiuko su švelnia širdimi iki perdėtai pamaldaus pamokslininko, nuo gundomos blondinės padavėjos iki nepriekaištingai auklėtos mokytojos. Ir nors kiekviena scena atrodo kaip gyvas plakatas iš senovinio miuziklo, būtent toks šaržas pamažu pavargina. Kiekvienas numeris iš pradžių stebina, bet galiausiai ima kartotis, tarsi melodija, kurią norisi sustabdyti dar prieš paskutinį akordą.
Tiesa, „Schmigadoon!“ išlaiko savo žavesį dėl smulkmenų – dėl Martin Short leprikono, kuris atsiranda kaip iš niekur, dėl Jane Krakowski elegantiškos, beveik baroniškos manieros, dėl Kristen Chenoweth, kurią norisi matyti dar dešimtyje muzikinių numerių. Serialas turi širdį, bet dažnai atrodo, kad ji plaka per tyliai. Jo problema – ne idėjų trūkumas, o per didelis noras patikti visiems.
Vis dėlto, tai kūrinys, kurio lengvumas ir saviironija žavi. „Schmigadoon!“ – ne tiek parodija, kiek meilės laiškas praeities miuziklams, parašytas su šypsena ir trupučiu cinizmo. Jis primena, kad net tada, kai gyvenimas atrodo vieniša kelionė per mišką, visada yra vietos dainai – jei tik turime drąsos ją užtraukti.
5. Batai (Boots, 2025)
„Batai“ (Boots) – tai karinis dramos serialas, kuris pradžioje tyliai pasirodė „Netflix“ platformoje, tačiau netrukus tapo vienu labiausiai aptarinėjamų metų kūrinių. Kritikai jį vadina „geriausiu rudens serialu“, o žiūrovai – naujuoju „Squid Game“. Vis dėlto, nors „Batai“ užkariauja topus ir sukelia diskusijas, serialas pats sau pakiša koją – tai tarsi dvi visiškai skirtingos istorijos, įspraustos į vieną uniformą.
Serialas paremtas Grego Cope White’o memuarais The Pink Marine (2015), pasakojančiais apie jo tarnybą JAV kariuomenėje 1990-aisiais, kai homoseksualumas vis dar buvo laikomas karjera grasinančiu tabu. Tai itin jautri ir mažai vaizduota tema, o „Batai“ ją atgaivina be pagražinimų. Pagrindinis veikėjas Cameronas Cope’as (Miles Heizer) – jaunas vyras, užaugęs po motinos (Vera Farmiga) kontrole, kuris įstoja į jūrų pėstininkus daugiau iš pykčio nei pašaukimo. Tačiau tikrasis serialo centras – seržantas Robertas Sullivanas (Max Parker), kurio gyvenimą sugriauna tyrimas dėl jo seksualinės orientacijos. Parkerio vaidmuo – emocinis serialo branduolys: jis įkūnija kariškį, įstrigusį tarp pareigos, gėdos ir noro būti savimi.
Kai „Batai“ susitelkia į šį konfliktą, jie tampa galingi, skaudūs ir net slegiantys – priminimas apie sisteminę diskriminaciją kariuomenėje ir kainą, kurią moka tie, kurie drįsta būti kitokie. Šios scenos – intensyvios, įsimintinos ir kupinos emocinio svorio. Jos parodo, kaip stipriai žmogų gali traiškyti institucija, kuri skelbia tarnaujanti garbei.
Tačiau šis gilus siužeto sluoksnis greitai pasimetė tarp visai kitos tonacijos – beveik propagandinio optimizmo. Serialas staiga ima šlovinti karinį broliškumą, tarsi „Full Metal Jacket“ būtų sumaišytas su „Glee“. Kai kurios scenos – kaip komiškas tualetinis varžymasis ar Bugsy Malone stiliaus maisto mūšis – atrodo taip absurdiškai, kad beveik paneigia ankstesnį emocinį intensyvumą. „Batai“ tuo pat metu bando būti ir rimta socialinė drama, ir lengva komedija apie vyrų draugystę – dvi priešybės, kurios čia kovoja už vietą ekrane.
