Informacijos apie koronavirusą antplūdyje pasimeta svarbios naujienos. Prieš dvi savaites Harvey Weinsteinas, buvęs vienu svarbiausiu Holivudo žmogumi, tapo New Yorko kalėjimo kaliniu. Jei aukštesnės instancijos teismas nepakeis New Yorko valstijos teismo sprendimo, Weinsteinas kalėjime gali praleisti likusį savo gyvenimą – jam skirti 23 metai kalėjimo. Tai – labai svarbus sprendimas, reiškiantis, kad teisingumas pagaliau pradedamas įgyvendinti ir seksualinio smurto bylose.
Nors sekant teismo posėdžius, galėjo kilti dviprasmiškų jausmų, matant 67 metų vyrą, judantį vaikštynės pagalba ir mažai primenantį Weinsteiną, kurį visi pažinojo, vis dėlto Hollywoodo magnato elgesys sulaužė ne vieną gyvenimą: netinkamu seksualiniu elgesiu – nuo priekabiavimo iki prievartavimo ir žaginimo – apkaltino per 80 moterų. Atrodo, kad seksualiniu smurtu prieš moteris šis asmuo „pasižymėjo“ dar 1983 m., tačiau turima galia ir turtai leido išvengti atsakomybės.
Svarbu paminėti, kad nepaisant to, kad New Yorko valstijos teismo sprendimas priimtas tik dėl dviejų seksualinės prievartos atvejų, tačiau teisėjas Burke’as pažymėjo, kad tokia griežta bausmė skirta, turint įrodymų, kad toks Weinsteino elgesys buvo sisteminis: „Nors tai yra pirmasis nuosprendis, bet tai nėra pirmasis nusikaltimas“. Taip teisėjas simboliškai teisingumą įvykė ir dėl nusikaltimų, padarytų prieš kitas moteris.
Weinsteino dar laukia ir teismas Kalifornijoje, kur jis bus teisiamas dėl keturių seksualinių nusikaltimų, už kuriuos gresia 28 metai kalėjimo.
Toks New Yorko teismo sprendimas parodė, kad teisingumas seksualinio smurto bylose įmanomas. Net jei kaltinamasis – bene galingiausias Hollywoodo vyras, kuris pasamdo būrį viešųjų ryšių specialistų, teisininkų, privačių detektyvų ir kitų asmenų, persekiojusių moteris ir bandžiusių įsiskverbti į jų privatų gyvenimą bei gauti informacijos, kuri jas priverstų tylėti.
O ar galime tikėtis daugiau teisingumo seksualinio smurto atvejais Lietuvoje?
Vasario pabaigoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) paliko galioti žemesnės instancijos teismo sprendimą, pripažįstatntį buvusį Seimo narį Kęstutį Pūką kaltu dėl seksualinio priekabiavimo prie savo padėjėjos. Teismo neįtikino Pūko paaiškinimas, kad prie nukentėjusiosios tyčia nesilietė ir kad jo pasakyti žodžiai ir frazės vertintini kaip siekimas įžeisti ar pažeminti asmenį bei parodyti savo pranašumą, o ne kaip siekimas seksualinio bendravimo ar pasitenkinimo. LAT taip pat paliko galioti išteisinamąjį nuosprendį dėl jo elgesio kitų trijų moterų, siekusių įsidarbinti Pūko padėjėjomis, atžvilgiu. Teismas konstatavo, kad Pūkas vulgariai, įžeidžiančiai ir menkinančiai elgėsi ir kitų trijų moterų atžvilgiu, tačiau baudžiamosios atsakomybės tokie veiksmai neužtraukia, nes tarp įsidarbinti siekiančių asmenų ir galimo darbdavio, LAT nutartimi, pavaldumo, pagal tuo metu galiojusias teisės normas, nebuvo.
Tokia nutartis neabejotinai nuvylė įsidarbinti bandžiusias moteris ir, matyt, tą visuomenės dalį, kuriai rūpi kaip įmanoma efektyviau kovoti su seksualiniu priekabiavimu, vis dėlto pats LAT pažymėjo, kad jei Pūkas prie moterų būtų priekabiavęs po 2017 m. įsigaliojusių teisinių pakeitimų, baudžiamosios atsakomybės ir dėl prieš kitas moteris vykdyto seksualinio priekabiavimo išvengęs greičiausiai nebūtų – toks priekabiavimas būtų laikomas priekabiavimu prie asmens, pavaldžiu pagal tarnybą, užtraukiančiu baudžiamąją atsakomybę.
Kaip žinia, LAT formuoja teismų praktiką, tad atkeliavus kitai seksualinio priekabiavimo bylai į apylinkės teismą, teisėjams teks vadovauti šia LAT nutartimi.
Gerųjų pavyzdžių yra ir daugiau. Nors kol kas jie nėra teismo sprendimai.
Neseniai nuskambėjo policijos pareigūno pasisakymas apie atvejį Vilniuje, kai apie galimai viename Vilniaus naktiniame klube išžagintą moterį pareigūnas savo paskyroje „Instagram“ atsiliepė taip: „Mažiau lakt reikia ir raitytis ir nieko nebus.“ Tenka apgailestauti, kad Policijos departamentas į šį pasisakymą sureagavo kaip į viešųjų ryšių krizę, atsiprašydamas ir priversdamas atsiprašyti auką kaltinusį pareigūną, tačiau atsakymo, kas yra daroma, kad tokios nuostatos pareigūnų tarpe nevešėtų – taip ir nesulaukėme.
