Ne per seniausiai Lietuvoje viešėjo Holokaustą išgyvenusiųjų palikuonis, atvykęs tiesiai iš intensyvaus seminaro Aušvice, kuriame tiek vokiečiai, tiek žydai tvarstėsi protėvių paliktas žaizdas. Jis – Armandas Volkas – JAV gyvenantis psichoterapeutas, istorinių traumų gydymui pasitelkiantis dramos terapijos metodą.
Kultūrinė tapatybė – taip pat konstruktas
Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje lankęsis A. Volkas susitikimą pradėjo nuo paprasto pratimo, padedančio išardyti ir vėl sulipdyti susiformavusį istorinį-kultūrinį identitetą.
„Mano vardas – Armandas Volkas ir aš esu žydas – prakalbo psichoterapeutas, – Tą sakydamas jaučiu savo protėvių šmėklas. Kalbėdamas angliškai, dažniausiai neminiu, jog esu žydas, nes ausyse tarsi girdžiu „purvinas žydas.“
Dažniau jis kartoja, jog yra žydų kilmės (angl. Jewish). Anot jo, tai „sušvelnina“ šį faktą.
Toliau vardydamas savo atstovaujamas tapatybes jis prideda, jog yra ir žydų kilmės amerikietis (angl. Jewish-American). JAV kontekstas labai multikultūriškas, todėl svečias džiaugėsi, kad kelios tapatybės vienu metu gali gyvuoti kartu.
„Mano vardas – Armandas Volkas ir aš esu prancūzas. Gimiau Prancūzijoje, mano motina dalyvavo prancūzų pasipriešinime prieš nacių okupaciją. Tačiau mano smegenyse per daug amerikietiškų TV šou, kad galėčiau save laikyti tikru prancūzu“, – tęsė jis, prancūziškai ištardamas „Aš esu žydas“. Toks tarimas, anot jo, priartina jį prie mamos Holokausto patirčių. Kadangi ji gimė ir augo Lenkijoje, save jis galėtų vadinti ir lenku, tačiau tokiu terapeutas nesijaučia. Lygiai taip pat jis ir lietuvis – tėvas gimė bei lavinosi Jonavoje. Kelionės Lietuvon metu jis galėjo rinktis – šį palikimą priimti arba ne.
Trumpu žaidimu A. Volkas demonstravo, koks kompleksiškas nacionalinis identitetas. „Istorija glūdi mūsų tapatybių plyšiuose“, – samprotavo jis, pabrėždamas, kaip stipriai jo gyvenimą paveikė tėvų patirtis Antrojo pasaulinio karo metu.
Tėvų istorija – kaip epas
Prieš susipažindami Aušvico koncentracijos stovykloje, A. Volko tėvai dalyvavo įvairiuose pasipriešinimo judėjimuose.
Motina Celine Perla gimė 1912 metais. Lenkijoje ji kentėjo nuo neigiamų visuomenės nuostatų žydų atžvilgiu, tad tapo idėjine komuniste – jauna mergina tikėjo, jog ši ideologija įveiks antisemitizmą. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje ji emigravo į Paryžių, kuriame tuo metu rezidavo daug žmonių iš Rytų Europos. Ten Celine ištekėjo už savo pusbrolio (tokios santuokos tada buvo įprastos). Jai besilaukiant pirmojo sūnaus, naciai įžengė į Prancūziją. Pabėgusi į Tulūzą, pagimdė ir grįžo sostinėn. Mieste ji prisijungė prie pasipriešinimo – kontrabanda perduodavo ginklus bei spaudą, žydų vaikams padėdavo pabėgti į Šveicariją. Deja, kažkas iš pogrindžio kankinamas ją išdavė. Tuomet – tranzito stovykla Dransi, vėliau – Aušvicas. A. Volko motina pateko į dešimtąjį bloką, kuriame su žydų moterimis buvo atlikinėjami medicininiai eksperimentai. Celine išgyveno tik todėl, kad čekė gydytoja, politinė kalinė, imdavo žydžių kraujo mėginius taip tiesiog imituodama eksperimentus.
