© KaunoZinios.lt nuotr.

Nepavargstančio lietuviškos mafijos kruvinų pėdsakų tyrinėtojo Dailiaus Dargio dėka atskiroje knygų lentynoje jau turime nemažai jo knygų, kuriose smulkiai aprašyti mūsų tėvynėje dar ne taip seniai įvykdyti nusikaltimai.

Šiemet Dailius ryžosi išplėsti savo tyrimų geografiją ir pateikė labai intriguojančią knygą „Holivudo monstras iš Lietuvos“ su paantrašte „Kruvinas greitkelis: Nuo Kalvarijų turgaus iki Los Andželo“.

Jei anksčiau D. Dargio knygose atgyjančius personažus daugiau ar mažiau pažinojome (ačiū Dievui, ne asmeniškai, bet iš jų plačiai per Lietuvą nuskambėjusių nusikaltimų), tai naujos knygos „herojus“ daugeliui yra visai nežinomas.

Šį paradoksą pats knygos autorius įvardijo taip: Apklausiau gal 50 buvusių ir esamų pareigūnų, tačiau visiems Jurijaus Kadamovo pavardė buvo negirdėta. Tai mane ir užkūrė dar labiau pasidomėti tuo žmogumi. Durys informacijai buvo užtrenktos. Tada ir nusprendžiau, jei niekur tos informacijos nėra, niekas nežino – aš atrasiu“.

Garsiausi Amerikos gangsteriai lietuviai

Kai kurių lietuvių nusikaltėlių pėdsakus Amerikoje galime aptikti ir knygose, ir net Holivudo filmuose. Bene garsiausiam Amerikos gangsteriui Alvinui Karpiui (1908 – 1979) lietuvių kalba yra skirtos net dvi knygos.

Pirmoji vadinasi „Amerikos banditas Nr. 1 Alvinas Karpis“ (Alvin Karpis: Public Enemy Number One: The Alvin Karpis Story, liet. 2008 m.). Antroji knyga – „Ant Uolos. Dvidešimt penkeri metai Alkatrazo kalėjime. Tikra lietuvio gangsterio Alvino Karpio istorija, papasakota Robertui Livesey“ (liet. 2013 m.).

Alvinas Karpis, kurio tikrasis vardas – Albinas Karpavičius, buvo vienas pavojingiausių gangsterių Amerikos istorijoje. Dėl savo šiurpios šypsenėlės gavęs pravardę „Creepy“ („kraupusis“) jis buvo lygintas net su Alu Kapone (ir dėl šiurpokos išvaizdos, ir ypatingo brutalumo).

Knygos „Ant uolos. Dvidešimt penkeri metai Alkatrazo kalėjime“ autoriui A. Karpis gyrėsi: Mano profesija buvo plėšti bankus ir grobti turtingus žmones. 1931–1936 metais tą darbą aš atlikdavau geriausiai visoje Amerikoje. Policijai aš buvau tikra rakštis – jiems kėliau pačias didžiausias problemas, kol jie turėjo pripažinti, kad mano sugebėjimai nusikaltimų kelyje dažnai pranoksta jų sugebėjimus gaudyti nusikaltėlius“.

Daugybę nusikaltimų įvykdęs A. Karpavičius galiausiai buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos ir išsiųstas į liūdnos reputacijos kalėjimą San Fransisko įlankoje – Alkatrazą.

D. Dargis jau anksčiau parašytoje knygoje „Kruvinasis mafijos maršrutas” (2011 m.) atsekė svarbius garsaus gangsterio biografijos faktus: Paradoksalu, tačiau A. Karpavičiaus tėvai – sąžiningai ir sunkiai dirbę pirmosios bangos lietuvių emigrantai Jonas ir Ona Karpavičiai, persivadinę Karpovicz. JAV jie pasiekė iš Lietuvos keliaudami per Didžiąją Britaniją ir Kanadą“.