Nepaisant šio toninio chaoso, seriale netrūksta stiprių akimirkų. Jo kūrėjai sugeba parodyti, kad karys – ne tik mašina, bet ir žmogus, kuris kovoja ne tik su priešu, bet ir su savimi. O jei „Batai“ sulauks antrojo sezono (kas, žiūrint į populiarumą, atrodo neišvengiama), jie turi galimybę tapti tuo, kuo žadėjo būti nuo pradžių – drąsia, emociškai brandžia istorija apie tapatybę, vienybę ir pasiaukojimą.
„Batai“ – tai du serialai viename: vienas apie drąsą būti savimi, kitas – apie džiaugsmą būti kareiviu. Deja, jie abu traukia į skirtingas puses.
4. Amsterdamo imperija (Amsterdam Empire, 2025)
„Amsterdamo imperija“ (Amsterdam Empire) – tai tamsus, kvepiantis dūmais ir išdavystėmis kriminalinis trileris iš Nyderlandų, kuriame pagaliau išvystame Famke Janssen kalbančią gimtąja olandų kalba. Serialas, sukurtas Nico Moolenaaro ir Bart Uytdenhouweno, pasakoja apie meilę, kerštą ir žlungančią kanapių imperiją Amsterdamo širdyje. Čia, tarp kanalų ir kavos parduotuvių, įsiplieskia karas – ne dėl valdžios ar pinigų, o dėl orumo ir keršto.
Istorijos centre – Jackas Van Dooras (Jacob Derwig), legendinis „The Jackal“ kavos tinklo įkūrėjas, kuris iš nedidelio verslo 10-ajame dešimtmetyje sukūrė tarptautinį kanapių imperijos simbolį. Tačiau jo pasaulis subyra akimirksniu: žmonos Betty (Famke Janssen) skambučiai ir pavydas perauga į smurtą, kai ji sužino apie jo romaną su žurnaliste Marjolein (Elise Schaap). Jackas prisipažįsta, kad nori skyrybų ir naujo gyvenimo – bet netrukus paaiškėja, jog Betty taip lengvai neišnyks iš jo pasaulio.
Netrukus po šių įvykių įvyksta policijos reidas, kurio metu atskleidžiama Jacko nelegali kanapių plantacija. Panašu, kad tai ne atsitiktinumas, o išdavystė – ir kaltininkė akivaizdi. Betty, sužinojusi apie meilužės nėštumą ir tai, kad Jackas ketina auginti vaiką su kita moterimi, pradeda sistemingai griauti jo gyvenimą. Ji tampa kruopščia, kerštinga strategė, pasiryžusi ne tik jį sunaikinti finansiškai, bet ir atimti iš jo viską, ką jis sukūrė. Taip gimsta jos asmeninis kryžiaus žygis – ne dėl pinigų, o dėl savivertės.
Famke Janssen savo gimtąja kalba tiesiog spindi – jos Betty yra ir trapi, ir pavojinga. Aktorė kuria personažą, kuris balansuoja tarp beprotybės ir šalto išskaičiavimo, tarp meilės likučių ir sunaikinimo troškimo. Tai viena iš tų retų moterų vaidmenų, kai kerštas tampa išsilaisvinimo forma. Tuo pat metu Jacob Derwig suteikia Jackui žmogiškumo – jis nėra šventas, bet ir ne pabaisa. Jų susidūrimai – tai žodžių, emocijų ir tylos dvikovos, kurios užgniaužia kvapą labiau nei bet kuris šūvis.
„Amsterdamo imperija“ primena Revenge ar net Weeds, tačiau turi savitą olandišką toną – šaltą, racionalų, bet kupiną paslėptų emocijų. Nors veiksmas vyksta tarp marihuanos dūmų, tai ne istorija apie narkotikus – tai pasakojimas apie žmones, kurie prarado vienas kitą, o kartu – ir save. Serialas išsiskiria vizualiniu tikslumu, įtampos ritmu ir puikiu balansavimu tarp kriminalinio siužeto ir psichologinės dramos.
Pirmasis Janssen vaidmuo gimtąja kalba tapo jos triumfu – „Amsterdamo imperija“ yra keršto simfonija, atliekama elegantiškai ir negailestingai. O kai serialas baigiasi jos figūra, lėtai žengiančia Amsterdamo gatvėmis pro „The Jackal“ ženklą, tampa aišku: tikroji valdžia visada slypi tose, kurios neturi ko daugiau prarasti.
3. Velnias persirengęs (Devil in Disguise, 2025)
„Velnias persirengęs“ (Devil in Disguise) – tai ne šiaip dar vienas kriminalinis serialas apie serijinį žudiką. Tai bandymas perrašyti istoriją, suteikiant balsą tiems, kurių dažniausiai niekas neklauso – aukoms. Patricko Macmanuso režisuotas aštuonių dalių „Peacock“ trileris apie Johną Wayne’ą Gacy – vieną baisiausių Amerikos istorijos žudikų – atsisako įprasto „true crime“ formato ir vietoj kraujo sensacijų pasirenka tylą, gedulą ir moralinį aiškumą.
Serialas sąmoningai neleidžia žiūrovui pasislėpti už įprasto siaubo žanro filtrų. Nėra kruvinų scenų, nėra teismo salės melodramos, nėra net Gacy klouno kostiumo – vien tik šešėliai, prisiminimai ir tuštuma, kurią jis paliko po savęs. Michaelas Chernusas, garsėjantis komiškais vaidmenimis (Severance, Orange Is the New Black), čia sukuria stulbinančiai realų Gacy – ne pabaisą, o žmogų, kurį baisiausia atpažinti kaip pažįstamą. Jis ne kelia siaubą, o verčia jaustis nepatogiai – kaip pažvelgus į banalybės ir blogio junginį.
Serialo šerdis – ne Gacy, o jo aukos. Kiekviena serija pavadinta jų vardais, atskleidžiant trumpas, jautrias jų gyvenimo istorijas: paaugliai, ieškoję darbo, jauni vyrai, kovoję su tapatybe, prostitucijos aukos ar tiesiog klaidingu laiku atsidūrę netinkamoje vietoje. Šie žmonės čia nėra tik statistai – jie tampa istorijos ašimi. Ypač išsiskiria Marin Ireland kaip Elizabeth Piest, motina, kurios sūnus Robas tampa paskutine Gacy auka. Jos kelionė nuo nevilties iki šalto ryžto – viena stipriausių sezono emocinių linijų.
„Velnias persirengęs“ griauna tradicinį pasakojimą apie „blogį“ – čia monstras ne išsigimęs genijus, o sisteminės neapykantos produktas. Policijos aplaidumas, homofobija ir visuomenės abejingumas leidžia Gacy siautėti metų metus. Serialas ne tiek pasakoja apie žmogų, kiek apie sistemą, kuri nesugebėjo sustabdyti žudymo, nes jo aukos buvo „neteisingos rūšies“ žmonės. Tai primena ankstesnius kūrinius, tokius kaip The Assassination of Gianni Versace ar Last Call, kurie kritikavo, kaip visuomenė renkasi, kieno gyvybės vertos atminimo.
Ir nors struktūra kartais tampa monotoniška – kiekvienas epizodas balansuoja tarp praeities ir tyrimo siužetų – „Velnias persirengęs“ išlieka įtaigus dėl savo tikslo aiškumo. Tai ne bandymas sukrėsti, o pareiškimas, kad pasakojimas apie žudikus be jų aukų – tai istorinis melas. Macmanusas sąmoningai atsisako šlovinti blogį ir vietoj to rodo paprastus, sužeistus žmones, kurių gyvenimai buvo nutraukti be priežasties.
„Velnias persirengęs“ – tylus, bet galingas serialas. Jis primena, kad tikrasis siaubas nėra kūno randai, o tai, kaip lengvai pamirštame, jog už kiekvienos antraštės slypi gyvenimas, kurį kažkas mylėjo.
2. Murdaugh: mirtis šeimoje (Murdaugh: Death in the Family, 2025)
„Murdaugh: mirtis šeimoje“ (Murdaugh: Death in the Family) – tai prabangiai pastatyta, bet sielą alinanti kriminalinė drama, kurioje kiekviena scena alsuoja moraliniu pūviniu. Serialas, sukurtas pagal realią Pietų Karolinos teisininkų dinastijos istoriją, bando peržengti įprasto „true crime“ žanro ribas, tačiau vis dėlto palieka tą patį kartų klausimą: kodėl mes žiūrime į šiuos žmones, kai viskas, ką jie daro, yra taip bjauriai žmogiška?
Serialo centre – Alexas Murdaughas (Jason Clarke), įtakingas teisininkas, priklausantis kelių kartų advokatų imperijai, valdžiusiai teismus tarsi savo kišenę. Clarke kuria įspūdingai tamsų personažą – žmogų, kurio charizma yra nuodas, o valdžia – liga. Jo Murdaughas – tai pietų JAV aristokrato ir mafijos boso mišinys, kuris tiki, kad kiekvieną žmogų galima nusipirkti, kiekvieną įstatymą – apeiti. Šalia jo – Patricia Arquette kaip Maggie, žmona, vis dar bandanti išlaikyti šeimos likučius, nors supranta, kad jų pasaulis griūva po kojomis.
Arquette čia – tikras serialo širdies dūžis. Ji perteikia moterį, kuri ilgai apsimeta, kad nemato savo vyro griūties, kol jos pačios gyvenimas virsta spąstais. Ji nėra nei auka, nei sąmokslininkė – tiesiog žmogus, įkalintas tarp meilės, priklausomybės ir neapykantos. Tuo tarpu Johnny Berchtold įkūnija jų sūnų Paulą – jauną vyrą, kurį tėvo panieka ir girtuoklystė stumia į savinaikos kelią. Jo naktinis pasivažinėjimas kateriu, pasibaigęs tragedija, tampa moraliniu lūžio tašku – vieta, kur Murdaughų šeimos legendą galutinai praryja realybė.
Režisierius sukuria kruopščiai sukonstruotą, bet slogų pasaulį, kuriame kiekvienas dialogas yra melas, kiekviena šypsena – sandoris. Murdaughų teisinė imperija rodoma ne kaip galia, o kaip supuvęs mechanizmas, kuriame viskas sukasi aplink pinigus, kompensacijas ir išsisukinėjimus. Net ir tada, kai šeima atsitiktinai susiduria su paprastais, vargstančiais žmonėmis – imigrantais ar tarnais – jų santykiai vis tiek primena sandorį, o ne empatiją. Serialas išryškina, kaip teisė virsta verslu, o teisingumas – valiuta.
Vis dėlto „Murdaugh: mirtis šeimoje“ yra toks tirštas nuo nuodėmių, kad žiūrėti jį – beveik moralinis iššūkis. Aštuonios serijos panardina žiūrovą į pasaulį, kuriame nėra nei gėrio, nei išganymo. Čia nėra herojų, tik lėtai degraduojantys žmonės, praradę moralinį stuburą ir tapę savo pačių sukurto chaoso aukomis. Tai serialas apie šeimą, kurioje viskas – nuo meilės iki teisingumo – tapo korupcijos forma.
Ir vis dėlto negalima paneigti jo meninės jėgos. Clarke ir Arquette sukuria psichologiškai intensyvų duetą, o režisūra nepataikauja – ji verčia žiūrovą jausti ne smalsumą, o pasibjaurėjimą. „Murdaugh: mirtis šeimoje“ neleidžia žiūrovui pasislėpti už „pramoginio kriminalo“ šydo – tai žvilgsnis į moralinį bankrotą, kuris atrodo pernelyg pažįstamas.
Tai serialas, kurį galima vertinti, bet sunku mylėti. Nes, kaip taikliai rašo kritikai, viskas apie Murdaughus yra supuvę – ir būtent todėl šis pasakojimas taip kraupiai veikia.
1. Paskutinė siena (The Last Frontier, 2025)
„Paskutinė siena“ (The Last Frontier) – tai Apple TV+ veiksmo trileris, kuris įrodo, kad net tarp amžino sniego ir šiaurės pašvaistės galima rasti vietos chaosui, ironijai ir visiškai beprotiškiems sprogimams. Serialas, sukurtas „The Blacklist“ kūrėjo Jono Bokenkampo ir scenaristo Richardo D’Ovidio, balansuoja tarp rimtos dramos ir saviironijos, suteikdamas šiaurietiškai dykumai naują – beveik komišką – toną.
Veiksmas prasideda grandiozine CGI lėktuvo katastrofa, kai virš Aliaskos kalnų sudūžta kalinių gabenimo lėktuvas. Kartu su metalo skeveldromis į laukinę gamtą išmetami dešimtys pavojingų nusikaltėlių. Šio chaoso epicentre atsiduria JAV maršalas Frenkas Remnikas (Jason Clarke), sugrįžęs į gimtąjį Fērbenksą po tragiškų įvykių Čikagoje. Clarke čia vėl demonstruoja savo gebėjimą sukurti viduje palūžusį, bet išoriškai tvirtą vyrą – tipinį amerikietišką herojų su moralinėmis žaizdomis, kurias slepia po ledo ir barzdos sluoksniu.
Iš pradžių viskas primena klasikinį veiksmo serialą – Frenkas su vietiniais pareigūnais, tarp jų šmaikščiu pavaduotoju Haču (Dallas Goldtooth, „Reservation Dogs“), ima gaudyti išsibarsčiusius maniakus, vieną po kito sutramdydamas juokingai herojiškomis priemonėmis: nuo sniego motociklų iki krintančių sraigtasparnių. Tokie epizodai – tai grynas televizinis malonumas, primenantis senosios mokyklos kriminalinius procedūrinius serialus, kur kiekviena serija turi savo mažą kulminaciją.
Tačiau „Paskutinė siena“ netrukus pasuka sudėtingesniu keliu. Į istoriją įvedama CŽV agentė Sidnė Skoufild (Haley Bennett) – jauna, paslaptinga ir, deja, ne visada įtikinama šnypė, kurios misija susijusi su vienu iš pabėgusių kalinių, kodiniu vardu „Havlock“. Šis, pasirodo, turi ryšių ir su pačia Sidne, ir su Frenko žmona Sara (Simone Kessell), kurią netrukus paima įkaitu. Kai į veiksmo siužetą įsivelia šnipų intrigos, rusų hakeriai ir „gilioji valstybė“, serialas ima priminti peraugusį Holivudo kokteilį, kuriame vienu metu maišomi „Tikslas: Aliaska“, „Mission: Impossible“ ir šeimyninės dramos epizodai apie nutrūkstančią santuoką.
Vis dėlto net ir ši siužetinė painiava turi savo žavesio. „Paskutinė siena“ sąmoningai nevengia absurdiškumo – tarsi pati juoktųsi iš savo perdėto rimtumo. Pavyzdžiui, epizodas, kuriame sunkvežimis kabo ant ledo skardžio, o Frenkas per audrą gelbėja įkaitus, atrodo kaip „Rambo“ ir „Die Hard“ susiliejimas šiaurės poliarinėje naktį. O pakvaišę pabėgėliai – nuo manipuliuojančių gydytojų iki pusnuogių psichopatų – tampa tarsi kiekvieno penktadienio vakaro blogiukų katalogu.
Tai serialas, kuris nė nebando būti giliai filosofinis – ir būtent todėl veikia. Jo žavesys slypi tame, kad jis žino, koks yra: šiek tiek kvailas, bet nuoširdas, kupinas adrenalino ir sniego, kuris viską uždengia, bet nieko neužšaldo. Clarke neša pasakojimą savo pečiais, o režisierius Samas Hargrave’as (kuris pats trumpai pasirodo ekrane) suteikia kovos scenoms įspūdingo kinetiškumo – kiekvienas smūgis atrodo šaltesnis nei aliaskietiškas vėjas.
„Paskutinė siena“ – tai serialas, kuris puikiai supranta savo publiką. Jis nesistengia būti dar vienu „True Detective“ – jis tiesiog nori būti geru, šiek tiek beprotišku nuotykiu. Ir kai paskutinėje scenoje Frenkas stovi ant snieguoto tilto, giliai įkvėpęs ledinio oro, žiūrovas žino: gal tai ir nėra aukštoji televizija, bet velniškai smagu žiūrėti.