Dar vienas stiprus signalas iš visuomenės atėjo vadinamojoje Jurbarko byloje. Pats būdamas nepilnametis, kovos menus praktikuojantis, nepilnametę merginą sudaužęs, seksualiai ją prievartavęs ir pasikėsinęs išžaginti jurbarkietis M. I. teismo nuteistas trejiems metams ir keturiems mėnesiams įkalinimo, bausmę atidedant trejiems metams. Teismas taip pat priteisė 12 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo. Socialiniai tinklai, atrodė, sruvo nuo visuomenės nepasitenkinimo ir patiriamo neteisybės jausmo. Primenant, kad už neseniai nušautą stumbrę skirta tris kartus didesnė bauda nei už merginos prievartavimą ir brutalaus smurto prieš ją panaudojimą.
Visuomenė, atrodo, atbunda ir pradeda girdėtis ne tik balsai „pati kalta“ ar klausimai, „kodėl ji taip buvo apsirengusi“, „kodėl vaikščioja vėlai naktį“ ir pan.
Ko reikia, kad visuomenė pabustų sparčiau ir seksualinio smurto netoleruotų labiau?
Klausimas kompleksinis, į kurį skirtingos srities specialistai atsakytų skirtingai. Bet žvelgiant į turimus duomenis (o jų nėra daug), pirmiausia akivaizdu, kad trūksta informacijos apie seksualinį smurtą kaip tokį – jis nėra pasiekęs mūsų ausų ar mūsų širdžių.
Neturime ir tikslios informacijos, kiek Lietuvos moterų patyrė seksualinį smurtą ar seksualinį priekabiavimą. Kol kas egzistuoja tik Lietuvos žmogaus teisių centro ir Lygių galimybių plėtros centro užsakymu atlikta visuomenės apklausa, kuri parodė, kad maždaug kas penkta moteris Lietuvoje yra patyrusi seksualinį priekabiavimą (čia, be abejo, iškyla dar ir atpažįstamumo klausimas – dalis seksualinio priekabiavimo formų yra normalizuotos, atpažįstamos tik pačios grubiausios).
2014 m. Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros vykdyta apklausa parodė, kad viena iš 10 Sąjungos moterų (nuo 15 metų amžiaus) yra patyrusi kokį nors seksualinį smurtą, o viena iš 20 buvo išžaginta. Jeigu galvosime, kad situacija Lietuvoje gali būti panaši (su nedideliais svyravimais į vieną ar kitą pusę), tai reiškia, kad bene kiekvienas iš mūsų pažįstame išžaginimą patyrusią moterį. Vis dėlto, praėjusiais metais Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakymu buvo atlikta reprezentatyvi apklausa, o jos metu prašyta įvardyti smurto prieš moteris formas. Du trečdaliai gyventojų paminėjo fizinį smurtą, seksualinį – vos 8 proc. apklausos dalyvių.
Iki galo nežinome ir kiek esame linkę kaltinti aukas.
Kol kas tirtas tik aukų kaltinimas seksualinio priekabiavimo bei smurto artimoje aplinkoje srityse. Seksualinį priekabiavimą rimta problema laiko didžioji šalies gyventojų dalis (beveik 80 proc.), tačiau kaltę dėl tokio elgesio yra linkusi perkelti nukentėjusiam asmeniui. Trys penktadaliai (63 proc.) žmonių teigė, kad aukos pačios prisideda prie seksualinio priekabiavimo netinkamai rengdamosis arba provokuodamos, pusė apklaustųjų manė, kad aukos iš tikrųjų mėgaujasi rodomu dėmesiu (47 proc.) arba yra linkusios sutirštinti spalvas (49 proc.).
Koks gyventojų požiūris į seksualinį smurtą?
Bandyti orientuotis galime tik pagal aukų kaltinimo lygį smurto lyties pagrindu srityje. Jis mažėja. Pavyzdžiui, 2017 m. su teiginiu, kad „Moterys dažnai pačios išprovokuoja smurtą“ sutiko ar arba iš dalies sutiko daugiau nei pusė (53 proc.) šalies gyventojų. 2019 m. šis skaičius sumažėjo 12 proc., o panašia dalimi padidėjo gyventojų skaičius, visiškai nesutinkančių su tokiu teiginiu (2017 m. tokių buvo penktadalis, 2019 m. jis padidėjo iki 32 proc.).
Vis dėlto tvirtai teigti, kad apie pusė šalies gyventojų turi tvirtas nuostatas, kad seksualinio smurto aukos yra pačios kaltos ar didele dalimi kaltos dėl to, kas joms nutiko būtų sunku. Kaltinančių skaičius gali būti dar didesnis, nes ir seksualinio smurto atpažinimas lyginant su fiziniu smurtu ženkliai mažesnis.
Teisė, teismai ir kitos teisėsaugos institucijos negyvena atskiro gyvenimo nuo visuomenės. Tą rodo tiek H. Weinsteino byla Jungtinėse Valstijose, tiek Jurbarko atvejis, tiek ir policijos reakcija į ypač netinkamai pasisakiusį pareigūną. Norėdami, kad tokių reakcijų būtų daugiau, privalome išsiaiškinti, kiek seksualinis smurtas paplitęs mūsų visuomenėje ir kiek gebame kaltę dėl to adresuoti tinkamam adresatui, t.y. – nusikaltusiam asmeniui. Taip pat imtis visų įmanomų visuomenės bei pareigūnų švietimo formų, kad teisingumas seksualinio priekabiavimo ir smurto bylose taptų ne vienkartinėmis pergalėmis, bet sisteminiu pokyčiu tiek mūsų teisėje, tiek mūsų galvose.
Komentaras parengtas įgyvendinant projektą „Nulinė tolerancija seksualiniam priekabiavimui darbe“, projektą finansuoja Švedijos institutas ir Švedijos karalystės ambasada Vilniuje, įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras.