Nors, anot D. Dargio,istorikų šaltiniuose rašoma, kad dauguma anų laikų gangsterių buvo italai arba airiai, bet tarp jų buvo įsimaišę ir keletas lietuvių. „Vienas jų – Eddie Zineʼas. Jis buvo priskiriamas nelegaliai alkoholį pardavinėjusiai gaujai. 1925 metais E. Zineʼas buvo nužudytas ir palaidotas Čikagos lietuvių kapinėse. Su mieste siautėjusiais nusikaltėliais buvo susijęs ir lietuvių kilmės Leo Klimas, nužudytas 1924-aisiais.

Gangsterio Francko McErlaneso, kuris pirmas vietoj pistoletų žudynėms ėmė naudoti automatą, sugyventinė buvo lietuvių kilmės Elfrieda Rigus. Moteris buvo nestabilios psichikos, todėl Franckas mylimąją nušovė“.

Kas jis – Jurijus Kadamovas?

Per daugelį metų gerai išstudijavęs „lietuviškus pėdsakus“ JAV gangsterizmo istorijoje naujausioje knygoje „Holivudo monstras iš Lietuvos“, naujos knygos autorius D. Dargis sakė, kad idėja parašyti knygą apie šaltakraujį žudiką iš Lietuvos, šiuo metu kalintį JAV kalėjime Tere Hote, kruvinais žygiais bauginusį ne tik Holivudo elitą, bet ir Lietuvos užsienio politikos atstovus, kilo dar prieš dešimtmetį, bet prireikė dar penkerių metų, kad ši istorija pradėtų gulti į pirmuosius knygos puslapius.

Rinkdamas medžiagą apie šį Holivudo monstrą, autorius kalbėjosi su žmonėmis, kurie su J. Kadamovu bendravo Amerikoje. Nemažai informacijos suteikė Lietuvos diplomatinis korpusas šioje šalyje. Vertinga informacija su knygos autoriumi pasidalijo buvęs verslo partneris, drauge su J. Kadamovu atkurtos Lietuvos nepriklausomybės priešaušryje Vilniaus sporto rūmuose nuomojęs prabangius limuzinus. Pasak D. Dargio, tai gana žinomas anų laikų verslininkas, vertęsis automobilių verslu. Tas verslininkas vėliau įdavė Vilniaus brigados šulus, liudijo prieš juos ir buvo Vito Lingio bylos varomoji jėga, padėjusi atskleisti žurnalisto nužudymą.

Skaitydamas D. Dargio knygą „Holivudo monstras iš Lietuvos“ negalėjau nepastebėti, kad jos struktūra labai kinematografiška. Ne tik todėl, kad dažnai autorius nukrypsta nuo pagrindinio pasakojimo į kinematografines lankas (primena Oskarų raidą ir įžymiausius šios ceremonijos momentus, pakomentuoja daugelį klasikinio kino šedevrų sukūrusias garsiausias Holivudo kino studijas, primena prieš penkis dešimtmečius ne tik Ameriką sukrėtusius maniako Charleso Mansono „šeimos“ kruvinus nusikaltimus, vykusiai įterpia „inkliuzą“ apie Stanley Kubricko „Švytėjimą“): juk iš tikrųjų Holivudas yra ne tik garsiausia kriminalinių bei gangsterinių filmų „kalvė“, bet už šio „sapnų fabriko“ spindinčio fasado slypi daug ir ligi šiol neatskleistų tikrų nusikaltimų.

Antroji, mano manymu, „kinematografiška“ D. Dargio knygos savybė – jos turinio paskirstymas į keturias dalis, kurių turinys tarpusavy persipina tarsi muzikinėje fugoje arba… Quentino Tarantino filmuose, kuriuose garsus kino chuliganas taip pat demonstruoja panašų komponavimo principą. Knygai apie Amerikoje kruvinus pėdsakus palikusius banditus toks principas labai logiškas.

Taigi, knygoje (sakyčiau, netgi savotiškame banditiniame epe) yra keturios dalys. Pirmoji („Mafijos išdavikas, arba Žydas prieš žydų mafiją“) labai vaizdžiai apibrėžiamas istorinis kontekstas, kurio liudininkai mes visi buvome dar palyginti neseniai. Tai šiurpus paskutinis XX a. dešimtmetis, kurį ypatingai charakterizuoja kriminalinių gaujų karai dėl įtakos ir ilgai nebaudžiami suįžūlėjusių gaujų nusikaltimai.

