Vilnius nuo seno garsėjo kaip nepaprastas kultūrinės mozaikos miestas. Šimtmečius daugiakultūrinį miesto veidą kūrė skirtingų tautų atstovai, išpažinę įvairias religijas – nuo judaizmo iki islamo. Vis dėlto musulmoniškoji Vilniaus pusė ne vienam, ko gero, yra dar nepažįstama, daugelis jos nesupranta, kai kurie net stengiasi ją ignoruoti. Tai paaiškinti būtų galima, tikriausiai, tuo, kad daugelis lietuvių su islamu susipažįsta tik sekdami žiniasklaidos priemones. Jos, deja, linkusios formuoti neigiamą musulmonų įvaizdį.
Tačiau kokie iš tikrųjų yra Islamą išpažįstantys žmonės? Pikti, kerštingi, radikalūs, kaip juos neretai apibūdina statistinis Lietuvos komentatorius internete? Ar priešingai – dvasingi, svetingi ir tolerantiški kitas religijas išpažįstantiems žmonėms, kaip tai reikalauja pagrindinė musulmonų religinė knyga Koranas? Visus su islamu susijusius man rūpimus klausimus nusprendžiau išsiaiškinti pats susitikimo su Vilniaus musulmonų bendruomene metu.
Pažintis prasidėjo nuo pabėgelių
Mano pažintis su Vilniaus musulmonų bendruomene prasidėjo visiškai atsitiktinai. Dalyvaudamas tarptautiniuose jaunimo mainuose „Beyond the label #refugee“ (liet. „už pabėgėlio etiketės“) apsilankiau Vilniaus „Carite“, vykdančiame užsieniečių integracijos programą. Programos pagrindinis tikslas – pabėgėlių, prieglobsčio prašytojų, naujai atvykusių trečiųjų šalių piliečių sėkminga socialinė integracija Lietuvoje.
Čia susipažinau su nepaprasta keturių asmenų šeima, atvykusia iš karo purtomo Alepo Sirijoje. Jau mėnesį šeima gyvena Vilniuje nuomojamame bute ir intensyviai mokosi lietuvių kalbos. Prisipažinsiu, prieš susitikimą su pabėgėliais savo galvoje turėjau visai kitokį vaizdinį – pikti, nešvarūs, privilegijų prašantys atvykėliai iš Artimųjų Rytų. Sutikta šeima kaipmat išslaidė mano galvoje „gyvenusius“ stereotipus apie pabėgėlius.
Centre išvydau jaunus, laimingus, nuoširdžius, žmones, besidžiaugiančius juos supančiu rūpesčiu, pagalba ir, apskritai, ramiu gyvenimu Lietuvoje. Šeimos galva nustebino savo nagingumu – jis iš paprastos vielos gamina įspūdingas skulptūrėles ir papuošalus, kuriuos pardavinėdamas savo šeimai uždirba papildomų pinigų.
Pažintis su pabėgėliais iš Sirijos man užminė vieną klausimą. Ne paslaptis, kad į Lietuvą atvykstant vis daugiau pabėgėlių iš konfliktų krečiamų Artimųjų Rytų ir Afrikos šalių, didėja ir islamą išpažįstančių žmonių skaičius mūsų šalyje. Tad susitikimo metu galvoje kirbėjo klausimas, kaip jiems čia pavyks prisitaikyti? Juk Lietuva yra katalikiška šalis – visiškai priešinga kultūrinė ir religinė aplinka nei ta, kurioje jie gyveno anksčiau.
Kur meldžiasi Vilniaus musulmonai?
Iškart po susitikimo su pabėgėlių šeima nedvejodamas paprašiau Lietuvoje apsistojusių dviejų savo musulmonų draugų iš Jungtinės Karalystės, kad šie man parodytų, kur Vilniuje meldžiasi musulmonai. Deja, miestas, kuriame musulmonų bendruomenė gyvena beveik šešis šimtus metų, negali pasigirti turintis savo mečetės. Pasirodo, kad šimtmečius stovėjusią mečetę septintojo dešimtmečio pabaigoje sovietinė valdžia it kokį kurmiarausį sulygino su žeme.
„Daugumai musulmonų religija – nepaprastai svarbi gyvenimo dalis, formuojanti jų gyvenimo būdą, vertybes ir tarpusavio santykius. Religingi musulmonai meldžiasi net penkis kartus per dieną, o mečetė jiems ne tik pamaldų vieta, bet ir bendruomenės susibūrimo taškas bei ugdymo centrai. Paprastai mečetėje taip pat organizuojamos įvairios integracijos programos pabėgėliams ir vykdomos labdaros kampanijos bet kokią religiją išpažįstantiems žmonėms paremti“, – man paaiškina mano draugas Denis, bengalų kilmės britas iš Jungtinės Karalystės.
Dabar Vilniuje gyvenantys ar trumpam apsistoję musulmonai meldžiasi kukliame sunitų dvasiniame centre – Muftiate, įkurtame 1998 metais. Kiekvieną dieną čia verda tikras islamiškas gyvenimas – meldžiamasi, skaitomas Koranas, vaikams organizuojamos pamokėlės apie religiją, švenčiamos apeiginės ir tradicinės šventės.
Svetingas priėmimas
Taigi penktadienio popietę aplankome Muftiatą. Priešingai nei katalikų bažnyčioje, Islamo pasaulyje svarbiausia diena yra penktadienis, kuomet laikomos „jummu’ah“ apeigos. Jų metu susirinkusieji meldžiasi, o musulmonų dvasininkas imamas skaito pamokslus.
Smolensko gatvėje įsikūręs Muftiatas iš pažiūros niekuo nesiskiria nuo kitų sovietmečiu statytų pastatų. Tik akį patraukia prie įėjimo pritvirtinta lentelė, žyminti, kad čia – „Islamo kultūros ir švietimo centras“.
„Salam alaikum“ (liet. iš arabų k. „ramybė Jums“), – vos tik mums pravėrus Muftiato duris su kiekvienu iš mūsų asmeniškai pasisveikina čia susirinkę draugiški musulmonai.
„Alaikum salam“ (liet. iš arabų k. „ir Jums ramybės“), – jiems atsako mano draugai iš Jungtinės Karalystės. Atrodo, kad jie vienas kitą pažinotų tarytum šimtą metų. Labiausiai įstringa tai, kad būdami iš skirtingų šalių kiekvienas tarpusavyje bendrauja kaip su senu pažįstamu.
„Vienybė ir susibūrimas drauge yra kertiniai islamo principai. Visiems tikintiesiems Dievas yra įsakęs būti vieningais ir ištikimiems Islamui. Tam, kad pasiektų šią vienybę Jis liepė burtis pamaldoms“, – man paaiškina Denis.
Nemaža dalis atėjusių čia melstis – darbo reikalais į Lietuvą atvykę verslininkai, diplomatai ir miesto svečiai. Atvykėliai iš Egipto, Tadžikistano, Turkijos, Čečėnijos ir kitų šalių nekantriai laukia prasidėsiančių pamaldų.
Daugumos susirinkusiųjų išvaizda išduoda, kad maldininkai kilę ne iš Lietuvos. Tad man sunku išlikti nepastebėtam. Keletas vyrų atkreipę į netipinę Muftiato lankytojo išvaizdą iškart susidomi, kokie vėjai mane čia „atpūtė“.
„Ar ir tu musulmonas?“, – smalsiai paklausia vienas egiptietis.
„Ne, atėjau pasižiūrėti, kaip vyksta musulmonų pamaldos“, – paaiškinu. Sužinoję, kad esu katalikas jie, atrodo, visai nesutrinka ir toliau su manimi tęsia pokalbį.
Po pokalbio su atvykėliais esu palydimas į prieškambarį, kur likus kelioms minutėms iki pamaldų manęs gražiai paprašo nusiauti batus. Tuo tarpu mano draugai kitoje patalpoje atlieka ritualinį apsiprausimą – vudu, kurio metu yra kalbamos tam tikros religinės formulės. Neilgai trukus visi keliaujame į maldos kambarį. Mufiate jų du – vienas vyrams, kitas – moterims.
Patalpoje paklotas didelis raudonas kilimas, kuriame pavaizduotos kelios dešimtys nišų, simbolizuojančių mihrabas, t. y. nišas musulmonų maldos namuose. Remiantis Koranu, jos turi būti pakrypę į musulmonų šventąjį miestą Meką.
Pamaldos vyksta arabų kalba, nors vietomis imamas maldas skaito turkų ir rusų kalbomis. Matyt, dėl to, kad nemaža dalis maldininkų yra kilę iš Rusijos ir Turkijos.
„Religinės apeigos ir pamaldos Jungtinėje Karalystėje yra laikomos arabų ir anglų kalbomis tam, kad visi suprastų“, – pasakoja kitas mano draugas pakistaniečių kilmės britas Amaras.
Pamaldos trunka visai neilgai, apie 20 minučių. Iš pirmo žvilgsnio jos išsiskiria harmonija, visi besimeldžiantieji yra susikaupę maldai, atrodo tarytum panirę į transą.
Pasibaigus pamaldoms ne vienas žmogus prieina ir mandagiai pasiteirauja, kas mane paskatino apsilankyti musulmonų pamaldose. Bendraudamas su kiekvienu iš jų jaučiau didžiulę pagarbą dėl savo susidomėjimo Islamo religija. Pirmojo vizito proga Vilniaus musulmonų bendruomenė man padovanojo takiją (vyriška musulmonų kepuraitė) ir Koraną.
Pasidalinti savo pirmaisiais įspūdžiais į savo kabinetą mane pakvietė Turkijos ambasados Lietuvoje patarėjas religijos klausimais Ibrahim Ceyhan ir patarėjas prekybos klausimais Muhammet Karakaya. Čia jie man daugiau papasakojo apie Vilniaus musulmonų bendruomenę.
Paliekant Muftiatą, mane rusų kalba užkalbina grupelė Muftiatio lankytojų iš Čečėnijos. Palinkėję man sėkmės jie juokais priduria: „Dabar esi tikras musulmonas“.
Po pamaldų – „halal“ maistas
Po pamaldų iškart užsukame į arabiško maisto restoraną, įsikūrusį senamiestyje. Maistas čia ruošiamas laikantis griežtų „halal“ reikalavimų. Prie restorano durų mus pasitinka bangladešietis padavėjas Hasib. Jis greitai užmezga kontaktą su vienu iš mano draugų, mat juos abu vienija ne tik religija, bet ir bendra bengalų kalba.
Laikantis „halal“ taisyklių gyvuliai maistui yra skerdžiami naudojant gerai pagaląstus peilius tam kad gyvūno mirtis būtų kuo greitesnė. Kartais prieš skerdimą gyvūnai būna apsvaiginami. Taip pat svarbu, kad prieš mirtį gyvūnas nepatirtų streso, tad pjauti kito gyvūno akivaizdoje Islamas draudžia.
Skerdimo procedūra taip pat yra ritualizuota – ją leidžiama atlikti tik Islamą išpažįstančiam žmogui, kuris skersdamas dėkoja Dievui už suteiktą maistą.
Kitokiais būdais paskersto gyvūno mėsą Islamą išpažįstantiems žmonėms valgyti taip pat yra draudžiama. Negana to, „halal“ neleidžia vartoti varliagyvių ir bežvynių žuvų. Musulmonai mano, kad maistas, paruoštas pagal „halal“ yra švaresnis, sveikesnis ir skanesnis.
Pasak čia gyvenančių musulmonų, maisto paruošto pagal „halal“ taisykles Vilniuje rasti nėra sunku.
„Vilniuje yra daugiau nei dešimt skirtingų vietų, kur „halal“ mėsa yra lengvai prieinama. Didieji Lietuvos paukštynai jau keletą metų ruošia vištienos gaminius, atitinkančius „halal“ skerdimo reikalavimus, kuriuos nesunkiai galima įsigyti ir prekybos centruose“, – pasakoja mus į užkandinę atlydėjęs Muftiate sutiktas medikas iš Indijos.
Musulmonai lietuvių akimis
Vėl sugrįžtu prie stereotipų. Kai kurie mano sutikti musulmonai neslėpė kartėlio dėl išankstinio visuomenės nusistatymo prieš juos. Prieš pora metų Etninių tyrimų instituto atlikto visuomenės nuomonių tyrimo duomenimis, musulmonai Lietuvoje yra viena mažiausiai pageidaujamų visuomenės grupių kaip ir romai, buvę kaliniai, psichikos ligoniai, homoseksualai ar čečėnai. Tyrimo rezultatai rodo, kad musulmonų kaimynystėje gyventi ar savo būstą jiems nuomoti atsisakytų apie trečdalis lietuvių, tuo tarpu apie penktadalis nenorėtų su musulmonais dirbti vienoje darbovietėje.
Muftiate sutikta Islamą, išpažįstanti lietuvė pasakoja, kad per dvylika santuokos metų su musulmonu vis dar nesupranta valdžios institucijų ir kai kurių lietuvių požiūrio į juos.
„Per dvylika metų man dar dabar yra įdomu, kodėl žmonės nekreipia dėmesio, kad musulmonai randasi čia jau daug metų. Jeigu tu nori kalbėti apie islamą atvirai, Lietuvoje tai yra tabu. Jeigu tu esi ne baltos odos, o esi tamsus, jeigu tu esi iš Pakistano, Afganistano ar iš bet kurios kitos šalies, jeigu tu esi musulmonas ir dėvi hidžabą Lietuvoje, meldiesi čia, jie nesupras. Jie reaguoja į visus musulmonus vienodai“, – kalbėjo moteris.
Minėtos apklausos rezultatai, tikriausiai, kai kam gali atrodyti truputį perdėti. Tačiau su tokia vyraujančia visuomenės nuomone lengvai galima susipažinti perskaičius straipsnių, susijusių su Islamu, komentarus. Tai, ko gero, tikras visuomenės skerspjūvis – puiki „žaliava“ visuomenės nuomones tiriančioms bendrovėms ir socialogams.
Populiariame Lietuvos naujienų portale neseniai paskelbto straipsnio apie tai, ar Vilniuje reikia mečetės komentarų skiltyje perskaityti žmonių atsiliepimai tik patvirtino šios apklausos rezultatus: „kokia dar mečetė? Tegul čiuožia namo“, „apsaugok Viešpatie nuo tokių meldėjų mūsų šalyje“, „kaip tik už teroro aktą nugriauti po mečetę“, „kokia bus integracija, kai susivynioję į paklodes klaidžios Lietuvos gatvėmis“, „pažiūrėkit, kaip jie gyvena – baisiau nei gyvuliai ir elgiasi taip pat“, „dar vienas Al-Qaeda ir ISIS verbavimo punktas?“ ir t.t.
„Tokiais atvejais man kaip musulmonei norisi šaukti, kad tai visiška netiesa. Juk islame didžiausios nuodėmės yra žudyti ir atimti gyvybę sau“, – vyraujančius klaidingus stereotipus bando paneigti studentė iš Lietuvos.
Ji vis dar nedrįsta kai kuriems savo artimiesiems prisipažinti apie tai, kad prieš dvejus metus pati priėmė islamą.
„Artimiausi mano draugai žino, kad esu musulmonė. Tie, su kuriais mus siejo tikras ryšys mane suprato ir mes toliau bendraujame. Su kai kuriais po islamo priėmimo ryšiai nutrūko. Yra ir tokių draugų, su kuriais bendrauju metų metus, bet prisipažinti nedrįstu. Nežinau, kodėl. Galbūt bandau stebėti, kiek žmogus būtų tolerantiškas ir kaip reaguotų į mano prisipažinimą. Nors paskutiniu metu įgaunu vis daugiau drąsos prisipažinti, nes didžiuojuosi savo pasirinkimu ir nemanau, kad tai reikėtų slėpti, nes tai nėra kažkokia gėda“, – pasakoja mergina.