Tėvas, Bernardas Volkas, paveiktas savo vyresniojo brolio, iki karo taip pat rėmė komunistines idėjas. Būdamas aštuoniolikos išvyko į Palestiną, kur kartu su kitais žydais ir arabais bandė užtikrinti geresnes sąlygas darbininkams. 1936 metais jis nukako į Ispaniją kautis prieš Franco režimą. Pilietiniam karui pasibaigus nacionalistų pergale, jis pateko į pabėgėlių stovyklą Prancūzijoje, vėliau B. Volkas atsidūrė Maskvoje. Sovietai jį išsiuntė į Baltarusiją organizuoti pasipriešinimo judėjimo. Metus jis partizanavo, kol galiausiai, įsimylėjęs keliavo paskui suimtą mylimąją į Aušvicą. Pastaroji nusižudė pakeliui. Klausinėdamas apie ją, B. Volkas įkliuvo ir pats. „Naciai manė, kad jis yra pabėgėlis iš geto. Geriau taip, nes jei būtų žinoję, jog jis – partizanas, būtų nušovę vietoje“, – pasakojo A. Volkas.
Išgirdęs, kad vienai moteriai reikalingi batai, jis gavo porą. Toji kalinė – A. Volko motina, tad taip prasidėjo jų meilės istorija. Nors karo pabaigoje abu tėvai buvo išskirti, tragedijai pasibaigus, jie susitiko Prancūzijoje, iš kurios, po kurio laiko padėdama tetos, šeima emigravo į Kaliforniją.
Istorinių traumų gydymas teatru
Sūnus Armandas porai gimė dar Europoje, tad jo gyvenimas prasidėjo karo nuniokatoje aplinkoje. Išvykus, pasak jo, žydų emigrantų padėtis JAV buvo labai paradoksali. „Staiga atsibudau Los Andžele. Galvoje garso takelis vis sukosi pagal „The Beach Boys“ muziką. Taigi, sunki europietiška tėvų patirtis susijungė su patogia ir materialistine amerikietiška kultūra“, – prisiminė terapeutas. Kaip tik tuomet ir užgimė jo gyvenimo darbo idėja – siekis įžvelgti prasmę kruviniausioje XX a. tragedijoje.
Aštuntajame dešimtmetyje išgyvenusiųjų vaikai pradėjo atrasti vienas kitą – didžiuosiuose miestuose būrėsi paramos grupės, žmonės ėmė lyginti užrašus ir patirtis. Anot A. Volko, tokia priemonė tik tęsė žmonių viktimizaciją. Tai jo nedomino, jam norėjosi transformuoti šią traumą. Tikėdamas, kad didžiausias kerštas Hitleriui – suklestėjusi žydų kultūra, A. Volkas įkūrė eksperimentinio teatro trupę. Kolektyvas gvildeno ir interpretavo įvairias šios tautos temas: Holokaustą, tapatybę ir savivertę, folklorą, vėliau – iš Sovietų Sąjungos atvykusių žydų išgyvenimus.
„Pradėjau svarstyti, kaip vokiečiai tvarkosi su savo palikimu. Ar jie taip pat grumiasi ir kenčia? Ar ir jie turi tapti tėvais savo tėvams? Ar ir jie, kaip ir mes, jaučia baimę ir pasaulis atrodo esantis baisi vieta?“ – pirmojo savo projekto priežastį įvardijo A. Volkas. Prieš tai buvęs aktoriumi ir režisieriumi, jis pradėjo dirbti psichoterapeutu. 1989 m. vienoje televizijos studijoje jis suvedė grupę jaunų žmonių – Holokausto vykdytojų ir tragediją išgyvenusiųjų palikuonis. Tai tapo modeliu tolimesniam A. Volko darbui, kuriame dramą jis ėmė taikyti kaip terapinę priemonę.
Panašiu principu prieš vizitą Lietuvoje jis dirbo Aušvico koncentracijos stovykloje. Dalyviai vyko į lagerio teritoriją, o vėliau savo patirtį apmąstydavo per teatro užsiėmimus. „Tyrinėjau, kaip palikuonys žmonių, kurie vykdė nusikaltimus, ir tų, kurie nuo jų nukentėjo, gali vienas kitą išgydyti“, – savo tikslą atskleidė A. Volkas.
Publikacija parengta įgyvendinant projektą „Rekomendacijų dėl veiksmų kovojant su antisemitizmu ir romofobija Lietuvoje paruošimas ir viešinimas“.