Esminis vaidmuo čia buvo skirtas Dekanidzės klanui, kurio viešpatavimą nutraukė Borisui Dekanidzei įvykdyta mirties bausmė. Jurijui Kadamovui šiame knygos prologe skiriamas tik antraplanis (nusikaltėliai pasakytų, „šestiorkos“) vaidmuo. Čia kol kas jis vadinamas paslaptingu vairuotoju.

Užtai antroji knygos dalis (nuo 120 psl.) jau išplečia paskutinį pirmosios dalies klausimą: „Kokią misiją jis {Kadamovas} atliko sostinės kriminalinio pasaulio žemėlapyje?“

Ta kriminalinio pasaulio geografija jau nuo pirmų antrosios dalies puslapių nusidriekia iki saulėtos Kalifornijos, kurioje paslaptingas lietuvių mafijos vairuotojas pabandė apsimesti įtakingu Holivudo prodiuseriu. Tikriausiai J. Kadamovas prisiminė, ką kriminalinėje komedijoje „Kontraktas su neužauga“ (Get Shorty, 1995) sakė Johno Travoltos suvaidintas Majamio mafijos parankinis Čilis Palmeris, kuriam nusibodo dirbti nešvarius darbelius“ „Kokia gi prasmė gyventi Los Andžele ir nedalyvauti kino versle?“

Žinoma, rimtam darbui Holivudo kino versle reikia trijų dalykų – didelių pinigų, sėkmės ir įtakingų globėjų. Kadangi nei vieno, nei kito, nei trečio J. Kadamovas neturėjo, tai tikslo pradėjo siekti nuo pirmos dėmens. Jis užsibrėžė ambicingą planą – grobti žmones ir mesti jų kūnus į Naująjį Melounso ežerą, kol sukaups 50 milijonų JAV dolerių, net „jei dėl to teks sukrauti kūnus iki pat vandens paviršiaus“ (psl. 185).

Vien dėl šio prisipažinimo J. Kadamovas vertas nuožmaus sadisto ir maniako vardo. Penkios itin žiaurios (praktiškai pagal tą patį scenarijų) įvykdytos žmogžudystės ir nenuginčijamų įrodymų kiekis jį atvedė į mirtininkų kamerą. Prisiekusiųjų žiūri nusprendė, kad pagal Amerikos įstatymus toks žiaurus nusikaltėlis neturi teisės gyventi, nors bandė surasti ir lengvinančių aplinkybių. Pavyzdžiui, per teismą buvo svarstoma tai, kad teisiamasis „užaugo komunistinėje santvarkoje, nuvertinančioje žmogaus gyvybę“, o pats teisiamasis priminė, kad į JAV atvyko iš Lietuvos – šalies, kurioje mirties bausmė panaikinta.

Visa tai (ir patys žiaurūs nusikaltimai ir ilgai trukęs teismo procesas) – puiki medžiaga geram scenarijui, pagal kurį – tikiu – kada nors bus sukurtas filmas. Jei ne Holivude (o kodėl gi ne, jei Alvinas Karpis tapo kelių amerikietiškų filmų herojumi?), tai bent Lietuvoje, kur vienadieniai kriminaliniai filmai bandomi sukti, bet be didesnės sėkmės.

O sėkmės receptas paprastas. Jį kažkada suformulavo viena knygų leidykla: „Tik geros knygos virsta gerais filmais!“

Taip pat skaitykite: Kinomanija.lt: svečiuose rašytojas ir žurnalistas Dailius Dargis bei TOP 5 geriausi neo noir žanro filmai [VIDEO]

Ši informacija yra portalo KaunoZinios.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija ir nurodžius aktyvią nuorodą į KaunoZinios.lt. Parašykite mums adresu info@kaunozinios.lt

 

Taip pat skaitykite: